A-552-3088-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-3088/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00194-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. A. B. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Kauno vandenys“, AB „Lietuvos dujos“, AB LESTO dėl turtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Z. A. B. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 24-27) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės dėl negalėjimo naudotis turtu – statybos paskirties žemės sklypu visa apimtimi patirtą žalą pareiškėjai mokant 7 516,40 litų kasmet nuo ieškinio padavimo momento, pinigus išmokant mėnesinėmis periodinėmis išmokomis po 626,36 litus iki kiekvieno mėnesio 25 dienos, iki Kauno miesto savivaldybė iškels komunikacijas ir nuims visus servitutinius apribojimus jos sklypui; 2) įpareigoti atsakovus per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iškelti kaimyninių privačių sklypų komunikacijas iš jai nuosavybės teise atkurto sklypo.

Pareiškėja nurodė, kad jai buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,1124 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Žemės naudojimas – gyvenamoji teritorija. Iš 2009 m. spalio 21 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo matyti, kad minėtas žemės sklypas nėra apribotas jokiais servitutais, sanitarinėmis apsaugos zonomis ir nėra kliūčių naudoti žemę pagal jos tiesioginę paskirtį – statyti gyvenamąjį namą. Taip pat 2010 m. spalio 4 d. raštu Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) informavo, kad minėtas žemės sklypas yra neužstatytas. 2009 m. sausio 8 d. žemės sklypo ribų parodymo paženklinimo akte aiškiai nurodyta, kad servitutai nenustatyti, nors sklypu praeina net ir kaimyninių sklypų dujų įvadas. Pažymi, kad pasitikėdama oficialia valstybės institucijų informacija, kad grąžintinas sklypas neturi apribojimų, pareiškėja sutiko jį susigrąžinti nuosavybės teise. Tačiau grąžintoje žemėje yra kaimyninio sklypo elektros įvadas, stovi du žemos įtampos elektros stulpai ir yra dujų įvadas kaimyniniam sklypui, visa sklypo teritorija patenka į elektros stulpų sanitarinę zoną, todėl sklypas negali būti naudojamas pagal statybos paskirtį, be to, tokio žemės sklypo pareiškėja negali nei parduoti, nei įregistruoti. Dėl to pareiškėjai atsirado žala. Kauno miesto savivaldybė turėjo pareigą sąžiningai atkurti nuosavybės teisę į žemę, tačiau to nepadarė, todėl pareiškėja turi teisę į patiriamus minimalius kasmetinius 5 procentų dydžio nuostolius – palūkanas iki žemės sklypui bus panaikinti visi faktiniai apribojimai. Kadangi minimo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 15 028 litai, 5 procentai nuo 15 0328 litų sudaro 7 516,40 litų per metus. Kas mėnesį mokant periodinėmis išmokomis tai sudarytų 626,36 litus mėnesių periodinių išmokų. Periodinės išmokos turi būti mokamos iki atsakovas neperkels servitutinių komunikacinių kaimyninių sklypų įrengimų taip, kad pareiškėja galėtų nekliudomai įregistruoti savo sklypą be jokių žemės naudojimo apribojimų ir galėtų realiai statytis gyvenamąjį namą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 51-56) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėja savo skunde nenurodė jokių teisinių pagrindų bei nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jos patirtą žalą. Pažymi, kad pareiškėja yra pasirašiusi ant 2009 m. sausio 8 d. parengto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano, taip pat pareiškėja yra pasirašiusi 2009 m. sausio 8 d. žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą Nr. 60-2-927, tuo patvirtindama sutikimą dėl akte nurodytų duomenų. Minėto žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akte nurodyta, kad naudojant žemės sklypą turi būti laikomasi specialiųjų žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo sąlygų bei kad servitutai nenustatyti. Be to, ir Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. įsakyme Nr. 02-01-10218 bei Kauno apskrities viršininko administracijos 2009 m. spalio 21 d. sprendime Nr. 19/9946 dėl nuosavybės teisių pareiškėjai į žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nurodyta laikytis Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų. Minėto Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 02-01-10218 3 p. nurodoma, kad pareiškėjai suteikiami žemės sklypai pagal 2 priedą, o 5.1 p. nustatytas įpareigojimas žemės sklypų savininkui laikytis jau minėto Vyriausybės nutarimo Nr. 343 patvirtintų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų. Įsakymo 2 priede prie suteikiamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), įrašytos specialios sąlygos, numatytos minėtame Vyriausybės nutarime. Todėl pareiškėjos teiginiai apie tai, kad ji nežinojo ar nebuvo informuota apie žemės sklypui nustatytas specialiąsias naudojimo sąlygas yra visiškai nepagrįsti ir prieštarauja byloje esantiems pačios pareiškėjos pateiktiems rašytiniams įrodymams. Byloje nėra duomenų, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) buvo nustatyti servitutai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra pažeidžiamos ir pareiškėjos teisės.

Atsakovas pabrėžė, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, nustatyta vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės bendruoju planu, patvirtintu Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242.Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis numato, kad bendrieji planai privalomi visiems planuojamoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ar naudotojams, taigi Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, tvirtindamas žemės sklypo planą, neturėjo pagrindo nustatyti kitokią nei Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane numatytą žemės naudojimo paskirtį. Pažymėjo, kad pareiškėja skunde nenurodė jokių teisės aktų nuostatų, kuriomis vadovaujantis, Kauno miesto savivaldybė turėtų iškelti jos nurodomas komunikacijas, taip pat nenurodė, kokios priežastys jai pačiai trukdo atlikti visus aukščiau nurodytus komunikacijų iškėlimo darbus. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad jai tęstinai daroma žala dėl Kauno miesto savivaldybės veiksmų. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai numato, kad prašymus nagrinėja ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima Nacionalinė žemės tarnyba. Skunde nenurodoma, kokiais konkrečiais veiksmais Kauno miesto savivaldybė pažeidžia pareiškėjos teises ir įstatymų saugomus interesus, taip pat nenurodoma, kokiu teisiniu pagrindu Kauno miesto savivaldybė turėtų atlikti pareiškėjos nurodomus veiksmus.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 47-50) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja sutiko su UAB „Žemėtvarkos darbai“ 2009 m. sausio 8 d. sudarytu žemės sklypo ribų paženklinimo aktu, kuriame buvo nurodyti specialūs žemės sklypo apribojimai, t. y. ryšių linijų, elektros linijų, dujotiekių, vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų, vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos, jokių pastabų neteikė, todėl darytina išvada, kad su visomis sąlygomis sutiko. Specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės sklypui taikomos nuo jų įrašymo į nekilnojamojo turto registrą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534 13 punktas nustato, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo pagrindas yra užsakovo (pareiškėjos) ir vykdytojo (UAB „Žemėtvarkos darbai“) sutartis, jeigu kitaip nenumatyta įstatymuose ir kituose teisės aktuose. To paties nutarimo 12 punktas nustato, kad nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis nustato asmenys, nurodyti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 11 straipsnyje, o žemės sklypas laikomas baigtu formuoti Nacionalinės žemės tarnybos vadovui ar jo įgaliotam teritorijų planavimo padalinio vadovui priėmus sprendimą patvirtinti nustatytus kadastro duomenis. Pabrėžė, kad nei asmeniškai, nei veikdama per įgaliotą asmenį pareiškėja nesiekė įgyvendinti nuosavybės teisių į ginčo teritoriją, nesikreipė į Nacionalinės žemės tarnybos teritorinį padalinį, dėl žemės sklypo kadastro duomenų įregistravimo, todėl žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), iki šiol nėra baigtas formuoti. Be to, tiek sprendime, tiek įsakyme, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjai yra nurodytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, numatytos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343. Pažymėjo, kad priešingai nei teigė pareiškėja, servitutai žemės sklypui nėra nustatyti. Kadangi ginčo teritorija nėra baigta formuoti, žemės sklypas nėra identifikuotas Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamojo turto objektas, darytina išvada, kad negali būti ginčo objektu ar teikiami turtiniai reikalavimai susiję su trukdymu pareiškėjai įgyvendinti nuosavybės teises.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 22 d. sprendimu (b. l. 128-132) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Vyriausybės 1992 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas) 2.1 punktas nustato, kad specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, taip pat valstybinių parkų planavimo schemose nustatytų kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamentai (valstybiniuose parkuose) konkrečiam žemės (miško) sklypui nustatomi priimant sprendimus dėl nuosavybės teisės į žemę ir mišką atstatymo, sprendimus dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, taip pat sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo, nuomos bei panaudos sutartis. Pažymėjo, kad 2009 m. sausio 8 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akto Nr. 60-2-927 10 punkte nustatyta, kad vadovaujantis Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ naudojant žemės sklypą turi būti laikomasi šių specialiųjų žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo sąlygų: ryšių linijų, elektros linijų, dujotiekių, vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų, vandens telkinių apsaugos juostos zonos. Minėto Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akto 11 punkte nurodyta, kad servitutai nenustatyti. Atkreipė dėmesį, kad nurodytą Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą pareiškėja yra pasirašiusi. Todėl padarė išvadą, kad nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad pareiškėja žinojo apie specialiąsias žemės sklypo naudojimo sąlygas ir prieštaravimų dėl to nereiškė. Be to, pažymėjo, kad pareiškėja yra pasirašiusi žemės sklypo(duomenys neskelbtini), plane, tuo patvirtindama, kad sutinka su paženklintomis vietovėje žemės sklypo ribomis, aprašytomis 2009 m. sausio 8 d. žemės sklypo paženklinimo – parodymo akte ir nustatytu plotu.

