2022-03-09 Nr. AB-7469-3-61-3-04274-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1483-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04274-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (toliau kartu – ir pareiškėjai) padavė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 21M35259 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento antrosios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 6K-1412 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jų skundą nagrinėjant Komisijoje jie turėjo būti išklausyti ir tai nurodė savo skunde. Tačiau Komisija nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjams nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime ir teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Be to, žodinis skundo nagrinėjimas galėjo vykti nuotoliniu būdu.

3. Nesutikdami su Komisijos sprendimo argumentais, kad pareiškėjams nėra pagrindo suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, pareiškėjai tvirtino, kad nurodė Departamentui išsamias aplinkybes, kodėl bijo grįžti į kilmės valstybę, jų pasakojimai buvo įtikinantys, vienas kitą papildantys ir neprieštaringi. Atsakovas nepateikė rimtų argumentų, kodėl jų pasakojimas galėtų būti nepagrįstas. Atsakovas pripažino, kad jų kilmės valstybėje dar aktualus kraujo kerštas, kai tai susiję su šeimos garbe. Pareiškėjams grįžus į kilmės valstybę gali grįsti parimtas pavojus, jiems sudėtinga sulaukti pagalbos iš valstybės institucijų, kadangi kraujo kerštas palaikomas visuomenės ir nebaudžiamas.

4. Taip pat atsakovas visiškai nevertino pareiškėjų gyvenamojoje vietoje esančio beatodairiško smurto situacijos. Pareiškėjai gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gubernijoje, kur 2019–2020 metais saugumo situacija šiauriniuose (duomenys neskelbtini) pasienio rajonuose pablogėjo dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) partijos (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) veiklos. Pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje vyksta karinis konfliktas, bombabardavimai padarė didelės žalos turtui ir infrastruktūrai, keliama grėsmė asmenų gyvybei ir sveikatai. Nors asmeniškai pareiškėjai nėra susidūrę su konfliktu, tačiau tai nereiškia, kad tokia grėsmė jiems nekyla. Atsakovas turėjo įvertinti realią grėsmę, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai gyvena konflikto zonoje.

5. Atsakovas nesurinko aktualiausių ir naujausių duomenų apie kilmės valstybę, nors tokia pareiga būtent jam įtvirtinta teisės aktuose. Kadangi pareiškėjų šeimoje yra moteris, jie priskirtini padidintos rizikos asmenų grupėms, todėl atsakovas privalėjo atsižvelgti, vertindamas individualią riziką.

6. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien dėl tokio pareiškėjų veiksmo neturėtų būti skiriamos didžiausios sankcijos, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio. Kadangi atsakovas netinkamai įvertino prieglobsčio prašymo aplinkybes, todėl nepagrįstai atmetė prašymą.

7. Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

8. Departamentas paaiškino, kad pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), gyvenę (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gubernijoje, jie nei dėl jų tautybės, nei dėl religijos problemų kilmės šalyje neturėjo. Pareiškėjai nurodė, jog išvyko iš (duomenys neskelbtini), nes susituokė be pareiškėjos tėvų sutikimo; nors pareiškėjas prašė jos tėvo sutikimo net tris kartus, tačiau jo negavo, nes pareiškėja buvo prižadėta pusbroliui, todėl, jiems susituokus, pareiškėjos tėvas ir jos brolis pradėjo juos persekioti ir grasinti; teigė, kad buvo trumpam persikėlę į (duomenys neskelbtini), bet pareiškėjo šeima paskambino ir perspėjo, jog žmonos tėvai žino, kur jie yra, todėl jie dar kartą pabėgo jau į (duomenys neskelbtini), tačiau ir ten jiems buvo pranešta, kad žinoma, kur jie yra, todėl pareiškėjai nusprendė vykti į Lietuvą (kaip pareiškėjos artimieji sužinodavo, kur jie yra, pareiškėjas nežino). Taip pat pareiškėja turi psichinį sutrikimą, ji patiria priepuolius, skauda galvą, alpsta.

9. Atsakovo teigimu, pareiškėjų skundo teiginiai nesudaro pagrindo suteikti jiems prieglobstį Lietuvoje. Departamentas surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgdamas į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, patys pareiškėjai jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių Departamento išvadas, nepateikė. Nagrinėjamu atveju jie teigė, kad išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvą nulėmė pareiškėjo žmonos giminaičių persekiojimas, grasinimai, tačiau pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, pasakojimai turi mažą įrodomąją vertę, pareiškėjai iš savo gyvenamosios vietos buvo persikėlę ir į (duomenys neskelbtini), ir į (duomenys neskelbtini) miestus, kur, manytina, jokios grėsmės jiems nebuvo, nuo (duomenys neskelbtini) iki abiejų miestų yra atstumas, miestai dideli, todėl pareiškėjų teiginiai, kad jo tėvai jam pranešė, jog yra žinoma jų buvimo vieta, kelia pagrįstų abejonių, įrodymų pareiškėjai nepateikė.

10. Atsakovas tvirtino, kad Sprendime pagrįstai nusprendė, jog nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjams atsiradimo jų kilmės valstybėje tikimybės. Pareiškėjų pasakojimo kontekste surinkta kilmės valstybės informacija taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjams yra kilęs tarptautinės apsaugos suteikimo poreikis. Įrodymų, kurie paneigtų šias išvadas, pareiškėjai skunde nepateikė. Įvertinus individualią situaciją surinktos informacijos apie kilmės valstybę kontekste bei atsižvelgus į tai, kad pareiškėjų pasakojimas neatskleidė jokių realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, realios rizikos pareiškėjams patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini) nenustatyta. Pareiškėjai galėtų būti priskiriami prie asmenų, įtrauktų į kraujo keršto grupę, kuri, pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) gaires, priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau buvo pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjų pasakojimas apie jų asmeniškai patirtus persekiojimus persikėlus į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo nepagrįsti, tyrimo metu konstatuota, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini), o ypač (duomenys neskelbtini) buvo saugūs.

11. Atsakovas pažymėjo, kad abu pareiškėjai nėra pažeidžiami asmenys, yra darbingo amžiaus, vertinant jų galimybes saugiai įsikurti (duomenys neskelbtini) pastebėtina, kad jie visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), žino vietinius papročius ir kultūrą, taip pat nebuvo nurodytų realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, todėl yra pagrįsta tikėtis, jog jie galėtų saugiai ten gyventi. Pareiškėjų pasakojimas apie įvykius, kurie juos paskatino išvykti iš (duomenys neskelbtini), nesuteikia pagrindo suteikti prieglobstį, todėl pagrįstai buvo nuspręsta, kad pareiškėjams nebuvo iškilusi reali pagrįsta grėsmė, t. y. pareiškėjai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, taip pat jie nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme ar yra pažeidžiami asmenys.

12. Departamentas nurodė, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjams tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į individualias pareiškėjų savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje (jie gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gubernijoje, vėliau (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

13. Departamento teigimu, pagrįstai nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš šalies ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjai skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį; 4) kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

15. Teismas nustatė, kad atsakovas 2021 m. spalio 25 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nuspręsta: nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjams 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendime buvo nurodyta, kad, įvertinus prieglobsčio prašytojų pateiktas aplinkybes ir atsižvelgiant į informaciją apie kilmės valstybę, taip pat prašytojų asmenines aplinkybes, prieglobsčio prašytojų siekis įsikurti saugioje šalyje, kur jų nepersekiotų pareiškėjos giminaičiai ir jie nepatirtų grasinimų, yra suprantamas ir nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis neįpareigoja suteikti tarptautinę apsaugą. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjams kyla reali persekiojimo rizika, todėl jų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, taip pat nenustatyta, kad jiems grėstų kankinimai ar mirties bausmė. Buvo konstatuota, kad prieglobsčio prašytojai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytų kriterijų. Be to, buvo nustatyta, kad užsieniečiai, kuriems nesuteiktas prieglobstis, gali pasislėpti, tad jiems, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos; jie yra išsiunčiami. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną bei, tikėtina, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją pasiekti kitą Europos Sąjungos šalį, jiems nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvą bei į C.SIS II įvestas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

16. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose bei pažymėjo, kad asmens baimė būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjai prašymą suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje iš esmės grindžia grėsme, susijusia su garbės klausimu jų šeimose. Byloje buvo nustatyta, kad per apklausą pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nurodė, jog su pareiškėja (duomenys neskelbtini) susituokė prieš jos tėvo valią. Nors prašė jos rankos tris kartus, tačiau tėvas neleido, nes buvo pažadėta kitam. Pagal jų papročius pareiškėja turėjo ištekėti už savo pusbrolio. Pareiškėjos šeima grasino jiems mirtimi bei persekiojo. Buvo trumpam persikėlę į (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjo šeima paskambino ir pasakė, kad pareiškėjos šeima žino, kur jie yra, todėl jie išvyko į (duomenys neskelbtini). Kaip pareiškėjos šeima sužinojo apie jų buvimo vietą, jie nežino. Pareiškėjos giminaičiai nuolat skambinėdavo abiem sutuoktiniams ir liepdavo grįžti namo ir daugiau nebendrauti. Jei grįžtų į (duomenys neskelbtini), pareiškėjos giminaičiai jų ir toliau ieškotų ir galimai nužudytų. Pareiškėja taip pat papasakojo, kad su vyru susituokė prieš tėvų valią. Kai ji pranešė tėvams, kad įsimylėjo pareiškėją, jos tėvas ir broliai pradėjo grasinti, nes jų santykiai neatitinka gentinės santvarkos ir už tai jiems gresia mirtis. Jei ji grįžtų į (duomenys neskelbtini), šeima ją nužudytų.

18. Įvertinęs bylos duomenis teismas darė išvadą, kad atsakovas įvertino bendrą situaciją (duomenys neskelbtini) teritorijoje, analizavo kraujo keršto (garbės nusikaltimų), kaip reiškinio, paplitimą. Teismas pabrėžė, kad, atsižvelgiant į pareiškėjų nurodytas aplinkybes bei kilmės valstybės informaciją, akivaizdu, jog pareiškėjai kilmės valstybėje turi visas galimybes persikelti į kitą vietą, regioną, kur jiems būtų saugu. Pažymėjęs, kad pareiškėjai jau buvo persikėlę į (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), teismas kritiškai vertino pareiškėjų teiginius, kad ir šiuose mietuose jie buvo surasti siekiant įgyvendinti keršto sumanymus. Teismo vertinimu, miestai, į kuriuos buvo persikėlę pareiškėjai, yra dideli, pakankamai nutolę nuo jų gyvenamosios vietos, todėl mažai tikėtina, kad pareiškėjos šeimos nariai galėjo sužinoti, kur šie slapstosi, rasti pareiškėjus, juo labiau kelti grėsmę, turint omenyje tai, kad kraujo kerštas (duomenys neskelbtini) nėra plačiai paplitęs, iš esmės egzistuoja tik kaimo vietovėse, labiau (duomenys neskelbtini) regionuose; be to, su šiuo reiškiniu iš esmės yra kovojama. Teismas nenustatė pagrindo teigti, kad pareiškėjai dėl minėtų priežasčių (duomenys neskelbtini) ar kitame dideliame (duomenys neskelbtini) mieste būtų nesaugūs.

19. Teismas darė išvadą, kad jie yra jauni, darbingo amžiaus žmonės (pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) dirbo drabužių parduotuvėje), todėl nėra pažeidžiami asmenys, jie visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), todėl ir įsikurti kokioje nors kitoje vietovėje, t. y. toliau nuo pareiškėjos šeimos, nėra sudėtinga. Teismo vertinimu, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti jų pasakojimus dėl patiriamo grasinimo ir persekiojimo, susijusio su šeimos santykiais, o abstraktūs pareiškėjų teiginiai dėl kilmės valstybėje jiems galbūt gresiančio pavojaus, nesant kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pagrįsti pareiškėjams galbūt galinčią kilti grėsmę. Taip pat pareiškėjai nenurodė, kad pagalbos būtų ieškoję savo kilmės valstybėje.

20. Įvertinęs individualią pareiškėjų situaciją surinktos informacijos apie kilmės valstybę kontekste bei atsižvelgęs į tai, kad jų pasakojimas yra mažai tikėtinas, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nenustatė realios rizikos pareiškėjams patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini) dėl „konvencinių“ priežasčių. Teismas pažymėjo, kad ne pareiškėjo, o žmonos gyvybei gresia pavojus, tad pareiškėjui bet kokiu atveju nebuvo pagrindo taikyti tarptautinę apsaugą. Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėja kilmės šalyje negalėtų gauti tinkamo gydymo, todėl pareiškėjos sveikatos būklė taip pat negali būti pagrindas suteikti jai prieglobstį Lietuvoje.

21. Teismas pripažino, kad atsakovas darė pagrįstą išvadą, kad nėra jokio pagrindo pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą – nors pareiškėjai yra už savo kilmės valstybės ribų, tačiau kitų pabėgėlio statuso nuostatų jie neatitiko, t. y. neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

22. Pažymėjęs, kad pareiškėjai papildomos apsaugos suteikimą iš esmės grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą, kitų aplinkybių nenurodė ir jų nebuvo nustatyta, teismas konstatavo, kad nebuvo Įstatymo 87 straipsnyje nustatyto pagrindo suteikti pareiškėjams ir papildomą apsaugą. Teismas pritarė atsakovo argumentams, jog nenustatyta realiai egzistuojanti visiškai pagrįsta baimė, kad pareiškėjams jų kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nustatyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjų kilmės šalyje šiuo metu vyktų tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas – šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi, nebuvo sąlygos, įtvirtintos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

23. Įvertinęs pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, jų paaiškinimus, teiktus apklausose ir duotus teismo posėdyje, kitus byloje esančius įrodymus, bylos medžiagą, teismas konstatavo, jog atsakovas atliko išsamų pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties jų kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjai nepateikė duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą apie realiai egzistuojančią pagrįstą jų baimę kilmės valstybėje būti persekiojamiems dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Be to, pareiškėjų pasakojimas stokojo detalumo.

24. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 7 d.) (toliau – ir Aprašas) 222 punkto nuostatomis, teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad jo skundas Komisijoje turėjo būti išnagrinėtas žodine tvarka. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nenurodė, kokią svarbią bylai informaciją jie galėjo nurodyti Komisijai, jeigu jų skundas būtų nagrinėtas žodžiu. Be to, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, tad pareiškėjai turėjo galimybę visus savo argumentus išsakyti teismui

25. Teismo vertinimu, buvo pagrįsta Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos. Tačiau įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies nuostatas, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 ir 44 punkto nuostatas, teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjams pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jų padarytam pažeidimui. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Taip pat nebuvo nustatyta, jog pareiškėjai iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, taip pat nėra duomenų, kad jie keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

26. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad Sprendimo dalis dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino nustatymo keistina, nustatant, kad pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

27. Teismas taip pat darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

28. Teismas pažymėjo, kad atitinkamai keistinas ir Komisijos sprendimas, o kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

III. 29. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

30. Apeliaciniame skunde prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjai nori būti tiesiogiai išklausyti.

31. Pareiškėjai nurodo, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas, atsakovas nepagrįstai pareiškėjų pasakojimą laikė nepatikimu įrodymu. Akcentuojama, jog pareiškėjai aiškiai nurodė, kad jiems kyla garbės nusikaltimo grėsmė, nes pareiškėjus grasina nužudyti pareiškėjos broliai, kurie nepritaria jų santuokai ir persekioja pareiškėjus.

32. Apeliantai pabrėžia, jog smurtas prieš šeimos narius, kurie padarė šeimai gėdą, išlieka plačiai paplitęs, šis smurtas yra ilgalaikis genčių kultūros elementas. (duomenys neskelbtini) nusikaltimus dėl garbės vykdę asmenys dažnai lieka nenubausti, nes visuomenėje yra palaikomi net ir teisėsaugos pareigūnų. Nors (duomenys neskelbtini) valdžia ėmėsi kovoti su šia praktika, tačiau teisės aktų pakeitimai neefektyvūs, o garbės nusikaltimus įvykdę asmenys lieka nenubausti, t. y. pareiškėjams gresia susidorojimas ir ši grėsmė reali. Dėl pareiškėjų priklausymo asmenų, įvykdžiusių garbės nusižengimą, socialinei grupei, kurios atžvilgiu buvo ir yra (duomenys neskelbtini) naudojama prievarta, atsakovas turėjo suteikti prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą.

33. Atsakovas vadovavosi EPPB pateikiama informacija, kuri yra rekomendacinio pobūdžių ir vienerių metų senumo. Atsakovas turėjo rinkti ne tik naujausią beik aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjų nurodytas aplinkybes bei susiklosčiusią situaciją.

34. Pareiškėjai nesutinka su atsakovu, kad jų gyvenamoje vietoje beatodairiškas smurtas nesiekia aukšto lygio, nes kilmės šalies informacija patvirtina priešingai. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) gubernija yra (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) dalis bei šiauriausia (duomenys neskelbtini) gubernija. Ji ribojasi su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) gubernijomis ir dalijasi tarptautinėmis sienomis su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Pagrindinė (duomenys neskelbtini) gubernijos gyventojų etninė grupė yra (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) guberniją kontroliuoja (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Nuo 2014 metų. konflikto su (duomenys neskelbtini)pradžios saugumo padėtis (duomenys neskelbtini) regione buvo „stabili“, tačiau 2019–2020 metais saugumo padėtis šiauriniuose (duomenys neskelbtini) pasienio rajonuose pablogėjo dėl (duomenys neskelbtini) veiklos. (duomenys neskelbtini) vykdo ir kontroliuoja (duomenys neskelbtini) kalnuotas vietoves, įskaitant (duomenys neskelbtini) kalnus (duomenys neskelbtini) gubernijoje, iš kurių vykdo atakas prieš (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) gubernijoje įkūrė karines bazes, skirtas (duomenys neskelbtini) bazių puolimui. Pranešama apie oro smūgius, antžeminius išpuolius ir šaudymą (duomenys neskelbtini) kaimuose ir pasienio rajonuose, kuriuose, kaip įtariama, buvo (duomenys neskelbtini) elementų. Šie išpuoliai paveikė civilių apgyvendintas teritorijas ir paskatino kaimų evakuaciją. (duomenys neskelbtini) sienos apsaugos pajėgos įsteigė bazes konfliktui tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kontroliuoti ir civilių gyvybėms išsaugoti. Turkijos oro smūgiai prieš PKK paveikė (duomenys neskelbtini) o gubernijos kaimų gyventojų gyvenimą. Bombardavimas padarė didelę žalą dirbamoms žemėms, turtui ir infrastruktūrai. (duomenys neskelbtini) generalinis sekretorius 2020 m. birželio 8 d. pranešė, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonuose buvo evakuota 100 kaimų. Taip pat pranešama apie užminuotas vietoves (duomenys neskelbtini) gubernijoje.

35. Taigi pareiškėjų gyvenamojoje vietoje vyksta karinis konfliktas, Turkijos karinės pajėgos nuolat bombarduoja (duomenys neskelbtini) teritoriją, beatodairiško smurto lygis laikomas aukštesniu. Dėl karo veiksmų pareiškėjų saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjai išvyko iš šalies, nespėję patirti tiesioginių pasekmių dėl karo veiksmų. Pareiškėjų šeima priskirtina padidintos rizikos grupei.

36. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad jiems prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymus, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimas išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

37. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

38. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime ir pabrėžia, kad Departamentas surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgdamas į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą. Pareiškėjai teigė, kad išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvą nulėmė pareiškėjos žmonos giminaičių persekiojimas, grasinimai, tačiau pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, pasakojimai turi mažą įrodomąją vertę, pareiškėjai iš savo gyvenamosios vietos buvo persikėlę ir į (duomenys neskelbtini), ir į (duomenys neskelbtini) miestus, kur, manytina, jokios grėsmės jiems nebuvo. Pareiškėjai galėtų būti priskiriami prie asmenų, įtrauktų į kraujo keršto grupę, kuri pagal EPPB gaires priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau pareiškėjų pasakojimas kelia pagrįstų abejonių. Pareiškėjų pasakojimo kontekste surinkta kilmės valstybės informacija taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjams yra kilęs tarptautinės apsaugos suteikimo poreikis.

39. Departamentas nurodo, kad tariamas pareiškėjų persekiotojas yra nevalstybinis subjektas, tačiau duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjai nepateikė.

40. Dėl pareiškėjų teiginių, kad Departamentas vadovavosi rekomendacinio pobūdžio, nenaujausia ir neaktualia Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (buvęs EPPB) (toliau – ir ESPA) informacija apie kilmės valstybę, atsakovas pažymi, jog teisės aktai neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais. Manytina, kad nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo teiginiai, kad Departamentas nesurinko visos aktualios informacijos, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. ESPA 2021 metų gairės apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo turėjo pagrindą vadovautis Departamentas ir pirmosios instancijos teismas, be to, atsakovas rėmėsi ir iš kitų šaltinių surinkta informacija, kuri yra tarpusavyje suderinama. Pareiškėjai jokios naujesnės patikimos informacijos skunde nepateikė.

41. Atsakovo teigimu, teismas tinkamai įvertino bylos duomenis ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjams nesuteiktina papildoma apsauga. Taigi ir Departamentas ir pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 21M35259 ir Komisijos 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 6K-1412 teisėtumo ir pagrįstumo.

43. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyti. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta kitų motyvų, kuriais yra grindžiama būtinybė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

44. Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

45. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jie pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjų prašymas netenkinamas ir byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

46. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų.

47. Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo bei atsakovo atliktu įrodymų vertinimu, akcentuodami, kad jam pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, pareiškėjai pagrindė, kad jiems gresia susidorojimas, kadangi jie įvykdė garbės nusižengimą. Pareiškėjų gyvenamojoje vietovėse jiems gresia nuolatinis pavojus dėl karinio konflikto. Be to, atsakovas nesurinko visapusiškos, naujausios ir aktualios informacijos apie kilmės valstybę.

48. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

49. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių nuostatos. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

50. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014 ir kt.).

51. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.).

52. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 24573/94), pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

53. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

54. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad jie nepakluso pareiškėjos tėvo valiai ir susituokė, nors šiai santuokai pareiškėjos šeima nepritarė. Tai laikoma garbės nusižengimu, pareiškėjams gresia pavojus, todėl jie buvo priversti bėgti iš kilmės valstybės.

55. Teisėjų kolegija nustatė, kad Departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje ir surinktos informacijos kontekste įvertino pareiškėjų išsakytos baimės būti persekiojamiems pagrįstumą. Atsakovas nenustatė faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybėje asmenims kyla reali rizika, todėl jų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Sprendime, vadovaujantis 2021 metų EPPB ataskaita, nustatė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi, Departamentas nustatė, kad pareiškėjų kilmės šalyje (gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) gubernija, (duomenys neskelbtini) miestas) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų atveju atsakovas išsamiai įvertino aktualią EPPB skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, nurodo, kad pareiškėjai rėmėsi tik bendro pobūdžio pasakojimu apie jiems galbūt gresiančio persekiojimo baimę. Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjų pasakojimai neatitinka prieglobsčio prašytojo sąvokos ir turi mažą įrodomąją vertę, o bendra saugumo padėtis jų kilmės valstybėje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojams dėl jų asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjai nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamiems dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jiems galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad pareiškėjai nurodė, jog iš gyvenamojo miesto išvyko į (duomenys neskelbtini), po to – į (duomenys neskelbtini), tačiau visiškai nepagrindė ir nedetalizavo savo teiginių, kad ir minėtuose miestuose jiems grasino, persekiojo keršto galbūt siekiantys pareiškėjos šeimos nariai.

57. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjų atvejo individualiai). Priešingai, atsakovas surinko ir ištyrė naujausią, aktualiausią bei su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jų gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjai nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad kilmės valstybėje gali būti persekiojami, ar kiltų kokia nors grėsmė.

58. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojami kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjai turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojami tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

59. Nagrinėjamo ginčo atveju, kaip matyti iš ginčijamo Departamento Sprendimo turinio, Departamentas pareiškėjo nurodytų ir turimų duomenų kontekste įvertino pagrindų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvimą, tačiau tokių pagrindų nenustatė. Duomenų, leidžiančių abejoti Departamento išvadų šiuo aspektu pagrįstumu, nėra. Nors apeliaciniame skunde, pakartojant Sprendime nurodytas aplinkybes, susijusias su garbės nusikaltimais ir reakcija į juos, akcentuojama, kad dėl garbės nusižengimų gresia pavojus pareiškėjų gyvybei, tačiau šiuo atveju Departamentas vertino ir pareiškėjų situaciją, ir pasakojimo patikimumą, ir beatodairiško smurto lygį pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje, bei nustatė, kad jis aukštas, tačiau, remdamasis, be kitų šaltinių, ir ESPA duomenimis, nurodė, kad beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, didinančių tokią grėsmę, tyrimo metu nenustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai nenurodė, kokios esminės naujausios informacijos nesurinko ir neanalizavo departamentas. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjai teigė nukentėję nuo vykstančio karinio konflikto, kaip ir nėra pagrindo spręsti, kad apsauga pareiškėjams kilmės šalyje nėra prieinama.

60. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo skundo argumentus ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

61. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir paneigtų skundžiamo teismo sprendimo išvadas.

62. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjams atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta pareiškėjus išsiųsti į (duomenys neskelbtini) ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad Departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjai nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta Sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

63. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiami Departamento sprendimai yra iš dalies pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius