2017-01-26 Nr. AB-2037-3-62-3-00124-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2264-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00124-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7

(S)

LIETUVOS

VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2017 m.

sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų

kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos

pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka

išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. J. apeliacinį

skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d.

sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. J. skundą

atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo,

grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos

laiką bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi

į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo

Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija,

atsakovas) direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. AP-1301 „Dėl V. J. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas), grąžinti pareiškėją

į anksčiau eitas pareigas valstybinėje tarnyboje ir priteisti iš atsakovo

vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką po 1 100 Eur per

mėnesį be mokesčių bei 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja paaiškino, kad Įsakymu ji buvo nepagrįstai atleista iš Administracijos

Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų dėl

pareigybės panaikinimo, nes atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš tarnybos,

nesilaikė įstatymuose įtvirtintų imperatyvų ir procedūrų. Atsakovas per visą

įspėjimo laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. iki pareiškėjos

atleidimo 2015 m. gruodžio 31 d., nepasiūlė pareiškėjai eiti jokių kitų laisvų

pareigų, nors tokių pareigų Administracijoje buvo ir kiti valstybės tarnautojai,

kuriems buvo įteikti įspėjimai apie jų pareigybės panaikinimą, gavo pasiūlymus

užimti kitas pareigas. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad atsakovas, neieškodamas

galimybių perkelti pareiškėją į to paties lygio ir kategorijos karjeros

valstybės tarnautojos pareigas ar jos sutikimu į žemesnės kategorijos pareigas,

pažeidė imperatyviąją darbdavio pareigą, nustatytą Lietuvos Respublikos valstybės

tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas, VTĮ) 43

straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėjos teigimu, atsakovas nevertino pareiškėjos pirmumo teisės

likti darbe pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo

kodeksas, DK) 135 straipsnio 1 dalį, nors jos teisė likti darbe buvo akivaizdi,

nes pareiškėja savivaldybėje dirbo 13 metų ir turėjo daktaro laipsnį, o R. L. dirbo tik apie 2 metus ir buvo įgijusi bakalauro

laipsnį.

Pareiškėja nurodė, kad neteisėtas atleidimas jai sukėlė daug streso ir

neigiamų išgyvenimų: emocinę depresiją, nepatogumus, neužtikrintumą savo ateitimi,

pareiškėja taip pat neteko savo pragyvenimo šaltinio. Pareiškėjos teigimu, 1000

Eur yra protinga ir teismų praktiką atitinkanti priteistina pareiškėjai

neturtinės žalos suma, siekiant bent iš dalies kompensuoti pareiškėjos

išgyvenimus. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad jos atleidimą iš pareigų

pripažinus neteisėtu, iš atsakovo priteistinas vidutinis darbo užmokestis už

visą priverstinės pravaikštos laiką, be to, pareiškėja turėtų būti grąžinta į

anksčiau eitas pareigas.

Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį

atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2015 metais nuo

786 iki 654, t. y. 132 pareigybėmis, sumažino Administracijos valstybės

tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių,

todėl Administracijos direktorius panaikino 8 Viešųjų pirkimų ir koncesijų

skyriaus vyriausiųjų specialistų (A lygio 12 kategorijos) pareigybes, įskaitant

ir pareiškėjos užimamą pareigybę. Administracijos struktūra buvo pertvarkyta

taip, kad toms pačioms funkcijoms atlikti užtektų 132 pareigybėmis mažesnio

darbuotojų skaičiaus, Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vykdomos funkcijos

buvo perskirstytos, pareiškėjos pareigybė tapo nereikalinga. Atsakovo teigimu,

pareiškėjos įspėjimo apie pareigybės panaikinimą laikotarpiu nebuvo įsteigta ir

neatsilaisvino nei viena pareigybė, kuriai keliamus bendruosius ir

specialiuosius reikalavimus būtų atitikusi pareiškėja ir kurią atsakovas būtų

galėjęs siūlyti pareiškėjai. Pareiškėja įspėjimo laikotarpiu turėjo galimybę sužinoti

informaciją apie apie laisvas (atsilaisvinusias, naujai įsteigtas) pareigybes,

tačiau atleidimo procese aktyviai nedalyvavo, pareiškėjos prašymas priimti į

darbą Kauno miesto savivaldybėje gautas 2015 m. gruodžio 31d., t. y. paskutinę

įspėjimo apie pareigybės panaikinimą dieną.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Administracija detaliai analizavo visų

padalinio darbuotojų pirmumo teisę likti darbe ir nustatė, kad 9 iš 11 iki

pertvarkymų dirbusių Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriuje darbuotojų, tarp jų

ir pareiškėja, institucijoje yra pradirbę daugiau nei 10 metų. Pareiškėjos

pareigybės aprašymas, pagal kurį ji vykdė funkcijas, buvo analogiškas to paties

skyriaus darbuotojų I. J. ir V. S. vykdytoms

funkcijoms, kurios dirbo daugiau nei 10 metų. Atsakovo teigimu, nurodytos

specialistės tiek pagal pirmumo teisės likti darbe kriterijus, tiek pagal darbo

kokybę ir našumą turėjo didesnę pirmumo teisę likti darbe nei pareiškėja. Atsakovas

paaiškino, kad visų skyriaus vyriausiųjų specialistų pareigybėms buvo keliamas

reikalavimas turėti socialinių mokslų studijų srities aukštąjį universitetinį

išsilavinimą, kurio pareiškėja nėra įgijusi, o pareiškėjos skunde nurodytas

biomedicinos mokslų srities daktaro kvalifikacinis laipsnis buvo neaktualus.

Atsakovas pažymėjo, kad pareigybei, kurią iki reorganizacijos užėmė R. L. (jai užimti šią pareigybę buvo pasiūlyta ir nuo 2016 m.

sausio 1 d.), buvo keliamas ne tik reikalavimas būti įgijus socialinių mokslų

srities aukštąjį universitetinį išsilavinimą, bet ir mokėti dirbti tam tikromis

kompiuterio programomis, o atsakovas duomenų, kad pareiškėja turi darbo

patirties šioje srityje, įspėjimo laikotarpiu neturėjo, nes tokių duomenų nėra

pareiškėjos asmens byloje ir pareiškėja tokių duomenų atsakovui nepateikė. Administracijoje

įspėjimo laikotarpiu neatsiradus (neatsilaisvinus, neįsteigus) naujos karjeros

valstybės tarnautojo pareigybės, kuriai keliamus reikalavimus, atsakovo

turimais duomenimis, būtų atitikusi pareiškėja, ji Įsakymu buvo atleista iš

pareigų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo

26 d. sprendimu pareiškėjos V. J. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Administracijos direktorius,

įgyvendindamas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimus

dėl pareigybių skaičiaus mažinimo ir naujos Administracijos struktūros

nustatymo, 2015 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. A-2440 nuo 2015 m. gruodžio 31

d. panaikino 8 Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiųjų specialistų (A

lygio 12 kategorijos) pareigybes, įskaitant ir pareiškėjos užimamą pareigybę. Administracijos

direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. AP-1411 buvo patvirtintas Administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų,

dirbančių pagal darbo sutartis, sąrašas ir pareiškėja šiame sąraše nebuvo

nurodyta dėl jos pareigybės panaikinimo.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad Administracijos

struktūra buvo iš esmės pertvarkoma ir optimizuojama, todėl realiai egzistavo

faktinis pagrindas spręsti 132 pareigybes užimančių tarnautojų ir darbuotojų, įskaitant

ir pareiškėjos, atleidimo klausimą. Nors po reorganizacijos pareiškėjos vykdytos

funkcijos išliko, tačiau struktūrinių pertvarkymų metu naujai pavadinto

Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus uždavinių ir funkcijų apimtys labai

išsiplėtė. Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus funkcijoms vykdyti

buvo sumažintas valstybės tarnautojų skaičius ir įsteigta ne daugiau kaip 11

pareigybių, panaikinant pareiškėjos pareigybę. Teismo vertinimu, pareiškėjos pareigybės

panaikinimo pagrindas buvo realus.

Teismas pažymėjo, kad naikinat

konkrečią pareiškėjos pareigybę buvo atsižvelgta į pačios pareiškėjos darbo

našumą ir produktyvumą, jos gebėjimus, dalykines savybes, atitiktį

specialiesiems pareigybės reikalavimams. Teismas nustatė, kad pareiškėjos

atliktų viešųjų pirkimų vertė už 2013–2015 metus buvo mažesnė nei kitų skyriaus

specialistų, teismo posėdyje apklausti liudytojai taip pat patvirtino, jog

pareiškėjos darbas nebuvo efektyvus ir nepriekaištingas palyginti su kitais

skyriaus darbuotojais. Teismo vertinimu, Administracijos direktoriaus 2015 m.

birželio 11 d. įsakymu Nr. A-1924 sudarytos darbo grupės posėdis,

Administracijos direktoriaus atstovų ir profesinių sąjungų atstovų pasitarimas

patvirtina, kad pareiškėjos pareigybės panaikinimo priežastys buvo detaliai

svarstomos ir vertinamos. Teismas darė išvadą, kad egzistavo objektyvios ir

pakankamos priežastys, susijusios su Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus

darbo efektyvumu ir optimizavimu, pačios pareiškėjos dalykinių savybių

vertinimu bei pareiškėjos pareigybės panaikinimo tikslingumu, nulėmusiu būtent

konkrečios pareiškėjos pareigybės panaikinimą bei pareiškėjos atleidimą iš

tarnybos pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Vertindamas

VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą

garantiją pareiškėjai tęsti tarnybą, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju turi būti vertinama, ar atitiko pareiškėjos dalykinės

savybės Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės ir kitų galimų pareigybių, į kurias pretendavo pareiškėja,

specialiuosius reikalavimus. Teismas nustatė, kad nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

į darbą Kauno miesto savivaldybėje buvo priimti 4 pakaitiniai valstybės

tarnautojai, kurių pareigybėms užimti buvo nustatyti specialieji reikalavimai

turėti atitinkamą išsilavinimą ir / ar darbo patirtį, ir šių reikalavimų pareiškėja

neatitiko. Nors pareiškėjos įspėjimo laikotarpiu į darbą Kauno miesto

savivaldybėje buvo priimti keli darbuotojai pagal terminuotas darbo sutartis,

tačiau teismas pažymėjo, kad pagal teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, atleidžiant asmenį pagal VTĮ 44 straipsnio 1

dalies 9 punktą dėl pareigybės panaikinimo, darbdavys nėra saistomas

pareigos tokiam asmeniui siūlyti užimti laisvų ar steigiamų pagal darbo

sutartis pareigų ir laikinai laisvų – pakaitinio valstybės tarnautojo pareigų.

Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovas neturėjo pareigos siūlyti pareiškėjai

laisvų pakaitinių valstybės tarnautojų pareigų ir

darbo pagal terminuotas darbo sutartis.

DK 135 straipsnyje 1 dalies dėl pirmenybės likti darbe

taikymo aspektu teismas nurodė, kad iš esmės pagrindinis

kriterijus sprendžiant, kas iš darbuotojų turi būti atleistas, kai mažinamas

darbuotojų skaičius, yra jų kvalifikacija, todėl pareiškėja dėl pirmumo teisės

likti dirbti galėjo konkuruoti tik su tais valstybės tarnautojais, kurių

išsilavinimą ir kvalifikaciją apibrėžiantys rodikliai buvo tokie patys kaip ir

pareiškėjos. Teismas nustatė, kad pareiškėja atitiko vieną iš DK 135

straipsnyje įtvirtintų kriterijų, susijusį su nepertraukiamu ne mažesnio kaip

10 metų darbo stažu (DK 135 str. 1 d. 3 p.). Teismas pažymėjo, kad daugumos

Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriuje dirbusių vyriausiųjų specialistų

kvalifikacijos kategorijos ir pareigybės lygis sutapo, tačiau iš esmės skyrėsi

išsilavinimas, būtinas skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei užimti, bei

šių specialistų turima pirmenybės teisė būti paliktam darbe, kai mažinamas

darbuotojų skaičius.

Teismas

nurodė, kad Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus A lygio 12

kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punkte buvo

įtvirtintas specialusis reikalavimas turėti socialinių mokslų studijų krypties

aukštąjį universitetinį išsilavinimą ar jam prilyginamą išsilavinimą, kurio

pareiškėja neatitiko, nes buvo įgijusi biomedicinos mokslų studijų srities, o ne

socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą. Teismo vertinimu, pareiškėjos

išsilavinimas nesuteikė jai galimybės konkuruoti su socialinių mokslų studijų

krypties aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčiais skyriaus A lygio 12

kategorijos vyresniaisiais specialistais. Tesimas darė išvadą, kad Viešųjų

pirkimų ir koncesijų skyriaus to paties lygio ir kategorijos specialistai tiek

pagal išsilavinimą, tiek pagal pirmumo teisės likti darbe kriterijus turėjo didesnę

pirmumo teisę likti darbe nei pareiškėja. Pareiškėjos skunde minima vyriausioji

specialistė R. L., iki atleidimo dirbusi tame pačiame kaip

ir pareiškėja Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriuje, buvo žemesnės 11

kategorijos specialistė, o pareiškėja užėmė 12 kategorijos pareigybę. Be to, R. L. 11 kategorijos pareigybė nebuvo naikinama, ši pareigybė

nebuvo laisva, todėl atsakovas neturėjo pareigos siūlyti ne laisvos ir ne to

paties lygio pareigybės pareiškėjai.

Atsižvelgęs

į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas nepažeidė VTĮ 43

straipsnio 1 dalies imperatyviųjų reikalavimų, susijusių su valstybės

tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, teisių apsauga, bei tinkamai taikė DK

135 straipsnyje nustatytas garantijas dėl pirmenybės teisės likti darbe.

Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėja

neturėjo realios galimybės pasinaudoti atsakovo interneto svetainės

informacija, skirta darbuotojams susipažinti su Kauno miesto savivaldybės

teisės aktais apie naujai steigiamas ar laisvas pareigybes, jeigu tokių buvo.

Duomenų, kad tokia informacija pareiškėjai buvo neprieinama arba neskelbiama,

nenustatyta, pareiškėja tokių argumentų nenurodė. Pagal administracinių teismų

formuojamą praktiką informacijos paskelbimas interneto svetainėje laikytinas

tinkamu informacijos suteikimo būdu. Teismas pažymėjo, kad informacijos

savivaldybės valstybės tarnautojams ir darbuotojams skelbimas savivaldybės

interneto informacinėje svetainėje apie savivaldybėje priimtus aktus dėl naujai

steigiamų ar laisvų pareigybių, jeigu tokių buvo, įskaitant susijusius su

naujomis ar laisvomis karjeros valstybės tarnautojo pareigybėmis, yra tinkamas

būdas informuoti valstybės tarnautoją apie galimas laisvas ar naujai steigiamas

pareigybes.

Teismas

sprendė, jog nustatęs, kad Administracijoje pareiškėjos įspėjimo laikotarpiu

neatsirado jokios naujos ar laisvos karjeros valstybės tarnautojo pareigybės, atitinkančios

jos kvalifikaciją ir išsilavinimą, Administracijos

direktorius teisėtai ir pagrįstai Įsakymu atleido pareiškėją, t. y. Įsakymas

yra teisėtas ir pagrįstas, nes atsakovas, tinkamai vykdydamas teisės aktų

reikalavimus, nerado galimybės pareiškėjai pasiūlyti tuo metu laisvų ir jos kvalifikaciją

atitinkančių pareigų. Nenustatęs teisinio pagrindo naikinti Įsakymą, teismas

atmetė ir kitus išvestinius skundo reikalavimus, susijusius su grąžinimu į

tarnybą bei vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką

priteisimu. Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismas pažymėjo, kad

nėra savivaldybės neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl civilinė atsakomybė

negalima.

III. Pareiškėja V. J. apeliaciniame

skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo

26 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš

naujo arba priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Apeliacinis skundas

grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas

yra nepagrįstas, nemotyvuotas, priimtas nepakankamai įsigilinus į ginčo esmę. Pirmosios

instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos pirmumo teisės likti darbe ir jos

kvalifikacijos, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

praktika, pagal kurią būtina kiekvienu atveju vertinti, ar specialiųjų

reikalavimų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik

šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius, t. y. dirbtinai

nustatytos sąlygos neturėtų paneigti asmens pirmumo teisės likti tarnyboje. Pirmosios

instancijos teismas visiškai netyrė ir nesiaiškino, ar nustatytas reikalavimas

likusiems Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus tarnautojams turėti

socialinių mokslų krypties išsilavinimą yra pagrįstas, ar tam tikro

išsilavinimo reikalavimo nustatytas nėra dirbtinis, perteklinis, ar naujojo

skyriaus funkcijos taip pasikeitė, kad toks specialusis reikalavimas pareigybei

būtų objektyviai pateisinamas. Iš pareiškėjos pareigybės aprašymo ir naujojo

Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiųjų specialistų

pareigybės aprašymų palyginimo matyti, kad skyriaus funkcijos iš esmės

nesikeitė, vienintelis skirtumas yra tik tas, jog naujasis skyrius vykdys

išimtinai visus atsakovo pirkimus, o anksčiau kai kuriuos pirkimus

Administracijos skyriai galėdavo atlikti savarankiškai. Todėl visiškai

akivaizdu, kad reikalavimas turėti socialinių mokslų krypties išsilavinimą yra

nepagrįstas, dirbtinis (perteklinis) ir tokiu būdu paprasčiausiai siekta

susidoroti su pareiškėja. Tai patvirtina ir teismo posėdyje apklaustų liudytojų

parodymai, kurie nepagrįstai palaikė atsakovo poziciją dėl pareiškėjos darbo

neefektyvumo. Neįvertinus reikalavimo dėl socialinių mokslų išsilavinimo

pagrįstumo, liko neišnagrinėtas pareiškėjos pirmumo likti darbe klausimas ir

tokiu būdu priimtas nepagrįstas sprendimas. Ištaisyti teisės taikymo klaidas,

kurias padarė pirmosios instancijos teismas, galima tik panaikinus skundžiamą

sprendimą ir grąžinus bylą nagrinėti iš naujo.

2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė

įrodinėjimo naštą tarp proceso šalių. Be to, pirmosios instancijos teismas

neteisingai vertino byloje esančius duomenis ir dalį jų pripažino įrodymais

pažeisdamas proceso teisės normas. Pirmosios instancijos teismas kaip vieną iš

pareiškėjos kvalifikaciją pagrindžiančių duomenų vertino jos atliktų pirkimų

vertę, tačiau toks pirmosios instancijos teismo vertinimas yra visiškai

nepagrįstas, nes teisės aktai nenustato tokio valstybės tarnautojo, dirbančio

viešųjų pirkimų srityje, vertinimo būdo. Viešųjų pirkimų tarnyboje nuo 2004 iki

2016 metų nebuvo gauta skundų dėl pareiškėjos netinkamo darbo, institucijos

iniciatyva tyrimai taip pat nebuvo pradėti. Pareiškėjos kasmetiniai valstybės

tarnautojo veiklos vertinimo protokolai patvirtina, kad pareiškėjos metinė

valstybės tarnautojo veikla buvo įvertinta teigiamai.

3. Nagrinėjant bylą buvo jaučiamas išankstinis teisėjos

Jolantos Medvedevienės nusistatymas. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas

pateikė prašymus dėl dokumentų išreikalavimo, tačiau teisėja Jolanta

Medvedevienė nuolat pertraukinėjo pareiškėjos atstovą, kai jis dėstė prašymus

dėl duomenų iš atsakovo išreikalavimo, teisėja taip pat išreiškė abejones dėl

duomenų perteklinio pobūdžio, ironizavo, kad teismas nėra pareiškėjos

pagalbininkas ir kad įrodymus turi rinkti pati pareiškėja, toliau dėstant

prašymus teisėja nusijuokė, tokiu būdu iš esmės parodydama savo požiūrį į

nagrinėjamą bylą, be to, atsakovo atstovės prašymą dėl liudytojų kvietimo į

teismo posėdį patenkino net neišklausiusi kitos pusės (pareiškėjos), prašomus

atsakovo pridėti dokumentus pridėjo ir jokių abejonių dėl jų nekėlė.

Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą

prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą

palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į

apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Abejonių dėl naujai (po reorganizacijos) įsteigtų

pareigybių, joms priskirtų funkcijų ir keliamų reikalavimų pagrįstumo nei

pareiškėja, nei jos atstovai nekėlė nei procesiniuose dokumentuose, nei bylą

nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Administracijos direktoriui yra

suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl steigiamai pareigybei keliamų

specialiųjų ir bendrųjų reikalavimų, todėl tokių reikalavimų, kurių šiuo atveju

neatitiko pareiškėja, nustatymas negali būti laikomas dirbtinių kliūčių sudarymu ir

pareiškėjos teisių pažeidimu. Administracijos direktoriaus steigiamos

pareigybės atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl laikytina, kad pareiškėjos

argumentai dėl po reorganizacijos įsteigtoms pareigybėms keliamų reikalavimų

objektyvaus būtinumo ir dirbtinių kliūčių jai užimti tam

tikras pareigybes sudarymo yra nepagrįsti, prieštaraujantys teismų formuojamai

praktikai, todėl atmestini.

2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir

įvertino, jog pareiškėjai pareigybė, kurią užima R. L.,

neturėjo būti siūloma, nes ji neatitiko pareigybei keliamų kvalifikacinių

reikalavimų, t. y. ne tik reikalavimo būti įgijus socialinių mokslų

srities aukštąjį universitetini išsilavinimą, bet ir mokėti

dirbti su tam tikromis kompiuterių programomis. Atsakovas pareiškėjai turėjo

pareigą siūlyti užimti tik tas laisvas pareigybes, kurioms keliamus

reikalavimus, atsakovo turimais duomenimis, pareiškėja atitiko, todėl teigti, kad

atsakovas nevykdė VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, pareiškėja neturi

jokio pagrindo.

3. DK 135 straipsnyje vartojamo žodžio kvalifikacija

reikšmė apima ne tik darbuotojo išsilavinimą, bet ir kitus reikšmingus

kriterijus, todėl vertinant darbuotojo kvalifikaciją yra labai svarbus jo

pasirengimas dirbti tokio pobūdžio darbą, tokio darbo atlikimo kokybė,

pasirengimo jį dirbti laipsnis ir t. t. Pirmosios instancijos teismas

tinkamai įvertino, jog siūlydamas užimti naujai steigiamas pareigas

pareiškėjai, atsakovas turėjo pareigą ne tik nustatyti pareiškėjos atitiktį

konkrečiai siūlomai užimti pareigybei keliamiems bendriesiems ir specialiesiems

reikalavimams, bet taip pat ir teisę atsižvelgti ir vertinti jos darbą,

funkcijų atlikimo kokybę ir apimtis, jos kvalifikaciją dirbant Centriniame

viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriuje. Vertinant pareiškėjos kasmetinę

tarnybinę veiklą, jos tiesioginiai vadovai ne kartą nurodė, jog pareiškėjai yra būtina tobulinti kvalifikaciją viešųjų pirkimų srityje. Atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai, kad pareiškėjos atliktų pirkimų

skaičius ir vertės yra žemesni nei kitų skyriaus darbuotojų, parodo pareiškėjos

atliktų darbų kokybę (darbo našumą), į kurią pagrįstai atsižvelgė pirmosios

instancijos teismas. Atsakovas nepažeidė galiojančių teisės aktų nuostatų ir,

įvertinęs visas pareiškėjos bei kitų valstybės tarnautojų tarnybą institucijoje

detalizuojančias aplinkybes (pirmumo teisę likti darbe, kvalifikaciją,

gebėjimus, darbo našumą, krūvį ir kt.), pagrįstai sprendė, jog pareiškėja,

nesant kitų laisvų valstybės tarnautojo pareigų, kurios atitiktų jos profesiją,

specialybę ir kvalifikaciją, turi būti atleista iš valstybės tarnybos pagal Valstybės

tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

4. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei

apeliaciniame skunde pareiškėja nenurodė, kokias konkrečias teisės aktų

nuostatas atsakovas pažeidė, kokius konkrečius teisės aktams prieštaraujančius

veiksmus jis atliko ir kokiais konkrečiais neteisėtais veiksmais pažeidė

pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, t. y. kas sudaro pagrindą laikyti

Administracijos veiksmus prieštaraujančiais įstatymuose įtvirtintiems

imperatyvams ir procedūroms. Pareiškėjos teiginys, kad atsakovas nesiūlė jai

laisvų pareigų, nors tokių buvo, nėra pagrįstas nei vienu byloje surinktu

rašytiniu įrodymu. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta nei viena pareigybė,

kurią atsakovas turėjo pareigą siūlyti pareiškėjai, tačiau šios pareigos

nevykdė.

5. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ištyręs ir

įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nusprendė, jog atsakovo veiksmai

yra teisėti, struktūriniai pertvarkymai atlikti remiantis galiojančiais teisės

aktais ir realūs, Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vykdomos

funkcijos buvo perskirstytos taip, kad pareiškėjos pareigybė tapo nereikalinga,

o pareiškėja iš pareigų atleista nesant laisvų (atsilaisvinusių) ar naujai

įsteigtų pareigybių, kurioms keliamus reikalavimus ji atitiktų.

7. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime

pagrįstai nurodė, jog pareiškėja dėl pirmumo teisės likti darbe galėjo

konkuruoti tik su tais valstybės tarnautojais, kurių išsilavinimą ir

kvalifikaciją apibrėžiantys rodikliai buvo tokie patys kaip ir pareiškėjos.

8. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, išklausė

abiejų proceso šalių prašymus ir tik vėliau sprendė, ar juos tenkinti. Teismo posėdžio

garso įrašas visiškai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išklausė

pareiškėjos atstovo prašymus bei bandė išsiaiškinti prašomų išreikalauti

įrodymų pagrindą, t. y. tai, kokias reikšmingas bylos aplinkybes pareiškėjos

atstovas siekia įrodyti prašydamas teismo išreikalauti iš atsakovo vienus ar

kitus įrodymus. Pareiškėja nenurodo nei vieno įrodymo, kurio neišreikalavo

pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą, konkrečių aplinkybių,

kurių nenustatė priimdamas ginčijamą sprendimą, konkrečių duomenų, kurių

nevertino ar dėl kurių ginčijamame sprendime nepasisakė, t. y. pareiškėja,

apeliaciniame skunde formuodama neva šališko teismo įvaizdį, nenurodo nei vieno

konkretaus proceso teisės pažeidimo, kurį padarė pirmosios instancijos teismas,

priimdamas ginčijamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2

d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis

nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029

pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamos bylos esminis ginčo

dalykas – Administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 31

d. įsakymo Nr. AP-1301, kuriuo pareiškėja V. J. buvo atleista iš valstybės tarnybos (Administracijos

Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų) pagal Valstybės tarnybos

įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą

nuo 2015 m. gruodžio 31 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja ėjo A lygio

12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos Administracijos Viešųjų pirkimų

ir koncesijų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas. Kauno miesto

savivaldybės taryba 2015 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. T-290 „Dėl didžiausio

leistino Kauno miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir

darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš

savivaldybės biudžeto, pareigybių skaičiaus ir Kauno miesto savivaldybės

administracijos struktūros patvirtinimo“ patvirtino didžiausią leistiną Administracijos

valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių

užmokestį iš savivaldybės biudžeto, pareigybių skaičių (630) ir Administracijos

struktūrą. Šio Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo įsigaliojimo data –

2016 m. sausio 1 d. Kauno miesto savivaldybės taryba 2015 m. gruodžio 29 d.

sprendimu Nr. T-723 pakeitė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. birželio

9 d. sprendimą Nr. T-290, be kita ko, nurodydama, kad didžiausias leistinas

Administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo

sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, pareigybių skaičius

yra 654, t. y. buvo sumažintas dirbančiųjų skaičius 132 pareigybėmis.

Administracijos direktorius 2015 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. A-2440

„Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešųjų pirkimų ir koncesijų

skyriaus karjeros valstybės tarnautojų pareigybių panaikinimo“ panaikino 8

Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiųjų specialistų (A lygis 12

kategorija), vyriausiojo specialisto (A lygis 11 kategorija), skyriaus vedėjo

(A lygis 15 kategorija), skyriaus vedėjo pavaduotojo (A lygis 14 kategorija) ir

skyriaus vedėjo (A lygis 13 kategorija) pareigybes. Administracijos direktoriaus

2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. AP-941 buvo patvirtintas Administracijos

valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, sąrašas, iš

kurio matyti, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. įsteigtame Centriniame viešųjų

pirkimų ir koncesijų skyriuje nurodyta 11 pareigybių vietoj buvusių 12

pareigybių. Iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad atliekant struktūrinius

pertvarkymus ir mažinant valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičių Centriniame

viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriuje iš esmės neliko buvusios vienos Viešųjų

pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija)

pareigybės. Atsakovas byloje yra nurodęs, kad Centriniam viešųjų pirkimų ir

koncesijų skyriui buvo pavestos platesnės funkcijos, tačiau joms vykdyti buvo

priskirtas mažesnis valstybės tarnautojų skaičius tam, kad būtų optimaliau

organizuojamas institucijos darbas mažesnėmis žmogiškųjų ir finansinių išteklių

sąnaudomis, vykdomos tos pačios (ar net platesnės) teisės aktais pavestos

funkcijos. Akcentuotina, kad Darbo grupė siūlymams dėl Kauno miesto

savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. T-290 įgyvendinimo

parengti 2015 m. spalio 5 d. posėdžio protokole Nr. 12-5-108 nurodė, jog

siūlytina Centriniame viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriuje įsteigti ne daugiau

kaip 11 pareigybių, panaikinant vieną vyriausiojo specialisto (A lygis 12

kategorija) pareigybę, kadangi šios kategorijos vyriausiųjų specialistų

vykdomos funkcijos mažai skiriasi.

Byloje ginčijamu Įsakymu pagal

VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą

iš Administracijos Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus buvo

atleista tik pareiškėja, kuriai nebuvo pasiūlyta eiti Centrinio viešųjų pirkimų

ir koncesijų skyriuje įsteigtos vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija)

pareigų. Per įspėjimo apie pareigybės panaikinimą laikotarpį pareiškėjai

nebuvo pasiūlytos ir kitos to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos karjeros

valstybės tarnautojo pareigos. Atsakovo 2016 m. sausio 15 d. raštu pareiškėja informuota,

kad Administracijoje nėra laisvų pareigų, į kurias ji galėtų būti priimta.

Atsakovo atstovai Respublikinės jungtinės profesinės

sąjungos atstovams nurodė, kad buvo priimtas sprendimas atleisti pareiškėją dėl

to, jog Centriniam viešųjų pirkimų ir koncesijos skyriui priskirta papildomų

funkcijų ir dėl šių funkcijų ženkliai išaugs darbų apimtys skyriaus

darbuotojams, o pareiškėja nesusitvarkys su tokiu krūviu; yra problemų dėl

pareiškėjos darbo kokybės ir darbo našumo, tempo; pareiškėjos tiesioginė vadovė

D. Č. turi nuolat peržiūrėti pareiškėjos rengiamus dokumentus,

kuriuose būna klaidų; Administracijos padaliniai prašo neskirti pareiškėjos

atsakinga šių padalinių rengiamų viešųjų pirkimų koordinatore; buvo nurodyti

duomenys apie pareiškėjos žemus darbo našumo rodiklius. Atsakovo atsakovai taip

pat nurodė, kad pirkimai skirstomi netolygiai, atsižvelgiant į kiekvieno

skyriaus specialisto darbo našumą, jo kokybę, pareiškėja nesugeba atlikti tam

tikrų pirkimų (žr. Administracijos direktoriaus atstovų ir profesinių sąjungų

atstovų konsultavimo posėdžio 2015 m. gruodžio 1 d. protokolą Nr. 12-5-126).

Pareiškėja, šioje byloje ginčydama Įsakymą, teigė, kad atsakovas pažeidė

VTĮ 43 straipsnio 1 dalį, nes nepasiūlė pareiškėjai eiti jokių kitų laisvų

pareigų, nors tokių pareigų Administracijoje buvo ir kiti valstybės

tarnautojai, kuriems buvo įteikti įspėjimai apie jų pareigybės panaikinimą,

gavo pasiūlymus užimti kitas pareigas. Pareiškėjos teigimu, atsakovas taip pat nevertino

pareiškėjos pirmumo teisės likti darbe pagal DK 135 straipsnio 1 dalį, nors jos

teisė likti darbe buvo akivaizdi (pareiškėja pas atsakovą dirbo 13 metų). Pažymėtina,

kad pareiškėja skunde nenurodė konkrečių pareigybių, kurias jai galėjo ir / ar

turėjo pasiūlyti atsakovas, įgyvendindamas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies

reikalavimus, o teigdama apie DK 135 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kaip

pavyzdį nurodė, kad atsakovas iš Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus neatleido

R. L., kuri dirbo tik apie 2 metus ir turėjo psichologijos

bakalauro laipsnį, nors pareiškėja pas atsakovą dirbo 13 metų ir turi daktaro

laipsnį.

Pirmosios instancijos teismas minėtų pareiškėjos argumentų nepripažino

pagrįstais, nes įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad

Įsakymas yra pagrįstas bei teisėtas, priimtas nepažeidžiant VTĮ 43 straipsnio 1

dalies bei DK 135 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Apeliaciniame skunde

pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą,

pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, be to, nesivadovavo Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pareiškėja apeliaciniame skunde

nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad

Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus to paties lygio ir kategorijos

specialistai kaip ir pareiškėja tiek pagal išsilavinimą, tiek pagal pirmumo

teisės likti darbe kriterijus turėjo didesnę pirmumo teisę likti darbe, nei

pareiškėja. Iš pareiškėjos apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėja

laikosi pozicijos, jog atsižvelgiant į tai, jog ji atitiko DK 135 straipsnio 1

dalies 3 punkte įvardytą pirmumo teisės likti tarnyboje kriterijų, ir

vadovaujantis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, ji turėjo būti paskirta į naujai

įsteigto Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus A lygio 12 kategorijos

vyriausiojo specialisto pareigas. Atsakovas, teikdamas atsikirtimus į

pareiškėjos apeliacinį skundą, sutinka su pirmosios instancijos teismo

nustatytais faktais ir tų faktų teisiniu kvalifikavimu, prašo apeliacinį skundą

atmesti.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylos šalių apeliacinės instancijos

teismui išsakytus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo

sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą

valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo

pareigybė panaikinama. VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje

nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama,

paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės

tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka,

– į žemesnės kategorijos pareigas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą

turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės

panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės

institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems

vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės

pensiją liko ne daugiau kaip 5 metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti

pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros

valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų

atleidžiamas.

Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas ne vieną kartą savo praktikoje yra nurodęs, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies

norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė

naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų

procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip

atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje.

Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos

pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo

atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę

pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu)

užimti žemesnės kategorijos pareigas (žr., pvz., 2011 m. birželio 7 d.

sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011; 2011 m. spalio 10 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011). Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies bei 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto

nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant

situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau

neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra

būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y.

nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka

toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to

valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo

pareigybė panaikinta.

Taigi aptariamoje VTĮ nuostatoje įtvirtinama

institucijos (įstaigos) pareiga būti aktyviai teikiant aptariamam tarnautojui

siūlymus užimti tokias laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias

šis tarnautojas, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus tarnautojo

bendruosius ir specialiuosius reikalavimus galėtų užimti. Šios darbdavio

(valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) pareigos nevykdymas, t. y.

siūlymo užimti laisvas (esamas ar numatomas) karjeros valstybės tarnautojo

pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti, nepateikimas ir (ar), esant šio

tarnautojo sutikimui, jo nepaskyrimas į šias pareigas, paprastai yra

savarankiškas pagrindas tokio tarnautojo atleidimą iš pareigų pripažinti neteisėtu.

Akcentuotina,

kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas yra pažymėjęs ir tai, šioje teisės normoje įtvirtinta

karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti

paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra

absoliuti. Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi

atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius

reikalavimus (žr. administracines bylas Nr. A438-1743/2009, A143-227/2011

ir kt.). Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei

tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti

specialūs reikalavimai. Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes,

kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali

būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų

reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju,

jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas

pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes

priešingu atveju, gali būti neįgyvendinti arba netinkamai įgyvendinti tie

ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra

priskirtas šioms pareigybėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011

m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3106/2011;

2012 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-421/2012).

Be to, specialieji reikalavimai – profesinės kompetencijos, patirties, kalbų

mokėjimo ir specialiųjų žinių bei įgūdžių ir panašūs reikalavimai, taip pat

reikalavimai, susiję su valstybės tarnautojo reputacija, asmeninėmis savybėmis,

turi būti konstituciškai pateisinami, kaip pabrėžiama Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime. Priešingu atveju, būtų

pažeista piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis užimti pareigas

valstybinėje tarnyboje.

Valstybės tarnautojo pirmenybės teisė

būti paliktam dirbti, kai mažinamas pareigybių skaičius, VTĮ normomis nėra

reglamentuota, todėl taikytinas Darbo kodeksas. Darbo santykius

reglamentuojančių teisės normų taikymą valstybės tarnautojams nustato VTĮ 5

straipsnis, pagal kurį darbo santykius ir socialines garantijas

reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams

taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis

įstatymas. DK 135 straipsnyje nurodytos garantijos yra siejamos su

priežastimis, dėl kurių darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo. Kai dėl

ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių

pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, taikomos DK 135 straipsnio nuostatos.

Nagrinėjant bylas dėl valstybės

tarnautojo atleidimo pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą,

nustatomos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės: ar atsakovas realiai atliko

kompetentingo organo sprendimu įformintus struktūrinius pertvarkymus, dėl kurių

buvo panaikinta valstybės tarnautojo pareigybė; ar atlikus šiuos pertvarkymus šis

tarnautojas nebegalėjo vykdyti pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų, nes šios

funkcijos buvo iš viso nebeatliekamos arba joms vykdyti užteko mažiau

darbuotojų, ar funkcijos iš viso išliko. Struktūrinių pertvarkymų faktui

konstatuoti yra aktualu nustatyti, kokia iki jų buvo įstaigos (institucijos)

struktūra (sandara) ir kaip ji pakito ir ar struktūriniai pertvarkymai nėra

fiktyvūs, t. y. tik tokie, kuriais siekiama pagrįsti valstybės tarnautojo

atleidimą iš valstybės tarnybos. Taip pat byloje svarbu buvo nustatyti, ar

atsakovas pagrįstai ir teisėtai nepasiūlė pareiškėjui kitų pareigų, o

konstatavęs, jog nėra kitų pareigų, kurias būtų galima pasiūlyti pareiškėjui

(valstybės tarnautojui), pareiškėją atleido iš valstybės tarnybos.

Taip pat šiuo aspektu pažymėtina, kad

pagal ABTĮ reikalavimus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo

skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimus) ir pagrindą

(aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai

patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą

byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuriame pats suinteresuotas

asmuo nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio

ginčą, 2013 m. spalio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1993/2013

yra pažymėjęs, kad bylą nagrinėjantis teismas nėra kompetentingas visa apimtimi

patikrinti atsakovo atliktos pertvarkos teisėtumą, įvertinti atleisto iš

tarnybos asmens galimybes pretenduoti į apskritai visas pareigybes; teismas,

nagrinėdamas individualų ginčą, vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir

su jais susijusius įrodymus byloje, tačiau negali tirdamas visas įmanomas

pareiškėjo nurodytas prielaidas, revizuoti atsakovo atliktų pertvarkymų visa apimtimi;

ginčo nagrinėjimas teisme šiuo aspektu turėtų apsiriboti tik tokių faktų

vertinimu, kuriuos pareiškėjas konkrečiai nurodo kaip pažeidžiančius jo teises.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad

atsakovas Administracija dėl struktūrinių institucijos pertvarkymų sumažino

darbuotojų skaičių ir būtent dėl to buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė.

Pareiškėjos ir kitų valstybės tarnautojų vykdytos funkcijos iš esmės nebuvo

panaikintos, jos išliko, tačiau joms vykdyti pakako mažiau valstybės

tarnautojų. Taigi šiuo atveju vienas iš teisiškai reikšmingiausių faktų šioje

byloje yra tas, ar atsakovas, pasirinkdamas atleisti pareiškėją iš tarnybos,

nepažeidė DK 135 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pareiškėjos teisės bei

teisėtų interesų tęsti tarnybą pas atsakovą bei vykdyti iš esmės tas pačias

funkcijas, kurias vykdė iki struktūrinių pertvarkymų. Byloje nėra ginčo dėl

atsakovo įvykdytų struktūrinių pertvarkymų ir darbuotojų skaičiaus mažinimo realumo

bei kad pareiškėjai nebuvo pasiūlyta eiti kitų pareigų.

Primintina, kad DK 135 straipsnio

1 dalyje (redakcija, galiojusi 2015 m. gruodžio 31 d.) nurodyta, jog kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba

dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius,

pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai: 1) kurie toje

darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga; 2) kurie vieni augina

vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba prižiūri kitus šeimos narius,

kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis arba mažesnio negu 55

procentai darbingumo lygis, arba šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos

amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas didelių ar vidutinių

specialiųjų poreikių lygis; 3) kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį

darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą

senatvės pensiją arba ją gaunančius; 4) kuriems iki senatvės pensijos liko ne

daugiau kaip treji metai; 5) kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje

sutartyje; 6) kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19

str.). DK 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3,

4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems

darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės

darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją.

Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog DK 135 straipsnio nuostatos tikslas ir

uždavinys – numatyti teisės į darbą apsaugos priemones tam tikrų kategorijų

darbuotojams, kuriems tokia speciali apsauga yra reikalinga darbuotojų

skaičiaus mažinimo atveju. Taikant DK 135 straipsnio 2 dalį, darbdavys,

vertindamas darbuotojo kvalifikaciją, turi diskreciją parinkti kriterijus,

kurie, darbdavio manymu, geriausiai atspindi darbuotojo tinkamumą pareigoms. Ši

darbdavio diskrecija nėra neribota, nes parenkami kriterijai turi nepažeisti

imperatyviųjų teisės normų, turi būti susiję su darbuotojo atliekamomis

funkcijomis, jie negali būti diskriminaciniai ar savavališkai nustatyti, o

kilus ginčui darbdavys turi pagrįsti, kodėl atitinkamas kriterijus yra

reikšmingas darbuotojo kvalifikacijai įvertinti, kaip jis susijęs su

atitinkamoms pareigoms keliamais reikalavimais, kodėl kvalifikacinį kriterijų atitinkantis

darbuotojas yra labiau tinkamas pareigoms nei tokio kvalifikacinio kriterijaus

neatitinkantis darbuotojas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m.

liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2013).

Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas yra nurodęs, jog DK 135 straipsnio 2 dalies nuostata suponuoja

atsakovui pareigą visų pirma vertinti atleidžiamo tarnautojo kvalifikaciją.

Atsakovas, priimdamas sprendimą atleisti tarnautoją, turi diskrecijos teisę

pasirinkti, su kuriais tarnautojais toliau tęsti tarnybos santykius, tačiau tokia

diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės

principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo

valdžia, efektyvumo, numatytais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo

įstatymo 3 straipsnyje. Objektyvių kriterijų nurodymas priimant sprendimą dėl

konkretaus pasirinkto valstybės tarnautojo atleidimo yra itin svarbus

sprendžiant, ar nebuvo pažeista asmens teisės ir teisėti interesai, iš jų, ar

nebuvo diskriminacijos dėl amžiaus, socialinės padėties ir kitų priežasčių (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A492-596/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas yra nurodęs, kad kai yra naikinamos visos tos pačios

specialybės ir tos pačios pareigos, sprendžiant klausimą dėl karjeros valstybės

tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, paskyrimo į laisvas pareigas (VTĮ 43

str. 1 d.), DK 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata (atsižvelgiant į šio

straipsnio turinį bei jo (straipsnio) nuostatas aiškinant ginčo teisiniams

santykiams taikytinų VTĮ kontekste) taikytina tik tuomet, kai yra keli

pareigybės aprašyme numatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus

atitinkantys pretendentai šias pareigas užimti (žr. 2013 m. liepos 1 d.

sprendimą adminstracinėje byloje Nr. A662-272/2013). Be to, kiekvienu

atveju būtina vertinti, ar specialiųjų reikalavimų nustatymas gali būti

pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas

specifines funkcijas ir uždavinius (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009;

2011 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-686/2011).

Sprendžiant

dėl asmens galimybės užimti vienas ar kitas pareigas, dėl jo atitikimo

bendriesiems ir specialiesiems pareigybės reikalavimas, reikia atsižvelgti į

tokių reikalavimų pagrįstumą ir realumą, nes dirbtinai nustatytos sąlygos

neturėtų paneigti asmens pirmumo teisės likti tarnyboje. Tik toks vertinimas

gali užtikrinti veiksmingą, o ne formalų teisės aktuose valstybės tarnautojams

numatytų garantijų įgyvendinimą, o nustačius,

kad asmuo atleistas iš tarnybos pažeidžiant jo pirmumo teisę, jis gali būti

grąžintas į pareigas nepaisant aplinkybės, kad jos yra užimtos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. A492-2495/2012).

Įvertinus šioje byloje teiktus atsakovo atsikirtimus į pareiškėjos

skundą bei pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjos

galimybės eiti Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus A lygio 12

kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas, matyti, kad pareiškėjai nebuvo

pasiūlyta eiti šių pareigų dėl to, kad ne tik pareiškėja, bet ir kitos

darbuotojos (V. S., L. V., I. J., R. J., V. J.,

E. B. ir A. K.), kurios iki atliktų struktūrinių

pertvarkymų ėjo vyriausiojo specialisto A lygio 12 kategorijos pareigas, taip pat

turėjo pirmumo teisę likti tarnyboje ir šių valstybės tarnautojų turimas

išsilavinimas atitiko įsteigto Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus

A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybių aprašyme nustatytą

specialųjų reikalavimą – turėti socialinių mokslų studijų krypties aukštąjį

universitetinį išsilavinimą ar jam prilyginamą išsilavinimą (pareiškėja buvo

įgijusi biomedicinos mokslų studijų srities išsilavinimą). Pagal pateiktus

atsakovo duomenis L. V., I. J., R. J., V. J., E. B. darbo

stažas buvo didesnis nei 10 metų, A. K. buvo profesinės

sąjungos renkamojo organo narė, o V. S. iki pensijos buvo

likę mažiau nei 5 metai. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą taip pat buvo

nurodęs, kad buvo atsižvelgta ir į tai, jog E. B. viena

augina vaiką iki 16 metų, I. J. viena augina vaiką iki 14

metų. Atsakovas byloje teikė įrodymus, kad pasirinkdamas atleisti pareiškėją iš

valstybės tarnybos, atsižvelgė į pareiškėjos darbo našumą ir produktyvumą, jos

gebėjimų ir dalykinių savybių atitiktį specialiesiems pareigybės reikalavimams.

Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais atsakovo argumentus, kad

pareiškėjos darbas nebuvo efektyvus ir nepriekaištingas, lyginant su kitais

skyriaus darbuotojais.

Atsižvelgiant į šioje byloje atsakovo teiktus įrodymus, susijusius su

pareiškėjos atleidimu iš tarnybos, darytina išvada, kad atsakovas vertino

pareiškėjos ir kitų darbuotojų turimą pirmumo teisę likti tarnyboje, nurodė

kriterijus, kuriais remdamasis jis (atsakovas) pasirinko ne pareiškėją, o kitas

minėtas valstybės tarnautojas toliau vykdyti pareigas. Akcentuotina, kad ir

pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjos, tiek atsakovo nurodomas

aplinkybes, susijusias su pareiškėjos pirmumo teise likti tarnyboje. Pažymėtina,

kad Administracijos direktoriaus atstovų ir profesinių

sąjungų atstovų konsultavimo posėdžio 2015 m. gruodžio 1 d. protokole Nr.

12-5-126 taip pat yra užfiksuota, jog atsakovo atstovai vertino pareiškėjos

pirmumo teisę likti darbe. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas

nėra pateikęs įrodymų, jog vykdydamas pareiškėjos atleidimo iš tarnybos

procedūrą, nustatė, kad pareiškėja neturi pirmenybės likti tarnyboje vien dėl

to, kad jos kvalifikacija yra žemesnė už kitų tos pačios specialybės ir

atlikusių tas pačias pareigas valstybės tarnautojų (Viešųjų

pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija)

pareigybė). Be to, byloje nebuvo teikiami įrodymai, kad sprendžiant klausimą,

kurioms valstybės tarnautojoms bus siūloma eiti Centrinio viešųjų pirkimų ir

koncesijų skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas,

esminis dalykas buvo valstybės tarnautojų išsilavinimas ir pareiškėja nebuvo

pasirinkta vien dėl to, kad ji neatitiko Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų

skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymuose

nustatyto specialiojo reikalavimo – turėti socialinių mokslų studijų krypties

aukštąjį universitetinį išsilavinimą ar jam prilyginamą išsilavinimą. Administracijos direktoriaus atstovų ir profesinių sąjungų atstovų

konsultavimo posėdžio 2015 m. gruodžio 1 d. protokole Nr. 12-5-126 taip pat

nėra nurodyta tokia aplinkybė. Be to, atsakovas atsiliepime į skundą nurodė,

kad pareiškėja vykdė tokias pat funkcijas, kurias vykdė ir I. J. bei V. S., kurios turi ne vieną

pirmumo teisės likti darbe kriterijų, bet ir pagal savo darbo kokybę ir našumą

turėjo didesnę pirmumo teisę likti darbe nei pareiškėja.

Kaip jau buvo minėta, ne vien tik pareiškėja

turėjo pirmumo teisę likti tarnyboje, tačiau ir kitos valstybės tarnautojos,

vykdžiusios Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiojo specialisto (A

lygis 12 kategorija) pareigas, turėjo pirmumo teisę likti tarnyboje. Apeliaciniame

skunde nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad minėtos valstybės

tarnautojos neturėjo DK 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pirmumo teisės likti

darbe, kad atsakovas pateikė į bylą neteisingus duomenis dėl šių asmenų pirmumo

teisės likti tarnyboje. Be to, pažymėtina, kad pareiškėja taip pat nenurodo

jokių argumentų ir įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog būtent

pareiškėja turėjo būti pasirinkta vietoj pirmiau nurodytų valstybės tarnautojų,

taip pat kad minėtų valstybės tarnautojų kvalifikacija buvo žemesnė nei

pareiškėjos.

Atsižvelgiant į šioje byloje atsakovo pateiktą

medžiagą, susijusią su pareiškėjos atleidimu iš tarnybos, atsakovo atsiliepime

į skundą nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo atleista pareiškėja, o ne viena

iš minėtų valstybės tarnautojų, darytina išvada, kad atsakovas, spręsdamas,

kuri iš minėtų valstybės tarnautojų, t. y. ar V. S., L. V., I. J., R. J.,

V. J., E. B., turi būti atleista, nenustatė,

kad pareiškėja neturi pirmenybės likti tarnyboje dėl to, jog jos kvalifikacija yra

žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, vykdančių Administracijoje

tas pačias pareigas (Viešųjų

pirkimų ir koncesijų skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto

pareigas). Pažymėtina, kad pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir šio

straipsnio 2 dalį A. K., kuri buvo išrinkta į renkamąjį profesinės

sąjungos organą, turėjo pirmumo teisę likti darbe, nepaisant jos

kvalifikacijos. Be to, pažymėtina, kad atsakovas panaikino ne vien tik

pareiškėjos pareigybę, bet ir minėtų valstybės tarnautojų pareigybes (žr.

atsakovo direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 18 d. įsakymą Nr. A-2440), funkcijos

mažai skyrėsi (žr. Darbo grupės siūlymams dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos

2015 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. T-290 įgyvendinimo parengti 2015 m. spalio

5 d. posėdžio protokolą Nr. 12-5-108). Taigi, atsakovas panaikinęs tiek

pareiškėjos, tiek kitų minėtų valstybės tarnautojų pareigybes, kurios pagal DK

135 straipsnio 1 dalį turėjo pirmumo teisę likti tarnyboje, turėjo spręsti, kurioms

tarnautojoms pasiūlytina užimti naujai steigiamas pareigybes.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos

argumentus dėl atsakovo nustatyto reikalavimo turėti socialinių mokslų studijų

srities aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir pirmosios instancijos teismo

įvertinimą, kad pareiškėjos yra žemesnė kvalifikacija dėl to, jog ji neatitinka

šio reikalavimo, atsakovo byloje teiktus atsikirtimus ir įrodymus, daro išvadą,

kad atsakovas šioje byloje neįrodė aplinkybės, jog pareiškėjos kvalifikacija

yra žemesnė už minėtų valstybės tarnautojų vien dėl to, kad pareiškėja nėra

įgijusi socialinių mokslų studijų srities aukštojo universitetinio

išsilavinimo. Kaip jau minėta, šioje byloje atsakovas neteikė įrodymų, kad vertinant

pareiškėjos garantiją, įtvirtintą DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte,

pareiškėjos išsimokslinimas buvo tas kriterijus, dėl kurio pareiškėjai nebuvo

siūloma eiti naujai įsteigtų pareigų, kad naujoms pareigybėms nustatytas

reikalavimas turėti socialinių mokslų studijų srities aukštąjį universitetinį

išsilavinimą yra būtinas, t. y. tarnautojas, neturėdamas tokio išsilavinimo,

negalės atlikti jam pavestų funkcijų, t. y. tų funkcijų, kurias pareiškėja iš

esmės vykdė iki struktūrinių pertvarkymų ir darbuotojų skaičiaus mažinimo,

neurėdama tokio išsilavinimo.

Pažymėtina, kad pagal DK 135 straipsnio nuostatas darbuotojo kvalifikacija

suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis,

kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai,

patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Darbuotojo išsimokslinimas yra tik

vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją. Kaip jau

buvo minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta,

kad sprendžiant dėl asmens

galimybės užimti vienas ar kitas pareigas, dėl jo atitikimo bendriesiems ir

specialiesiems pareigybės reikalavimams, reikia atsižvelgti į tokių reikalavimų

pagrįstumą ir realumą, nes dirbtinai nustatytos sąlygos neturėtų paneigti

asmens pirmumo teisės likti tarnyboje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. A492-2495/2012).

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą

nurodo, kad vykdomi viešieji pirkimai nėra susiję su pareiškėjos turimu

išsilavinimu, t. y. biomedicinos mokslais, todėl institucijos vykdomiems

pirkimams nereikia tokį išsilavinimą įgijusio specialisto, o reikalingos

ekonominės, teisinės, technologinės ar administravimo žinios. Vertinant šį

atsakovo argumentą, pažymėtina, kad byloje nebuvo pateikti įrodymai, jog iki

atsakovo atliktų struktūrinių pertvarkymų pareiškėja vykdė tik pirkimus,

susijusius su jos turimu išsilavinimu, t. y. biomedicinos mokslais. Atsakovas

akcentuoja, kad išsilavinimo reikalavimai nėra sukurti dirbtinai, o priešingai

reikalaujama tų sričių specialistų, kurie išmano, kaip vykdyti jiems pavestas

funkcijas, bei akcentuoja, kad darbuotojas turi turėti ne tik teorinį išmanymą,

bet ir praktinių įgūdžių viešųjų pirkimų srityje. Atsakovo teigimu, skyriaus

vykdoma veikla išsiplėtė ne tik apimtimis, bet ir tuo, kad po reorganizacijos

skyrius rengia institucijos atliekamų viešųjų pirkimų dokumentus ir nustatyta

tvarka teikia svarstyti Viešojo pirkimo komisijai, tikrina padalinių parengtas

technines specifikacijas ir sutarčių projektus, reiškia dėl jų pastabas, vykdo

centralizuotas pirkimų procedūras ne tik administracijos, bet ir visų

institucijai priskirtų (jos valdomų) įstaigų mastu, t. y. perka joms visoms bendrai

reikalingas elektros energijos, šilumos tiekimo, telekomunikacijų operatorių

paslaugas, statybos darbus ir kt.

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus

argumentus, konstatuoja, kad byloje nepateikti įrodymai, jog pareiškėja

neturėjo teorinių žinių bei

praktinių įgūdžių, patirties, reikalingos vykdyti Centrinio viešųjų

pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nurodytas

funkcijas. Iš atsakovo direktoriaus 2015 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. A-3411

patvirtintų Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiojo

specialisto pareigybės aprašymo (šios pareigos buvo pasiūlytos tarnautojoms,

kurios vykdė tokias pat funkcijas kaip ir pareiškėja) matyti, kad šio

specialisto bendroji veiklos sritis – viešieji pirkimai, t. y. viešieji

pirkimai, kuriuos vykdė pareiškėja iki struktūrinių pertvarkymų.

Atsakovas apeliacinės instancijos teismui

nurodo aplinkybes, susijusias su tuo, kad pareiškėjos 2013–2015 metais atliktų

pirkimų skaičius ir vertės yra ženkliai žemesnės nei kitų skyriaus darbuotojų,

tačiau ši aplinkybė taip pat nepatvirtina, kad pareiškėja neturėjo teorinių žinių bei praktinių įgūdžių,

patirties, reikalingų vykdyti funkcijas, nes, kaip nurodo pats atsakovas ir tai

patvirtino byloje apklausti liudytojai, šie rodikliai bei pareiškėjos darbo

krūvis nepriklausė nuo pareiškėjos, o priklausė tik nuo atsakovo veiksmų, t. y.

jis pareiškėjai pavedė atlikti šiuos viešuosius pirkimus, kurių vertė yra

mažesnė. Pareiškėjos veikla, rengiant viešųjų pirkimų dokumentus ir vykdant

procedūras, Valstybinės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos buvo

vertinama gerai.

Atsižvelgiant

į tai, kad kitos valstybės tarnautojos turėjo įstatymo garantuojamą pirmumo teisę likti tarnyboje, nenustatyta,

jog jų kvalifikacija yra žemesnė už pareiškėjos (pareiškėja nenurodo jokių

teisiškai pagrįstų aplinkybių ir neteikia įrodymų, kad šių darbuotojų

kvalifikacija buvo žemesnė nei pareiškėjos), nėra jokio faktinio ir teisinio

pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, nepasirinkdamas pareiškėjos eiti Centrinio

viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12

kategorija) pareigų, pažeidė pareiškėjos akcentuojamą DK 135 straipsnio 1

dalies 3 punkte įtvirtintą pirmumo teisę. Be to, atsakovas byloje nurodė

kriterijus, dėl kurių nepasirinko pareiškėjos ir ji buvo atleista iš valstybės

tarnybos, ir šie kriterijai yra susiję su pareiškėjos darbo kokybe, o ne su diskriminacinio pobūdžio kriterijais, t. y. atsakovas nepažeidė

teisės aktais nustatytos diskrecijos pasirinkti tarnautojus, kurie bus palikti

toliau vykdyti funkcijas. Be to, nurodytas aplinkybes atsakovas pagrindė ir

įrodymais, t. y. pareiškėjos 2012 m. kovo 8 d., 2014 m. gruodžio 31 d. rašytais

pasiaiškinimais.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėja

apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kuriais remiantis turėtų būti

nustatyta, kad atsakovas turėjo pasirinkti ne kitas pirmumo teisę turinčias

likti tarnyboje tarnautojas, o pareiškėją, kad pareiškėja buvo diskriminuojama

dėl amžiaus, socialinės padėties ir kitų priežasčių. Be to, pareiškėja apeliaciniame

skunde nenurodo jokių konkrečių kitų Administracijoje buvusių laisvų pareigų,

kurias atsakovas turėjo pasiūlyti pareiškėjai, o nepasiūlęs jų – pažeidė VTĮ 43

straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Apibendrinant pirmiau nurodytas

bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjos

apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš valstybės

tarnybos, pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies ir DK 135 straipsnio 1 dalies

reikalavimus, nepripažinti pagrįstais bei remiantis jais pirmosios instancijos

teismo galutinė išvada dėl Įsakymo teisėtumo nepripažintina nepagrįsta. Dėl šių

aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino

pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti Įsakymą ir išvestinių reikalavimų dėl

pareiškėjos grąžinimo į pirmesnes pareigas, vidutinio darbo užmokesčio

priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėja skundo reikalavimą dėl

neturtinės žalos atlyginimo priteisimo grindė tik tuo, kad ji buvo neteisėtai

atleista iš tarnybos, todėl nenustačius, kad atsakovas pareiškėją atleido iš

tarnybos neteisėtai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl

neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėja pirmosios instancijos

teismo sprendimą prašo panaikinti ir dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo

pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte (byla išnagrinėta

neteisėtos sudėties). Pareiškėja teigia, kad teisėja, nagrinėjusi bylą ir

priėmusi sprendimą, buvo šališka, nes bylos nagrinėjimo metu buvo jaučiamas išankstinis teisėjos nusistatymas. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovui

teikiant prašymus dėl dokumentų išreikalavimo teisėja nuolat pertraukinėjo

pareiškėjos atstovą, reiškė abejones dėl duomenų perteklinio pobūdžio,

ironizavo, kad teismas nėra pareiškėjos pagalbininkas ir kad įrodymus turi

rinkti pati pareiškėja, pareiškėjui toliau dėstant prašymus teisėja nusijuokė,

o atsakovo atstovės prašymą dėl liudytojų kvietimo į teismo posėdį patenkino

net neišklausiusi kitos pusės (pareiškėjos), prašomus atsakovo pridėti

dokumentus pridėjo ir jokių abejonių dėl jų nekėlė.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos pareiškėjos

argumentus, pirmiausia pažymi, kad pareiškėja minėtas aplinkybes buvo

nurodžiusi Kauno apygardos administracinio teismo pirmininkui reikšdama

nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai. Kauno apygardos administracinio teismo

pirmininkas 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi pareiškėjos prašymą nušalinti

teisėją išnagrinėjo ir atmetė, konstatuodamas, kad pareiškėjos pareiškimas

grindžiamas procesinio pobūdžio aplinkybėmis, teisėja vykdė ABTĮ nustatytas

pareigas, o išklausius teismo posėdžio garso įrašą nebuvo sutikta su

pareiškėjos kategoriška nuomone, kad teisėja ironizavo ir tokiu būdu parodė

požiūrį į nagrinėjamą bylą. Be to, buvo nustatyta, kad pareiškėjos atstovui

buvo suteikta teisė pareikšti nuomonę dėl atsakovo atstovės prašymo į teismo

posėdį kviesti liudytojus ir šis prašymas buvo patenkintas išklausius abiejų

šalių argumentus.

Pažymėtina, kad teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti

neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl

teisėjo ir teismo nešališkumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001

m. vasario 12 d. nutarimas). Teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį

nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas,

jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Taip pat teismas turi suteikti

pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl

teismo nešališkumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m.

spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d.

sprendimas Indra prieš Slovakiją ir kt.). Visais atvejais abejonės dėl teisėjų

nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais

įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota

nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą,

turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo

nešališkumo (pvz., 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš

Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar

nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne

lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš

Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas

objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli

ir Santangelo prieš Italiją).

Pagal ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029

redakcija, galiojusi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme) nuostatas

administraciniame procese yra įtvirtintas aktyvaus teismo principas (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo

Nr. VIII-1029 redakcija) 10

straipsnis įpareigoja teismą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises

ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir

padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. A556-1238/2009).

Pagrindas tinkamai išnagrinėti administracinį ginčą ir priimti teisėtą bei

pagrįstą sprendimą yra ABTĮ nuostatų ir administracinio proceso principų

laikymasis. Teisingai byla gali būti išnagrinėta tik tada, kai yra įgyvendintas

principas į tinkamą procesą. Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad

būtų užtikrintas tinkamas teisėjo vadovavimas procesui. Tai reiškia, kad

teisėjas privalo užtikrinti administracinės bylos eigą, siekiant išspręsti

iškilusius klausimus, patikslinti proceso šalių pareigą įrodinėti bei nurodyti,

kokias reikšmingas aplinkybes būtina byloje nustatyti tam, kad būtų teisingai

išnagrinėta byla, pasiūlyti teikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes,

pateikti klausimus proceso šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais

išsiaiškinti. Teisės į tinkamą teismo procesą principas reikalauja, kad būtų

užtikrintas šalių procesinis lygiateisiškumas, kiekviena šalis būtų išklausyta,

teismas motyvuotų sprendimą. Teismas, kaip ginčą dėl teisės sprendžianti

institucija, privalo būti nešališkas, t. y. negali tapti pareiškėjo ar atsakovo

advokatu.

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė faktų, patvirtinančių

bylą nagrinėjusios teisėjos suinteresuotumą bylos baigtimi, aplinkybių, kad

teisėja buvo tendencinga ir iš anksto nusistačiusi prieš pareiškėją. Teisėjos

vykdyti procesiniai veiksmai, sprendžiant įrodymų išreikalavimo ir pateikimo

klausimą, šiuo atveju negali būti vertinami kaip teisėjos šališkumas. Teisėjų

kolegija, išklausiusi 2016 m. balandžio 6 d. teismo posėdžio garso įrašą,

nustatė, kad teisėja, užduodama klausimus pareiškėjos atstovui, aiškinosi

įrodymų sąsajumo klausimą.

Šiuo aspektu primintina, kad ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia

pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, todėl įrodinėjimo procese yra reikšmingi

tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems

reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A146-1373/2010; kt.). Teismui negali būti reiškiami

abstraktūs reikalavimai išreikalauti tam tikrus įrodymus, prašyme turi būti

nurodyta, kokias reikšmingas bylai aplinkybes tais įrodymais siekiama pagrįsti.

Teismas, tenkindamas ar atmesdamas prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, turi

teisę spręsti įrodymų liečiamumo klausimą, t. y. ar prašyme nurodytas

įrodymas yra reikšmingas nagrinėjamam ginčui (žr. Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr.

A822-2742/2011; kt.).

Iš minėto garso įrašo nustatyta, kad pareiškėjos atstovui buvo sudaryta

galimybė pasisakyti dėl atsakovės atstovo teikto prašymo apklausti liudytojus.

Pareiškėjai susidariusi nuomonė dėl teisėjos ironizavimo nėra pakankamas

pagrindas konstatuoti teisėjos šališkumą ir panaikinti priimtą sprendimą dėl

ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto pagrindo (byla išnagrinėta neteisėtos

sudėties).

Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo apsvarstyti galimybę bylą nagrinėti

žodinio proceso tvarka, kadangi byla yra didelės apimties ir sudėtinga. Teisėjų

kolegija, išnagrinėjusi šį pareiškėjos prašymą, nustatė, kad nėra faktinio ir

teisinio pagrindo šią bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka,

ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas

rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso

dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad

žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde,

atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali

pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau

atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje

įtvirtinta, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek

proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso

tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas

išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą

žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl

kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

Atsižvelgdama į bylos medžiagą, į tai, kad pateikti apeliacinio skundo ir

atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad

nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjos

apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėja

taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti

daroma išimtis ir ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka,

be to, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės

klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos

medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios

instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir

apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Akcentuotina ir tai,

kad ši byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso

tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu

išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016

m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. J. apeliacinį

skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą

palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė