2019-06-12 Nr. AB-12732-2-68-3-40325-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-611-629/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40325-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai dėl praleisto įstatyme nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su pareiškimu į teismą, prašydamas atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl jo senelių M. P. (gim. 1877 m.) ir I. U. (gim. 1886 m.) iki 1940 m. nacionalizacijos valdyto nekilnojamojo turto.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra S. Z. P. (gim. 1914 m.) ir L. P. (gim. 1920 m.) sūnus, tuo pačiu M. P. (gim. 1877 m., mirė 1941 m.) ir I. U. (gim. 1886 m., mirė 1942 m.) vaikaitis. Pareiškėjas pateikė Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija) 2010 m. rugpjūčio 3 d. prašymą dėl nuosavybės teisių į jo tėvų bei senelių išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 17 d. gavo atsakymą, kuriame nurodyta, kad piliečiai, kurie pageidavo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, privalėjo pateikti prašymus iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir nuosavybės teisės patvirtinančius bei giminystės ryšį įrodančius dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d., papildomai buvo pažymėta, jog piliečiams, praleidusiems nustatytus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinimas. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, patvirtinantį jo giminystės ryšį su seneliais/proseneliais. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu tenkino minėtą pareiškėjo pareiškimą. Pareiškėjas taip pat kreipėsi su atitinkamais prašymais į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, iš kurio 2015 m. kovo 9 d. gavo reikalingus dokumentus apie jo seneliams priklausiusį nekilnojamąjį turtą, buvusį (duomenys neskelbtini); taip pat (duomenys neskelbtini). Negavęs prieš tai nurodytų dokumentų, pareiškėjas negalėjo kreiptis į atitinkamas institucijas dėl nuosavybės teisių į jo tėvų bei senelių išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Pareiškėjas, kiek tai jam leido jo turimos žinios, savalaikiai rinko duomenis nuosavybės teisių atkūrimo bylai, tačiau dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių buvo praleistas įstatyme nustatytas terminas pateikti visus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į protėvių valdytą nuosavybę.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

4. NŽT nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatas pareiškėjo prašymą atkurti nuosavybės teises turi nagrinėti Administracija, o ne NŽT, nes nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo protėviai nuosavybės teise būtų valdę žemę, mišką ar vandens telkinius. NŽT Vilkaviškio skyriuje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Administracija nurodė, jog statinių, buvusių (duomenys neskelbtini), neišliko, todėl bylos išsprendimas neturės įtakos nei pareiškėjo, nei Administracijos teisėms ar pareigoms. Administracijos nuomone, pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė realizuoti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat pareiškime nenurodė jokių svarbių priežasčių, pateisinančių tokį delsimą.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo atnaujinimo, iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus.

9. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jo tėvas S. Z. P. mirė 2006 m., tačiau iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, jog jo tėvas 2009 m. dar buvo gyvas, nes 2009 m. kovo 18 d. jam buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas. Taigi pareiškėjo tėvas mirė pasibaigus terminui paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjas, būdamas mirusio turto savininko vaikaitis, ir iki Atkūrimo įstatyme nustatyto prašymų pateikimo termino pabaigos esant gyvam turto paveldėtojui (savininkui) – jo tėvui, neįgijo savarankiškos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nė vienu iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytų pagrindų iki įstatyme nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.). Pats turto savininkas (paveldėtojas) S. Z. P. iki mirties nebuvo pateikęs prašymo nei dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei dėl praleisto termino atnaujinimo (tokių duomenų byloje nėra, dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra). Atkūrimo įstatymas terminų atnaujinimą aiškiai sieja su asmenų subjektiškumu. Terminai gali būti atnaujinami tik tiems piliečiams, kuriems subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado iki įstatyme nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.).

10. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui tokia teisė tuo metu (po tėvo mirties) neatsirado, pareiškėjo prašymas atkurti nuosavybės teises į jo senelių M. P. (gim. 1877 m.) ir I. U. (gim. 1886 m.) iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą nekilnojamą turtą, negalėjo sukurti teisinių pasekmių, o termino praleidimo priežastys nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Pareiškėjas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs subjektinės teisės į senelių M. P. ir I. U. nuosavybės teisių atkūrimą, neturėdamas tokios teisės, jis negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų prašymo bei dokumentų pateikimo terminų, todėl teismui nebuvo pagrindo spręsti jų atnaujinimo klausimą.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo pareiškimą tenkinti, taip pat prašo pridėti prie bylos naujus įrodymus (Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymas bei raštą, teiktą šiam archyvui).

12. Pareiškėjas nurodo, kad tiek jo seneliai, tiek ir jo tėvas buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjas priėmė po savo tėvo mirties atsiradusį palikimą, todėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkuriamos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. pretendento mirties atveju už mirusį asmenį valią turi išreikšti kitas asmuo, t. y. asmuo, paveldintis mirusiojo turtą. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai apie subjektiškumo sąlygų nebuvimą šiuo atveju yra teisiškai nepagrįsti.

13. Nors pareiškėjo tėvas S. Z. P. iki 2001 m. nebuvo pateikęs atskiro prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau iš pridedamų rašytinių įrodymų aiškiai matyti, jog jis, būdamas garbaus amžiaus ir išgyvenęs tremtį, ėmėsi aktyvių priemonių tam, kad surastų visą jo šeimai iki 1940 m. nacionalizacijos priklausiusį turtą. Vien formalus pirmosios instancijos teismo konstatavimas, kad nebuvo pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, negali paneigti nurodytų aplinkybių ir visų tiek paties pareiškėjo, tiek jo tėvo sąžiningai atliktų veiksmų, ruošiantis nuosavybės teisių atkūrimui.

14. NŽT atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. NŽT, kartodama savo atsiliepimo į pareiškėjo pareiškimą argumentus bei pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, pažymi, kad teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, visapusiškai ištyrė ir nustatė bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

16. NŽT teigia, kad pareiškėjas galėjo pateikti papildomus įrodymus pirmosios instancijos teismui, tačiau jų nepateikė, taip pat nenurodė, kokias bylai reikšmingas aplinkybes šie įrodymai turėtų patvirtinti, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų atsisakyti priimti šiuos dokumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 17. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei įstatymo nustatytiems dokumentams pateikti, pagrįstumo klausimas.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, jog apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismo sprendimas yra neobjektyvus ir formalus, dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo pateikto prašymo dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei įstatymo nustatytiems dokumentams pateikti atnaujinimo klausimą, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas.

20. Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes, kaip minėta nutarties 18 punkte, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai – Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos bei raštas, teiktas šiam archyvui – nepridedami prie bylos ir nevertinami.

21. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo esmės, šių motyvų nekartoja, o tik pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

22. Tiek galiojusio, tiek šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktus ši turto savininko teisė, savininkui mirus, pereina įstatyme išvardintiems turto savininko įpėdiniams, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir formuodamas šių įstatymo nuostatų taikymo praktiką (ABTĮ 13 str. 1 d.), yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, nuosekliai laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomas iš eilės ir tik nustačius, kad nėra pagrindo taikyti iš eilės pirmesnius punktus.

Taip pat yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku šiuo metu atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio turto savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatyme nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į savininko nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1235/2006; 2007 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-912/2007; 2008 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-881/2008; 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-956/2008; 2010 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-87/2010; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1617/2010 ir kt.).

Pagal minėtose bylose suformuotą praktiką yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus.

23. Asmens subjektinė teisė – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – atsiranda tik tada, kai asmuo įvykdo įstatyme nustatytas sąlygas: pateikia prašymą atkurti nuosavybės teises, pateikia tam reikalingus nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus.

24. Paveldėjimas – tai universalus palikėjo teisių perėjimo būdas. Paveldėtojas įgyja tokias teises ir tokia apimtimi, kokias turėjo palikėjas. Paveldint nuosavybės teisės objektai nekinta, keičiasi nuosavybės teisės subjektai bei nuosavybės teisės rūšis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2009, Teismų praktika. 2009, 31).

25. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjo tėvas S. Z. P. mirė po termino paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises pasibaigimo. Pats turto savininkas (paveldėtojas) S. Z. P. iki mirties nebuvo pateikęs prašymo nei dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei dėl praleisto termino atnaujinimo (tokių duomenų byloje nėra, dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra). Taigi nustatytos faktinės aplinkybės ir aptarta teismų praktika patvirtina, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjas, būdamas mirusio turto savininko vaikaitis ir iki Atkūrimo įstatyme nustatyto prašymų pateikimo termino pabaigos esant gyvam turto paveldėtojui (savininkui), jo tėvui S. Z. P., savarankiškos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nė vienu iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytų pagrindų iki įstatyme nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo.

26. Vadovaujantis šios nutarties 24 punktu, jog asmuo negali perleisti (ar palikti paveldint pagal įstatymą) daugiau teisių, nei pats turi, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pretendento mirties atveju už mirusį asmenį valią turi išreikšti kitas asmuo, t. y. asmuo, paveldintis mirusiojo turtą, nors pats pretendentas tokios valios tinkamai nebuvo išreiškęs, vertintini kritiškai. Kadangi pareiškėjas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs subjektinės teisės į senelių M. P. ir I. U. nuosavybės teisių atkūrimą, neturėdamas tokios teisės, jis negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų prašymo bei dokumentų pateikimo terminų, todėl ir termino praleidimo priežastys nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su priežasčių, kliudžiusių pareiškėjui anksčiau kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu yra nereikšmingi.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki minėtos konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimą byloje Aleksa prieš Lietuvą, peticijos Nr. 27576/05). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teisių tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98; 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Shub prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17064/06). Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados paneigė pareiškėjo teisėtus interesus į nuosavybės teisių atkūrimą.

28. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Milda Vainienė