2017-11-30 Nr. CB-10769-2-68-3-10140-2016-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

PASTABA: D

Civilinė byla Nr. 3K-3-440-684/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10140-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. K. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius ir savavališkos statybos akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių statinio rekonstrukciją, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė K. K. teismo prašė: panaikinti atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) 2015 m. gruodžio 10 d. savavališkos statybos aktą; panaikinti 2015 m. gruodžio 10 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius arba įpareigoti ieškovę per protingą terminą gauti statybą leidžiantį dokumentą; jei bus vertinama, kad terminas ieškiniui dėl privalomojo nurodymo ir akto panaikinimo pareikšti praleistas, šį terminą atnaujinti.

3. Ieškovė savo reikalavimą grindė tuo, kad rekonstrukcijos darbai atlikti dėl to, jog pastatas buvo avarinės būklės, šie darbai gali būti įteisinti, įpareigojant ją per protingą terminą gauti statybą leidžiantį dokumentą. Ieškovės nuomone, iš Inspekcijos privalomojo nurodymo neaišku, kokia apimtimi turi būti nugriautas savavališkas statinys.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2005 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė įgijo nuosavybės teise 1/3 dalį buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Ieškovė nuo 2014 m. atlieka statinio rekonstravimo darbus be statybą leidžiančio dokumento. 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinus 2014 m. balandžio 22 d. sustabdytą statybą (savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-140422-00057), buvo nustatyta, kad savavališkos statybos akte nurodyti privalomieji darbai neįvykdyti. Statytoja ir sustabdžius statybą tęsė savavališkus rekonstrukcijos darbus – ant sustiprintų pamatų pastatė dviejų aukštų su pastoge statinį. Stogo laikančiosios konstrukcijos dar nebuvo įrengtos. 2015 m. gruodžio 10 d. atlikus patikrinimą, nustatyta, kad savavališkos rekonstrukcijos darbai toliau tęsiami. Dėl to Inspekcijos pareigūnai 2015 m. gruodžio 10 d. surašė savavališkos statybos aktą (toliau – ir Aktas) ir privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius (toliau – ir Privalomasis nurodymas), t. y. ne vėliau kaip iki 2016 m. birželio 10 d. nugriauti savavališkai pastatytą statinį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sutvarkyti statybvietę. Ieškovei buvo nurodyta nevykdyti jokių statinio (jo dalies) statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką.

6. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą (nurodomos teisės aktų redakcijos – galiojusios ieškovės ginčijamų dokumentų surašymo metu) ypatingo ir neypatingo statinio rekonstravimo atveju išduodamas statybą leidžiantis dokumentas – leidimas rekonstruoti statinį. Ieškovė neturi tokio dokumento, rekonstrukcijos darbai buvo atliekami net ir tuomet, kai buvo uždrausti, t. y. savavališkai (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis). Inspekcijos pareigūnai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymu (toliau – ir TPSVPĮ), privalo teikti privalomus nurodymus, jei patikrinimo metu nustatyta teisės aktų ar statinio projekto sprendinių pažeidimų. Inspekcijos pareigūnai atliko savo pareigas, vadovaudamiesi TPSVPĮ 2 straipsnio 2 dalimi, 21 straipsnio 4 punktu, 11 straipsnio 6 dalimi ir 14 straipsnio 2 dalimi, statybos techniniu reglamentu STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“), todėl, nustatę savavališkos statybos faktą, surašė ginčijamus savavališkos statybos aktą ir privalomąjį nurodymą.

7. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovės teiginius, kad reikalavimai, susiję su statinio grąžinimu į buvusią iki rekonstrukcijos padėtį, yra neaiškūs, nes buvusi iki rekonstrukcijos statinio padėtis fiksuojama Nekilnojamojo turto registro duomenyse. Savavališkos statybos akte 2014 m. balandžio 22 d. buvo užfiksuota, kad buvo nugriauta 50 procentų buto, esančio (duomenys neskelbtini). Teismo nuomone, negalima teigti, kad ieškovė atliko savavališkos statybos padarinių šalinimo darbus, nes po patikrinimų bei savavališkos statybos akto surašymo ir toliau buvo atliekami statinio rekonstrukcijos darbai, pastatytas visiškai kitoks, nei anksčiau buvo, statinys – dviejų aukštų su mansarda ir rūsiu, jo ploto matmenys labai skiriasi nuo buvusio statinio ploto. Ieškovės ir UAB „Lenuva“ 2014 m. gegužės 10 d. pasirašyta statybos rangos sutartis dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo (statinio dalių išardymo, nugriautų dalių atstatymo) nepatvirtina, kad tokie darbai buvo atlikti.

8. Teismas pažymėjo, kad teismo priimti procesiniai sprendimai administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11.-4631-806/2016 yra nesusiję su nagrinėjama byla, kurioje vertinamas ieškovės ginčijamų dokumentų teisėtumas, ieškinio reikalavimų pagrindas. Pasisakydamas dėl ieškovės prašymo atnaujinti terminą ieškiniui dėl Privalomojo nurodymo ir Akto panaikinimo pareikšti, teismas nurodė, kad ginčo dokumentai ieškovei buvo išsiųsti registruoti laišku, tačiau nebuvo įteikti, todėl apie jų surašymą paskelbta spaudoje 2016 m. sausio 13 d., vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 15 punktu. Paskelbimo spaudoje diena laikoma dokumentų įteikimo ieškovei data. Ieškinys pareikštas 2016 m. balandžio 25 d., t. y. praleidus įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą. Ieškovė nenurodė ir bylos nagrinėjimo metu nenustatyta svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, todėl teismas praleisto termino neatnaujino (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.126, 1.127 straipsniai).

9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. sausio 31 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, papildomai pažymėjo, kad ieškovės nurodomi projektiniai pasiūlymai nėra vertinami kaip leidimas imtis konkrečių veiksmų, t. y. statybos darbų. Be to, projektiniuose pasiūlymuose nurodytas mažesnis statinio aukštis nei yra šiuo metu pastatyto statinio. Ginčo statinio aukštis didesnis nei gretimo buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nors iki statybų pradžios jų aukštis buvo vienodas. Taigi, ieškovės atlikti statybos darbai vertinami ne kaip statinio avarinės būklės pašalinimas, bet kaip statinio rekonstrukcija (Statybos įstatymo 2 straipsnis), kuriai pagal Statybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį turi būti išduotas leidimas. UAB „Lenuva“ paaiškino tik tai, kokių veiksmų ėmėsi, siekdama stabilizuoti susidariusią padėtį po prakiurusio vandentiekio vamzdžio, bet nepatvirtino, jog buvo atlikti savavališkos statybos padarinių pašalinimo darbai. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ji praleido terminą ginčyti Aktą ir Privalomąjį nurodymą dėl pranešimo apie juos nepastebėjimo, nėra pagrindas atnaujinti terminą. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su ieškovės nuomone, kad nagrinėjamoje byloje prejudicinę reikšmę turi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11.-4631-806/2016 nustatytos aplinkybės, nes joje nebuvo sprendžiamas savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius teisėtumo klausimas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 31 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Ieškovė, vadovaudamasi Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir aplinkos bei kultūros ministrų 2003 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 648/ĮV-470, taip pat samdytų specialistų nurodymais, vykdė ginčo buto avarinės būklės šalinimo darbus. Šią teisę ieškovei suteikė statinio pripažinimo avariniu aktas, o ne suderinti projektiniai pasiūlymai, kaip nurodė teismas. Atliekant avarinės būklės šalinimo darbus neišplečiant statinio ploto ant žemės, vadovautasi suderintais projektiniais pasiūlymais, nes be jokio plano ar projekto atstatyti nugriuvusį statinį nėra įmanoma. Tai buvo vienintelis būtinas dokumentas. Teismas nepagrįstai teigė, kad atstatytas pastatas yra didesnis, nei nustatyta suderintuose projektiniuose pasiūlymuose, nes nurodytos aplinkybės gali būti nustatytos ir įrodinėjamos tik suderinus galutinį remonto projektą, baigus statybos darbus, atlikus kadastrinius matavimus, perdavus statinį Valstybinei komisijai. Jeigu vis dėlto toks matavimas ir vertinimas šioje stadijoje yra galimas, tai ginčijamame Privalomajame nurodyme turėtų būti pažymėta, kiek nukrypta nuo suderintų projektinių pasiūlymų, ir įpareigota šalinti tik atitinkamą dalį. Teismas, vertindamas pastato aukštį, nepagrįstai rėmėsi atsakovės pateiktomis fotonuotraukomis, nes tai nėra tikslus ir patikimas įrodymas. Teismas pažeidė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reguliuojančias civilinio proceso taisykles, Statybos įstatymo 3 straipsnio 3 dalį bei teisės aktus, reglamentuojančius Inspekcijos teikiamų nurodymų vykdymo privalomumą.

11.2. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnį, nes šioje byloje prejudicinę galią turi nutartys, priimtos administracinėje byloje dėl tų pačių kaip ir šioje byloje nagrinėjamų ieškovės atliktų veiksmų.

11.3. Statinys, kurį ieškovė įpareigota nugriauti, įkeistas DNB bankui. Be to, ieškovė įregistravo nuosavybės teises tik į 1/3 statinio dalį. Taigi ginčijami Aktas su Privalomuoju nurodymu ir skundžiami teismų sprendimai įpareigoja griauti statinį, kurio didžioji dalis priklauso asmenims, neįtrauktiems į bylą, taip pažeidžiant CPK 225 straipsnį.

11.4. Ginčijamų Akto ir Privalomojo nurodymo apskundimo terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo to momento, kai ieškovė minėtoje administracinėje byloje teisme susipažino su skundžiamais dokumentais, arba šis terminas turėjo būti atnaujintas.

12. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

12.1. Teismai, įvertinę byloje esančius dokumentus, pagrįstai konstatavo, kad atvejis, kai ieškovė atliko statybos darbus, neatitinka išimčių iš pareigos turėti statybos leidimą atlikti statybos darbus, kai būtina atlikti darbus, reikalingus avarijos grėsmei pašalinti, taip pat kai vykdomi privalomi Inspekcijos nurodymai atlikti statybos darbus. Ieškovė atliko daugiau statybos darbų, nei buvo įpareigota, o tai nelaikytina nei avarinės būklės, nei savavališkos statybos padarinių šalinimu, tokiems darbams reikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Be to, tai yra fakto klausimas, kuris nenagrinėtinas kasaciniame teisme. Teismai pagrįstai nurodė, kad padėtis, į kurią reikia grąžinti statinį, užfiksuota Nekilnojamojo turto registro duomenyse.

12.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; kt.). Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.11.-4631-806/2016, nagrinėjimo dalykas nebuvo savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius teisėtumo klausimas. Be to, minėta administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta suėjus nuobaudos skyrimo terminui, todėl jokie faktai joje nenustatyti.

12.3. Nepagrįstas ieškovės teiginys, kad teismai pažeidė CPK 225 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą pareigą teismui nuspręsti dėl asmenų įtraukimo į bylą dalyvaujančiais byloje asmenimis, nes neįrodytas jos įvardytų asmenų suinteresuotumas byla. Ginčijamas aktas ir Privalomasis nurodymas surašyti bei įpareigojimai suformuluoti asmeniškai ieškovei, vykdžiusiai statybos darbus, t. y. byloje nagrinėti klausimai tik dėl ieškovės teisių ir pareigų.

12.4. Teismai tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias apskundimo terminus. Nepavykus įteikti ieškovei ginčijamų dokumentų, siųstų registruotu laišku, apie jų surašymą paskelbta spaudoje vadovaujantis TPSVPĮ 14 straipsnio nuostatomis bei statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 15 punktu. Ieškovei praleidus vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą, šis terminas pagrįstai neatnaujintas teismams įvertinus, kad nenustatyta svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių.

12.5. Savavališkos statybos aktas neturi individualiam administraciniam aktui būdingų požymių: jis nėra teisės taikymo aktas; nelemia administracinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo; neturi privalomojo pobūdžio; jame tik fiksuojamos nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės, o šio akto pagrindu įgalioti viešojo administravimo subjektai priima sprendimus, sukeliančius teisines pasekmes. Toks aktas pats savaime negali sukelti teisinių pasekmių ir būti ginčo teisme dalykas, nes tiesioginio poveikio asmenų, kuriems jis surašytas, teisėms ar įstatymų saugomiems interesams nedaro (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-77/2012, 2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 556-483/2010). Teisines pasekmes ieškovei sukėlė Privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl statinio rekonstravimui įstatyme keliamų reikalavimų

13. Ieškovė, nesutikdama su Inspekcijos konstatuotu faktu, kad jos atlikti statinio rekonstravimo darbai nėra savavališka statyba, ir su Privalomuoju nurodymu pašalinti šios statybos padarinius, laikosi nuomonės, kad, statinį pripažinus avariniu, ji turėjo teisę atlikti šiuos darbus vadovaudamasi Statybos įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 27 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir aplinkos bei kultūros ministrų 2003 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 648/ĮV-470.

14. Ginčo savavališkos statybos akto surašymo metu galiojusios redakcijos Statybos įstatymo normos statinio rekonstravimą reglamentavo taip: statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.) (2 straipsnio 18 dalis); ypatingo ir neypatingo statinio rekonstravimo atveju reikalingas statybą leidžiantis dokumentas – leidimas rekonstruoti statinį (23 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir rekonstravimo projektas (23 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius yra savavališka statyba (2 straipsnio 71 dalis). Statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, kai jis privalomas, draudžiama (23 straipsnio 28 dalis). Įstatymas nenustatė išimčių, suteikiančių teisę nesilaikyti pirmiau išdėstytų įstatymo reikalavimų rekonstruojant statinį, nors jis būtų pripažintas avariniu.

15. Statybos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje išvardyti atvejai, kuriais nereikalaujama laikytis to paties straipsnio 2 dalyje išvardytų statytojo teisės įgyvendinimo sąlygų (viena jų – sąlyga turėti statybą leidžiantį dokumentą). Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktą minėtos sąlygos statytojui nekeliamos, jeigu statinys griaunamas (atstatomas), statinio dalys išardomos (atstatomos) vykdant Inspekcijos privalomąjį nurodymą.

16. Ieškovė teigia, kad ginčo statinį pastatė vykdydama Inspekcijos 2014 m. balandžio 22 d. privalomąjį nurodymą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą (šiais aktais ieškovė buvo įpareigota atstatyti savavališkai nugriautas statinio dalis ir išardyti savavališkai pastatytas ar perstatytas statinio dalis), tačiau byloje konstatuota, kad ieškovė ne tik nevykdė Inspekcijos 2014 m. balandžio 22 d. privalomo nurodymo (turėjusios būti išardytos statinio dalys išliko, o savavališkai nugriautos dalys neatstatytos), bet sustabdyta statyba buvo tęsiama – pastatytos didesnių matmenų konstrukcijos nei neteisėtai nugriautos. Dėl to statinys tapo didesnių išorinių matmenų, nei buvo prieš statybos darbus, t. y. buvo atliktas savavališkas statinio rekonstravimas. Taigi ieškovė nepagrįstai savo neteisėtus veiksmus įvardija kaip Inspekcijos Privalomojo nurodymo vykdymą, kuriam nereikalingas statybos leidimas.

17. Nei iki priimant ginčo Aktą ir Privalomąjį nurodymą, nei jų priėmimo metu tuometinės redakcijos Statybos įstatyme nebuvo ieškovės nurodomo 27 straipsnio 1 dalies 4 punkto. Tokia teisės norma įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d., todėl kasatorė negalėjo ja vadovautis atlikdama rekonstrukcijos darbus, kurie užfiksuoti ginčo Akte ir Privalomajame nurodyme. Be to, ši teisės norma reglamentuoja leidimą atlikti statinio kapitalinį remontą, o ne rekonstravimą.

18. Ieškovės nurodomame aplinkos bei kultūros ministrų 2003 m. gruodžio 16 d. įsakyme Nr. 648/ĮV-470 „Dėl leidimų tvarkyti nekilnojamąsias kultūros vertybes bei statyti (griauti) statinius jų teritorijoje išdavimo tvarkos“ reglamentuojama statybos leidimų išdavimo tvarka, kuri nesuteikė teisės ieškovei atlikti statinio rekonstrukciją be statybą leidžiančio dokumento. Ieškovė nenurodė argumentų, kurie galėtų sudaryti pagrindą padaryti kitokią išvadą.

19. Ieškovė taip pat nenurodė argumentų, kodėl, jos manymu, byloje pateiktos fotonuotraukos nėra pakankamai tikslus ir patikimas įrodymas, sprendžiant apie savavališkai rekonstruoto ir iki tol buvusio pastato aukščio skirtumą. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys byloje reikšmingų aplinkybių buvimą arba nebuvimą (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Nekilus abejonių dėl byloje pateiktų nuotraukų autentiškumo ir esant akivaizdžiam savavališkai rekonstruoto bei iki tol buvusio pastato aukščio skirtumui, teismai pagrįstai šiais įrodymais rėmėsi kaip pagrindu darydami išvadą apie padidėjusius ginčo pastato išorinius matmenis. Teismai taip pat pagrįstai nurodė, kad buvusius iki savavališkos rekonstrukcijos statinio parametrus patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenys, buto planas, dokumentai, kurių pagrindu ieškovė įsigijo butą.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

20. Ieškovės nuomone, šioje byloje prejudicinę galią turi nutartys, priimtos administracinio teisės pažeidimo byloje dėl to paties pobūdžio ieškovės veiksmų, atliktų rekonstruojant ginčo pastatą. Pažymėtina, kad nurodyta administracinio teisės pažeidimo byla Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutarimu nutraukta suėjus nuobaudos skyrimo terminui, todėl šioje byloje galinčių turėti reikšmės aplinkybių nenustatyta.

21. Pasisakant dėl ieškovės argumento, kad teismas turėjo spręsti dėl kitų asmenų įtraukimo į bylą, pažymėtina, kad pagal TPSVPĮ 14 straipsnio 1 dalį Inspekcijos pareigūnas, nustatęs, kad statyba yra savavališka, surašo savavališkos statybos aktą ir jį teisės aktų nustatyta tvarka įteikia statytojui kaip viešosios teisės nuostatas pažeidusiam asmeniui. Statytojas yra statybos dalyvis (Statybos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jis statytojo teisę gali įgyvendinti tik kai turi statybą leidžiantį dokumentą, kuris statinio rekonstravimo atveju išduodamas tik esant statinio bendraturčių sutikimui (Statybos įstatymo 23 straipsnio 8 dalies 5 punktas), taip užtikrinant jų teisių apsaugą. Už netinkamą įstatyme nustatytų pareigų vykdymą ar kitų asmenų teisių pažeidimą statytojui gali būti taikoma civilinė ir administracinė atsakomybė.

22. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 3 dalį statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka, o pagal to paties įstatymo 4 dalį nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti. Statinys, pastatytas pažeidžiant Statybos įstatymo imperatyviąsias normas, negali būti pirmiau nurodyta tvarka suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas ir įkeistas kaip hipotekos objektas (CK 4.171 straipsnio 1 dalis).

23. Byloje kilo ginčas ne dėl iki rekonstrukcijos pradžios buvusio statinio ir išlikusių jo dalių, bet dėl statinio, kurį sudaro tik savavališkai pastatytos naujos statinio dalys, neteisėtumo. Jų statytoja – ieškovė, dėl to byloje nėra ginčo, ieškovė kitokių aplinkybių nenurodė. Ginčo Aktas ir Privalomasis nurodymas surašyti bei įpareigojimai suformuluoti būtent asmeniškai ieškovei, kaip statytojai, vykdžiusiai statybos darbus, t. y. byloje nagrinėti klausimai tik dėl ieškovės teisių ir pareigų, susijusių su jos atliktais statybos darbais, o dėl statinio dalių, buvusių iki rekonstrukcijos, be kita ko, priklausančių ir kitam bendraturčiui A. M. ir įkeistų bankui, bei jų teisių byloje nesprendžiama.

24. Kasacinio skundo argumente, kuriuo ieškovė teigia, kad ginčijamų Akto ir Privalomojo nurodymo apskundimo terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo to momento, kai ieškovė pirmiau minėtoje administracinėje byloje teisme susipažino su skundžiamais dokumentais, arba šis terminas turėjo būti atnaujintas, nesuformuluota teisės problema, o tik pateikiama jokiomis teisės normomis nepagrįsta nuomonė, todėl toks argumentas nenagrinėtinas kaip neatitinkantis CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

25. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, nekonstatuoja pagrindo panaikinti ar pakeisti ieškovės skundžiamus procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. gegužės 15 d. nutartimi priimant ieškovės kasacinį skundą atidėtas 82 Eur žyminio mokesčio mokėjimas iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Dėl to išnagrinėjus bylą kasacine tvarka ir netenkinus kasacinio skundo, iš ieškovės priteistina 82 Eur žyminio mokesčio Lietuvos valstybei.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės K. K. 82 (aštuoniasdešimt du) Eur atidėto mokėti žyminio mokesčio.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Donatas Šernas

Dalia Vasarienė