2013-05-21 Nr. BB-913-1-60-1-00043-2011-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-246/2013

Teisminio proceso Nr. 1-60-1-00043-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.12;

2.1.2.4;

2.1.7.1;

2.1.7.4;

2.1.16.2.13 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

gynėjui advokatui Juliui Jasaičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 11 d. nuosprendžio dalis dėl V. M. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 1 dalį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis: V. M. nuteistas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 20 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos ir neatliktos trejų metų vienuolikos mėnesių ir dviejų dienų laisvės atėmimo bausmės dalies pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir nustatyta galutinė subendrinta ketverių metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2011 m. kovo 26 d. iki 2011 m. spalio 11 d. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 11 d. nuosprendžiu V. M. buvo išteisintas, nes neįrodyta, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir G. K., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. M. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su G. K., nuo 2011 m. kovo 20 d. 23 val. iki 2011 m. kovo 25 d. 15 val. tyrimo metu nenustatytoje vietoje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo M. B. priklausantį 13 000 Lt vertės automobilį „VW Passat“, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad tas automobilis gautas nusikalstamu būdu, t. y. pagrobtas, ir nuo 2011 m. kovo 25 d. 15 val. iki 26 d. 14 val. minėtu automobiliu naudojosi.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. M. gynėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis V. M. nėra teisėtas ir pagrįstas, teismas pažeidė esmines įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, sprendimą dėl V. M. kaltės priėmė, remdamasis prielaidomis, o tai pripažįstama esminiais BPK pažeidimais, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 dalys).

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nešališkumo principą, nes visas procesas buvo nukreiptas bet kokiomis priemonėmis apkaltinti V. M. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Pasak kasatoriaus, visi prokuroro prašymai, net ir neatitinkantys įstatymo reikalavimų, buvo tenkinami, o V. M. bei jo gynėjo prašymai buvo atmetami be motyvų. Procesiniuose dokumentuose bei baigiamųjų kalbų metu išdėstyti argumentai buvo ignoruojami arba iškraipoma jų esmė. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje ignoravo (neįvertino ir nepaminėjo) išteisintojo V. M. BPK 317 straipsnyje nustatyta tvarka pateiktus atsikirtimus į prokuroro apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė, iš esmės į jį perkeldamas prokuroro apeliaciniame skunde ir baigiamojoje kalboje išdėstytus argumentus, visiškai nesigilindamas į bylos esmę bei faktines bylos aplinkybes: nuosprendyje tvirtinama, kad V. M. naudojosi iš jo kratos metu paimtu telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), nors tai neatitinka tikrovės, nes nurodytas telefonas su tokiu numeriu šio ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rastas, byloje nėra jokių duomenų apie V. M. sąsajas su šiuo numeriu (tai išteisinamajame nuosprendyje akcentavo ir pirmosios instancijos teismas). Asmenys, pas kuriuos buvo rastas neva V. M. priklausantis telefonas, kaip ir nuosprendyje minimos V. M. ir E. M. teisme neapklausti. Prašymas apklausti liudytoją E. M. buvo atmestas be jokių motyvų, pažeidžiant BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, nuosprendyje atkartojo prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, kad pareigūnai kelis mėnesius klausėsi V. M. pokalbių su G. K., nors tai argumentuotai buvo paneigta pirmosios instancijos teisme, nes pareigūnas V. M. teisme pripažino, kad V. M. telefono niekada nėra klausęsis; be to, G. K. buvo sulaikytas praėjus kelioms dienoms po vagystės, todėl pareigūnai negalėjo kelis mėnesius klausytis pokalbių, susijusių su šio automobilio vagyste.

Kasaciniame skunde pažymima, kad ir kiti įrodymai, kuriais apeliacinis teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį, yra prieštaringi arba grįsti prielaidomis, o ne objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nors liudytojai policijos pareigūnai V. M. ir V. V. nurodė atpažinę V. M. kaip asmenį, vairavusį automobilį „Audi”, iš jo ilgų plaukų, tačiau liudytoja J. S. tvirtino mačiusi prie mašinos asmenį su akiniais nuo saulės ir su juoda kepure, iš po kurios nesimatė plaukų, todėl apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pagrįsti kaltinamąją versiją, nurodė, kad ilgi plaukai galėjo būti paslėpti po kepure. Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nei juoda kepurė, nei akiniai nuo saulės pas V. M. nerasti.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados argumentuojamos ne bylos įrodymų visetu, jų tarpusavio sugretinimu ir palyginimu, o perkeltais iš prokuroro kalbos prieštaraujančiais bylos medžiagai bendro pobūdžio teiginiais bei atskirais fragmentais, išsamiau neanalizuojant bylos įrodymų turinio ir įrodymų vertinimui svarbių aplinkybių, t. y. esmingai pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 271-292 straipsnių reikalavimų, t. y. nepasisakė dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir tinkamai nevertino apeliacinės instancijos teisme atsiradusių įrodymų, leistinumo ir liečiamumo aspektais. Teismas rėmėsi tikėtinomis fonoskopinės ekspertizės išvadomis. Tai, kad į šią bylą garso įrašai buvo perkelti neteisėtai, anot kasatoriaus, patvirtina žemiau išdėstyti argumentai, kurie buvo pateikti ir teismui adresuotame pareiškime, V. M. išdėstant motyvus dėl atsisakymo duoti pavyzdžius lyginamajam tyrimui, taip pat išsakyti V. M. gynėjo baigiamųjų kalbų metu. Pagal teismų praktiką viename baudžiamajame procese taikant procesinės prievartos priemones gauta faktinė informacija kitame baudžiamajame procese ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo leidimu gali būti naudojama tik tada, jei kitame baudžiamajame procese tiriama ar nagrinėjama nemažesnio pavojingumo nusikalstama veika (kasacinės nutartys Nr. 2K-526/2008, Nr. 2K-120/2008). Be to, ši veika turėtų būti nurodyta BPK 154 straipsnio 1 dalyje kaip tokia, kuri sudaro pagrindą klausytis asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais. Byloje esantis garso įrašas, pasak kasatoriaus, neatitinka nė vieno iš pirmiau išdėstytų reikalavimų: 1) V. M. buvusi inkriminuota nusikalstama veika yra priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, todėl laikytina mažesnio pavojingumo nei nusikalstama veika, kurią tiriant buvo taikomos procesinės prievartos priemonės; 2) ši veika nepatenka į BPK 154 straipsnio 1 dalyje išvardytą sąrašą nusikalstamų veikų, sudarančių pagrindą klausytis asmenų pokalbių; 3) telefoninio pokalbio garso įrašas šioje byloje naudojamas, nesant tam būtino teismo leidimo, nes į teismą buvo kreiptasi bei leidimas buvo gautas leisti garso įrašą panaudoti ikiteisminiame tyrime dėl kitos nusikalstamos veikos, t. y. dėl automobilio „VW Passat” vagystės, kuris tuo metu atitiko visus pirmiau išdėstytus reikalavimus, todėl toks teismo leidimas ir buvo gautas, vėliau ikiteisminis tyrimas dėl automobilio vagystės 2011 m. birželio 1 d. prokuroro nutarimu buvo nutrauktas.

Kasatoriaus nuomone, teisėtumo aspektu abejotina ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis pareikalauti iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo šioje byloje vykusio teisiamųjų posėdžių garso įrašų ir juose užfiksuotus G. K. ir V. M. balsus panaudoti kaip lyginamuosius pavyzdžius atliekant teismo nutartimi paskirtą fonoskopinę ekspertizę. BPK 260 straipsnis, reglamentuojantis garso ir vaizdo įrašymo priemonių panaudojimą teisiamajame posėdyje, nustato, kad minėtas priemones proceso metu gali naudoti teismas posėdžiui užfiksuoti. Anot kasatoriaus, kitoks įrašo panaudojimas yra neleistinas, todėl šio garso įrašo ekspertinis tyrimas negalėtų būti traktuojamas tinkamu įrodymu, atitinkančiu BPK 20 straipsnio reikalavimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 17 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių aplinkybes, dėl kurių baudžiamas procesas negalimas, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje nurodyta, kad, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba teismo nutarčiai ar prokuroro nutarimui nutraukti procesą, baudžiamasis procesas laikomas baigtu ir naujas baudžiamasis procesas dėl tos pačios nusikalstamos veikos draudžiamas nepriklausomai nuo anksčiau priimto teismo sprendimo rūšies ar proceso nutraukimo pagrindo. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme baudžiamojo proceso nutraukimas yra suprantamas kaip galutinis baudžiamojo proceso užbaigimas. Kasatoriaus nuomone, šioje byloje konstatavus, kad ikiteisminis tyrimas dėl automobilio pagrobimo V. M., vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra nutrauktas, tolesnis šios nusikalstamos veikos tyrimas ar iš jo išplaukiantys bet kokie teisių suvaržymai (tą pačią dieną pradėjus naują ikiteisminį tyrimą, V. M. be jokios naujos teismo sankcijos buvo laikomas toliau suimtas dėl automobilio vagystės, be teismo sankcijos telefoniniai pokalbiai panaudojami iš nutrauktos ikiteisminio tyrimo bylos kitoje byloje) yra negalimi. Pradėjus naują ikiteisminį tyrimą, anot kasatoriaus, nebėra jokio įstatyminio pagrindo jame remtis nutraukto ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis.

Apeliacinės instancijos teismas kaip dar vienu įrodymu, neva patvirtinančių V. M. kaltę, rėmėsi prokuroro pateiktais įrodymais bei argumentais, kad tiriamame mėginyje yra sumišę dviejų asmenų DNR. Kasatorius mano, kad tai savaime suprantama ir būtų keista, jeigu specialistai būtų aptikę tik vieno asmens DNR pėdsakus, iš ko išplauktų išvada, kad tokie pėdsakai buvo nuvalyti, pažymi, kad nė viena iš byloje esančių specialisto išvadų nepatvirtino V. M. buvus pagrobtame automobilyje.

Teismas kaip dar vienu įrodymu rėmėsi pirmosios instancijos teisme duotais pareigūnų V. M. bei V. V. parodymais, tačiau neargumentavo, kodėl, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, tiki šių asmenų parodymuose nurodytomis net ir tarpusavyje prieštaraujančiomis esminėmis aplinkybėmis. Kasatorius teigia, kad šių asmenų teisme duotų parodymų ne tik nepatvirtino, o net davė priešingus parodymus šiai operacijai vadovavęs Klaipėdos AVPK ONTB 2-ojo skyriaus viršininkas R. S.. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje yra išdėstęs išsamius argumentus, kurie kelia pagrįstų abejonių šių pareigūnų parodymų patikimumu. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, prieštaravimų tarp liudytojų parodymų nepašalino, nepasisakė dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir tinkamai nevertino visų byloje surinktų įrodymų, o tai taip pat turėtų būti pripažinta esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 332 straipsnių nuostatų, nes nuosprendyje nepateikė motyvų, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, kokie kiti nuosprendžio klausimai netinkamai išspręsti. Be to, šis teismas pažeidė ir BPK 331 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nuosprendyje turėjo būti išdėstyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės: nurodyta jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, iš esmės nesuformulavo nuosprendžio nustatomosios dalies, iš kurios būtų aišku, ar V. M. inkriminuotas kaltinimas pasitvirtino, ir kokiomis aplinkybėmis jis padarė nusikalstamą veiką ir kaip ji turėtų būti kvalifikuojama.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, atkartojant prokuroro apeliacinio skundo argumentus, išdėstyti teiginiai, kurie ir lėmė V. M. nuteisimą, prieštarauja ne tik ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms, bet ir baudžiamojo įstatymo dispozicijai. Teismas, pasak kasatoriaus, turėjo pasisakyti ir veikų kvalifikavimo klausimu. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje ir konstatavo, kad V. M. neva tai naudojosi pagrobtu automobiliu, tačiau, kuo remiantis grindžiama tokia veiksmų kvalifikacija, nuosprendyje visiškai neargumentavo. Teismas nurodė, kad V. M. neva tai siekė sudaryti kuo palankesnes sąlygas G. K. daryti nusikaltimą, tai, beje, turėtų būti įvertinta ne kaip tiesioginio vykdytojo, o kaip padėjėjo atlikti veiksmai (BK 24 straipsnio 6 dalis). Kasatoriaus teigimu, išdėstytos aplinkybės duoda pagrindo tvirtinti, kad, net ir esant apeliacinės instancijos teismo pateiktam įvykio aplinkybių vertinimui, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Kasatorius pažymi, kad prokuroras nebuvo apsisprendęs, kaip turėtų būti vertinami V. M. veiksmai, nes apeliaciniame skunde nurodė, kad teismui nustačius, jog V. M. nusikaltimo padarymo metu buvo ne vykdytojas, o padėjėjas, galėjo V. M. veiką perkvalifikuoti į lengvesnę pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 189 straipsnio 1 dalį. Tokia prokuroro nuostata prieštarauja formuojamai kasacinio teismo praktikai, nes kaltinimas gali būti keičiamas tik BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodytų proceso dalyvių prašymu.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų leistinumo ir jų vertinimo

Kasacinio skundo argumentai dėl to, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis ir prieštaringais įrodymais, atmestini. Teismas savo išvadą apie V. M. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje kartu su G. K. pagrindė įrodymų visuma: liudytojų V. M. ir V. V. parodymais (jie atpažino V. M. kaip asmenį, kuris, vairuodamas automobilį „Audi”, lydėjo G. K. vairuojamą vogtą automobilį „VW Passat“); pokalbių tarp asmenų, besinaudojusių mobiliojo ryšio telefonais Nr. (duomenys neskelbtini) (2011 m. kovo 25 d., 15.51-15.59 val.), įrašu ir stenograma, iš kurių galima spręsti apie šių asmenų suderintus veiksmus gabenant vogtą automobilį; šio garso įrašo fonoskopinės ekspertizės išvada (ji patvirtino, kad šiuose įrašuose, tikėtina, užfiksuoti V. M. bei G. K. balsai ir kalba, įrašai nėra sumontuoti, juose nėra trynimo požymių, užfiksuotų telefoninių pokalbių dalyviai kalba iš automobilių, esančių kelyje ar netoli kelių); šių asmenų susirašinėjimo SMS žinutėmis (2011 m. kovo 25 d., 15.51-15.57 val.) suvestine, informacija, patvirtinančia, kad iš V. M. priklausančio telefono 2011 m. kovo 25 d. skambinta netoli vietos, kur stovėjo vogtas automobilis „VW Passat“.

Kasatorius atkreipia dėmesį į klaidingai apkaltinamajame nuosprendyje nurodytą aplinkybę – kad skambutis iš Gargždelių k. padarytas telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. to paties abonento, kurio pokalbiai su G. K. užfiksuoti garso įraše ir stenogramoje. Su šia pastaba sutiktina. Iš tiesų pagal bylos medžiagą iš Gargždelių k. buvo skambinta naudojantis kitu numeriu – (duomenys neskelbtini). Tačiau šiuo atveju neteisingo numerio nurodymas laikytinas technine klaida, kuri nepaneigia teismo padarytų išvadų. Byloje atlikta įeinančių ir išeinančių skambučių naudojantis numeriu (duomenys neskelbtini) analizė netiesiogiai patvirtina asmens, besinaudojusio šiuo numeriu, buvimą netoli vietos, kurioje stovėjo pagrobtas automobilis. Byloje esantys duomenys (T. 3, b. l. 78, 80, 87) rodo, kad 2011 m. kovo 25 d. telefonu abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo skambinta iš Gargždelių, Grūšlaukės ir Darbėnų k., esančių netoli vietos, kur stovėjo vogtas automobilis „VW Passat“. Telefonas su tokiu numeriu paimtas iš G. M., Kretingoje, (duomenys neskelbtini) (V. M. sesers adresas), pareikalavus pateikti V. M. priklausančius daiktus (T. 2, b. l. 2). Numeris (duomenys neskelbtini) nustatytas pagal užklausą dėl iš V. M. sesers namų paimto telefono SIM kortelės numerio (T. 3, b. l. 85-86). Pažymėtina, kad netoli Darbėnų k. 2011 m. kovo 25 d. buvo užfiksuotas ir G. K. skambutis iš Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 3, b. l. 87). Visi šie duomenys nėra tiesioginis V. M. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje įrodymas, tačiau teismas, vertindamas juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, įrodinėjimo tvarkos nepažeidė.

Kasatoriaus argumentas, kad teismas rėmėsi tikėtinomis fonoskopinės ekspertizės išvadomis, atmestinas. Tai, kad ekspertų išvadose naudojamas žodis „tikėtina“, nereiškia, jog jos nepatikimos ir jomis negalima remtis. Įrodymų patikimumo klausimą teismas spendžia atsižvelgdamas į byloje esančių aplinkybių visumą, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Šiuo atveju fonoskopinės ekspertizės išvados buvo vertinamos kartu su kitais įrodymais, patvirtinusiais V. M. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje kartu su G. K., dėl jų patikimumo teismui abejonių nekilo. Neprieštarauja BPK normų reikalavimams ir tai, kad teismas nutarė, kaip lyginamuosius pavyzdžius atliekant teismo nutartimi paskirtą fonoskopinę ekspertizę panaudoti teisiamųjų posėdžių metu darytus garso įrašus ir juose užfiksuotus G. K. ir V. M. balsus. Šį teismo sprendimą lėmė nuteistųjų G. K. ir V. M. atsisakymas pateikti savo balsų lyginamuosius pavyzdžius fonoskopinei ekspertizei. Kasaciniame skunde nepateikta įtikinamų argumentų, pagrindžiančių, kad dėl tokio teismo sprendimo fonoskopinės ekspertizės išvada prarastų savo leistinumą.

Atmestini ir argumentai dėl V. M. ir G. K. pokalbių garso įrašo, kaip įrodymo, neleistinumo. Pažymėtina, kad šis garso įrašas (kartu ir jo stenograma, taip pat SMS žinučių suvestinė) gautas iš kitos bylos, kurioje teismo nutartimi buvo leista klausytis G. K. pokalbių, daryti jų įrašus, kontroliuoti, fiksuoti ir kaupti elektroniniais ryšiais perduodamą informaciją (T. 2, b. l. 15). Šie kitoje byloje gauti duomenys apie V. M. ir G. K. pokalbius ir susirašinėjimą SMS žinutėmis tiesiogiai susiję su šioje byloje tirta automobilio vagyste, todėl prokuroro prašymu ir teisėjo sutikimu (T. 2, b. l. 12) šiuos duomenis, vadovaujantis BPK 162 straipsniu, leista panaudoti nagrinėjamoje byloje. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tai kad 2011 m. birželio 1 d. ikiteisminis tyrimas dėl automobilio vagystės nutrauktas (T. 1, b. l. 3) ir pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamu būdu gauto turto (automobilio) įgijimo ir naudojimosi (T. 1, b. l. 2), nereiškia, kad minėti iš kitos bylos gauti duomenys negalėjo būti toliau naudojami. Tokio ribojimo BPK normos nenustato. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas ir kito pradėjimas kaip procesiniai veiksmai šiuo atveju buvo susiję su įtarimų perkvalifikavimu, tačiau byla dėl tų pačių įtariamųjų ir to paties įvykio buvo toliau tiriama. Todėl, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, visa iki tol sukaupta įrodomoji medžiaga neprarado savo teisinės reikšmės.

Nors BK 189 straipsnyje numatytas nusikaltimas nepriklauso veikoms, dėl kurių gali būti leista klausytis asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti (BPK 154 straipsnio 1 dalis), šiuo atveju tai nereiškia, kad, perkvalifikavus įtarimus, gautas garso įrašas (kartu ir jo stenograma, taip pat SMS žinučių suvestinė) prarado juridinį leistinumą. Pirma, teismo sankcija asmenų pokalbių kontrolei duota tiriant apysunkį nusikaltimą (BK 178 straipsnio 2 dalis), dėl kurio tokia kontrolė, remiantis BPK 154 straipsniu, leistina. Antra, šie kitoje byloje užfiksuoti duomenys panaudoti šioje byloje, kurioje taip pat buvo tiriamas apysunkis nusikaltimas –automobilio vagystė. Trečia, nors V. M. ir G. K. galiausiai buvo apkaltinti ir nuteisti už nesunkų nusikaltimą (BK 189 straipsnis 1 dalis), tačiau šis nusikaltimas glaudžiai susijęs su to paties automobilio vagystės įvykiu – tik jiems inkriminuota, kad ne jie patys pagrobė automobilį, bet įgijo jį iš nenustatyto asmens ir juo naudojosi. Todėl darytina išvada, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės rezultatai šioje byloje neprarado savo įrodomosios reikšmės, jų panaudojimas nepažeidė BPK normų reikalavimų, o kaltinamieji dėl to nepatyrė neproporcingo įstatymų garantuojamų teisių suvaržymo.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Kasatoriaus argumentai, kad byloje yra pagrindas perkvalifikuoti V. M. veiksmus iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnio 1 dalį, vykdymo į padėjimą ją padaryti (BK 24 straipsnio 6 dalis), atmestini. Byloje nustatyta, kad G. K. ir V. M., įsigydami ir naudodamiesi pagrobtu automobiliu, veikė kartu – kaip bendrininkų grupė. Iš byloje esančių duomenų neįmanoma nustatyti tikslių vogto automobilio įsigijimo aplinkybių ir to, ką bendrininkai planavo su juo daryti. Kaltinamieji iš viso neigė V. M. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje ir tarpusavio susitarimo detalių neatskleidė. Kita vertus byloje aiškiai nustatytas bendras disponavimas šiuo automobiliu nuo 2011 m. kovo 25 d. 15 val. iki 26 d. 14 val. ir bendrais veiksmais vykdytas automobilio gabenimas. Tai, kad V. M. vairavo kitą automobilį, užtikrindamas vogto automobilio gabenimo saugumą, neprieštarauja išvadai apie bendravykdytojo vaidmens atlikimą realizuojant BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.

Dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nešališkumo principą, nes visas procesas buvo nukreiptas bet kokiomis priemonėmis apkaltinti V. M. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, visi prokuroro prašymai buvo tenkinami, o V. M. bei jo gynėjo prašymai buvo atmetami be motyvų.

Teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nešališkumo principas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas, teismas privalo vengti situacijų, keliančių proceso dalyviams pagrįstų abejonių dėl teismo objektyvumo. Tačiau vien tai, kad teismas byloje tenkina prokuroro prašymus, kuriems prieštarauja gynyba, neleidžia daryti išvados apie teismo šališkumą. Pažymėtina ir tai, kad BPK 241 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisiamojo posėdžio pirmininko pareiga imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės.

Teisėjų kolegija, patikrinusi kasatoriaus argumentus dėl šališkos teismo pozicijos proceso metu ir reagavimo tik į prokuroro prašymus, nustatė, kad, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, V. M. ir jo gynėjas prašė teismo pridėti prie bylos charakteristiką, taip pat kai kuriuos procesinius dokumentus, susijusius su atstovavimu civilinėje byloje (šie prašymai patenkinti), taip pat prašė apklausti E. M. dėl telefono abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini), paimto iš V. M. sesers namų, priklausymo (šis prašymas atmestas). Teismas patenkino prokuroro prašymus atlikti įrodymų tyrimą, išklausyti telefoninių pokalbių įrašus, skirti jų fonoskopinę ekspertizę, kaip lyginamuosius pavyzdžius paimant balsus, įrašytus teisiamojo posėdžio metu, pridėti prie bylos specialisto išvadą ir kitą įrodomąją medžiagą. Nuteistasis ir jo gynėjas visiems šiems prokuroro prašymams prieštaravo (T. 4, b. l. 129-130, 136, 161). Konstatuotina, kad prokuroro prašymų tenkinimas šiuo atveju siejamas su teismo siekiu atlikti pirmosios instancijos teisme netirtų duomenų tyrimą ir nustatyti byloje tiesą, tačiau ne su jo šališkumu. Atsisakymas apklausti V. M. sugyventinę E. M. taip pat neleidžia įžvelgti šališko įrodymų tyrimo. Ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kurie neatitinka kitų bylos duomenų, apie telefoną, paimtą iš V. M. sesers namų, nieko neminėjo, o pirmosios instancijos teisme iš viso atsisakė duoti parodymus. Be to, duomenys dėl to, kam priklausė minėtas telefonas, nėra esminiai sprendžiant V. M. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje įrodytumo klausimą. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl kitų argumentų

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Kasacinio skundo argumentai apie tai, kokie bylos duomenys geriausiai atskleidžia įvykio aplinkybes, o kokie – ne, kokiais įrodymais teismas turėjo vadovautis, o kokius turėjo atmesti, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko. Kasaciniame skunde pateikta nemažai teiginių, kuriais kritikuojamas apeliacinės instancijos teismo atliktas atskirų įrodymų vertinimas ir padarytų išvadų motyvai, deklaratyviai teigiama, kad teismas nepašalino liudytojų parodymų prieštaravimų, nepasisakė dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių, tinkamai nevertino visų byloje surinktų įrodymų ir pan. Tokie argumentai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas ir paliktini nenagrinėti.

Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nuosprendyje neišdėstė įrodyta pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių ir nesuformulavo nuosprendžio nustatomosios dalies, neatitinka tikrovės. Iš tikrųjų nuosprendyje šios aplinkybės nurodytos, nustatomoji dalis suformuluota.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad, nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, nuteistojo gynėjo kasacinis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. M. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Tomas Šeškauskas

Olegas Fedosiukas