Taip pat pažymėjo, kad Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. sprendime Nr. 19/9946 ir Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. įsakyme Nr. 02-01-10218 nustatyti įpareigojimai laikytis Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų „Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų“ reikalavimų ir konkrečiai nurodyta laikytis Nutarimo Ryšių linijų apsaugos zonų (I skyrius), elektros linijų apsaugos zonų (VI skyrius), dujotiekių apsaugos zonų (IX skyrius), vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zonų (XLIX skyrius) bei vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų (XXIX skyrius) skyriuose nurodytų specialiųjų sąlygų (b. l. 11, 12, 14). Atkreipė dėmesį, kad Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 19/9946 ir Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 02-01-10218 pareiškėja neginčijo. Nurodyti administraciniai aktai yra teisėti ir galiojantys. Atsižvelgiant į tai, padarė išvadą, kad pareiškėjos skundo argumentai, jog ji nežinojo ir buvo klaidingai informuota apie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nustatytas specialiąsias naudojimo sąlygas, visiškai nepagrįsti.

Taip pat laikė nepagrįstu pareiškėjos argumentą, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra apribotas servitutais. Pabrėžė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad minėtam sklypui yra nustatyti servitutai. Priešingai – Akto 11 p. nurodyta, jog žemės sklypui servitutai nenustatyti, Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. sprendime Nr. 19/9946 ir Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. įsakyme Nr. 02-01-10218 yra nustatyti kelio servitutai tik žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), o ne ginčo žemės sklypui.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja patirtą turtinę žalą kildina iš negalėjimo naudotis žemės sklypu (duomenys neskelbtini) pagal paskirtį. Minėto žemės sklypo naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, nustatyta vadovaujantis Kauno miesto teritorijos bendruoju planu (b. l. 76). Atkreipė dėmesį, kad Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 02-01-10218 5.2 punkte nustatyta, kad žemės sklypo savininkė norėdama plėtoti veiklą žemės sklype, privalo parengti detalųjį planą Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka (b. l. 12), todėl statyba ginčo sklype būtų galima tik parengus žemės sklypo detalųjį planą.

Dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti žalą, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio l dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245-6.250, 6.271 straipsniais, teismas konstatavo, kad nagrinėjamojoje byloje nėra nustatyta ir pareiškėja neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos - valstybinės valdžios institucijos darbuotojo neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos, neatsiranda savivaldybės civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjai priteisti turtinės žalos atlyginimą.

Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovus per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iškelti kaimyninių privačių sklypų komunikacijas iš jai atkurto nuosavybės teise sklypo, nurodė, kad byloje esantys Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. gegužės 1 d. raštas Nr. (15.2)-2D-4913 ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. lapkričio 17 d. raštas Nr. (15.18)-2D-1519 patvirtina, kad dujotiekio, vandentiekio ir buitinių nuotėkų tinklai į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) nutiesti be esminių nukrypimų nuo projektų ir išduotų statybos leidimų, nepažeidžiant Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų (b. l. 57, 58-59). Pažymėjo, jog Energetikos įstatymo 15 straipsnio 4 dalis nustato, kad vartotojo, gamintojo ar kito asmens pageidaujami rekonstruoti ar perkelti energetikos įmonei priklausantys energetikos objektai, kliudantys statinių statybai ar dėl kitų priežasčių, yra rekonstruojami ar perkeliami vartotojo, gamintojo ar kito asmens ir energetikos įmonės susitarimu teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Šiuo atveju vartotojas, gamintojas ar kitas asmuo, kurio prašymu energetikos objektas yra rekonstruojamas ar perkeliamas, apmoka energetikos įmonei energetikos objekto rekonstravimo ar perkėlimo išlaidas. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti atsakovus iškelti kaimyninių privačių sklypų komunikacijas iš pareiškėjai priklausančio sklypo. Išaiškino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja turi teisę kreiptis įstatymų nustatyta tvarka dėl statinių statybai trukdančių atitinkamoms energetikos įmonėms priklausančių objektų perkėlimo.

III. Pareiškėja Z. A. B. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 139-142) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą ir jos skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais:

1. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neatskleidė bylos esmės, neatsižvelgė į realiai pažeistas pareiškėjos teises valdant sklypą, nepasisakė dėl visų apeliantės išdėstytų argumentų.

2. Įsakyme suteikti apeliantei ginčo sklypą aiškiai nurodyta, kad servitutai nenustatyti, iš ko apeliantė suprato, kad grąžintinas žemės plotas yra visiškai neapsunkintas jokiais įpareigojimais. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jei garbaus amžiaus apeliantė, kuriai virš septyniasdešimt metų, pasirašė ant neinformatyvių ir melagingų dokumentų, kuriuos pareiškėjai pateikė valstybės tarnautojai, tai reiškia, kad apeliantė sutiko ir žinojo, kad turtu negalės naudotis pagal paskirtį. Mano, kad teismas privalėjo atsižvelgti ne tik į formalius dokumentų pasirašymus, bet ir į garbaus amžiaus žmogaus-apeliantės gebėjimą suprasti ir skaityti brėžinius ir kitus jai pateiktus dokumentus ir planus.

3. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantė neginčijo įsakymo atkurti nuosavybės teises į konkretų žemės sklypą, pažymi, kad tam nebuvo jokio teisinio ir faktinio pagrindo, nes įsakyme dėl sklypo suteikimo standartine tvarka nurodoma, kad turi būti naudojamas žemės sklypas atsižvelgiant į naudojimo sąlygas, bet nenurodoma kokios konkrečios tos sąlygos. Šiuo atveju nei viename dokumente, su kuriuo buvo supažindinta apeliantė nebuvo konkrečiai nurodyta, kad ji negalės visiškai naudotis jai suteiktu žemės sklypu dėl jau esančio pilno sklypo užstatymo valstybinėmis ir privačiomis komunikacijomis.

4. Taip atkuriant nuosavybės teises buvo pažeistas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnyje įtvirtintas grąžinamo turto lygiavertiškumo principas. Pažymi, kad iš apeliantės yra paimta žemė, kuri yra užstatyta namais, o grąžintas žemės gabalėlis taip pat pilnai užstatytas požeminėmis komunikacijomis. Todėl nepagrįsti argumentai, kad apeliantė gali savo lėšomis inicijuoti komunikacijų iškėlimą.

5. Apeliantė skunde teismui nurodė visas civilinės atsakomybės sąlygas, todėl mano, kad teismas formaliai netenkino reikalavimo atlyginti žalą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 152-156) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime iš esmės pakartojo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui pateiktus motyvus.

Papildomai nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Apeliantė nenurodo, kaip konkrečiai ji bandė realizuoti žemės sklypo valdymą ir kaip atitinkamoje situacijoje pasireiškė jos teisių pažeidimas. Pažymi, kad Nekilnojamojo turto registre nei žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), nei daiktinės teisės į jį nėra įregistruotos. Todėl nepagrįstais laikytini apeliantės argumentai dėl pažeistų teisių valdant žemės sklypą.

2. Apeliantės teiginiai apie tai, kad ji nežinojo ar nebuvo informuota apie žemės sklypui nustatytas specialiąsias naudojimo sąlygas yra visiškai nepagrįsti ir prieštarauja byloje esantiems pačios apeliantės pateiktiems rašytiniams įrodymams. Be to, paties nuosavybės teisių atkūrimo apeliantė neginčijo, vadinasi sutiko su priimtais administraciniais aktais.

3. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad už jos paimtą vertingą žemę ji gauna mažą dalį visiškai beverčio sklypo. Pažymi, kad Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 02-01-10218 ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2009 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 19/9946 apeliantei buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra (duomenys neskelbtini) (ginčo žemės sklypas) ir (duomenys neskelbtini), žemės sklypus. Taigi, apeliantei grąžintas ginčo žemės sklypas yra natūrinėje buvusio savininko J. T. žemėje, todėl nesuprantami apeliantės teiginiai, kad už „paimtą vertingą žemę“ ji gauna bevertį žemės sklypą, kadangi minėtas žemės sklypas, į kurį apeliantei atkurtos nuosavybės teisės, būtent ir yra dalis turėtos ir nacionalizuotos žemės.

4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad servitutai būna įstatymo nustatyti, ką ir rodo specialios žemės naudojimo sąlygos. Atkreipia dėmesį, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos nėra servitutai. Žemės įstatymo 2 straipsnio 4 punktu specialiosios žemės naudojimo sąlygos apibrėžiamos, kaip įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio bei žemės sklype esančių statinių ir aplinkos apsaugos poreikių. Pabrėžia, kad tas faktas, kad žemės sklype nėra nustatyti servitutai, nereiškia, kad apeliantė neprivalo laikytis jos sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų.

5. Apeliantė nepagrįstai remiasi Atkūrimo įstatymo 16 straipsniu, įtvirtinančiu grąžinamo turto lygiavertiškumo principą. Šis principas pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas taikomas tik tuomet, kai nekilnojamasis turtas nėra grąžinamas natūra ir vietoj jo yra perduodamas kitas turtas.

6. Priešingai nei teigia apeliantė, Inspekcijos 2010 m. gegužės 4 d. Seimo kontrolieriui pateikta išvada, kurioje nurodoma, kad dujotiekio, vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai nutiesti be esminių nukrypimų nuo projektų ir išduotų statybos leidimų, nepažeidžiant Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų (taip pat patvirtina Inspekcijos 2011 m. lapkričio 17 d. raštas Nr. (15.18)-2D-1519) patvirtina, kad Kauno miesto savivaldybė negali ir neturi jokio teisinio pagrindo įvykdyti apeliantės pirminiame skunde reiškiamo reikalavimo ir iškelti teisėtai nutiestas komunikacijas.

7. Apeliantė nenurodo, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus, dėl kurių galėjo atsirasti tariama žala, atliko atsakovai, todėl reikalavimas priteisti patirtą žalą laikytinas nepagrįstu.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 159-163) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės pakartojo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui pateiktus motyvus.

Papildomai nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nesutinka su apeliantės argumentu, kad dėl savo amžiaus ir neturėjimo specialios kvalifikacijos, nesuprato specialiųjų žymėjimų, nurodytų ginčo žemės sklypo plane. Apeliantė nepateikė jokių neginčijamų įrodymų, kad sudarant minėtą ginčo žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą bei pasirašant ginčo žemės sklypo plane galėjo nesuprasti savo veiksmų bei sukeliamų pasekmių ar nesugebėjo tinkamai vertinti susiklosčiusios situacijos. Todėl atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas vertindamas jos parašu išreikštą valią pagrįstai laikė aiškiu sutikimu su nurodytais ginčo žemės sklypui taikomais apribojimais.

2. Šiuo metu ginčo objektas nėra baigtas formuoti, nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl darytina išvada, kad negali būti teikiami turtiniai reikalavimai, susiję su trukdymu apeliantei įgyvendinti nuosavybės teises į neįregistruotą viešajame registre nekilnojamąjį turtą.

3. Apeliantė neįrodė visų būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, todėl jos reikalavimas atlyginti žalą nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl žalos, padarytos savivaldybės ir valstybės institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, pašalinančius žalą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes, kad pareiškėjai 2009 m. spalio 21 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 0,1124 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Kartu priimtame tos pačios dienos Kauno apskrities viršininko įsakyme pareiškėja buvo įpareigota naudojantis žemės sklypu laikytis specialiųjų žemės naudojimo sąlygų. Šiame žemės sklype yra nutiestas dujotiekio įvadas ir žemos įtampos elektros oro linija. Pareiškėja mano, kad šis žemės sklypas dėl jame esančių komunikacijų nėra tinkamas naudotis pagal paskirtį, o ji apie tai anksčiau nebuvo informuota, todėl prašo priteisti iš Kauno miesto savivaldybės žalos atlyginimą už negalėjimą tinkamai naudotis sklypu bei įpareigoti atsakovus iškelti sklype esančias komunikacijas už sklypo ribų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, nenustatęs atsakovo Kauno miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų bei teisinio pagrindo atsakovų prievolei atlikti pareiškėjos pageidaujamus veiksmus.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės. Nors taip įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–1485/2009).

CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010).

Tikrinamoje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas Kauno miesto savivaldybė, atlikdamas pareiškėjos nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84)15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus ir ar atsakovas pareiškėjos atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš, jos manymu, neteisėtų Kauno miesto savivaldybės veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, dėl kurių jai buvo grąžintas žemės sklypas su apribojimais, neleidžiančiais statyti gyvenamąjį namą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje minimas žemės sklypas pareiškėjai grąžintas natūra, t.y. žemės savininko J. T. turėtoje vietoje. Atkūrimo įstatymo bei šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatos tokiais atvejais įpareigojo savivaldybių institucijas tik parengti laisvos ir neužstatytos žemės sklypų planus, nustatyti žemės sklypų ribas, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, naudojimo paskirtį, būdą bei pobūdį, o nuosavybės teisių atkūrimo klausimus tuo metu sprendė apskrities viršininko administracija. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno miesto savivaldybės administracija jai teisės aktų priskirtus atlikti veiksmus atliko tinkamai ir laiku, 2009 m. balandžio 8 d. patvirtinusi žemės sklypo planą su lydinčiais dokumentais, o prieš tai, 2009 m. sausio 8 d. pareiškėją pasirašytinai supažindinusi su žemės sklypo ribomis ir apribojimais. Objektyvių duomenų, kad pareiškėja ar jos atstovas būtų suklaidintas dėl realios žemės sklypo būklės, byloje nepateikta. Žemės sklypo naudojimo paskirtis, būdas bei pobūdis atitinka galiojančius tai teritorijai teritorijų planavimo dokumentus. Žemės sklype teisiškai nėra nustatyta jokių jį apsunkinančių servitutų, o apie žemės sklype nutiestas komunikacijas pareiškėja turėjo žinoti prieš priimant Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. sprendimą, nes jos atstovas jau 2009 metų balandžio mėnesį šiuos klausimus kėlė skunduose Specialiųjų tyrimų tarnybai bei Kauno apskrities administracinių ginčų komisijai. Valstybė nėra įsipareigojusi atkurti nuosavybės teises tik į tokią žemę, kuri neturi jokių specialiųjų naudojimo sąlygų ar kitokių apribojimų.

Dėl paminėto konstatuotina, kad byloje nėra nustatyta neteisėtų atsakovo Kauno miesto savivaldybės veiksmų, kurie yra privalomoji viešosios civilinės atsakomybės sąlyga. Nenustačius tokių veiksmų, nėra teisiškai reikšmingas ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų nustatinėjimas bei vertinimas, nes atsakovui vis tiek nekils prievolė atlyginti žalą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos skundo reikalavimo dėl žalos atlyginimo ir neprivalėjo motyvuotai pasisakyti dėl likusių pareiškėjos argumentų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais dėl galimybių naudoti žemės sklypą pagal jo naudojimo būdą ir nemato būtinybės jų kartoti. Pareiškėjos netenkinantys žemės sklypo apribojimai galioja ne visam, o tik daliai sklypo, gyvenamosios statybos praktinės galimybės paaiškėtų tik įregistravus žemės sklypą nekilnojamojo turto registre ir parengus žemės sklypo detalųjį planą.

Tiriant pareiškėjos antrojo reikalavimo pagrįstumą, pažymėtina, kad asmuo turi teisę reikalauti iš kito asmens atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos pastarąjį atlikti įpareigoja teisės aktai arba tarpusavio sutartys. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovai nėra jokiais teisės aktais įpareigoti iškelti teisėtai įrengtas komunikacijas iš privataus žemės sklypo. Duomenų, kad tarp šalių buvo sudaryta tokią prievolę suponuojanti tarpusavio sutartis, taip pat nėra pateikta. Darytina išvada, kad apeliantė nenurodė jokio tinkamo teisinio pagrindo savo antrajam reikalavimui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir šį skundo reikalavimą.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos Z. A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius