2020-03-10 Nr. AB-5412-3-63-3-01555-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1477-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01555-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 2–7) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 66 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK).

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 11 d. iki 2017 m. liepos 30 d. (imtinai) buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktais nustatytas vienam gyvenamojoje patalpoje laikomam asmeniui turintis tekti gyvenamasis plotas. Gyvenamojoje patalpoje nebuvo tinkamo apšvietimo, ventiliacijos. Teigė, jog nėra pakankamai įrengta sanitarinių mazgų, praustuvių, dušų, kuriais turėjo naudotis apie 200 asmenų. Be to, visuose gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų ir blakių. Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, vienam nuteistajam teko mažiau nei 8 kv. m. Nurodė, jog dėl šių pažeidimų patyrė dvasinius sukrėtimus, skriaudą, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 12–20).

4. Nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose ir jose privalo būti užtikrinamas 3,1 kv. m vienam asmeniui. Teigė, jog yra galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nuo pat kėlimosi iki miegojimo laiko. Nurodė, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo patys asmeniškai rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Teigė, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus tas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pravieniškių PN-AK yra sudarę sutartį su įmonėmis, kurios teikia kenkėjų kontrolės paslaugas. Nurodė, jog tualetų ir dušų skaičius atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas su skundais, kad reikia laukti eilėse prie sanitarinio mazgo, kad juose šalta, yra pelėsio, nesikreipė. Nurodė, jog patalpose įrengtas teisės aktus atitinkantis dieninis apšvietimas, gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant keičiami. Pažymėjo, jog pataisos įstaiga neturi pareigos kaupti ir saugoti informacijos apie tai, kuriuose būriuose, brigadose buvo nuteistasis per visą bausmės atlikimo laikotarpį. Teigė, jog teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio dydžių. Nurodė, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai ginčo laikotarpiu tikrino 2-ojo sektoriaus 16 būrio 6 brigadą, kurioje pažeidimų nerado, o 2-ojo sektoriaus kitų būrių brigadų netikrino. Nurodė, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę, į gydymo įstaigas dėl psichologinių išgyvenimų nesikreipė, taip pat nėra duomenų apie jo pablogėjusią sveikatos būklę. Teigė, jog pareiškėjas skunde nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų. Atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 14 d. sprendimu, iš dalies tenkinęs pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisė pareiškėjui 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, o kitą skundo dalį atmetė (II t., b. l. 8–14).

6. Dėl atsakovo atstovo prašymo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatomis. Nustatė, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 11 d. iki 2017 m. liepos 30 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo galimą teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo jo patalpinimo į Pravieniškių PN-AK dienos, į teismą kreipėsi tik 2018 m. rugpjūčio 21 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo dienos, nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintas ir daliai skundo reikalavimų taikytas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Įvertinus šiuo duomenis, teisinį reguliavimą, atsakovo atstovo prašymą pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. birelio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. atmesta kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

7. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su gyvenamojo ploto normos trūkumu, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktu. Pažymėjo, jog teismas 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi atsakovo atstovą įpareigojo teismui pateikti duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas, kokiais laikotarpiais ir kokiose gyvenamosiose patalpose jis buvo laikomas, duomenis apie jam tekusio ploto paskaičiavimą. Atsakovo atstovas visiškai nepateikė duomenų apie Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. liepos 30 d. (imtinai) (laikotarpis, kuriam netaikyta ieškinio senatis) pareiškėjo laikymo atitinkamose patalpose plotą, kartu su juo laikytų asmenų skaičių. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas bausmę atliko 2 sektoriuje ir pateikė minimalius duomenis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose laikomų asmenų skaičių nuo 2008 m. birželio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d., t. y. laikotarpiu, kuriam taikyta ieškinio senatis. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl ploto pažeidimų, apie patalpų plotą ginčui aktualiu laikotarpiu. Įvertinus įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, pripažinta, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie patalpų ploto pažeidimą laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. liepos 30 d., todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo teisės neužtikrinus laikymui nustatyto ploto reikalavimų buvo pažeistos.

8. Dėl pareiškėjo teiginių, jog dėl didelio skaičiaus nuteistųjų buvo sunku pasinaudoti tualetu, dušu, teismas nurodė, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu būriuose buvusį nuteistųjų skaičių ir kuriuose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. liepos 30 d. Pareiga paneigti ir pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Byloje nesant galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Normos), patvirtintose teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, todėl pripažintos pagrįstomis pareiškėjo nurodytos skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, kad gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų ir blakių, teismas nurodė, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudarę 2014 m. lapkričio 14 d. sutartį su UAB „Dezinfa“. Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Nuo 2016 m. lapkričio 23 d. sutartimi atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus įsipareigojo UAB „Utenos deratizacija“. Iš pateiktų graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų ir atliktų darbų aktų matyti, jog įvairiuose 2 sektoriaus būriuose ir gyvenamosiose patalpose pastebėti kenkėjai (tarakonai, blakės). Įvertinus, jog patalpose buvo randama kenkėjų, teismas sprendė, kad kontrolė vykdoma nepakankama. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl tarakonų ir blakių buvimo gyvenamosiose patalpose yra pagrįsti.

10. Teismas nurodė, jog Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d.), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio dydžių, todėl pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelio mažo ploto laikyti nepagrįstais.

11. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamo apšvietimo ir ventiliacijos, teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus. Atsakovas taip pat pateikė pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2017 m. birželio 22 d. patikrinimo aktą Nr. PA.2-792(16.3.187.2.12), kuriame buvo tikrintos kai kurios 2 sektoriaus gyvenamosios patalpos. Pažeidimų dėl gyvenamųjų patalpų vėdinimo nenustatyta, tačiau nustatytas pažeidimas dėl apšvietimo kamerų tipo patalpose. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, tačiau nepateikė patikrinimo aktų, kurie patvirtintų, jog šiose patalpose nėra nustatyta pažeidimų, susijusių su patalpų apšvietimu. Įvertinus duomenis, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentas pažeidimus, susijusius su apšvietimu, nustatė kamerų tipo patalpose, spręsta, jog apšvietimo pažeidimai galėjo būti ir bendrabučio tipo patalpose. Teismas nurodė, kad atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad pažeidimų nebuvo, tačiau jis to nepadarė, todėl darė išvadą, jog pareiškėjo teisė į tinkamą gyvenamųjų patalpų apšvietimą buvo pažeista.

12. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl netinkamo gyvenamosios patalpos ploto, apšvietimo, dėl nepakankamo skaičiaus sanitarinių mazgų, praustuvių, dušų buvimo, blakių ir tarakonų buvimo, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo nepertraukiamą ilgą trukmę (nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. liepos 30 d.), teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nenustačius kitų pažeidimų, atsižvelgiant į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį, spręsta, jog nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus, teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 2 000 Eur.

III. 13. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą taikytą ieškinio senatį ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 66 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (II t., b. l. 17–21).

14. Pareiškėjas nesutinka su sprendimu taikyti ieškinio senatį, nes prašė jos netaikyti. Atsakovo pažeidimų mastas turi tęstinumą. Be to, pareiškėjas kreipėsi į teismą tik atsidūręs laisvėje, nes esama situacija pataisos namuose, baimė to neleido padaryti anksčiau.

15. Pareiškėjas nesutinka su jam priteista 2 000 Eur suma, nes ji nėra adekvati pripažintiems pažeidimams kompensuoti.

16. Pareiškėjo manymu, turi būti taikoma Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose suformuota praktika.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde (II t., b. l. 23–27) prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 14 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

18. Atsakovas nurodo, kad buvo pateikęs visus duomenis apie pareiškėjo paskyrimus į būrius, gyvenamąsias patalpas. Kadangi pareiškėjo gyvenamoji patalpa paskutinį kartą keista 2014 m. gruodžio 3 d., nesikeitė ir gyvenamosios patalpos plotas.

19. Atsakovas taip pat buvo pateikęs duomenis apie nuteistųjų skaičių brigadoje ir būryje (2018 m. rugsėjo 10 d. pažyma Nr. 42-15538).

20. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, kadangi neįpareigojo Pravieniškių PN-AK papildomai pateikti bylai reikšmingų duomenų.

21. Atsakovas paaiškina, kad įmonė, atliekanti kenkėjų naikinimą, atvyksta pagal sutartinius įsipareigojimus 2 kartus per mėnesį. Kenkėjų naikinimas atliekamas ne visoje įstaigoje, o tik tose patalpose, kuriose buvo pastebėti parazitai. Be to, atsakovas pažymi, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių higienos reikalavimus, aplinkoje.

22. Atsakovas pažymi, jog nors Nacionalinio visuomenės sveikatos centro buvo nustatytas apšvietimo pažeidimas kamerų tipo patalpose, pareiškėjas neskundė kamerų tipo patalpų.

23. Atsakovo manymu, pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija jo pažeistai teisei apginti.

24. Pareiškėjas A. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą, tenkinti jo skundą (II t., b. l. 38).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 11 d. iki 2017 m. liepos 30 d., atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas skundo reikalavimo daliai dėl laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. galimai padarytos žalos taikė ieškinio senatį, dėl likusio laikotarpio, konstatavęs, kad atsakovas nepateikė duomenų apie pareiškėjo gyvenamąsias patalpas nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. liepos 30 d., pripažino pareiškėjo teiginius dėl ploto pažeidimo, nepakankamo kiekio kietojo inventoriaus pagrįstais, taip pat sprendė, jog apšvietimas buvo netinkamas, o kenkėjų kontrolė buvo vykdoma nepakankamai. Teismas nusprendė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus pateikė tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovas.

27. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su, kaip teigiama, nepagrįstai taikyta ieškinio senatimi, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

29. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

30. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, kadangi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo 2008 m. birželio mėn., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. rugpjūčio 21 d.., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą (I t., b. l. 8).

31. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų liko nepaneigti, nurodo, kad buvo pateikęs visus duomenis apie pareiškėjo paskyrimus į būrius visą ginčo laikotarpį. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad atsakovas atsiliepime į skundą nurodė visus būrius (brigadas), kuriuose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2008 m. birželio 11 d. iki 2017 m. liepos 30 d., jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių (I t., b. l. 13). Byloje pateikta 2018 m. rugsėjo 10 d. pažyma Nr. 62-4228 (II t., b. l. 25) patvirtina, jog paskutinį kartą pareiškėjas į kitą būrį buvo perskirtas 2014 m. gruodžio 3 d. Taigi, priešingai nei buvo konstatavęs pirmosios instancijos teismas, atsakovas buvo pateikęs duomenis apie būrį, kuriame pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu, kuriam nėra taikoma ieškinio senatis, t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. liepos 30 d.

32. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpoje, sprendžiant dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto normos, ginčui aktualios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, pagal kurias vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m (111.1 p.).

33. Laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. liepos 30 d. pareiškėjas buvo laikomas 9 būrio 2 brigadoje, kurios plotas 32,62 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų. Pareiškėjas jokių konkrečių duomenų apie ginčo laikotarpiu kartu su juo laikomų asmenų skaičių nebuvo pateikęs. Taigi vadovaujantis atsakovo pateiktais duomenimis darytina išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko 3,26 kv. m ploto, t. y. daugiau nei Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali norma. Todėl nebuvo pagrindo konstatuoti pažeidimą šiuo aspektu.

34. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nepakako sanitarinių įrenginių, pažymėtina, jog vadovaujantis Normomis, vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi buities kambaryje norma yra: 1 praustuvė dešimčiai asmenų; 1 klozetas arba unitazas ir 1 pisuaras dvylikai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusiose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose nustatyta, kad 1 klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) turi tekti ne daugiau kaip 15 asmenų, taip pat 1 praustuvė – ne daugiau kaip 15 asmenų.

35. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 9 būryje, kuriame ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjas, buvo laikomi 66 nuteistieji (II t., b. l. 26), jame įrengtos 8 praustuvės, 6 unitazai, 4 pisuarai (II t., b. l. 27–28). Taigi, kaip galima spręsti iš byloje esančių duomenų, įrengtų praustuvių, unitazų ir pisuarų skaičius tik pakankamai nereikšmingai neatitiko teisės aktų reikalavimų (iki 2017 m. birželio 8 d. 9 būryje 66 nuteistiesiems, kuriems buvo skirti 4 pisuarai, nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas pisuarų kiekis (1 pisuaras 12 asmenų)).

36. Nors pareiškėjas taip pat skundėsi dėl sunkumų pasinaudoti dušu, skunde jis buvo nurodęs tik teiginį, kad turi būti suteikta galimybė praustis ne mažiau kaip 2 kartus per savaitę. Pažymėtina, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018). Ginčui aktualiame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše. Taigi pareiškėjo argumentai dėl galimybės naudotis dušu tik kartą per savaitę atmestini.

37. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nereglamentuoti kiemelių dydžiai, taigi pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų.

38. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nebuvo tinkamo apšvietimo ir ventiliacijos, pažymėtina, kad pareiškėjas skunde visiškai nedetalizavo, kokios būtent, jo teigimu, sąlygos buvo konkrečiose jo gyvenamosiose patalpose, apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiais, kad jos buvo netinkamos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad į bylą pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo akte pažeidimų gyvenamosiose patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nenustatyta. Nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu jos buvo tikrintos ir patikrinimo aktai nebuvo pateikti teismui. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl įrodymų tinkamumo ir pakankamumo yra pažymėjęs, jog visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai gali būti vienas iš įrodymų apie kalinimo sąlygas, tačiau tai, kad atitinkama gyvenamoji kamera ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta, savaime nereiškia, kad joje nebuvo skundžiamų neatitikimų higienos normoms. Todėl turi būti vertinama įrodymų visuma pagal įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju pareiškėjas savo teiginių dėl netinkamos ventiliacijos ir apšvietimo visiškai nedetalizavo, konstatuoti pažeidimą šiuo aspektu nebuvo pagrindo.

39. Pirmosios instancijos teismas, iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo duomenų nustatęs, kad ginčo laikotarpiu 2 sektoriuje buvo užfiksuota graužikų ir nariuotakojų, konstatavo HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą. Nors atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad ginčo laikotarpiu buvo atliekama kenkėjų kontrolė ir kenkėjai buvo naikinami pagal poreikį, o ne kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje, tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Nors atsakovo pateiktuose Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnaluose nėra detalizuota, kuriose konkrečiai gyvenamosiose patalpose buvo rasti ir naikinami graužikai ir nariuotakojai, tačiau yra nurodyti būriai, be kita ko, ir tas, kuriame ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Šiuo atveju pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad patalpose nuolat būdavo blakių. Taigi atsakovas, nepateikęs duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog konkrečiose pareiškėjo gyvenamosiose patalpose blakių nebuvo, šių pareiškėjo teiginių nepaneigė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą.

40. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygos laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. liepos 30 d. sąlygos buvo netinkamos tuo aspektu, kad gyvenamosiose patalpose buvo blakių, taip pat iki 2017 m. birželio 8 d. nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas pisuarų kiekis.

41. Vertinant apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo pažymėtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

42. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu kalėdamas Pravieniškių PN-AK pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, t. y. neturtinę žalą. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

43. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

44. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, sprendžia, kad nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindas pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą neturtinei žalai atlyginti sumą sumažinti iki 400 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl Pravieniškių PN-AK padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

45. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas yra tenkintinas iš dalies, pareiškėjo – atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, priteisiant 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 14 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. S. (A. S.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė