2017-02-13 Nr. AB-3572-3-62-3-00981-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-18-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00981-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. G. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3415; 2) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus Kaišiadorių skyrių išmokėti pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį, t. y. 3 354,91 Eur.

Pareiškėja paaiškino, kad Valdybos Kaišiadorių skyriaus 2010 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 43K-586 jai buvo skirta 1 091,10 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2010 m. liepos 24 d. iki gyvos galvos. Nuo minėtos dienos ji buvo dirbanti senatvės pensininkė. Kadangi po pensijos skyrimo toliau dirbo ir įgijo reikalaujamą stažą pensijai skirti iš naujo, Valdybos Kaišiadorių skyrius 2011 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 43K-732 nusprendė pareiškėjai skirti 1 125,26 Lt per mėnesį senatvės pensiją nuo 2011 m. liepos 24 d. iki gyvos galvos.

Minėtuose sprendimuose nurodoma, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) galiojimo laikotarpiu pensija bus mokama perskaičiuota pagal šio įstatymo nuostatas. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu pareiškėjai senatvės pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėja atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Pareiškėja nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į Valdybos Kaišiadorių skyrių su prašymu išduoti pažymą apie 2010-2011 metais jai, kaip dirbančiai pensininkei, sumažintą ir neišmokėtą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį bei neišmokėtą sumą išmokėti į jos asmeninę sąskaitą.

Valdybos Kauno skyriaus Kaišiadorių skyrius 2013 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. (10.1) S-64595 pateikė informaciją apie paskirtos bei vadovaujantis Laikinuoju įstatymu perskaičiuotos (sumažintos) pensijos dydžius už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nurodė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Valdyba 2013 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-6440 pareiškėjos prašymą nagrinėti atsisakė tuo pagrindu, kad kreipdamasi į šią instituciją ji praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą.

Valdybos rašte buvo nurodyta, jog jeigu iki 2013 m. spalio 16 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja 2013 m. spalio 15, 16 d. prašymais kreipėsi į Valdybą, prašydama atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, tačiau Valdyba 2013 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-7015 jos prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė ir nusprendė prašymo dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo nenagrinėti. Nesutikdama su Valdybos sprendimu, pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Valdybos 2013 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-7015 bei įpareigojo Valdybą išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. prašymą dėl negautos senatvės pensijos išmokėjimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime pažymėjo, jog skundo padavimo Valdybai terminas praleistas labai nežymiai, todėl šį terminą atnaujino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėja nurodė, kad Valdyba, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą, išnagrinėjo jos 2013 m. rugsėjo 5 d. prašymą, adresuotą Valdybos Kaišiadorių skyriui, ir 2013 m. rugsėjo 23 d. prašymą, adresuotą Valdybai, dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies išmokėjimo ir 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-3415 pareiškėjos prašymų netenkino, nurodė, kad nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo ne viso dydžio pensija jai buvo mokama teisėtai ir pagrįstai, tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka.

Ginčijamame sprendime nurodė, kad įpareigoti skyrių išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2010 m. liepos 24 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad iš Valdybos Kaišiadorių skyriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. rašto Nr. (10.1) S-64595 matyti, jog pareiškėjai paskirtos pensijos dydis 2010-2011 metais viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnį.

Pareiškėjai, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, mokėta pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Dėl šių priežasčių per minėtą laikotarpį susidarė 11 583,82 Lt (3 354,91 Eur) senatvės pensijos nepriemoka. Pareiškėjos teigimu, Valdybos 2015 m. gegužės 20 d. sprendimas Nr. (6.5) 1-3415, kuriuo iš esmės atsisakoma išmokėti pareiškėjai pensijos dalį, kuri buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintų antikonstitucinėmis, pažeidžia jos asmenines turtines teises į teisėtai jai paskirtą valstybinę senatvės pensiją, prieštarauja Konstitucijos nuostatoms, todėl yra neteisėtas.

Pareiškėjos manymu, atsakovas pasielgė neteisėtai, grubiai pažeidė konstitucinį teisinės valstybės proporcingumo ir visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą bei Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatas, todėl Valdybos priimtas sprendimas privalo būti panaikintas, o Valdybos Kaišiadorių skyrius turi būti įpareigotas išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 3 354,91 Eur (11 583,82 Lt). Pareiškėjos teigimu, nagrinėjamu atveju teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai Valdybos administracinis sprendimas, priimtas jau po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, t. y. po 2012 m. rugsėjo 21 d., kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepimu į skundą prašė administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Valdybos Kauno skyrių išmokėti A. G. sumažintą senatvės pensijos dalį nutraukti, o likusioje dalyje pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokėta pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Atsakovas rėmėsi Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, atkreipė dėmesį į tai, kad 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimas plenariniame posėdyje reglamentavo kompensacijų išmokėjimo dirbusiems pensininkams tvarką. Įstatyme įtvirtinta, kad kompensacijos senatvės pensijų gavėjams, 2010-2011 m. dirbusiems ir gavusiems papildomai sumažintas pensijas, bus pradėtos išmokėti 2016 metais ir bus išmokėtos per trejus metus. Atsakovas nurodė, kad, įsigaliojus minėtai kompensavimo tvarkai, Valdybos Kauno skyrius pareiškėjai jos prašomos 3 354,91 Eur dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos 33 procentus išmokės 2016 m. antrojo ketvirčio paskutinį mėnesį, o 2017 ir 2018 metų pirmojo ketvirčio paskutinį mėnesį atitinkamai bus išmokėta po 33 ir 34 procentus. Iki nebuvo parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka bei nebuvo numatyta papildomų lėšų, skirtų pensijų kompensavimui, Valdybos Kauno skyrius neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies. Atsakovas darė išvadą, kad Valdybos 2015 m. gegužės 20 d. sprendimas Nr. (6.5)1-3415 yra teisėtas, priimtas vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis 2010 – 2011 metais viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt dydį, todėl skyrius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos senatvės pensiją perskaičiavo šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, o 2010 m. liepos 24 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teisėtai ir pagrįstai mokėjo senatvės pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Atsakovas darė išvadą, kad Valdyba 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-3415 teisėtai ir pagrįstai atsisakė įpareigoti skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. liepos 24 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, todėl panaikinti šį Valdybos sprendimą nėra pagrindo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr. XII-1923 (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), kuriuo nustatyta 2016-2018 metais kompensuoti senatvės ir valstybinių pensijų praradimus, atsiradusius dėl Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnio nuostatų taikymo. Atsakovas rėmėsi Kompensavimo įstatymo 2 straipsnio 1-4 dalimis, 3 straipsnio 1 dalimi.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjos skundo netenkino.

Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis 2010 – 2011 metais viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt dydį, todėl Valdybos Kaišiadorių skyrius pareiškėjos senatvės pensiją perskaičiavo šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, o 2010 m. liepos 24 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, mokėjo senatvės pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Teismas nustatė, kad pareiškėjai neišmokėta ir prašoma priteisti senatvės pensijos dalis, t. y. 3 354,91 Eur, iš esmės susidarė dėl 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodoma, jog teisėjas (teismas) negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas nurodė, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu negu tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu, Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl teismas darė išvadą, kad minėtos Konstitucijai prieštaraujančios teisės aktų nuostatos šioje byloje negali būti taikomos.

Teismas nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, jog dirbantiems valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėjams taikytiną teisinį reguliavimą valstybė pakeitė Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, yra pagrindas konstatuoti pareiškėjos teisių pažeidimą.

Teismas nurodė, kad, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Kompensavimo įstatymą, kuriuo nustatė praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarką. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus (Kompensavimo įstatymo 1 str. 1 d.).

Teismas rėmėsi Kompensavimo įstatymo 2 straipsnio 1-4 dalimis, 2 straipsnio 3 ir 4 dalimis, 3 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas įvykdė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime nustatytą įpareigojimą kompensuoti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažintas valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas. Lietuvos Respublikos Seimui per protingą laiką nustačius dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarką, pareiškėja neproporcingai sumažintą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį turi teisę gauti remdamasi Kompensavimo įstatymu. Byloje duomenų, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai delsė nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas nenustatė. Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nėra jokių įrodymų, jog nustatytas kompensavimo mechanizmas kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu yra neteisingas.

III. Pareiškėja A. G. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, panaikinti Valdybos 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3415 ir įpareigoti Valdybos Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį, t. y. 3 354,91 Eur.

Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir teigia, kad, nagrinėjamu atveju konstatavus, jog ji tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirtas senatvės pensiją bei nukentėjusių asmenų pensiją. Pareiškėjos teigimu, tai, kad jau po bylos iškėlimo buvo priimtas Kompensavimo įstatymas, nedaro teisėta ir pagrįsta antikonstitucine pripažintos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, taip pat nedaro teisėtais ir pagrįstais šios nuostatos pagrindu priimtų Valdybos teritorinio skyriaus veiksmų pareiškėjai neišmokant senatvės pensijos dalies ir Valdybos 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3415. Pareiškėjos teigimu, neatkūrus jos turtinio praradimo, jos teisė į teisminę gynybą tapo fiktyvi, teismas neatliko jam priskirtos funkcijos vykdyti teisingumą. Pareiškėja pabrėžia, kad Valdybos 2015 m. gegužės 20 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3415, kuriuo atsisakoma įpareigoti Valdybos skyrių išmokėti pareiškėjai pensijos dalį, sumažintą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintų antikonstitucinėmis, pažeidžia pareiškėjos asmenines turtines teises į teisėtai jai paskirtą valstybinę senatvės pensiją, prieštarauja Konstitucijos nuostatoms, todėl yra neteisėtas. Pareiškėja pažymi, kad nors bylos nagrinėjimo metu Kompensavimo įstatymas buvo priimtas, šiuo įstatymu jos teisės ir teisėti interesai bylos nagrinėjimo metu nebuvo apginti. Pareiškėja pabrėžia, kad, nelaukdama kol bus priimtas Kompensavimo įstatymas, kreipėsi teisminės gynybos į teismą, todėl teismui tenka pareiga realiai ir veiksmingai apginti jos pažeistas teises. Pareiškėjos manymu, įstatymų leidėjas nepagrįstai delsė nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais. Atsakovas pažymi, kad, priėmus Kompensavimo įstatymą, šiuo metu nėra likę ginčo tarp šalių dėl pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį sumažintos pensijos grąžinimo. Atsakovas nurodo, kad pensijos kompensacija pareiškėjai bus išmokama pagal Kompensavimo įstatymą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tarp šalių jokių ginčų dėl kompensacijų mokėjimo nėra kilę, pareiškėjos teisių pažeidimas yra pašalintas nustačius senatvės pensijos kompensavimo tvarką. Atsakovo manymu, administraciniai teismai negali ignoruoti Kompensavimo įstatymo, jame nustatytos tvarkos ir sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai A. G. neišmokėtos senatvės pensijos dalies, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymas pareiškėjai prasidėjo nuo 2010 m. liepos 24 d. ir buvo tęsiamas per visą pareiškėjos nurodytą laikotarpį, t. y. iki 2011 m. gruodžio 31 dienos. Laikinojo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kaip yra perskaičiuojamos senatvės pensijos asmenims, po pensijos paskyrimo turintiems draudžiamųjų pajamų ir (arba) draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Taigi pareiškėjos pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nebuvo teisėtas, pareiškėjai nepagrįstai nebuvo išmokėta senatvės pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai, be kita ko, reiškia, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Todėl teisėjų kolegija sutinka, kad pareiškėja turi teismine tvarka ginamą teisę į senatvės pensijos dalį, kuri buvo jai neišmokėta taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Tokios teisės taikymo pozicijos yra laikomasi ir administracinių teismų praktikoje panašaus pobūdžio administracinėse bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2265-143/2016, 2016 m. liepos 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1689-502/2016).

Atsižvelgiant į pareiškėjos reikalavimą, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos teisė gali būti apginta išmokėjus pensijos nepriemoką, kurios nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvęs priimtas ir taikomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas senatvės pensijų mažinimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas. Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai pareiškėjos teisių pažeidimo pasekmių nepašalino. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidaręs turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Nagrinėjamoje byloje, asmeniui laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų pareiškus reikalavimą teisme apginti Konstitucijos 52 straipsniu garantuojamą teisę į pensiją, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, taip pat įvertinus nagrinėjamu atveju pažeistų asmens teisių pobūdį bei jų reikšmę, siekiant, be kita ko, užtikrinti socialinį teisingumą bei asmens pasitikėjimą teise, teismas privalo pažeistas pareiškėjo teises ginti realiai ir veiksmingai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja pateikė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui 2015 m. birželio 16 d., t. y. iki Kompensavimo įstatymo priėmimo 2015 m. birželio 30 d. ir šio įstatymo įsigaliojimo 2015 m. rugpjūčio 1 dieną. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, nenagrinėjęs šioje byloje teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su atsakovo veiksmais, mokant pareiškėjai sumažintą pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., o tik nustatęs, kad pareiškėja neproporcingai sumažintą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį turi teisę gauti remdamasi Kompensavimo įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Kompensavimo įstatymas, nesudaro pagrindo netenkinti šioje byloje pareiškėjos skundo reikalavimo, susijusio su tuo, kad atsakovas nepagrįstai pareiškėjai ginčo laikotarpiu mokėjo sumažintą senatvės pensiją.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo po Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo nagrinėtose bylose, nepaisant šio įstatymo galiojimo, buvo pripažinta asmenų teisė į dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusios pensijos nepriemokos priteisimą (pvz., 2015 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-750-822/2015; 2015 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-919-822/2015; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1909-143/2015). Šiose bylose asmenų teisė į dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusios pensijos nepriemokos priteisimo nėra siejama su įstatymų leidėjo pareiga nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą, bei išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos taikymo būdu pareiškėjos pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo neatsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjant tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformuluotas tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles (ABTĮ 13 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl 2015 m. birželio 30 d. Kompensavimo įstatymo reikšmės nagrinėjamai bylai. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjos reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos dalį, negali būti pripažinta pagrįsta ir yra naikintina (ABTĮ 143 str.). Nustatydama pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtos pensijos dydį, kolegija atsižvelgia į pareiškėjos nurodytą ir atsakovo šioje byloje nekvestionuojamą (b. l. 19-20) neišmokėtos pensijos sumą – 3 354,91 Eur (11 583,82 Lt). Ši pareiškėjai neišmokėta pensijos dalis priteistina A. G. iš atsakovo Valdybos Kauno skyriaus.

Kaip minėta, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė 2015 m. birželio 30 d. Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą, nustatantį praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarką. Pareiškėjos ginčijamo Valdybos 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo priėmimo metu 2015 m. birželio 30 d. Kompensavimo įstatymas nebuvo priimtas, todėl Valdyba neturėjo teisės priimti sprendimą dėl taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas pareiškėjai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies kompensavimo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjos reikalavimas dėl Valdybos 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3415 panaikinimo, paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos A. G. reikalavimas priteisti dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo jai sumažintą valstybinės socialinio draudimo pensijos nepriemoką.

Priteisti pareiškėjai A. G. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį 3 354,91 Eur (tris tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt keturis eurus, devyniasdešimt vieną euro centą) pensijos nepriemoką.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė