2015-12-03 Nr. AB-23490-3-61-3-05092-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2162-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05092-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. lapkričio 7 d. buvo konvojuotas į LAVL, kur dar su 3 rūkančiais nuteistaisiais buvo laikomas priėmimo-paskirstymo skyriuje ir buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, minėtame skyriuje nėra tinkamos ventiliacijos. Be to, pasak pareiškėjo, LAVL administracija neužtikrino tinkamo maitinimo, nes atvykęs į LAVL jis pietums negavo karšto maisto. Pažymėjo, kad jaučiasi diskriminuojamas, nes LAVL pareigūnai iš jo paėmė visus elektrinius prietaisus ir dalį iš jų grąžino tik 2014 m. lapkričio 11 d., o kitam nuteistajam visi prietaisai buvo grąžinti iš karto. Pareiškėjo teigimu, LAVL administracija nesuteikė jam galimybės išsimaudyti po dušu, o paguldytas į Chirurgijos skyriaus palatą Nr. 1 buvo laikomas su dar 8 asmenimis, taigi ploto norma vienam asmeniui neatitiko nustatytų reikalavimų. Taip pat paaiškino, jog palatoje Nr. 1 baldai yra seni, susidėvėję, lovose neįmanoma normaliai išsimiegoti, nes prasideda nugaros, klubų skausmai, o kėdžių ir stalo palatoje iš viso nėra. Palatoje taip pat nebuvo ventiliacijos, o elektros instaliacija atjungiama nuo 22 val., kas, pareiškėjo nuomone, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnį. LAVL Chirurgijos skyriuje yra per mažai dušų, tualetų ir prausyklų, nes norint jais pasinaudoti nuolat tenka laukti eilėje. Be to, Chirurgijos skyriuje besigydantys pacientai drumsčia ramybę ir rūko, dėl ko pareiškėjui kilo akių uždegimas, o LAVL pareigūnai kalba necenzūriniais žodžiais. Nurodė, kad LAVL taip pat nesuteikė jam galimybės paskambinti nemokamu telefonu į psichologinę tarnybą, o LAVL iškviestos psichologės paslaugomis pareiškėjas liko nepatenkintas. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų aplinkybių jis laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Akcentavo, kad LAVL administracija nedaro išvadų ir kartoja pažeidimus. Dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų patirtą žalą pareiškėjas vertino 7 000 Lt.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepimuose į skundą (b. l. 8–11, 57–58) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu LAVL buvo gydomas Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 1 (32,60 kv. m, 9 lovos). Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo palatose, pateikti negali. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Be to, LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų. Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas ir pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 06.00 val. ryto iki 22.00 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, todėl, LAVL nuomone, trumpalaikis minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose.

LAVL taip pat pažymėjo, kad palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris yra nuolat remontuojamas ir / arba keičiamas, visus atsiradusius defektus LAVL ūkio skyriaus darbuotojai šalina minimaliais terminais, gydomųjų skyrių patalpos yra nuolat remontuojamos. Atkreipė dėmesį, jog ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą–Higienos pasą, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas.

Paaiškino, kad pacientų maudymasis organizuojamas ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę ir šis grafikas atitinka higienos normos reikalavimus, o dušų ir purkštukų skaičius nėra reglamentuotas. Nurodė, kad pagal LAVL ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) maisto tiekimo sutartį, maistas yra tiekiamas iš Lukiškių TI-K valgyklos. Valgiaraštis yra patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138, be to, pareiškėjas turi teisę iš asmeninių lėšų apsipirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje. Pabrėžė, jog informacija, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, yra iškabinta visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir / ar ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti, todėl, LAVL manymu, ji tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu.

Dėl priėmimo-paskirstymo patalpų LAVL nurodė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai tikrino LAVL patalpas bei laikinojo sulaikymo (paskirstymo) patalpą ir pažeidimų (antisanitarinių sąlygų) nenustatė, be to, LAVL įrengtos 2 papildomos laikino sulaikymo (perskirstymo) patalpos. Pažymėjo, kad pareiškėjui maitinimas buvo organizuojamas ir tiekiamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams, maistas yra tiekiamas iš Lukiškių TI-K valgyklos ir LAVL dietistė iki 13 val. Lukiškių TI-K Buhalterinės apskaitos skyriui pristato pažymą apie gydomų ligoninėje pacientų skaičių (kitai dienai). Porcijos gaminamos pagal esamą tą dieną įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičių. Kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę, o asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą. Paaiškino, kad naujai atvykusiems į ligoninę suimtiesiems ir / ar nuteistiesiems karštas maistas (jei pavėluoja pietums) patiekiamas pagal nustatytą dienotvarkę. Kadangi pareiškėjas atvyko į LAVL pavėlavęs pietums, todėl galėjo kreiptis į pareigūnus dėl maitinimo (sauso davinio išdavimo). Esant prašymams, LAVL darbuotojai visada išduoda sauso maisto davinį, o pareiškėjas tokią tvarką žino, kadangi ne vieną kartą buvo gydytas LAVL.

Dėl elektros prietaisų LAVL pažymėjo, kad pareigūnai tinkamai laikėsi viešojo administravimo procedūrų, veiksmai buvo teisėti, atlikti tinkamai vadovaujantis galiojančiomis teisės normomis, reglamentuojančiomis kompiuterių perdavimo tvarką laisvės atėmimo vietose, t. y. pareigūnai veikė taip, kaip pagal įstatymus bei kitas galiojančias teisės normas privalėjo veikti. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose yra paskirtas į paprastąją grupę, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 4 punktu, jam yra suteikta teisė paskambinti telefonu vieną kartą per savaitę. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 90 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 111.4 punkte (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) numatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2014 m. lapkričio 7 d. (12 val. 15 min.) iki 2014 m. lapkričio 21 d. Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 1 (b. l. 12). Šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui, tačiau LAVL nepateikė informacijos, kiek tiksliai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju palatoje Nr. 1, bet pripažino, jog ploto norma galėjo būti pažeista. Pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl atsižvelgiant į tai, jog palatoje, kurioje gulėjo pareiškėjas, buvo 9 miegamosios vietos, padaryta išvada, kad pareiškėjas buvo gydomas 14 dienų kamerų tipo palatoje, kurioje, atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų ir buvo maždaug 3,62 kv. m, t. y. pareiškėjui gydantis LAVL buvo pažeista jo teisė į minimalų plotą. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas žalą kildina ir iš jo laikymo vienoje patalpoje su rūkančiais asmenimis. Pažymėta, kad Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Šio teisinio reguliavimo ir bylos faktinių aplinkybių kontekste LAVL palata bei priėmimo-paskirstymo kamera yra bendroji gyvenamoji patalpa, kurioje jo sulaikymo laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi LAVL administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Nustatyta, kad apie draudimą rūkyti LAVL laikomi asmenys buvo informuoti tinkamai, t. y. LAVL patalpose bei kieme yra iškabinti ženklai, draudžiantys rūkyti (b. l. 109–112). Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, asmenys rūko.

Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje buvę kiti asmenys būtų rūkę ar kad jam per tokį trumpą buvimo LAVL laikotarpį dėl to būtų kilusi tam tikra žala sveikatai, nepagrindė įrodymais. Pažymėta, kad, kai pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kurias objektyviai galima įrodyti, jis privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Taigi asmuo, teigiantis, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė konkrečių sveikatos sutrikimų, šias aplinkybes privalo pagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad dėl laikymo su rūkančiais jam prasidėjo akių uždegimas, tačiau jokių šį faktą patvirtinančių įrodymų nepateikė. Taigi šiuo atveju pareiškėjas neįrodė LAVL neteisėtų veiksmų, todėl žala dėl minėto pareiškėjo nurodomo pažeidimo nepriteista, nenustačius vienos iš privalomų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Be to, teismo vertinimu, net jei kartu su pareiškėju laikomi asmenys ir būtų neteisėtai rūkę LAVL palatoje, per tokį laikotarpį, t. y. 14 dienų, kurį pareiškėjas praleido LAVL, nebūtų pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė dvasinį sukrėtimą ir kitas neigiamas pasekmes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su tuo, kad jam nebuvo skirtas maitinimas, kai pareiškėjas 2014 m. lapkričio 7 d. buvo pristatytas į LAVL, teismas pažymėjo, kad Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, pagal kurias maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija (5 p.); kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių; išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių (32 p.); kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu (34 p.). Laisvės atėmimo įstaigos privalo bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą maitinimą iš vienos įstaigos į kitą perkeliamiems asmenims. Valstybės institucijos, kurių žinioje yra nuteistas laisvės atėmimo ar arešto bausme arba suimtas asmuo, privalo tinkamai keistis informacija ir siekti, kad asmuo, kuris į laisvės atėmimo atlikimo vietą atvyksta po nustatyto maitinimo laiko, praėjus pakankamam laikotarpiui nuo paskutinio maitinimo ir pageidauja gauti maisto, nesant galimybės pamaitinti jį karštu maistu, turėtų teisę į sausą maisto davinį.

Kaip atsiliepime paaiškino LAVL, maistas ligoninėje esantiems nuteistiesiems yra tiekiamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo valgyklos ir LAVL apie gydomų ligoninėje pacientų skaičių (kitai dienai) Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą turi informuoti iki 13 val. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas į LAVL buvo konvojuotas 2014 m. lapkričio 7 d. ir į gydymo įstaigą priimtas, t. y. hospitalizuotas tą pačią dieną 12 val. 15 min. po gydytojo apžiūros (b. l. 12). LAVL iš esmės neneigia, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 7 d. negavo karštų pietų, tačiau pagal nurodytą teisinį reglamentavimą pareiškėjas tokiu atveju turėjo teisę gauti sausą maisto davinį, tačiau tokio davinio neprašė. Nors byloje nėra duomenų, kad atvykus į LAVL pareiškėjui tokia teisė buvo išaiškinta, bet atsižvelgiant į tai, kad teisė prašyti sauso maisto davinio pareiškėjui buvo išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-649/2014, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas žinojo apie savo teisę prašyti sauso maisto davinio, tačiau ja nepasinaudojo, todėl LAVL neteisėtų veiksmų, nepamaitinus pareiškėjo pietumis 2014 m. lapkričio 7 d. šiuo atveju nenustatyta.

Neteisėtų LAVL veiksmų nenustatyta ir dėl elektros tiekimo atjungimo nuo 22 val. bei elektros prietaisų paėmimo iš pareiškėjo. Pagal Pacientų, gydomų LAVL stacionare, dienotvarkę (b. l. 107) nuo 22 val. iki 6 val. yra miego laikas, todėl tai, kad nepertraukiamo miego metu yra atjungiamas elektros tiekimas į kameras (palatas) ir tokiu būdu užtikrinamas nuteistųjų / suimtųjų režimo laikymasis, nelaikytina teisės aktų pažeidimu. Dėl dalies elektros prietaisų iš pareiškėjo paėmimo, teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 61-35 buvo nuspręsta šešiems mėnesiams paimti iš pareiškėjo kompiuterį „Asus K50C“, nes pastarajame buvo aptiktas pornografinio turinio vaizdo failas (b. l. 31), taigi LAVL, paimdama pareiškėjo kompiuterį ir neleisdama pareiškėjui juo naudotis, teisės aktų nepažeidė, o vykdė Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimą. Dėl kitų prietaisų paėmimo tikrinti teismas pažymėjo, kad siekiant užkardyti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų patekimą, vykdyti teisės pažeidimų ir nusikaltimų prevenciją vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašu yra atliekamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų daiktų patikrinimas, todėl pareiškėjo elektros prietaisų paėmimas tikrinti nelaikytinas teisės aktų pažeidimu, galinčiu sukelti pareiškėjui žalą.

Be to, teismas įvertinęs į bylą pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, t. y. 2014 m. gegužės 23 d. patikrinimo aktą Nr. 13(13.3.3)-PA-808 (b. l. 83–84), 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo aktą Nr. 13(13.3.)-13.16-1704 (b. l. 90–91), konstatavo, kad pastarieji paneigia pareiškėjo teiginius, jog laikino sulaikymo kameroje ventiliacija neatitinka teisės aktų reikalavimų, bei teiginius apie netinkamą naudojimosi dušais tvarką. Tai, kad pareiškėjui tenka laukti eilėje prie dušo, negali būti pripažįstama kaip LAVL neteisėtų veiksmų pasekmė, tuo labiau, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nėra nustatytas kriauklių, dušų purkštukų ar tualetų skaičius.

Pareiškėjas žalą kildina ir iš nepatogių baldų palatoje bei jų trūkumo. Pažymėta, jog net ir konstatavus, jog buvo pažeisti LAVL palatų įrengimo reikalavimai, esant kėdžių ir stalo trūkumui, nes tokių aplinkybių atsakovė nepaneigė, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė dėl to jam kilusios žalos. Pareiškėjo teiginiai apie tai, kad stalo ir kėdžių nebuvimas palatoje sutrukdė jam pasiruošti teismo posėdžiams, laikytini neįrodytais, kadangi pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie teismo posėdžius, kuriems jis negalėjo pasiruošti, taip pat nėra aišku, kokia žala pareiškėjui galėjo kilti dėl to, jog kiti LAVL palatoje esantys baldai yra labai seni, taigi šiuo atveju pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistas. Teismo vertinimu, žalos buvimo fakto pareiškėjas neįrodė ir dėl necenzūrinio žodžio pavartojimo jo atžvilgiu bei kitų LAVL pacientų triukšmavimo.

Dėl skambučio psichologinei tarnybai teismas pažymėjo, kad pareiškėjui priklauso vienas skambutis telefonu per savaitę. Nors LAVL teigia, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, tačiau atkreiptas dėmesys, jog LAVL nepateikė jokių įrodymų, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas jau buvo išnaudojęs savo teisę į skambutį telefonu, todėl spręsta, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Tačiau atkreiptas dėmesys, kad, kaip pripažįsta ir pats pareiškėjas, psichologinė pagalba jam buvo suteikta LAVL, todėl padaryta išvada, kad žala dėl skambučio į psichologinę tarnybą nesuteikimo negalėjo kilti. Tuo atveju, jei pareiškėjas turi nusiskundimų dėl LAVL suteiktos psichologės konsultacijos kokybės, dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, jis gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Teismas sprendė, kad pareiškėjui neturtinė žala gali būti atlyginama iš esmės tik dėl jo laikymo perpildytoje LAVL palatoje, kurioje ploto norma vienam asmeniui neatitiko nustatytų reikalavimų. Tačiau, nors kalinimo perpildytose palatose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę (14 parų), pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog LAVL sąmoningai būtų siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 90 Eur (310,75 Lt), kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu prašo tenkinti jo skundą ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteisti jam 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas visapusiškai, objektyviai ir išsamiai neišsiaiškino bei neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Mano, kad byloje esančius įrodymus teismas interpretavo atsakovui palankia linkme, nenustatė visų įrodymų ir aplinkybių, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas visiškai nevertino byloje esančių raštų, kuriuos atsakovas pateikė LAVL. LAVL administracija, gaudama pareiškėjo raštuose išdėstytus nusiskundimus ir prašymus, visiškai nereagavo, pareiškėjas nebuvo iškviestas pas administraciją, kad problemos, išdėstytos raštuose, būtų sprendžiamos. LAVL pareigūnų neteisėti veiksmai nuolat kartojosi, jie nesiėmė jokių prevencinių priemonių, kad pareiškėjas nebepatirtų streso, nepatogumų. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma. Pažymi, kad LAVL besigydantys asmenys rūkė įvairiausiose vietose, dėl ko pareiškėjui prasidėjo akių uždegimas. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas turi pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas patyrė žalą, nes pareiškėjas dėl rūkymo raštiškai kreipėsi į LAVT direktorių.

Nurodo, jog atvykus į LAVL jis negavo pietų, jam neišdavė nei sauso davinio, o su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo aspektu nesutinka. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo argumentą, jog jam atvykus į LAVL jam nebuvo suteikta galimybė išsimaudyti po dušu. Teigia, kad į LAVL Chirurgijos skyrių atvykę nuteistieji kitiems besigydantiems asmenims drumsčia ramybę, vaikšto po palatas, dėl ko pareiškėjas negalėjo išsimiegoti ir jaustis saugiai, o LAVL administracija ignoravo jo nusiskundimus. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, netyrė, neanalizavo ir neišsprendė pareiškėjo skunde išdėstytų problemų. Pareiškėjas prašo teismo peržiūrėti bylą, nes 90 Eur yra neadekvati suma. LAVL administracijos pareigūnai pakartotinai pažeidinėjo pareiškėjo teises, jis patyrė nežmoniškas neigiamas pasekmes, jam buvo sukeltas rimtas diskomfortas ir psichologinė kančia, buvo traumuojamas, sumenko jo orumas ir garbė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas R. K. prašo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atlyginti neturtinę žalą (7 000 Eur), atsiradusią dėl neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo priteisė 90 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant <...> į pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę (14 parų), pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog LAVL sąmoningai būtų siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 90 Eur (310,75 Lt), kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

R. K. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti. Apeliaciniame skunde teigia, jog teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišsiaiškino bei neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, be to, įrodymai vertinti atsakovo naudai, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 ir 81 straipsnių nuostatas.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Pareiškėjo gydymo laikotarpiu minimalią ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui LAVL, nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija). Šių taisyklių 111.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (Chirurgijos skyriuje) buvo gydomas nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d., t. y. viso 14 dienų. Atsakovas nepateikė tikslios informacijos, kiek tiksliai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju palatoje Nr. 1, bet pripažino, jog ploto norma galėjo būti pažeista. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl atsižvelgiant į tai, jog palatoje, kurioje gulėjo pareiškėjas, buvo 9 miegamosios vietos, darytina išvada, kad pareiškėjas buvo gydomas 14 dienų kamerų tipo palatoje, kurioje, atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų ir buvo maždaug 3,62 kv. m. Tai reiškia, jog pareiškėjui gydantis LAVL nebuvo užtikrinta teisės aktais nustatyta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjas žalą taip pat kildino ir iš kitų LAVL veiksmų: buvo laikomas vienoje palatoje kartu su rūkančiais asmenimis bei netinkamomis sąlygomis (nepatogūs baldai ir jų trūksta), jam nebuvo skirtas maitinimas, kai jis 2014 m. lapkričio 7 d. buvo pristatytas į LAVL, elektros tiekimas atjungimas nuo 22.00 val. ir paimti elektros prietaisai iš pareiškėjo, nesudaryta galimybė paskambinti į psichologinę tarnybą. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl anksčiau nurodytų LAVL galimai neteisėtų veiksmų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo nurodyti LAVL veiksmai, iš kurių jis kildina žalą, buvo teisėti, LAVL savo veiksmais teisės aktais nustatytų reikalavimų nepažeidė. Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog LAVL kitais veiksmais ar neveikimu, išskyrus tai, kad neužtikrino tinkamos laikymo ploto normos, būtų pažeidusi pareiškėjo teises į tinkamas laikymo sąlygas LAVL. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo pagrįstų argumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti kitus LAVL neteisėtus veiksmus.

Vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina į nustatyto pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę, intensyvumą ir mastą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai, dėl kurių jis būtų patyręs dvasinius išgyvenimus, o pareiškėjas LAVL buvo laikomas viso tik 14 parų. Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjui dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kilę sunkesni padariniai, pvz., sveikatos sutrikimai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad LAVL būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistas pinigų sumos dydis yra pakankamas pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti nagrinėjamu atveju.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei konstatuoja, jog tenkinti R. K. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan