2020-12-02 Nr. AB-22840-3-61-3-03700-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2670-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03700-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. K., V. S., L. K., N. A., L. S. (mirusi (duomenys neskelbtini), J. K., N. B., A. S., L. S. (L. S.), A. S. (A. S.), K. S., R. K., A. K., D. A., R. K., A. D., L. (L.) P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotasis asmuo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai K. K., V. S., L. K., N. A., L. S. (mirusi (duomenys neskelbtini), J. K., N. B., A. S., L. S. (L. S.), A. S. (A. S.), K. S., R. K., A. K., D. A., R. K., A. D., L. P. (L. P.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 24 617,70 Eur (kiekvienam po 1 448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jie yra gyvenamųjų namų kvartalo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai. Greta jų gatvės auga Liepynės girininkijai priklausantis valstybinės reikšmės miškas, skirtas naudotis išimtinai gyventojų rekreaciniais ir poilsio tikslais, todėl jame negali būti plėtojama jokia ūkinė-komercinė veikla. Pareiškėjai 2011 metų rugsėjo mėnesį pastebėjo, jog šiame miške pradėti vykdyti kelio statybos darbai, t. y. pažymėta kelio trasa, pradėti miško augalijos kirtimo darbai, pašalintas miško žemės augalinis sluoksnis, atvežtas žvyras kelio pagrindams tiesti. Pareiškėjai nebuvo informuoti apie planuojamus atlikti statybos darbus, todėl kreipėsi į valstybės institucijas, prašydami suteikti informaciją. Valstybės institucijų pateikti atsakymai patvirtino pareiškėjų abejones dėl valstybinės reikšmės miške nutiesto kelio teisėtumo.

3. Pareiškėjai teigė, kad (duomenys neskelbtini) kaimuose planuojama plėtoti 147,8 ha dydžio gyvenamųjų namų kvartalą, o šio projekto planavimo organizatorius yra (duomenys neskelbtini) asociacija (toliau – ir Asociacija), kurios užsakymu individualioji įmonė „Provekta“ parengė techninį projektą „Kelias nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki valstybinio miško 490 kvartalo pradžios / Antakalnis“. Asociacijos atstovai pareiškėjams patvirtino, jog naujai suprojektuota 66 m ilgio kelio atkarpa ir 1,5 km ilgio kelias per valstybinės reikšmės mišką turėtų tapti naujojo kvartalo jungtimi su Vilniaus miestu. Pareiškėjai pažymėjo, jog Asociacija nebūtų savo lėšomis rengusi šios kelio atkarpos, jei naujai projektuojamą kvartalą su Vilniaus miestu nebūtų siekiama sujungti per (duomenys neskelbtini) g. Pareiškėjams abejonių kėlė tai, jog 2011 m. rugsėjo mėnesį valstybiniame miške įrengto 1,5 km ilgio kelio užsakovas buvo valstybės įmonė Nemenčinės miškų urėdija, todėl manė, kad siekiant tenkinti išimtinai Asociacijos interesus buvo neracionaliai panaudotos valstybės lėšos. Pareiškėjai 2012 m. sausio mėnesį kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą (toliau – ir Prokuratūra), kuri 2012 m. kovo 23 d. priėmė nutarimą įspėti Administracijos direktoriaus pavaduotoją J. U., kad jis, spręsdamas klausimus dėl statybos leidimų išdavimo, nedarytų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių, kaimų susisiekimo sistemos“ 2.5 punkto pažeidimų. Prokuratūrai netenkinus pareiškėjų prašymo kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, pareiškėjai patys kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuriame buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-947-934/2013.

4. Pareiškėjai nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 7 d. statybos leidimo Nr. IT/868/09-0941 (toliau – ir Leidimas) pagrindu pradėti statybos darbai kreipimosi į teismą dieną buvo baigti, t. y. nors kelio statybos užbaigimas neįteisintas, pareiškėjų interesus pažeidžiantis kelias jau pastatytas ir naudojamas.

5. Pareiškėjai paaiškino, kad Asociacijos užsakymu buvo suprojektuotas D1 kategorijos kelias su pėsčiųjų taku, tačiau prieš išduodant sąlygas kelio tarp (duomenys neskelbtini) g. ir Liepynės girininkijoje esančio valstybinio miško techniniam projektui rengti, buvo būtina parengti galiojantį teritorijų planavimo dokumentą, nustatantį tikslią kelio vietą ir atitinkamus techninius parametrus. Administracija negalėjo išduoti Leidimo ir dėl to, kad Leidimo pagrindu pastatytas kelias neatitinka bendrųjų teritorijos planavimo sprendinių (toks kelias nėra numatytas iki 2015 metų galiojusiame Vilniaus miesto bendrajame plane).

6. Pareiškėjai teigė, kad anksčiau vidaus keliu buvęs, poilsio reikmėms naudotas miško keliukas, sujungus jį su (duomenys neskelbtini) gatve, faktiškai tapo viešuoju keliu, jungiančiu kelias gyvenamąsias vietoves. Ginčo teritorijoje suintensyvėjo automobilių judėjimas, važinėja sunkiasvoris, specialiosios paskirties krovininis transportas, gadinama iš dalies už pareiškėjų lėšas įrengta (duomenys neskelbtini) gatvės danga, atsirado nepageidaujamas triukšmas, padidėjo oro tarša, nuolat pažeidžiamos kelių eismo taisyklės, keliamas pavojus gyventojų sveikatai. Administracijai išdavus Leidimą kelio statybai, pareiškėjai nuolat patiria neturtinę žalą, jų patiriami neigiami dvasiniai išgyvenimai nėra mažareikšmiai ar smulkmeniški, nes įsigydami namus (duomenys neskelbtini) gatvėje pareiškėjai tikėjosi, kad gyvens ramioje gyvenvietėje, kurioje nebus intensyvaus eismo srauto. Pareiškėjų patiriama neturtinė žala ateityje didės, kadangi Asociacija planuoja Vilniaus rajone 37 ha apie 163 G1 paskirties sklypus, suprastės pareiškėjų gyvenimo kokybė.

7. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) nesusijusi su Liepynės girininkijoje esančio kelio eksploatacija, priežiūra ir remontu, šis kelias neturi gatvės statuso, todėl Administracija negali būti ir nėra atsakinga už šio kelio remonto darbus ar kitus veiksmus, atliktus valstybinio miško teritorijoje. Pareiškėjai klaidingai teigia, jog Leidimo pagrindu nutiestas kelias nuosavybės teise priklauso Savivaldybei, kadangi ši kelio atkarpa ginčo nagrinėjimo metu Savivaldybei nėra perduota. Savivaldybei priklauso (duomenys neskelbtini) gatvė. Administracija išdavė Leidimą kelio tarp (duomenys neskelbtini) g. ir Liepynės girininkijoje esančio valstybinio miško 490 kvartalo statybai, tačiau jokių veiksmų, susijusių su valstybinio miško teritorijoje esančio kelio remontu ar statyba, nėra atlikusi. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-947-934/2013 dėl Leidimo teisėtumo, o nenuginčijus Leidimo, jis laikomas galiojančiu.

9. Atsakovas paaiškino, kad miško kelias, einantis Liepynės girininkijos teritorijoje tarp 479–480 miško kvartalų ribine linija, į Leidimo apimtį nepatenka. Kelias tiesiamas per valstybinę žemę. Iš valstybės institucijų raštuose nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad miško kelias naudojamas miško apsauginiais, priešgaisrinės apsaugos ir eksploatacijos tikslais, o naujai planuojamos (duomenys neskelbtini) gyvenvietės transporto jungtis teritorijų planavimo dokumentuose numatyta ne keliu. Šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai pateikti civilinėje byloje. Leidimas ir pagal jį pastatytas kelias nepakeičia pareiškėjų minimo miško keliuko paskirties.

10. Atsakovas nurodė, jog Administracija 2009 m. birželio 3 d. Asociacijai išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 1084 keliui tiesti. Nuolatinei statybos komisijai 2009 m. rugsėjo 2–3 d. posėdyje pritarus pateiktam statinio projektui ir priėmus sprendimą išduoti statybos leidimą, įgaliotas Administracijos direktoriaus pavaduotojas 2009 m. rugsėjo 7 d. išdavė Leidimą. Atsakovas, išduodamas Leidimą, veikė teisėtai, nepažeisdamas projektavimo sąlygų sąvado bei statybos leidimo išdavimą reglamentuojančių teisės aktų. Atsižvelgiant į tai, kad kelias nepatenka į valstybinio miško ar saugomą teritoriją, o tiesiamas per valstybinę žemę, gauti atitinkamų institucijų sutikimai: Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. balandžio 10 d. raštas Nr. (31)-1.2-851-(3.31) ir viešosios įstaigos Vilniaus miškų urėdijos pritarimas. Atsakovas vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi (Leidimo išdavimo metu galiojusi redakcija) ir nurodė, kad ginčo atveju nebuvo keičiama pagrindinė tikslinė žemės paskirtis, todėl nereikalingas buvo ir detalusis planas.

11. Dėl neturtinės žalos atsakovas teigė, kad pareiškėjai neįvardijo, kokie dvasiniai išgyvenimai patiriami ir kaip jie pasireiškia. Pareiškėjų teiginiai apie suintensyvėjusį eismą, nepageidaujamą triukšmą, padidėjusią oro taršą, kelių eismo taisyklių pažeidimus, nepagrįsti jokiais įrodymais, nenurodyta, kaip minėtos aplinkybės ir kokius tariamus dvasinius išgyvenimus sukelia. Pareiškėjai taip pat neįrodė, kad jų lūkesčiai, jog Vilniaus miestui priklausančia gatve nevažinėtų automobiliai, gali būti laikomi pagrįstais ir ginamais įstatymo. Gyvenamasis kvartalas ir (duomenys neskelbtini) gatvė patenka į Vilniaus miesto teritoriją, o miesto plėtra yra natūralus procesas. Pareiškėjų noras, kad situacija išliktų nekintanti, negali būti pripažintas jų interesų pažeidimu ar pagrįstais lūkesčiais. Pareiškėjai taip pat nepagrindė prašomos žalos dydžio.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius (toliau – ir NŽT) atsiliepime į skundą prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

13. NŽT nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-9247-934/2013 vyksta teisminiai ginčai dėl Leidimo panaikinimo ir statybos pagal neteisėtai išduotą Leidimą padarinių šalinimo.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jiems iš atsakovo Administracijos po 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Teismas nustatė, kad 2009 m. rugsėjo 7 d. Administracija išdavė statybos leidimą Nr. IT/868/09-0941, kuriame nurodyta, jog statytojas „(duomenys neskelbtini) asociacija“, statybos rūšis „Nauja statyba“, statybos objektas „Kelias“, statybos adresas „nuo (duomenys neskelbtini) g. iki valstybinio miško 490 kvartalo pradžios“. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu panaikino Administracijos 2009 m. rugsėjo 7 d. išduotą Leidimą, įpareigojo statytoją Asociaciją per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo ir Administracijos lėšomis pašalinti neteisėtos statybos padarinius, t. y. išardyti Leidimo pagrindu neteisėtai įrengtą kelią ir sutvarkyti statybvietę. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016 nusprendė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutarties dalį dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, kitą nutarties dalį paliko nepakeistą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-26151-608/2017 ieškinį patenkino iš dalies, t. y. leido Asociacijai savo lėšomis per 2 metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti kelią, t. y. leido įteisinti statybą. Per nustatytą terminą neįvykdžius teismo reikalavimo, Vilniaus miesto apylinkės teismas įpareigojo Asociaciją per 6 mėnesius nuo teismo sprendime nustatyto statybos įteisinimo termino pabaigos savo ir Administracijos lėšomis pašalinti neteisėtos statybos padarinius, t. y. išardyti Leidimo pagrindu neteisėtai įrengtą kelią ir sutvarkyti statybvietę. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 12 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.

16. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, pareiškėjų patirtos nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. (kai buvo išduotas Leidimas) iki 2013 m. rugsėjo 19 d. (pareiškėjų kreipimosi į teismą su skundu, atitinkančiu teisės aktų reikalavimus, diena), atlyginimo priteisimo. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjai buvo gyvenamųjų namų kvartalo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai.

17. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog 2009 m. rugsėjo 7 d. Administracijos išduotas Leidimas yra neteisėtas ir dėl to panaikintas, yra konstatuota galutine ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi ir sprendė, jog neteisėti Administracijos veiksmai (neteisėto Leidimo išdavimas) yra konstatuoti.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjų skunde neturtinė žala apibūdinta labai lakoniškai, tačiau teismo posėdyje dalyvavę pareiškėjai R. K., A. K., J. K., R. K., V. S., N. A., A. D. ją detalizavo, individualizavo. Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje yra kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų apie pareiškėjų patirtą neturtinę žalą (V. S. dėl savo teisių gynimo kreipėsi į Prokuratūrą, Generalinę miškų urėdiją prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių, pareiškėjai K. K., V. S., L. K., N. A., L. S., J. K., N. B., A. S., L. S., A. S., K. S., R. K., A. K., D. A., R. K., A. D., L. P. į Vilniaus miesto apylinkės teismą ir t. t.).

19. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016, kurioje konstatuota, kad pareiškėjai aktyviai ir rūpestingai siekė apginti savo pažeistas subjektines teises, pakankamai aktyviai domėjosi ginčo statybomis ir galimu savo teisių pažeidimu, kreipėsi į įvairias institucijas, siekdami išsiaiškinti, ar jų subjektinės teisės nėra pažeidžiamos, ir priėjo prie išvados, jog pareiškėjai, sužinoję apie savo teisių pažeidimą, patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, nedelsdami ėmėsi aktyvių veiksmų savo teisėms ginti, o tai rodo klausimo svarbą jiems, jų sugaištą laiką, pastangas, domėjimąsi, suinteresuotumą, aktyvias pastangas ir dėl to patirtus pergyvenimus, nusivylimą valdžia ir bandymą teisinėmis priemonėmis spręsti ginčą. Teismas byloje esančią fotonuotrauką, kurioje matyti kelio tiesimo pradžios darbai, kai buvo iškviesta policija, kuri, patikrinusi Leidimą, pareiškėjams liepė patraukti automobilius, pripažino netiesioginiu pareiškėjų patirtų išgyvenimų (patirto streso, konfliktinių situacijų, nerimo) įrodymu.

20. Teismas darė išvadą, kad priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos neturtinės žalos egzistuoja: dėl neteisėto Leidimo išdavimo buvo pradėtas statyti ir pastatytas kelias, pareiškėjai, sužinoję apie kelio statybas pagal neteisėtai išduotą Leidimą, staiga, netikėtai, pakankamai intensyviai patyrė neigiamų išgyvenimų. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjų nurodomi nepatogumai (triukšmas, nesaugumas, intensyvus eismas ir t.t.) yra kelio buvimo padarinys.

21. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2018 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-394-552/2018) ir patikslino, kad pareiškėjai nagrinėjamu atveju neturtinę žalą patyrė ne nuo Leidimo išdavimo dienos, o nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio, kuomet, kaip jie patys nurodė ir byloje ginčo dėl to nėra, sužinojo, kad vyksta žemės kasimo darbai.

22. Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti ir priteisė kiekvienam pareiškėjui po 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

III. 23. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

24. Atsakovas savo nesutikimą su teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

24.1.Teismas tinkamai nesivadovavo ABTĮ 86 straipsniu, jo priimtas sprendimas neatitinka teismo sprendimui keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, kadangi buvo priimtas pažeidžiant materialiosios (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str. ir 6.271 str.) bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei kitų teismų formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose;

24.2. Pagal ABTĮ 56 straipsnį konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Teismas nurodė, kad byloje yra pateikti ir kitų institucijų raštai, kurie patvirtina pareiškėjų suinteresuotumą, tačiau neįsigilino į šių raštų turinį, kuriuose pažymėta, jog miško kelias naudojamas miško apsauginiais ir eksploatacijos tikslais, o naujai planuojamos (duomenys neskelbtini) gyvenvietės transporto jungtis teritorijų planavimo dokumentuose numatyta ne keliu. Darytina išvada, kad šiuose raštuose nėra jokio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos neturtinės žalos fakto nustatymo. Pareiškėjų kreipimasis į skirtingas institucijas patvirtina tik faktą, jog jie domėjosi vykdoma kelio statyba, tačiau negalima sutikti, jog tokie raštai yra tinkamas ir pagrįstas įrodymas, kuris konstatuotų pareiškėjų patirto streso, konfliktinių situacijų, nerimo egzistavimą CK 6.250 straipsnio prasme;

24.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartimi buvo konstatuota, jog Lietuvos Respublikos statybų įstatymo 281 straipsnio 2 dalyje išvardyti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdai, kurių vienas – leisti įteisinti statybą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: kai teismas savo sprendimu panaikina neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento galiojimą, spręsdamas dėl pasirinktino tokios statybos padarinių šalinimo būdo, jis privalo įvertinti, ar statyba iš esmės yra galima pagal galiojantį detalųjį planą (kai toks yra), bendruosius teritorijų planavimo dokumentus, specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus (jei tokie yra būtini) ir, ar tai neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Darytina išvada, jog buvo nustatytas procedūrinis pažeidimas, bet nekonstatuotas kelio statybos neteisėtumas;

24.4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-26151-608/2017 konstatavo, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, (toliau – ir Bendrasis planas) iki 2015 metų visa gatvė ir teritorija, kurioje yra gatvės atkarpa, dėl statybos, kurioje kilo ginčas, pagal Bendrojo plano sprendinius patenka į funkcinę zoną „Miškai ir miškingos teritorijos“, o šiai funkcinei zonai nustatytos šios galimos naudojimo paskirtys ir būdai: miškų, žemės ūkio, konservacinės (tik saugomų objektų teritorijose), vandens ūkio, kitos paskirties: inžinerinės infrastruktūros teritorijos, bendro naudojimo teritorijos ir kitos išvardintos paskirties teritorijos. Teismas civilinėje byloje nusprendė, kad Bendrojo plano sprendiniai leidžia ginčo teritorijoje susisiekimo komunikacijų statybą, prie kurių paskirtinas ir pastatytas kelias. Pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus nėra būtinas detaliojo plano rengimas. Vilniaus miesto apylinkės teismas leido Asociacijai pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti kelią, t. y. įteisinti statybą;

24.5. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-19-212/2019 (proc. Nr. 2-68-3-03360-2013-7) konstatavo, jog nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad kelio statyba nėra galima toje teritorijoje, kad tai prieštarauja Bendrojo plano sprendiniams. Statybos įstatymo 2 straipsnio 16 dalis susisiekimo komunikacijas priskiria prie inžinerinių statinių, t. y. Bendrojo plano sprendiniai leidžia ginčo teritorijoje susisiekimo komunikacijų statybą. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjų argumentais, jog kelio įrengimas valstybinės reikšmės miške prieštarauja valstybinės reikšmės miško kaip rekreacinės funkcinio prioriteto zonos tikslams. Ginčo teritorija yra valstybinėje žemėje iki miško ribos ir nepatenka į valstybinio miško teritoriją pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ 60 priede patvirtintas valstybinės reikšmės miškų plotų schemas. Pareiškėjų teiginiai, kad kelias sukels eismo nelaimes, triukšmą, oro taršą, vibraciją, nebebus saugumo garantijų ir pan. buvo pripažinti deklaratyviais. Inspekcija yra pateikusi 2017 metų gegužės mėnesio išvadą, kuri patvirtina, jog kelio statyba nepažeidžia jokių teritorijų planavimą ir statybų teisę reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Byloje nėra duomenų, kad triukšmas ir tarša viršija teisės aktuose nustatytas leistinas ribas, jog būtent šiame kelio ruože yra ypatingai padidėjęs avaringumas;

24.6. Pareiškėjai savo reikalavimą dėl neturtinės žalos grindė būtent tokiais argumentais kaip ir civilinėje byloje, o teismas skundžiamą sprendimą priėmė remdamasis tik deklaratyviais pareiškėjų paaiškinimais teismo posėdyje, tačiau pareiškėjai jokių objektyvių (nepriklausomų) įrodymų, kurie patvirtintų jų patirtą stresą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, nepateikė. Teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, kai įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktais, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; ir kt.);

24.7. Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1–4 dalimis, pareiškėjai neatleidžiami nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jiems tenka pareiga įrodyti tris būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dėl neteisėtų veiksmų pažymėtina, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad Leidimas yra neteisėtas, kadangi prieš jį išduodant buvo reikalingas parengtas detalusis planas. Tačiau teismas nekonstatavo, jog kelio statyba yra neteisėta. Kelio statyba toje atkarpoje yra leistina pagal aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentą – Bendrojo plano sprendinius. Buvo konstatuotas procedūrinis pažeidimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-669/2010 pažymėjo, kad žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas priežastinis ryšys (nukentėjusio asmens patirta žala turi būti kaltininko veiksmų rezultatas), o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai – veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos priežastinis ryšys neegzistuoja;

24.8. Europos Žmogaus Teisių Teismas neretai konstatuoja, kad teisės pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Leidimo pripažinimas neteisėtu yra pakankama satisfakcija, kadangi pareiškėjai ir siekė jį panaikinti.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo dėl apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

26. NŽT aptaria neturtinės žalos sampratą, įtvirtintą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką CK 6.250 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką CK 6.271 straipsnio taikymo aspektu ir teigia, jog tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjai patyrė neturtinę žalą, turi būti įrodytos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Administracijos veiksmai – imperatyviųjų įstatymo nuostatų neatitinkančių statybą leidžiančių dokumentų išdavimas, kartu įvertinant ir statybos įteisinimo galimybę, ką konstatavo teismai, nagrinėdami ieškinį dėl Leidimo panaikinimo, žala – pareiškėjų galbūt patirtos išlaidos, nepatogumai, išgyvenimai, sveikatos pablogėjimai ir kt., bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjams iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pagal CK 6.271 straipsnį dėl neteisėtai išduoto Leidimo kelio tarp (duomenys neskelbtini) g. ir Liepynės girininkijoje esančio valstybinio miško 490 kvartalo statybai.

27. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad neteisėti atsakovo veiksmai (neteisėto Leidimo išdavimas) yra konstatuoti galutine ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016, byloje yra tiesioginių ir netiesioginių įrodymų apie pareiškėjų patirtą neturtinę žalą, egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos neturtinės žalos, todėl kiekvienam pareiškėjui priteistina po 100 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

28. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos neturtinės žalos įrodinėjimo aspektu. Atsakovo teigimu, pareiškėjų skundas turi būti atmestas.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1064-525/2019; ir kt.).

30. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 147 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl ABTĮ 146 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

31. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, įvertinęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė. Šio pagrindo egzistavimą teismas gali nustatyti ex officio (pagal pareigas), t. y. nepriklausomai nuo to, ar šiuo aspektu grindžiamas apeliacinis skundas, nes tai yra susiję su esminiais administracinės teisenos principais ir reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2284/2014).

32. ABTĮ 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, institucijos ar organizacijos reorganizavimas arba likvidavimas, reikalavimo perleidimas), teismas tą proceso šalį pakeičia jos teisių perėmėju. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo dalyvavimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, vietoj kurio dalyvauja teisių perėmėjas (ABTĮ 54 str. 2 d.). Teisių perėmimas po fizinio asmens mirties sprendžiamas pagal paveldėjimo teisės normas, įtvirtintas CK 5 knygoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1590-415/2020; ir kt.). Pažymėtina, kad byla nutraukiama, jei mirus asmeniui, kuris buvo pareiškėjas, ginčo teisinis santykis neleidžia perimti teisių (ABTĮ 103 str. 6 p.).

33. Skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas 2019 m. rugpjūčio 29 d. Iš valstybės įmonės Registrų centro Gyventojų registro duomenų matyti, kad pareiškėja L. S. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą pareiškėja L. S. jau buvo mirusi, todėl negalėjo būti proceso dalyviu. Valstybės įmonės Registrų centro Testamentų registro išrašas tvirtina, kad po pareiškėjos L. S. mirties palikimą (duomenys neskelbtini) priėmė L. S. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendė dėl asmens, kuris nedalyvavo byloje, teisių, nenustatė, ar kitas asmuo (asmenys) perėmė mirusio asmens (pareiškėjos) teises ir pareigas, ar ginčo teisinis santykis leidžia perimti mirusio asmens (pareiškėjos) teises.

34. Pažymėtina, jog netinkamos šalies pakeitimo tinkama klausimas gali būti sprendžiamas tik pirmosios instancijos teisme, nes tik tokiu būdu gali būti įgyvendinta teisė į teisingą teismą, būtent tik tokiu būdu byla gali būti išnagrinėta vadovaujantis visomis proceso teisės normomis bei jose įgyvendintais principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3152-662/2018).

35. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias proceso šalių teisių perėmimą, bylą išnagrinėjo neįtraukęs asmens (asmenų), kurio teisinei padėčiai teismo sprendimas gali turėti įtakos (ABTĮ 146 str. 2 d. 2 p.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas.

36. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.), o ne priimti naują sprendimą. Kadangi byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, todėl teisėjų kolegija nenagrinėja apeliacinio skundo argumentų dėl ginčo esmės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė