2016-12-12 Nr. AB-23761-3-61-3-05242-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2164-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05242-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. K. pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) priteisti 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2009 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. buvo gydomas LAVL bendro skyriaus palatose pažeidžiant higienos normas reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nes 21,25 kv. m patalpose kartu buvo gydomi 9–10 asmenų. Analogiški pažeidimai buvo padaryti pareiškėjui nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. gydantis LAVL Chirurgijos skyriuje, nes palatos buvo perpildytos. Pažymėjo, kad palatose buvo prasta ventiliacija, drėgmė, netinkamas apšvietimas, karštas vanduo tiekiamas nebuvo visai, atskirose palatose tiekiamas tik 2 kartus per dieną, sienos pažeistos pelėsio, tualetuose nebuvo klozeto, kriauklė surūdijusi. Teigė, kad į pasivaikščiojimus buvo išvedamas tik 1 valandai. Tvirtino, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, t. y. patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjas LAVL atskirais laikotarpiais buvo gydomas 2009–2014 m. Pažymėjo, jog statistika, kiek konkrečioje palatoje kas dieną gydoma nuteistųjų ir/ar suimtųjų, ligoninėje nevedama, nes galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Pabrėžė, kad negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi suteikti stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. LAVL nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus, todėl, siekiant užtikrinti pagrindines nuteistųjų teises, šie nepatogumai (dėl ploto normų vienam asmeniui) neturėtų būti vertinami kaip dideli pareiškėjo teisių pažeidimai. Pažymėjo, kad LAVL chirurgijos ir vidaus ligų skyriuose yra sudaryta galimybė laisvu nuo medicininių procedūrų metu nuo 6 iki 22 val. vakaro būti gryname ore. Todėl ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuojamas sudarant pareiškėjui galimybę pajudėti lokaliniame sektoriuje. Palatose esantys sanitariniai mazgai atitiko teisės aktų reikalavimus, o reikalavimo, kad unitazas ar klozetas būtų uždengti, nėra numatyta. Nurodė, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti švarią patalynę. Pabrėžė, jog Tabako kontrolės įstatymas nenumato galimybės skirstyti į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras, o šiame įstatyme nustatyti draudimai galioja visoje LAVL teritorijoje. Atkreipė dėmesį tai, kad pareiškėjo skundas pateiktas praleidus Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ir reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo taikytiną 3 metų terminą, kurį prašė taikyti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti

Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas dėl reikalavimo priteisti nuo 2009 m. gegužės 6 d. iki 2011 m. gruodžio 4 d. neturtinę žalą yra pateiktas praleidus tokiems reikalavimams taikytiną Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas nenustatė aplinkybių, kurias vertinant galima būtų teigti, jog šis terminas praleistas dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Todėl spręsdamas pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumą ir teisėtumą, teismas vertino atsakovo veiksmus nuo 2011 m. gruodžio 5 d.

Nurodė, kad pareiškėjas LAVL nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. atskirais laikotarpiais iš viso buvo gydomas 30 dienų. Atsižvelgęs į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus ir į tai, kad atsakovas jokių argumentų bei įrodymų, paneigiančių A. K. nurodytas aplinkybes, bei patvirtinančių, jog palatose, kuriose jis buvo laikomas, vienam asmeniu tenkantis kamerų plotas atitiko normines vertes, nepateikė, teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai apie jo teisių pažeidimą dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio kamerų (palatų) ploto iš esmės yra pagrįsti ir pareiškėjui gydantis LAVL, buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 kv. m gyvenamąjį plotą.

Kita vertus, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytą kamerų ploto stygių, taip pat judėjimo laisvės ribojimą iš dalies kompensavo suteikta galimybė pasivaikščioti lauke, gryname ore. Nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 27 punkto nuostatas šalto ir karšto vandens tiekimo sistema privalo būti įrengta ne kamerose palatose, o maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Taigi, pareiškėjo motyvai, kuriais neturtinė žala yra grindžiama karšto vandens tiekimo į palatas neužtikrinimu, yra atmestini.

Be to, joks teisės aktas nenormuoja sanitarinių mazgų (prausyklų, tualetų) skaičiaus įrengimo pataisos įstaigose. Pažymėjo, jog pareiškėjas skunde paaiškino, kad naudotis tualetu jam buvo sunku dėl stuburo ligos, taigi dėl objektyvių aplinkybių, kurios niekaip nėra sietinos su LAVL neteisėtais veiksmais. Teismas vertino, kad kitos A. K. nurodytos aplinkybės (sienų pažeidimas pelėsiu, praustuvės netinkama būklė (surūdijusi), netinkamas apšvietimas, o LAVL teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad palatos, taip pat ir santechniniai mazgai 2012 m. ir 2014 m. buvo remontuojami, 2013 m. liepos 29 d. išduotas leidimas–higienos pasas liudija, kad LAVL patalpos atitinka higienos normų reikalavimus.

Todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo šiuo aspektu LAVL administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta neturtinė žala.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu iš esmės prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti 57 924 Eur neturtinei žalai atlyginti ir netaikyti ieškinio senaties termino.

Pareiškėjo teigimu, ieškinio senaties terminas neturėtų būti taikomas nes pažeidimai LAVL tęsėsi ilgą laiką, jie yra nemažareikšmiai ir nepertraukiami. Pareiškėjas buvo gydomas uždarame sektoriuje kamerų tipo patalpose, kur dėl sveikatos problemų negalėjo nusiprausti duše. Dėl stuburo problemų, naudodamasi sanitariniu mazgu be unitazo kentė didelius skausmus. Sėdimas unitazas buvo įrengtas tik 2014 m. Vėliau, laikomas LAVL Chirurginiame skyriuje taip pat negalėjo visą savaitę nusiprausti. LAVL kamerų tipo patalpose pareiškėjas buvo nuolat apgyvendinamas su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas taip pat prašo apklausti apeliaciniame skunde nurodytus asmenis, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl sąlygų LAVL. Pažymi, kad kamerose nebuvo karšto vandens, stalų, sanitarinis mazgas ne atskiroje patalpoje, todėl buvo pažeistas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 27 punktas. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišsireikalavo higienos paso ir duomenų, patvirtinančių, kad patalpos, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, yra priskiriamos prie maitinimo patalpų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas A. K. kildina iš to, kad jam Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinė žalos atlyginimas už periodišką laikymą LAVL netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, akivaizdu, jog pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, kad jam galimai neužtikrinamos teisės į tinkamas laikymo LAVL sąlygos, tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. gruodžio 3 d. (b. l. 8). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį LAVL prašė taikyti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties terminas kyla iš nacionalinio reguliavimo, t. y. šiuo konkrečiu atveju iš CK 1.125 straipsnio 8 dalies, kurios pagrindu senaties terminas gali būti taikomas. Pareiškėjas neneigia, kad jis žinojo apie jo atžvilgiu daromus pažeidimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėjo jam objektyviai sutrukdyti laiku kreiptis į teismą. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikymą LAVL netinkamomis sąlygomis laikotarpiu iki 2011 m. gruodžio 3 d. turėjo pagrindą taikyti ieškinio senatį.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Nustatyta, kad laikotarpiu 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. pareiškėjas 30 parų buvo laikomas LAVL palatose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.4 punktą (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), kuris numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013; 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis būtų teikęs skundus LAVL administracijai, taip pat nėra kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti abstraktaus pobūdžio pareiškėjo teiginius apie laikymą kartu su rūkančiais asmenimis. Todėl šiuo aspektu negalima konstatuoti Laisvės atėmimo vietų ligoninės neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta LAVL pareigūnų neteisėta veika dėl karšto vandens tiekimo į palatas neužtikrinimo, sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys faktiniai duomenys. Todėl pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų nurodytų aplinkybių ir neišreikalavo visų įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas paneigiančių aplinkybių ar duomenų.

Dėl pareiškėjo prašymo apklausti liudytojus, galinčius patvirtinti bylai reikšmingas aplinkybes, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo kviesti į teismo posėdį liudytojus, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstytos raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadas apie pareiškėjo laikymo LAVL sąlygas, todėl minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog dėl 30 parų LAVL palatose, kurioje jam teko mažesnis plotas nei teisės aktuose nustatytas minimalus, jis patyrė didesnę neturtinę žalą, nei pirmosios instancijos teismo nustatytą, kuriai atlyginti priteista 200 Eur. Nors teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas) galimai lėmė pareiškėjui tam tikrus nepatogumus, tačiau šiuo atveju atsižvelgtina į tai, jog pareiškėjas LAVL kamerų tipo palatose buvo gydomas tik 7 paras, kitą laiką – LAVL Vidaus ligų ir Chirurgijos skyriuose (b. l. 13), kuriuose yra sudaryta galimybė laisvu nuo medicininių procedūrų metu nuo 6 iki 22 val. vakaro būti gryname ore. Be to, pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimus pareiškėjas LAVL buvo laikomas periodiškai, tad šis terminas nebuvo nepertraukiamas. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų faktinių bei teisinių aplinkybių visumą ir remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 200 Eur – yra proporcingas dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė