A-556-2446-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2446/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02413-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Aleksanderiui Višnevskiui (Aleksander Višnevski),

atsakovo atstovui Jonui Osteriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Polikopija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Polikopija“ skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Polikopija“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Polikopija“) skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 7–9), kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. spalio 14 d. raštą Nr. (12.14-30-8)-46-39185 bei įpareigoti Inspekciją sudaryti 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. (12.14-30-8)-46-39185 atimtą galimybę pareiškėjui derėtis ir pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio.

Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcija atliko UAB „Polikopija“ mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. Inspekcija 2011 m. rugpjūčio 12 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą nurodė, kad UAB „Polikopija“ neturėjo teisės įtraukti 62 711,88 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) į atskaitą pagal UAB „Reklamos technologijų centras“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. sausio 21 d. UAB „Polikopija“ buvo pasiūlyta per 20 dienų nuo pranešimo gavimo dienos iš naujo įvertinti PVM apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumą bei pateikti patikslintas 2009 - 2010 m.

PVM deklaracijas ir sumokėti papildomai deklaruotas sumas. UAB „Polikopija“, nesutikdama su Inspekcijos nurodytais trūkumais ir pasiūlymu, 2011 m. rugsėjo 30 d. pateikė savo pasiūlymą, kuriame UAB „Polikopija“ generalinis direktorius geranoriškai sutiko prisiimti dalį atsakomybės ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas, MAĮ) 71 straipsnio 1 dalimi, prašė Inspekcijos sumažinti 2011 m. rugpjūčio 12 d. pranešime nurodytą patikslintą sumą iki 20 000 Lt ir atleisti nuo priskaičiuotų šiai sumai delspinigių.

Inspekcija, atsakydama į UAB „Polikopija“ raštą, 2011 m. spalio 14 d. pranešime Nr. (12.14-30-8)-46-39185 nepagrįstai nurodė, jog, kadangi UAB „Polikopija“ atžvilgiu Inspekcija mokestinio tyrimo ar patikrinimo šiuo metu neatlieka, taip pat nevyksta mokestiniai ginčai, nėra juridinio pagrindo pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio. UAB „Polikopija“ paaiškino, kad MAĮ išskiria dvi mokesčių mokėtojų kontrolės formas – mokestinį tyrimą ir mokestinį patikrinimą. Tiek mokestinio patikrinimo, tiek mokestinio tyrimo metu iš esmės yra tiriama ir tikrinama, kaip mokesčių mokėtojas apskaičiuoja, deklaruoja ir moka mokesčius.

MAĮ (71 str. 1 d.) numato galimybę mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu, mokesčių administratoriui ir mokesčių mokėtojui susitarti dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Inspekcija neteisingai interpretuoja mokestinio tyrimo pabaigos sąvoką ir nepagrįstai atima iš UAB „Polikopija“ galimybę sudaryti susitarimą dėl mokesčio dydžio.

Nors mokestinio patikrinimo ir mokestinio tyrimo negalima tapatinti, nes iš esmės skiriasi jų tikslai ir pasekmės, bet, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, bei sistemiškai aiškinant įstatymų ir poįstatyminių aktų nuostatas ir lyginant mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo procedūrą, darytina išvada, kad mokesčių mokėtojui turi būti suteikta teisė mokestinio tyrimo metu pateikti pasiūlymą mokesčių administratoriui sudaryti susitarimą dėl mokesčio dydžio. Mokestinio patikrinimo rezultatai yra įforminami patikrinimo aktu, kuris vėliau privalo būti patvirtintas sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo arba patikrinimo pažyma.

Mokesčių patikrinimo metu yra suteikiama mokesčių mokėtojui teisė per 30 dienų nuo patikrinimo akto įteikimo jam dienos pateikti rašytines pastabas, paaiškinimus, atsikirtimus dėl patikrinimo akto ir pateikti papildomus dokumentus. Pateikdamas pastabas dėl patikrinimo akto, mokesčių mokėtojas tame pačiame dokumente gali pateikti pasiūlymą mokesčių administratoriui sudaryti susitarimą dėl mokesčių dydžio. Tik patvirtinus patikrinimo aktą, laikoma, kad mokestinis patikrinimas baigtas. Apie sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo mokesčių mokėtojas privalo būti raštu informuotas, kadangi įstatymai numato teisę apskųsti mokesčių administratoriaus priimtą sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Tuo tarpu mokestinio tyrimo metu, mokesčių administratorius, nustatęs trūkumų ar prieštaravimų, juos nurodo žodžiu ar surašant pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą mokesčių mokėtojui, tokiu būdu suteikdamas mokesčių mokėtojui galimybę pačiam viską ištaisyti, išvengiant neigiamų pasekmių, t. y. sankcijų. UAB „Polikopija”, gavusi Inspekcijos pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą, nedelsiant pateikė savo pasiūlymą mokesčių administratoriui sudaryti susitarimą dėl mokesčių dydžio. Inspekcija atsisakė svarstyti klausimą dėl galimybės sudaryti susitarimą dėl mokesčių dydžio su UAB „Polikopija”, motyvuodama tuo, kad mokestinis tyrimas jau baigtas, dėl to nėra juridinio pagrindo pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio.

Inspekcija neteisingai interpretuoja mokestinio tyrimo pabaigos sąvoką, t. y. laiko, jog mokestinis tyrimas laikomas baigtu nuo pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą surašymo dienos, bet tai prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 29) prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Inspekcijos atliekamo UAB „Polikopija“ mokestinio tyrimo metu buvo gauti visi reikalingi dokumentai, buvo išanalizuoti sandoriai, sudaryti tarp UAB „Polikopija“ bei UAB „Reklamos technologijų centras“ už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d., įvertinta, kad įmonės yra asocijuoti asmenys, jog UAB „Reklamos technologijų centras” už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. turėjo PVM nepriemoką (65 537 Lt). UAB „Polikopija“ PVM sąskaitose faktūrose išskyrė 62 711,88 Lt PVM sumą, žinodama, kad UAB „Reklamos technologijų centras“ nesumokės 62 711,88 Lt pardavimo PVM, ir įtraukė PVM į atskaitą.

Inspekcija pabrėžė, jog MAĮ 71 straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, mokestinio tyrimo metu surinktą informaciją bei įstatymo nuostatas, konstatuotina, kad Inspekcija turėjo visą reikiamą informaciją savo apskaičiavimams pagrįsti.

Be to, MAĮ 71 straipsnyje numatyta, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio mokestinio tyrimo, mokestinio patikrinimo, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu, tačiau ne minėtiems veiksmams pasibaigus, todėl UAB „Polikopija“ su prašymu dėl susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio į Inspekciją turėjo kreiptis mokestiniam tyrimui nepasibaigus, t. y. iki mokestinio tyrimo ataskaitos surašymo. Inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 12 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą UAB „Polikopija“ buvo pasiūlyta per 20 dienų nuo šio pranešimo gavimo pašalinti mokestinio tyrimo metu nustatytus trūkumus, tačiau UAB „Polikopija“ minėtų trūkumų per nustatytą terminą nepašalino.

MAĮ 136 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, atlikus mokestinį tyrimą, per Inspekcijos nustatytą terminą, ne mažesnį kaip 10 dienų, nepašalinus trūkumų, paprastai pradedamas mokestinis patikrinimas. MAĮ nedraudžia tartis dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio mokestinio tyrimo, mokestinio patikrinimo, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu, todėl UAB „Polikopija“ galės pasinaudoti savo teise dėl susitarimo inicijavus mokestinį patikrinimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 24 d. sprendimu (b. l. 53–57) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 23 ir 52 straipsniais, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 14 dalimi, konstatavo, jog tam, kad atsirastų procesinės prielaidos šį raštą ginčyti teismine tvarka, būtina nustatyti, ar jis atitinka administravimo subjektų priimamų teisės aktų kriterijus. Iš byloje ginčijamo Inspekcijos 2011 m. spalio 14 d. rašto Nr. (12.14-30-8)-46-39185 turinio matyti, kad šiuo raštu UAB „Polikopija“ buvo atsakyta į jos prašymus (klausimus) dėl galimybės pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo, kaip tai reglamentuoja MAĮ 71 straipsnis, todėl, konstatavus, jog Inspekcijos 2011 m. spalio 14 d. raštas Nr. (12.14-30-8)-46-39185 nėra sprendimas, kuriame suformuluotos pareiškėjui UAB „Polikopija“ privalomos elgesio taisyklės, jo teisės ar pareigos, Inspekcijos 2011 m. spalio 14 d. raštas Nr. (12.14-30-8)-46-39185 inter allia negali būti laikomas sprendimu, kuris pažeidžia kokias nors UAB „Polikopija“ teises ar teisėtus interesus.

Teismas padarė išvadą, kad UAB „Polikopija“ ginčijamu raštu buvo pateikta tik informacija, tačiau joks sprendimas priimtas nebuvo ir pareiškėjui šiuo raštu nebuvo sukurtos ar atimtos jokios teisės ar pareigos, jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) šiame rašte nėra ir jis negali būti bylos nagrinėjimo dalyku. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-308/2009, kurioje akcentuota, jog, jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės, skundas turi būti atmestas, konstatavo, kad pareiškėjo UAB „Polikopija“ reikalavimas panaikinti Inspekcijos skundžiamą raštą yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo įpareigoti Inspekciją sudaryti skundžiamu raštu atimtą galimybę pareiškėjui UAB „Polikopija“ derėtis ir pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, vadovavosi MAĮ 71 straipsniu. Teismas, išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad Inspekcijos atliekamo UAB „Polikopija“ mokestinio tyrimo metu buvo gauti visi reikalingi dokumentai, t. y. PVM apskaitos dokumentų kopijos, taip pat buvo tinkamai įvertinta visa su minėta mokestine veikla susijusi informacija.

Mokestinio tyrimo metu Inspekcija objektyviai išanalizavo sandorius, sudarytus tarp UAB „Polikopija“ ir UAB „Reklamos technologijų centras“ už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. Mokestinio tyrimo metu Inspekcija nustatė, kad UAB „Reklamos technologijų“ centras buvo nuolat skolinga UAB „Polikopija“, UAB „Reklamos technologijų centras“ už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. turėjo PVM nepriemoką, kuri 2010 m. gegužės 18 d. (bankroto bylos iškėlimo dienai) sudarė 65 537 Lt. Per šį laikotarpį UAB „Reklamos technologijų centras“ už įvairias prekes išrašė UAB „Polikopija“ PVM sąskaitų faktūrų už 361 339,88 Lt, iš jų 62 711,88 Lt pardavimo PVM, kurį UAB „Reklamos technologijų centras“ į biudžetą nesumokėjo.

Inspekcija nustatė, kad UAB „Polikopija“ PVM sąskaitose faktūrose išskyrė 62 711,88 Lt PVM, žinodama, jog UAB „Reklamos technologijų centras“ nesumokės 62 711,88 Lt pardavimo PVM, ir įtraukė PVM į atskaitą, t. y. teismas konstatavo, kad Inspekcija turėjo visą reikiamą informaciją savo apskaičiavimams pagrįsti. Teismas padarė išvadą, kad mokestinis tyrimas UAB „Polikopija“ yra baigtas, mokestinis patikrinimas tuo metu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl galimybės pasirašyti susitarimą tarp Inspekcijos ir UAB „Polikopija“ dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, nebuvo pradėtas, kiti mokestiniai ginčai tarp Inspekcijos ir UAB „Polikopija“ nebuvo prasidėję.

Atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių galimybę pasirašyti susitarimą tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, analizę, teismas konstatavo, kad minėtas susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu, t. y. kai atliekami tyrimo, patikrinimo veiksmai arba ginčo stadijoje, tačiau ne minėtiems veiksmams pasibaigus, todėl UAB „Polikopija“ su prašymu dėl susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio į Inspekciją turėjo kreiptis mokestiniam tyrimui nepasibaigus, t. y. iki mokestinio tyrimo ataskaitos surašymo.

Inspekcija, nepasirašydama susitarimo su UAB „Polikopija“ dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, tinkamai vertino MAĮ 71 straipsnio nuostatas, pagrįstai bei objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir nėra pagrindo įpareigoti Inspekciją derėtis ir pasirašyti susitarimą su UAB „Polikopija“ dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 59–61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Priešingai, nei nurodo teismas sprendime, ginčijamu raštu iš pareiškėjo buvo atimta teisė derėtis ir sudaryti susitarimą dėl mokesčio dydžio. Inspekcijos, kaip viešojo administravimo subjekto, raštas yra bylos nagrinėjimo dalykas.

2. Teismas neteisingai interpretavo mokestinio tyrimo pabaigos sąvoką, t. y. laiko, jog mokestinis tyrimas pasibaigia surašius ataskaitą, bet tai prieštarauja protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principams.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 72) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Minėtas susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu.

Aiškindamas šią įstatymo normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti, neįtvirtina imperatyvios pareigos mokesčių administratoriui pasirašyti su mokesčių mokėtoju susitarimą kiekvienu atveju, o tik suteikia teisę susitarti dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio. Teisiškai reikšminga bei pakankama aplinkybė, kuri gali sudaryti prielaidas bei sąlygas pasirašyti arba nepasirašyti minėtą susitarimą, yra faktinės aplinkybės, jog „nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti“ konstatavimas. Tačiau įrodymų pakankamumas ar jų nepakankamumas yra vertinamojo pobūdžio ir gali būti nulemtas kiekvieno individualaus atvejo, konkrečių aplinkybių bei kiekvienos iš šalių subjektyvaus įsitikinimo. Todėl tais atvejais, kai mokesčių administratorius turi pagrįstą pagrindą manyti bei teigti, kad mokestinei nepriemokai pagrįsti jis surinko pakankamai įrodymų, neatsiranda prielaidos bei sąlygos realizuoti Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio nuostatas. Savo ruožtu, kai, mokesčių administratoriaus vertinimu, įrodymų mokestinei nepriemokai pagrįsti pakanka ir šia aplinkybe jis remiasi atsisakydamas sudaryti susitarimą su mokesčių mokėtoju, yra įvykdomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010).

Taigi Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta mokesčių administratoriaus diskrecija ne tik dėl susitarimo su mokesčių mokėtoju sudarymo, tačiau ir dėl įrodymų, kuriais grindžiamas mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumas, vertinimo. Šioje teisės normoje nėra nustatyti jokie kriterijai, į kuriuos turėtų atsižvelgti mokesčių administratorius, pripažindamas faktą, jog nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti, todėl pagal šį teisinį reguliavimą tokio fakto pripažinimas ar nepripažinimas yra tik mokesčių administratoriaus diskrecija. Mokesčių administravimo įstatymas neriboja mokesčių administratoriaus diskrecijos nei dėl įrodymų, kuriais grindžiamas mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimas, pakankamumo vertinimo, nei dėl susitarimo su mokesčių mokėtoju sudarymo, todėl teismas negali įpareigoti mokesčių administratoriaus sudaryti susitarimą su mokesčių mokėtoju dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jeigu, mokesčių administratoriaus nuomone, tokiam susitarimui sudaryti nėra pagrindų, numatytų Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje. Mokesčių administratorius turi teisę atsisakyti sudaryti susitarimą su mokesčių mokėtoju bet kurioje derybų stadijoje.

Pažymėtina, jog mokesčių administratoriaus atsisakymas sudaryti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio neriboja mokesčių mokėtojo teisės tiek mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, tiek mokestinių ginčų nagrinėjimo metu kvestionuoti mokesčių administratoriaus apskaičiuotų konkrečių mokesčio ir su juo susijusių sumų dydį bei nedraudžia bet kada vėliau šalims pakartotinai inicijuoti susitarimo dėl mokesčio dydžio pasirašymą.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Polikopija“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Virgilijus Valančius