2022-10-19 Nr. AB-25158-3-62-3-00412-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-475-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00412-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovo atstovas, Alytaus PN), 750 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2020 m. rugsėjo 27 d. iki 2020 m. spalio 1 d. buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 27 d. buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą (toliau – ir LSK) ir ten laikomas iki 2020 m. spalio 1 d. Šioje patalpoje buvo trys prie sienų išdėstyti suolai ir viduryje pritvirtintas stalas. LSK buvo laikomi 6 asmenys. Pareiškėjo teigimu, stalas buvo per mažas ir visiems neužtekdavo vietos susėsti pavalgyti, LSK nėra įrengtos lovos, todėl tekdavo miegoti ant žemės pasitiesus čiužinius. LSK yra apie 3 m3 ploto, tad gulėti buvo nepatogu, dėl to pareiškėjas būdavo neišsimiegojęs ir pavargęs, dažnai kildavo kivirčai su kitais nuteistaisiais. Dėl netinkamo gulėjimo pareiškėjui pasireikšdavo nugaros skausmai. Alytaus PN neužtikrino tinkamų gyvenimo sąlygų, dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir emocinę depresiją. Alytaus PN uždarojoje zonoje buvo laisvų kamerų, tačiau atsakovo atstovas nesiėmė jokių veiksmų. Alytaus PN neveikė taip, kaip turėjo veikti. Netinkamomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas 5 paras, atsakovo atstovo direktorius ir administracija, matydami pareiškėją ir kitus nuteistuosius, gulinčius ant žemės ir valgančius ant suoliukų, nesiėmė jokių veiksmų.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN 9 būryje, 90 brigadoje (9 lokalinis sektorius), nuo 2020 m. rugpjūčio 18 d. iki 2020 m. rugsėjo 29 d. jo gyvenamoji vieta buvo paskirta 8 miegamajame 2 vietoje. Nuo 2020 m. rugsėjo 29 d. iki 2020 m. spalio 1 d. pareiškėjo gyvenamoji vieta buvo paskirta 20 būryje, 201 brigadoje (4 lokalinis sektorius) 2 miegamajame 2 vietoje. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 27 d. 17.30 val. atėjo į 3 kontrolinį praleidimo punktą (toliau – ir KPP-3) ir pareiškė, kad atsisako gyventi paskirtame 9 būryje, nenurodydamas konkrečių priežasčių. Dėl to pareiškėjas buvo laikinai izoliuotas uždaroje zonoje KTP-3 kameroje. Tačiau pareiškėjas atsisakė eiti ir į paskirtą KTP-3 kamerą, kurioje buvo laikomi kiti nuteistieji, kurie taip pat buvo atsisakę gyventi būryje. Pareiškėjas nenurodė paskirtos kameros atsisakymo priežasties. Bausmių vykdymo teisės aktai nenumato, kaip elgtis tokioje situacijoje, kai nuteistasis nevykdo nurodymo eiti gyventi į būrį, vėliau dėl tokio nurodymo nevykdymo izoliuojant ir taip pat atsisakant vykdyti nurodymą eiti gyventi į paskirtą kamerą kartu su kitais nuteistaisiais. Pareiškėjui nenurodant priežasčių, dėl kurių jis atsisako gyventi paskirtoje kameroje, negalimas ir konstruktyvus bendradarbiavimas, nes nėra aišku, kaip galima pašalinti atsisakymo eiti gyventi į paskirtą būrį ar į paskirtą kamerą priežastį. Esant tokiai situacijai, pareiškėjas buvo uždarytas į laikino sulaikymo kamerą, nes nebuvo galimybių jį patalpinti kitur, pareiškėjui nebendradarbiaujant ir nenurodant atsisakymo priežasčių, taip pat nebuvo laisvų kamerų, kuriose buvo galima uždaryti vieną pareiškėją.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo LSK nuo 2020 m. rugsėjo 27 d. 17.30 val. iki 2020 m. rugsėjo 29 d. 17.35 val. 2020 m. rugsėjo 29 d. pareiškėjui dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje buvo pakeista gyvenamoji vieta ir paskirtas 20 būrys, tačiau 18.50 val. pareiškėjas vėl atėjo į KPP-3 ir taip pat pareiškė, kad vis tiek atsisako eiti gyventi į paskirtą 20 būrį. Dėl to pareiškėjas buvo vėl laikinai izoliuotas nuo 2020 m. rugsėjo 29 d. 18.50 val. iki 2020 m. spalio 1 d. 15.30 val. uždaroje zonoje KTP-3 kameroje, tačiau vėl nenurodė nei atsisakymo priežasties gyventi būryje, nei paskirtoje KTP-3 kameroje, todėl buvo uždarytas į LSK, nebuvo laisvų kamerų, kuriose būtų buvę galima uždaryti vieną pareiškėją. Tiek 2020 m. rugsėjo 27 d. 17.30 val., tiek 2020 m. rugsėjo 29 d. 18.50 val., pareiškėją laikinai izoliuojant ir duodant nurodymą eiti kartu su kitais nuteistaisiais į KTP-3 kamerą (laikino izoliavimo kamera, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus), pareiškėjui atsisakius ir paskirtos KTP-3 kameros, laikinai patalpinus į laikino sulaikymo kamerą, pareiškėjui buvo išaiškinta, kad jis privalo vykdyti administracijos nurodymus, kad LSK jis gali būti tik iki 5 val., tačiau pareiškėjas atsisakė išeiti ir iš laikino sulaikymo kameros iki kol baigsis paskirtas laikino izoliavimo laikas, pareiškėjas atsisakė rašyti paaiškinimus dėl tokio savo elgesio. Specialiųjų priemonių panaudojimo pagrindas, siekiant patalpinti į KTP-3 kamerą, būtų buvęs abejotinas. Pareiškėjui nebendradarbiaujant ir nenurodant priežasčių, dėl kurių jis negalėjo eiti į paskirtą KTP-3 kamerą, o vėliau atsisakant išeiti ir iš laikino sulaikymo kameros į paskirtą KTP-3 kamerą, pareiškėjo argumentai dėl buvimo laikino sulaikymo kameroje yra atmestini, nes jam buvo paskirta KTP-3 kamera. Laikino izoliavimo 2020 m. rugsėjo 27 d. nutarime Nr. 3805 ir Laikinai izoliuotų nuteistųjų, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, apskaitos žurnale padaryti įrašai apie paskirtas kameras nurodant „L.S“ apie paskirtą kamerą laikytina, kad tai padaryta techninė klaida, nes faktiškai ginčo laikotarpiu laikinai izoliuojami nuteistieji buvo KTP-3 kameroje, kur yra įrengtos 8 gyvenamosios vietos. Pareiškėjui duoti nurodymai eiti į paskirtą KTP-3 kamerą buvo teisėti, o pareiškėjas turėjo vykdyti teisėtus nurodymus.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą, atmetė kitą skundo dalį.

7. Teismas nustatė, kad:

7.1. Pareiškėjas atlieka bausmę Alytaus PN. Pareiškėjas nuo 2020 m. rugpjūčio 18 d. perkeltas atlikti bausmę į 9 būrį, 90 brigadą. Pareiškėjas, 2020 m. rugsėjo 27 d. atėjęs į kontrolės praleidimo punktą, nurodė, kad atsisako gyventi paskirtame būryje. 2020 m. rugsėjo 27 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad atsisako eiti į paskirtą būrį dėl asmeninių priežasčių. Paaiškinime pažymėjo, kad sutinka būti KTP sąlygomis.

7.2. Alytaus PN vyriausiasis specialistas A. S. 2020 m. rugsėjo 27 d. priėmė nutarimą Nr. 3783 „Dėl nuteistojo laikino izoliavimo“. Šiame nutarime nurodyta, kad pareiškėjas, atsisakydamas būti jam paskirtame būryje, padarė šiurkštų pažeidimą ir pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas; vadovaujantis BVK 70 straipsnio 6 dalimi, nutarta nuteistąjį perkelti 48 val. į KTP; paskirta kamera Nr. 3.

7.3. Pareiškėjas atsisakė eiti ir į nurodytą kamerą Nr. 3. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 27 d. buvo uždarytas į LSK, kurioje jis buvo nuo 2020 m. rugsėjo 27 d. 17.30 val. iki 2020 m. rugsėjo 29 d. 17.35 val. 2020 m. rugsėjo 29 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 20 būrį, 201 brigadą. 2020 m. rugsėjo 29 d. atėjęs į KPP, pareiškėjas pareiškė, kad atsisako gyventi paskirtame būryje. 2020 m. rugsėjo 29 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad atsisako dėl asmeninių priežasčių.

7.4. Alytaus PN vyriausiasis specialistas M. Ž. 2020 m. rugsėjo 29 d. priėmė nutarimą Nr. 3805 „Dėl nuteistojo laikino izoliavimo“, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas, 2020 m. rugsėjo 29 d. atsisakydamas būti jam paskirtame būryje, padarė šiurkštų pažeidimą ir pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas; vadovaujantis BVK 70 straipsnio 6 dalimi nutarta nuteistąjį perkelti 48 val. į kamerų tipo patalpas nuo 2020 m. rugsėjo 29 d. 18.55 val. iki 2020 m. spalio 1 d. 15.30 val.; nutarimo vizoje nurodyta kamera Nr. L.S. Pareiškėjui vėl atsisakius eiti į nurodytą būrį, pareiškėjas buvo izoliuotas ir patalpintas į LSK.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas LSK buvo laikomas nuo 2020 m. rugsėjo 27 d. iki 2020 m. spalio 1 d., tai reiškia, kad jis buvo laikomas LSK ilgiau nei 5 valandas. Tokiu atveju gyvenimo sąlygos LSK turi atitikti KTP keliamus reikalavimus tiek ploto, tiek inventoriaus, tiek kitų reikalavimų aspektu. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, KTP plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 3,6 m2, patalpos turi būti aprūpintos šiuo inventoriumi: 1 metaline lova 1 asmeniui, 1 stalu, taburete ir (arba) kėde ir (arba) suolais – 1 sėdima vieta 1 asmeniui; sanitariniu mazgu (klozetas (gali būti tupiamas), praustuvė); sieninė viršutinių drabužių pakaba – 2 kabliukai 1 asmeniui; sieninė lentyna tualeto reikmenims - 1 vnt.; šiukšlių dėžė – 1 vnt.; valymo inventorius – 1 komplektas); 1 elektrinis virdulys.

9. Teismas akcentavo, kad teismų praktikoje suformuota aiški įrodinėjimo taisyklė, kad, pareiškėjui nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui. Taigi laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kameros ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Pareiškėjas skunde tik apytiksliai nurodo LSK plotą bei ginčo laikotarpiu patalpoje buvusių nuteistųjų skaičių (teismo posėdyje ir skunde nurodyti duomenys nevisiškai sutapo). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tai yra pakankama teisės pažeidimo į tinkamas kalinimo sąlygas vertinimui. Šiuo atveju atsakovo atstovas, atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus dėl patalpos ploto ir joje buvusių asmenų skaičiaus, nepateikė jokių rašytinių duomenų ir neginčijo pareiškėjo nurodytų aplinkybių, tačiau pateikė LSK nuotrauką, iš kurios akivaizdžiai matyti, kad LSK plotas yra itin mažas, vienam asmeniui negalėtų būti užtikrintas 3,6 m2 plotas, jei patalpoje buvo 6-7 neteistieji. Be to, iš nuotraukos galima daryti tikėtiną išvadą, kad 6-7 nuteistiesiems nepakaktų vietos susėsti prie LSK esančio stalo, yra akivaizdus faktas, kad nėra lovų ir nuteistiesiems tenka miegoti tik ant grindų arba suolų. Be to, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo atliktų veiksmų ir priimtų sprendimų laikyti pareiškėją tokiomis sąlygomis ilgiau kaip 5 valandas teisėtumą.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas grindė savo veiksmus tuo, kad pareiškėjui buvo paskirta KTP-3, kuri atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau pareiškėjas atsisakė gyventi KTP-3, jis savo noru liko LSK ilgiau nei leistina. Atsakovas taip pat nurodė, kad specialiųjų prievartos priemonių panaudojimas prieš nurodymų nevykdantį pareiškėją buvo laikomas abejotinu. Teismo vertinimu, tokie atsakovo atstovo argumentai, perkeliant gyvenimo sąlygų pasirinkimo galimybę ir atsakomybę už minimalių gyvenimo sąlygų nesuteikimą išimtinai pačiam pareiškėjui, yra nepagrįsti ir neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės už teisės aktų nesilaikymą. Šiuose viešojo administravimo subjekto (kalinimo įstaigos) ir nuteistojo santykiuose atsakovas yra subjektas, kuris privalo įgyvendinti teisės aktus ir užtikrinti bausmę atliekančių asmenų gyvenimo sąlygas. Nuteistieji gali reikšti įvairaus pobūdžio prašymus ir (ar) pageidavimus, tačiau jų vertinimas bei tenkinimas (netenkinimas) yra atsakovo atstovo diskrecijos teisė. Nepaisant nuteistojo prašymų, pretenzijų, įgeidžių, pataisos įstaiga, spręsdama su nuteistųjų apgyvendinimu susijusius klausimus, negali priimti sprendimo, kuris iš esmės prieštarautų teisės aktams, nustatantiems minimalius būtinus nuteistųjų gyvenimo sąlygų reikalavimus, t. y. institucijos sprendimas nuteistųjų atžvilgiu negali peržengti ir pažeisti teisės normų, imperatyviai nustatančių gyvenimo sąlygų užtikrinimą. Konkrečios situacijos vertinimas negali išimtinai priklausyti nuo nuteistųjų noro (nenoro) atlikti tam tikrus veiksmus ir negali būti kriterijus, darantis įtaką pataisos įstaigos imperatyvių pareigų nevykdymui. Nežinojimas, kaip elgtis nestandartinėje situacijoje, abejojimas dėl atitinkamų priemonių naudojimo tikslingumo, teismo įsitikinimu, negali būti pateisinama priežastis Alytaus PN nesilaikyti imperatyvių teisės normų ir apgyvendinti pareiškėją penkioms paroms visiškai tam nepritaikytose patalpose.

11. Teismo vertinimu, atsakovo atstovas, nesiimdamas jokių aktyvių teisės aktuose reglamentuotų ir jo kompetencijos ribose nustatytų priemonių situacijai spręsti, nepagrįstai ilgai pareiškėją paliko LSK patalpose, neatitinkančiose KTP reikalavimų, ir neužtikrino minimalių būtinų gyvenimo sąlygų. Todėl teismas pripažino nustatytu faktą, jog atsakovo atstovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti, o dėl tokių atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius nepatogus ir skriaudą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju didesnis patalpoje laikomų asmenų skaičius neišvengiamai mažina judėjimo galimybes, didina įtampą tarp mažoje erdvėje esančių asmenų, tai atsiliepia žmogaus fizinei bei psichologinei savijautai. Be to, inventoriaus trūkumas (ar šiuo atveju visiškas jo nebuvimas), ypač, kai patalpoje yra daugiau asmenų nei turėtų būti, taip pat sukuria papildomus nepatogumus. Akivaizdu, kad miegojimas ant grindų, valgymas ne prie stalo ne tik sukelia fizinius nepatogumus, bet ir žemina orumą. Teismas konstatavo, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

12. Teismas, įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, atsižvelgęs į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, apimtį, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad pareiškėjui pakankama ir atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams kompensuoti proporcinga suma yra 150 Eur.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas 150 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

14. Atsakovo atstovas nurodo, jog pareiškėjas neįrodė jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos. Pareiškėjo teiginiai apie padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais duomenimis. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Teismas neįvertino, jog, pareiškėjui nenurodant priežasčių, dėl kurių jis atsisako gyventi paskirtoje kameroje, nebuvo galimas konstruktyvus bendradarbiavimas, nes pareigūnams nebuvo aišku, kaip pašalinti atsisakymo eiti gyventi į paskirtą kamerą priežastis. Būdamas LSK, pareiškėjas nepateikė prašymo perkelti jį į kitą patalpą, tai reiškia, jog sąlygos LSK tenkino pareiškėją.

15. Alytaus PN pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad teismas privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Žalos atlyginimo prievolės atsiradimui būtinas tiesioginis priežastinis ryšys – žala turi būti neatsiejamai susijusi su neteisėtais veiksmais, o ne prielaida žalai atsirasti. Be to, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus.

16. Pareiškėjas nepateikė atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 27 d. iki 2020 m. spalio 1 d., atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovo atstovas, nesiimdamas jokių aktyvių teisės aktuose reglamentuotų ir atsakovo atstovo kompetencijos ribose nustatytų priemonių situacijai spręsti, nepagrįstai ilgai laikė pareiškėją LSK patalpose, neatitinkančiose KTP reikalavimų, neužtikrino minimalių būtinų gyvenimo sąlygų, priteisė pareiškėjui 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

19. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui priteistas 150 Eur neturtinės žalos atlyginimas, nurodo, kad pareiškėjas neįrodė, kad jam padaryta neturtinė žala, t. y. jo teiginiai apie padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais duomenimis, todėl laikytina, kad pareiškėjas nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad nuo 2020 m. rugsėjo 27 d. iki 2020 m. spalio 1 d. jis buvo patalpintas į LSK ir ten laikomas, neužtikrinant jam tinkamų apgyvendinimo sąlygų (vienam asmeniui tenkančio ploto, inventoriaus ir kt.).

22. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo konstatuotų Alytaus PN neteisėtų veiksmų, o, prašydamas panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kvestionuoja būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą.

23. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 1 d.). Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos.

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais bei atsižvelgdama į atsakovo atstovo apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių (pareiškėjo laikymo LSK ginčo laikotarpiu) ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, tačiau juos papildo, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

25. Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 2 punkte nurodyta, jog Higienos norma LSK netaikoma. Higienos normos 11.2 punkte apibrėžta, jog LSK yra specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti.

26. Kadangi nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl to, jog pareiškėjas LSK buvo ilgiau nei 5 valandos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, tikrinant pareiškėjo laikymo sąlygų teisėtumą ginčo laikotarpiu, yra taikytini Higienos normos nustatyti reikalavimai. Akcentuotina, jog Alytaus PN yra viešojo administravimo subjektas, todėl skirtingai nei privačiam asmeniui, atsakovo atstovo veikloje taikomas principas – „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-481-502/2022). Atsižvelgus į tai, Alytaus PN nurodytas argumentas, jog pareiškėjas buvo perkeltas į tinkamas sąlygas atitinkančias patalpas (KTP-3), tačiau atsisakė jose gyventi, nenurodydamas tokio atsisakymo priežasčių, dėl to jis (pareiškėjas) buvo perkeltas į LSK (kitose patalpose pareiškėjo apgyvendinimui nebuvo vietos), yra nepagrįstas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nesutikimas būti apgyvendinamam tam tikrose patalpose nepaneigia Alytaus PN pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų ir neatleidžia šio viešojo administravimo subjekto nuo atsakomybės už neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, jog Alytaus PN apeliaciniame skunde nurodytais argumentais (ar kitais duomenimis) nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl LSK, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, ploto, tenkančio vienam asmeniui, inventoriaus kiekio ir asmenų, ginčo laikotarpiu laikytų kartu su pareiškėju LSK, skaičiaus. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Alytaus PN, ginčo laikotarpiu laikydama pareiškėją LSK, pažeidė teisės aktų reikalavimus, t. y. veikė neteisėtai.

27. Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tęstinumą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2259‑1062/2018).

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įvertinusi pažeidimų pobūdį (nebuvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma, inventorius neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų) ir jo trukmę (5 d.), sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Be to, byloje esanti Alytaus pataisos namų resocializacijos skyriaus 2021 m. balandžio 14 d. pažyma Nr. 143-125 „Dėl nuteistojo E. G. kreipimosi psichologinėms paslaugoms“ patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2020 m. rugsėjo 27 d. lankosi pas psichologą dėl patiriamų emocinių sunkumų. Taigi tarp nurodytų atsakovo atstovo pažeidimų ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

29. Akcentuotina, jog apeliaciniu skundu atsakovo atstovas ginčija tik tą pirmosios institucijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-161-822/2021 ir kt.).

31. Atsižvelgusi į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 150 Eur suma yra proporcinga pataisos įstaigos darbuotojų padarytiems pažeidimams.

32. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

33. Bylos šalys procesiniuose dokumentuose nurodė ir daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimui apeliacine tvarka. Pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261‑3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis