2018-04-19 Nr. AB-7969-3-61-3-00541-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-285-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00541-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), atlyginti 55 433,27 Eur turtinę žalą (negautas pajamas), 119,44 Eur su procesu susijusią žalą ir 500 000 Eur neturtinę žalą; 2) įpareigoti atsakovą perimti valstybės naudai nekilnojamąjį turtą, esantį Šiaulių m. sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“; 3) įpareigoti atsakovą mokestinių reikalavimų už žemę išieškojimą nukreipti į kaltininkus; 4) įpareigoti atsakovą atlyginti nusavintą gyventojų pajamų mokesčio permoką 42,06 Eur su priskaičiuotais delspinigiais.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 15 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą iki 2018 m. kovo 1 d. pašalinti skundo trūkumus, kadangi skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnio 2 dalies, 24, 25 ir 35 straipsnių reikalavimų.

Pareiškėja 2018 m. vasario 28 d. pateikė teismui patikslintą skundą, kuriuo prašė: 1) atlyginti 55 433,27 Eur žalą, susidariusią neįvykus nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriui, 119,44 Eur su procesu susijusią žalą, 500 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią iš viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų; 2) įvykdyti teismo patvarkymą, kad būtų panaikinta pareiškėjos teisėtai pagal įstatymą įgyta paveldėjimo teisė į nekilnojamąjį turtą, esantį Šiaulių m. sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, atsakovo Lietuvos Respublikos naudai; 3) panaikinti skundžiamus reikalavimus, pateiktus VMI, t. y. dalį dėl žemės mokestinių reikalavimų, teikiamų esant pažeistoms pamatinėms konstitucinėms nuosavybės ir disponavimo teisėms, esant padarytai turtinei žalai, bei dalį dėl privalomojo sveikatos draudimo, t. y. įpareigoti VMI ištaisyti padarytą pažeidimą, vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą bei grąžinti nusavintą gyventojų pajamų mokesčio permoką 42,06 Eur su priskaičiuotais delspinigiais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 2 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos V. J. skundo dalį dėl reikalavimų priteisti žalą bei panaikinti paveldėjimo teises į nekilnojamąjį turtą, esantį Šiaulių m. sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, o skundo trečiąjį reikalavimą laikė nepaduotu, pareiškėjai nepašalinus teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartimi nustatytų skundo trūkumų.

Teismas nustatė, jog pirmasis pareiškėjos skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kildinamas iš neįvykusio civilinio sandorio, t. y., kad pareiškėja 2008 m. negalėjo parduoti jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio Šiaulių m. sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, dėl neatliktų geodezinių matavimų.

Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.1 straipsnio 1 dalimi, pirkimo-pardavimo sandoriai, taip pat iš šių sandorių kylantys teisiniai santykiai, priskirtini civiliniams santykiams. Nors pareiškėja žalą prašo priteisti iš valstybės institucijų, tačiau teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, sprendė, jog reikalavimas atlyginti žalą yra išvestinis iš civilinių pirkimo-pardavimo santykių, dėl ko tokio pobūdžio reikalavimas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teismuose.

Spręsdamas pareiškėjos antrojo skundo reikalavimo priėmimo klausimą teismas akcentavo, kad paveldėjimo teisiniai santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai. Paveldėjimo teisės atsisakymas reglamentuotas CK 5.60 straipsnyje, o palikimo perėjimo valstybei atvejai įtvirtinti CK 5.61 straipsnyje. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Specialioji teisėjų kolegija, vertindama bylų rūšinio teismingumo klausimus dėl reikalavimų, susijusių su paveldėjimo teisiniais santykiais, laikosi pozicijos, jog tokie ginčai nagrinėjami administraciniuose teismuose tik tokiu atveju, jeigu dėl to nėra keliamas savarankiškas reikalavimas, o yra išvestinis iš viešojo administravimo srityje kilusių ginčų.

Atsižvelgdamas į skunde keliamo ginčo pobūdį teismas sprendė, kad pareiškėja reikalavimą panaikinti paveldėjimo teisę į nekilnojamąjį turtą formuluoja kaip savarankišką, todėl toks reikalavimas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Dėl nurodytos priežasties teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundo antrąjį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismas nustatė, kad pareiškėja trečiuoju skundo reikalavimu skundžia VMI veiksmus, prašydama panaikinti VMI mokestinius reikalavimus bei grąžinti 42,06 Eur privalomojo sveikatos draudimo permoką su priskaičiuotais delspinigiais.

Įvertinęs pareiškėjos trečiojo skundo reikalavimo turinį, teismas darė išvadą, kad pareiškėja nenurodė konkretaus VMI sprendimo, su kuriame paskaičiuotais mokesčiais ji nesutinka. Teismas vertino, jog pareiškėja 2018 m. vasario 15 d. nutartimi nustatytų skundo trūkumų nepašalino, todėl skundą dėl šio reikalavimo laikė nepaduotu ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies pagrindu.

III. Pareiškėja V. J. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.

Pareiškėja teigia, kad teismo priimta nutartis neteisėta, nepagrįsta ir šališka. Pažymi, kad teismas, priimdamas ginčo nutartį, ignoravo jos nurodytas aplinkybes.

Pareiškėja nurodo, kad skundo reikalavimai teismingi administraciniam teismui, kadangi valstybės institucijos, teikdamos atsakymus į jos raštus, nurodydavo teisę skundą paduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pažymi, kad skunde prašomą priteisti žalą kildina iš viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, tačiau ne iš civilinių teisinių santykių.

Pareiškėja akcentuoja, kad teismas gali ir kitokiu patvarkymu panaikinti jos paveldėjo teises į nekilnojamąjį turtą, esantį Šiaulių m. sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, kadangi jos, kaip turto savininkės, teisės jau ir taip yra pažeistos.

Pareiškėjos vertinimu, teismas nepagrįstai laikė nepaduotu jos trečiąjį skundo reikalavimą, kadangi skundžiami mokestiniai reikalavimai nurodyti skundo tekste su nuorodomis į prieduose esančius dokumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartis, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos V. J. patikslinto skundo pirmąjį ir antrąjį reikalavimus, o vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi – trečiąjį skundo reikalavimą laikė nepaduotu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame reiškė reikalavimus: priteisti 55 433,27 Eur žalą, susidariusią neįvykus nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriui; priteisti 119,44 Eur su procesu susijusią žalą; priteisti 500 000 Eur neturtinę žalą, kilusią iš viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų; panaikinti jos paveldėjimo teisės liudijimą ir paveldėtą turtą perleisti valstybei; panaikinti atsakovo mokestinius reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas ginčo nutartimi sprendė, kad pareiškėjos skundo reikalavimai dėl žalos atlyginimo ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, susiję su civiliniais teisiniais santykiais, todėl nagrinėti bendrosios kompetencijos teismuose. Teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėja, reikšdama reikalavimą panaikinti atsakovo mokestinius reikalavimus, nepašalino 2018 m. vasario 15 d. nutartimi nustatytų skundo trūkumų, dėl ko minėtą reikalavimą laikė nepaduotu.

Pareiškėja atskiruoju skundu nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija ir teigia, kad prašoma priteisti žala, kildinama iš viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, o ginčijami atsakovo mokestiniai reikalavimai pateikti prie skundo priedų.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, siekdama žalos atlyginimo, kuri, jos manymu, kilo iš neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų (neveikimo). Kaip matyti iš pareiškėjos skundo turinio, ji prašomą priteisti žalą sieja su 2008 m. neįvykusiu pirkimo-pardavimo sandoriu, patirtais moraliniais išgyvenimais, negalinti parduoti jai paveldėjimo teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio Šiaulių m. sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėja taip pat kaip savarankišką reikalavimą reiškia prašymą panaikinti paveldėjimo teisę į minėtą turtą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos skunde keliamo ginčo pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjos pirmasis ir antrasis skundo reikalavimai dėl žalos atlyginimo bei paveldėjimo teisės panaikinimo, susiję su civiliniais teisiniais santykiais, todėl nenagrinėtini administracinių teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimais, todėl teisingai nustatė ginčo teisinių santykių pobūdį ir išaiškino pareiškėjai teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų papildomai nekartoja.

Dėl pareiškėjos skundo trečiojo reikalavimo laikymo nepaduotu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjai teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartimi buvo išaiškinta, jog skųsdama VMI veiksmus ji turi nurodyti konkretų institucijos skundžiamą sprendimą. Pareiškėja, 2018 m. vasario 28 d. tikslindama skundo reikalavimus, nurodė, jog prašo teismo panaikinti skundžiamus reikalavimus, pateiktus VMI, t. y. dėl žemės mokestinių reikalavimų, teikiamų esant pažeistoms pamatinėms konstitucinėms nuosavybės ir disponavimo teisėms, esant padarytai turtinei žalai, ir dėl privalomojo sveikatos draudimo, t. y. pareiškėja prašo įpareigoti VMI ištaisyti padarytą pažeidimą ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą bei grąžinti nusavintą gyventojų pajamų mokesčio permoką 42,06 Eur su priskaičiuotais delspinigiais.

Įvertinusi minėtą pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja trečiojo skundo reikalavimo trūkumų, kurie vertintini kaip realūs bei trukdantys išspręsti skundo priėmimo klausimą ir vėliau nagrinėti bylą, nepašalino, dėl ko pagrįstai minėtą reikalavimą laikė nepaduotu. Akcentuotina ir tai, kad teismas gali suteikti efektyvią pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, jeigu pareiškėja pakankamai aiškiai ir išsamiai suformuluoja skundo reikalavimą ir reikalavimo pagrindą. Taigi pareiškėjos atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad patikslinto skundo turinyje pateiktos nuorodos į skundžiamus mokestinius reikalavimus, kurie pridėti prie skundo priedų, nelaikytinas tinkamu skundo reikalavimo suformulavimu.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias skundo priėmimą, dėl ko pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė