2013-05-07 Nr. BB-751-1-64-1-00858-2009-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K- 220/2013

Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00858-2009-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.5;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

išteisintojo A. B. gynėjui advokatui Romualdui Matoniui,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nuosprendis ir A. B. išteisintas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį neįrodžius, kad padarė nusikalstamą veiką.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams; pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, nuteistasis įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – A. B. uždrausta vienerius metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Priteista civiliniam ieškovui (nukentėjusiajam) V. K.: iš nuteistojo A. B. 58 275 Lt neturtinei žalai bei 4030 Lt jo atstovavimo išlaidoms atlyginti; iš civilinio atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ 1725 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

V. K. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Civiliniam ieškovui – Kauno teritorinei ligonių kasai – pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. B. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu (panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį) išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad vairuodamas automobilį pažeidė saugaus eismo taisykles, todėl įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, t. y.: 2007 m. rugpjūčio 27 d. apie 00 val. 05 min., (duomenys neskelbtini), neatsargiai vairuodamas automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950; toliau – KET) 53, 172, 173 punktuose nurodytus reikalavimus – nesilaikė eismo dalyviui privalomų laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo, kelio, meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti automobilį iki bet kurios iš anksto matomos kliūties, o pastebėjęs kliūtį nesulėtino greičio, nesustojo ir jos neapvažiavo, todėl automobiliu užvažiavo ant kelio važiuojamojoje dalyje gulėjusio A. K., kuris nuo šio eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė.

Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. išteisinamąjį nuosprendį dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų bei netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nuosprendį, kuriuo A. B. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl to A. B. nepagrįstai išteisino. Kasatoriaus manymu, teismas neanalizavo bylos įrodymų visumos, juos vertino atskirai, rėmėsi išimtinai A. B. parodymais ir tik ta jų dalimi, kuri šiam buvo palanki. Iš nuosprendžio neaišku, kurie liudytojų parodymai, anot teismo, yra „nenuoseklūs, prieštaringi“, kokie nurodyti faktai „akivaizdžiai neteisingi“ ar „prieštarauja kai kurioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms“. Tuo tarpu nagrinėjant įvykio situaciją, esminės aplinkybės yra: ar liudytojai, važiavę priešpriešine eismo juosta, matė kliūtį (nukentėjusįjį A. K.) A. B. kelyje, o tai, kad liudytojai galėtų visiškai identiškai parodyti, iš kokio atstumo jie pastebėjo šią kliūtį, – mažai tikėtina. Kasaciniame skunde pažymima, kad liudytojai, būdami didesniu nei 19,3 m atstumu nuo A. K. , jį matė, o kitoje gatvės pusėje matė dviratį; dėl šių aplinkybių jų parodymai sutampa. Taigi, kelyje gulintį A. K. , dėvėjusį šviesius drabužius, galėjo matyti ir A. B. . Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad dėl prasto apšvietimo A. B. tokios kliūties nepastebėjo – neatitinka bylos duomenų, kuriuos teismas ignoravo. Kasatorius nurodo, kad iš paties kaltininko A. B. parodymų, cituotų išteisinamajame nuosprendyje, aišku, jog jie nenuoseklūs, prieštaringi: pirmiausia jis nurodė siluetą matęs 50 m, po to 20–30 m atstumu, galiausiai – nematęs. Be to, A. B. pripažino, kad dėmesį buvo sutelkęs į priešpriešinę eismo juostą, manęs, jog ten įvyko eismo įvykis. Atsižvelgiant į tai, A. B. parodymai turėjo būti įvertinti kritiškai, tačiau teismas to nepadarė, į pirmiau nurodytas aplinkybes neatsižvelgė. Kasatorius daro išvadą, kad A. B. automobilį vairavo neatidžiai, buvo nukreipęs dėmesį ne į kelią, o kitur, tačiau būdamas pakankamai atidus galėjo pastebėti jo eismo juostoje gulintį A. K.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad dalį išvadų apeliacinės instancijos teismas padarė ne remdamasis bylos medžiaga, o vadovaudamasis asmenine patirtimi, pavyzdžiui, apie „paprasčiausiai neįmanomą“ dviratininko nukritimą nuo dviračio „kartu su savimi nenuverčiant ir dviračio“, kai tokia aplinkybė neginčijamai nustatyta bei nebuvo ginčijama ir paties A. B. Kasatorius pabrėžia ir tai, kad autotechninius tyrimus atlikusiems specialistams, priešingai nei teigiama išteisinamajame nuosprendyje, buvo žinomas A. B. automobilio „VW Passat“ aukštis (standartinis tam tikriems modeliams) ir kitos aplinkybės, nes jiems buvo pateikti visi bylos dokumentai. Atlikus kompleksinę medicininę–autotechninę–trasologinę ekspertizę pateiktos išvados, patvirtinančios, kad mirtinas sužalojimas A. K. buvo padarytas A. B. automobilio dugno detalėmis, o bylos duomenys nepatvirtina sužalojimo padarymo krentant nuo dviračio galimybės. Tuo tarpu dar 2010 m. balandžio 21 d. nutartyje, kuria paskirta ekspertizė, apeliacinės instancijos teismas dėl šių faktų išreiškė poziciją, nurodydamas, jog esą „neįtikėtina“ smilkinine galvos dalimi įlenkti priekinį automobilio buferį, radiatoriaus grotelių apatinę dalį, sugadinti radiatorių taip, kad iš jo ištekėtų skystis (tas pats pasakyta ir išteisinamajame nuosprendyje).

Kasatoriaus įsitikinimu, jei apeliacinės instancijos teismas būtų laikęsis BPK nustatytų reikalavimų sprendimą pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, būtų padaryta išvada, kad A. B. , privalėdamas būti itin atsargus, suvokti, kad kelyje galbūt įvyko eismo įvykis (guli dviratis, sustojo automobiliai, savo eismo juostoje mato šešėlį), taip nesielgė, o priešingai – nesiėmęs jokių atsargumo priemonių, nesumažinęs greičio, neįsitikinęs, ar kelyje nėra kliūties, pažeidė KET reikalavimus, todėl įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo A. K. Šie padariniai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su A. B. neteisėtais veiksmais. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, neanalizuodamas ir nevertindamas visų byloje nustatytų aplinkybių, o tik darydamas prielaidą, kad A. B. negalėjo išvengti susidūrimo su važiuojamojoje eismo juostoje gulinčiu A. K. (ir tuo paneigdamas A. B. kaltę), netinkamai taikė BK 14, 16 straipsnių nuostatas. BK 281 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma dėl neatsargumo. Transporto priemonę vairuojantis asmuo privalo imtis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitiems eismo dalyviams, važiuoti saugiu greičiu; atsižvelgiant į važiavimo, kelio bei kitas sąlygas, vairuotojas taip pat privalo imtis papildomų atsargumo priemonių – sulėtinti greitį, sustabdyti transporto priemonę tada, kai kyla pavojus eismo saugumui. A. B. šių reikalavimų nesilaikė ir vairavo automobilį neatsargiai, taip sukėlė BK 281 straipsnio 5 dalyje nurodytus padarinius, todėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis priimtas nesilaikant apeliacinį procesą reglamentuojančių BPK normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka (2000 m. birželio 16 d. nutarimo redakcija) 1 punktas).

Kasacinis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas (BPK 369 straipsnis).

BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas patikrintų ją tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, šiame privalo nurodyti nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti (arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir nuteisti), taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tik laikantis BPK reikalavimų nustačius teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes, galimas tinkamas ir teisingas baudžiamojo įstatymo (BK specialiosios dalies normų) taikymo klausimų išsprendimas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio, byloje neginčytinai nustatyta tai, kad 2007 m. rugpjūčio 27 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu A. B. , jo paties vairuojamu automobiliu, nestabdydamas, užvažiavo ant jo kelyje gulėjusio, parkritusio nuo dviračio A. K. , o šis patyrė sužalojimus, dėl kurių netrukus mirė. Sprendžiant klausimą, ar A. B. pažeidė KET 53, 172, 173 punktų reikalavimus, pažymėtina, kad pagal juos eismo dalyvis (vairuotojas) privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, važiuojant atsižvelgti į vairavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (jei jis galėjo tai pastebėti), o jai atsiradus – sulėtinti greitį ar sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį (nekeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams). Nusikalstama veika (BK 281 straipsnis), kuria pažeidžiamos kelių transporto eismo saugumo taisyklės, padaroma neatsargia kaltės forma, dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis), t. y. nustačius subjektyviojo požymio buvimą – kad kaltininkas (transporto priemonės vairuotojas), nors ir nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Baudžiamoji atsakomybė už Kelių eismo taisykles pažeidžiančius kaltus veiksmus pagal BK 281 straipsnį kyla, kai jie susiję priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje nurodytais padariniais. Šis nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis konstatuojamas tuo atveju, kai būtent kaltininko (vairuotojo) padarytas KET pažeidimas lemia padarinių atsiradimą.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar A. B. padarė BK 281 straipsnio 5 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai dėl minėtų požymių (kaltės ir priežastinio ryšio) padarė skirtingas išvadas.

Nustatydamas teisiškai reikšmingus faktus ir atsakydamas į klausimą, ar A. B. , privalėjęs važiuoti atsargiai, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklės, laikėsi šių taisyklių ir buvo atsargus, ar jo veiksmai lėmė eismo įvykį ir jo metu sužaloto A. K. mirtį, pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė ir įvertino įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius visas svarbias bylai aplinkybes, ir tuo pagrindė savo išvadas dėl teisiškai reikšmingų faktų nustatymo. Šio teismo apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad A.

B., vairuodamas transporto priemonę (padidinto pavojaus šaltinį), buvo neatidus ir neatsargus, taip pažeidė KET 52, 172, 173 punktuose nurodytus reikalavimus ir tai lėmė eismo įvykį (užvažiavo ant kelyje gulinčio, nuo dviračio nukritusio A. K. ), dėl kurio nukentėjusysis žuvo. Padarytas išvadas dėl A. B. neatsargios kaltės ir tiesioginio priežastinio ryšio tarp jo veikos ir kilusių padarinių teismas grindė įvykį mačiusių liudytojų parodymais, jų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis, iš dalies – paties A.

B. parodymais, kitais bylos įrodymais, kuriais remdamasis nustatė: kad A. B. , atsižvelgiant į matomumo sąlygas, eismo situaciją (važiavo įjungtomis šviesomis, nebuvo jo matomumą trukdančių daiktų ir kt.), turėjo realią galimybę pamatyti savo kelyje kliūtį (gulintį A. K.) ir, laiku stabdydamas ar ją apvažiuodamas, išvengti eismo įvykio; kad minėta kliūtis prieš kaltininko vairuojamą automobilį atsirado ne netikėtai, nes A. K. , nors ir neilgai, bet tam tikrą laiką gulėjo kelyje, per šį laiką kiti eismo dalyviai (liudytojai), iš jų ir tie, kurie važiavo kita eismo juosta, jį pastebėjo, spėjo sustabdyti automobilius ir imtis kai kurių veiksmų; kad A.

B. , pasak jo paties, nepastebėjo gulinčiojo dėl to, jog dėmesį buvo daugiau sutelkęs ne į savo važiuojamą eismo juostą (kaip to reikalauja eismo saugumo taisyklės), o kitur, kur matė žmones ir pan., taigi važiavo neatsargiai. Tai, kad A. K. mirė nuo sužalojimų, padarytų pervažiavus jį A. B. vairuojamam automobiliui, teismas visų pirma grindė M. Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) 08(01) išvadomis apie sužalojimų pobūdį, kilmę, jų padarymo mechanizmą, įvertinęs šį aktą kaip išsamų, detalų, paremtą ekspertų ištirtais žuvusiojo medicininiuose dokumentuose užfiksuotais objektyviais duomenimis (sužalojimų, būdingų kritimui, griuvimui – nėra), atitinkantį kitus bylos įrodymus (pavyzdžiui, liudytojų parodymus, Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadas).

Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. B. , nuosprendyje padarytų išvadų nepagrindė taip, kaip tai nurodyta BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatose. Šis teismas, konstatuodamas, kad išteisintasis negalėjo išvengti susidūrimo su eismo juostoje staiga atsiradusia kliūtimi – gulinčiu A. K. , nes jo (kliūties) laiku nepastebėjo dėl kitoje gatvės pusėje degusio apšvietimo (stulpų), nuo kurių kelyje susidarė matomumą trukdantis šešėlis, rėmėsi tik dalimi išteisintojo parodymų, susijusių su minėta aplinkybe, nors šis nurodė ir kitokią priežastį, dėl kurios galėjo nepastebėti kliūties (buvo sutelkęs dėmesį ne į kelio dalį, kuria važiavo), ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų apie faktines aplinkybes, kurioms esant A.

B. turėjo galimybę pamatyti kliūtį, jei būtų buvęs atidus. Įvykio liudytojų parodymus apeliacinės instancijos teismas formaliai įvertino kaip nepatikimus ar neteisingus dėl to, kad šie nevienodai (prieštaringai) nurodė atstumus, kuriems esant pastebėjo parkritusį dviratininką A. K. , tačiau nevertino liudytojų parodymų patikimumo dėl esminių faktų, nepalygino jų su kitais bylos įrodymais, be kita ko, neatsižvelgė ir į objektyvias priežastis, dėl kurių atsirado pirmiau nurodyti prieštaravimai ir kuriuos pirmosios instancijos teismas pašalino.

Apeliacinės instancijos teismas suabejojo A. K. nukritimo nuo dviračio būdu, parkritusiojo gulėjimo ant kelio padėtimi (ant kurio šono, nugara ar ne priešais užvažiavusį automobilį ir pan.), tačiau iš to nepadarė jokių reikšmingų išvadų dėl eismo įvykio situacijos. Vertindamas teismo medicinos ekspertizės aktų bei specialistų išvadas teismas iškėlė abejonių dėl nukentėjusiojo mirtį sukėlusio sužalojimo padarymo mechanizmo. Paskyrus kompleksinę medicininę–autotechninę–trasologinę ekspertizę (gautas ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), pateiktos išvados teismui taip pat sukėlė abejonių dėl to, kad eismo įvykyje dalyvavusio automobilio radiatoriaus (vieno ar dviejų) sugadinimas kituose bylos įrodymuose neužfiksuotas (nors A.

B. nurodė, kad radiatorius po užvažiavimo ant nukentėjusiojo prakiuro), draudimo bendrovės (UADB „Ergo Lietuva“) pateiktame automobilio apžiūros–defektų akte nurodyti transporto priemonės apgadinimai rodo, pasak teismo, „akivaizdų absurdą“, t. y. tai, jog tokie apgadinimai (iš jų – ir radiatoriaus prakiurdymas) negalėjo būti padaryti po automobiliu atsidūrusį žmogų tempiant pirmyn – atgal (taip nustatyta byloje). Teismas, išteisinamajame nuosprendyje pažymėdamas apie ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadą dėl tikėtinų A.

K. drabužių sutepimo automobilio dugno detalėmis (priekiniuose paviršiuose) ir nuo kelio dangos (užpakaliniuose drabužių paviršiuose) bei dėl techninių galimybių laiku sustabdyti automobilį, važiuojantį 30 km/h greičiu, esant matomumui, didesniam nei 19,3 m atstumu, nurodė, kad duomenų, galinčių patvirtinti ar paneigti „šioje išvadoje reikalingas nustatyti aplinkybes, byloje taip pat nenustatyta ir faktiniais duomenimis nepatvirtinta“. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo visų bylos įrodymų, iš jų – specialistų bei ekspertų išvadų, jų paaiškinimų teisme dėl A.

K. mirtį sukėlusių sužalojimų ir iš esmės nepadarė aiškių išvadų. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą, paskyrus pirmiau nurodytą kompleksinę ekspertizę, kurią atliko teismo medicinos, eismo įvykių ir transporto trasologijos ekspertai, gautas aktas su išvadomis apie tai, kaip A. K. (užvažiavus ant jo automobiliu) galėjo būti padaryti atitinkami sužalojimai, kurie iš jų sukėlė mirtį, taip pat tai, kad mirtimi pasibaigusio galvos sužalojimo krentant nuo dviračio galimybės bylos duomenys nepatvirtina; taip dar kartą pasitvirtino aplinkybės, kurių buvimą, remdamasis bylos įrodymų visuma, konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo išvados, paremtos fragmentišku įrodymų vertinimu, kai kuriais atvejais – samprotavimais apie galimas („absurdiškas ir neįtikėtinas“) situacijas iš savo patirties, nepaneigia byloje nustatytų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų faktų, todėl išteisinti A. B. nebuvo pagrindo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 5 dalį, todėl šis nuosprendis naikintinas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padaręs BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, – teisėtas, todėl paliktinas galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Antanas Klimavičius

Dalia Bajerčiūtė