2013-08-27 Nr. AB-4400-3-61-3-01372-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-986/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01372-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1–2; 40–41), prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas; Tarnyba) 2012 m. balandžio 25 d. raštą Nr. 1SS-(7.5)-760 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir Tarnybos 2012 m. balandžio 25 d. raštas Nr. 1SS-(7.5)-760) ir įpareigoti Tarnybą atkurti L. J. M. nuosavybės teises į išlikusį 1,2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone, kurį iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė P. J..

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. kovo 22 d. kreipėsi į Tarnybą, prašydamas atkurti L.J. M. nuosavybės teises į likusį negrąžintą buvusio savininko P. J. 1,2 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone. Prie prašymo pridėjo 1924 m. birželio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį, Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr.44-825-25960 dėl nuosavybės teisių atkūrimo L.J. M.. Tarnyba 2012 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 1SS-(7.5)-760 nepagrįstai atsisakė atkurti nuosavybės teises į žemę. Pareiškėjas teigė, kad aplinkybę, jog P. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 50,2 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone, patvirtina ne tik 1924 m. birželio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartis, bet ir 1940 m. spalio 19 d. (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės ūkių, pradedant nuo penkių ha, sąrašas. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gruodžio 27 d. pažymoje apie nuosavybę Nr. R4-2152 nurodyta, jog archyvo saugomuose fonduose nerasta dokumentų, patvirtinančių, kad P. J. iki 1941 m. birželio 30 d. pardavė ar padovanojo dalį žemės sklypo.

Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad jo motina L.J. M. 1992 m. kreipdamasi dėl žemės gražinimo, (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai buvo pateikusi 1924 m. birželio 10 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria jos tėvas P. J. įsigijo 50,2 ha žemės. Atkuriant nuosavybės teises L.J. M. buvo suklaidinta žemėtvarkos darbuotojų, kurie išaiškino, jog sutartyje sieksniais nurodytą plotą perskaičiuojant į hektarus, tai atitinka 49 ha. Nurodė, kad šias aplinkybes gali patvirtinti liudytoja R. D., dirbusi (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnyboje. Be to paaiškino, kad 1992 metų prašymas dėl žemės grąžinimo surašytas ir pasirašytas ne pareiškėjo motinos L.J. M. ir kad prašyme matyti taisymai. Pareiškėjas teismo posėdyje teigė, kad 1940 m. lapkričio 22 d. nutarime nurodyta, jog P. J. nuosavybės teise valdo 49,0 ha sklypą, tačiau tai buvo sąmoningai suklastota būsimo P. J. žento A. M. (pareiškėjo tėvo), kuris tuo metu buvo sovietinėje valdžioje ir turėjo tikslą nuslėpti tikrąjį turimos žemės plotą, kad P. J. nepatektų į sąrašą deportuojamų į Sibirą asmenų, turinčių daugiau kaip 50 ha žemės.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 47–50) paaiškino, kad priimant Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 44-825-25960 dėl nuosavybės teisės atkūrimo L. J. M., žemės savininkė ar jos įstatyminiai atstovai nepareiškė pretenzijų dėl sprendime nurodyto turėtos žemėvaldos ploto, ar jai sugrąžinto nuosavybėn žemės ploto netikslumo, nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo į papildomą žemės plotą. 1924 m. birželio 10 d. 50,20 ha žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties kopija Zarasų rajono žemėtvarkos skyriui buvo pateikta 2009 m. liepos 24 d., t.y. praleidus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytą terminą, todėl pareiškėjas turėtų kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinančio dokumento pateikimui, taip pat su prašymu dėl P. J. 1940 m. turėtos 50,20 ha žemės valdymo juridinio fakto nustatymo, kadangi pateikta žemės pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina 50,20 ha žemės valdymą tik 1924 metais. Sutartį Tarnybai pateikė ne buvusio savininko įstatyminis atstovas ar jo teisių perėmėjas, bet dabartinis žemės sklypo savininkas L. P., kuris nedalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo L. J. M. procese ir nebuvo jos įstatyminis atstovas. Tarnybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. 3B-(9.5)-P-159-159/2-159/3-278 priimtas remiantis žemės nacionalizavimą 1940 m patvirtinančiais dokumentais, pačios pretendentės L. J. M. prašyme išreikšta valia atkurti nuosavybę į 49 ha žemės ir jos sutikimą bei patvirtinimą kartografuojant turėtos žemėvaldos plotą, kad buvęs savininkas P. J. 1940 m. vykdant nacionalizaciją (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone turėjo 49,00 ha žemės. Kartografuojant šioje vietovėje kitų buvusių savininkų turėtos žemės plotus, negrąžintos nuosavybėn natūra (turėtoje vietovėje) žemės plotų, kurie 1940 m. buvo P. J., ar kitų asmenų nuosavybė, nėra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 84–90) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl Tarnybos 2012 m. balandžio 25 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į 1,20 ha žemės.

Ištyręs įrodymus iš L. J. M. žemės nuosavybės tvarkymo bylos dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėjo motinos L. J. M. (iki santuokos su A. M. – L. J. J.) tėvas buvo P. J., T., miręs (duomenys neskelbtini) m. (b. l. 108 -110). L. J. M. 1992 m. gegužės 25 d. kreipėsi į Zarasų rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybą (toliau – ir (duomenys neskelbtini) AART) su prašymu grąžinti nuosavybėn buvusio savininko P. J. iki 1940 m. turto nacionalizavimo (duomenys neskelbtini) kaime turėtos 49,00 ha žemėvaldos plotą, pirktą iš Latvijos piliečio (teismui apžiūrai buvo pateikta Zarasų rajono, (duomenys neskelbtini) apylinkės L.

J. M., P. suteiktos žemės, privačiam ūkiui steigti dokumentų byla Nr. 107 (b. l. 92) (toliau – byla Nr. 107). 1992 m. lapkričio 9 d. pažymoje Nr. FR-746ap.19B82L10 nurodyta, kad P. J. iki 1940 m. liepos 22 d. turėjo iš viso 49,00 ha žemės ūkio naudmenų. Pažyma parengta remiantis Lietuvos valstybinio archyvo 1940 m. lapkričio 12 d. pažyma, giminystės ryšio dokumentais, Lietuvos TSR žemės ūkio liaudies komisariato archyvinio fondo duomenimis, Zarasų apskrities valstybinės žemės fondo bylos Žemės ūkio komisijos 1940 m. lapkričio 22 d. nutarimu dėl (duomenys neskelbtini) valsčiaus dėl žemės paėmimo į valstybinės žemės fondo, ūkininkų, turinčių 30 ha ir daugiau žemės, sąrašu (byla Nr. 107, b. l. 91). (duomenys neskelbtini) AART 1992 m. lapkričio 9 d. išvadoje, pasirašytoje L.J.

M., dėl žemės nuosavybės teisės atstatymo L. M., P., nurodyta, kad tikslinga atstatyti nuosavybės teisę į 49,00 ha žemės Zarasų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. ((duomenys neskelbtini) ap.) ir žemę grąžinti natūra (byla Nr. 107, b. l. 89). 1992 m. lapkričio 13 d. žemės sklypo ribų ir jų paženklinimo akte, kurį pasirašė L.J. M., nurodytas sklypo plotas 49,00 ha (byla Nr. 107, b. l. 98–99). Lietuvos žemės ūkio ministro pavaduotojo 1993 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr.44-825-25960 L. J. M. atkurta nuosavybės teisė į P. J. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą 49,00 ha žemės plotą, grąžinant natūra 49 ha žemės, iš jų 22 ha žemės apaugusios mišku (byla Nr. 107, b. l. 83).

Žemės sklypas (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) Valstybinio žemės kadastro duomenų registre įregistruotas 1995 m. balandžio 12 d., nuo 1994 m. vasario 17 d. žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 48,00 ha (byla Nr. 107, b. l. 77–79). L.J. M. 1995 m. balandžio 12 d. sutartimi (Registro Nr. 1264) padovanojo sūnui A. M. 48,00 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v.), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Zarasų rajone (byla Nr. 107, b. l. 71).

L.J. M. mirė (duomenys neskelbtini) (byla Nr. 107, b. l. 58). Pagal 1997 m. lapkričio 5 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą 1,00 ha žemės sklypą ((duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v.), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Zarasų rajone, paveldėjo jos sutuoktinis A. M. (byla Nr. 107, b. l. 59). Paveldėtojas A. M. 1998 m. kovo 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė D. R. nuosavybėn paveldėtą 1,00 ha žemės sklypą (byla Nr. 107, b. l. 57). Pagal 2001 m. lapkričio 6 d.

Turto pardavimo be varžytinių aktą žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) perėmė nuosavybėn L. P. (byla Nr. 107, b. l. 56). Žemės sklypo laikinajame plane 2002 m. birželio 7 d. nustatytas sklypo plotas 48,00 ha (byla Nr. 107, b. l. 53). G. P. ir L. P. nuo 2008 m. balandžio 24 d. yra šio sklypo savininkai (byla Nr. 107, b. l. 48–50).

Teismas nustatė, kad L. P., veikiantis pagal įgaliojimą registruotą 30-ajame notarų biure, registro Nr. 30RS-638, Tarnybos direktoriui 2012 m. kovo 22 d. pateikė prašymą, prašydamas pakartotinai išnagrinėti pateiktus dokumentus bei (duomenys neskelbtini) agrarinės komisijos sprendimo teisėtumą, atkuriant L.J. M. nuosavybės teises į 49,00 ha ploto sklypą vietoj P. J. turėto 50,2 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, įgyto pagal 1924 m. birželio 10 d. pirkimo pardavimo sutartį, kurios kopija patvirtinta 1991 m. birželio 9 d. (duomenys neskelbtini) raj., Valstybinio notaro registro Nr. 1-1189 (žemės nuosavybės tvarkymo bylos , toliau – ir ŽNT byla, 158 l.). Tarnyba pareiškėjo skundžiamu 2012 m. balandžio 25 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-760 informavo L. P., kad vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka), 4 punkto nuostatomis, L. J. M. Žemės ūkio ministerijos 1993 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 44-825-25960 atstatytos nuosavybės teisės į žemę, ją grąžinant natūra, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad Zarasų apskrities Žemės ūkio komisijos 1940 m. lapkričio 22 d. nutarimas „Dėl (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės paėmimo į valstybinį žemės fondą, ūkininkų, turinčių 30 ha ir daugiau žemės, sąrašas“ yra nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas. Jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Tarnybos 2012 m. balandžio 25 d. rašte taip pat pažymėta, kad L. P. dėl žemės ploto į kurį L.J. M. atkurtos nuosavybės teisės, buvo informuotas Tarnybos 2010 m. kovo 25 d. raštu Nr. 3B-(9.5)-P-159-159/2-159/3-278 buvo informuotas dėl L.J. M. atstatytos nuosavybės teisės (ŽNT bylos 159–160 l.).

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad L. J. M. nuosavybės teisės buvo atkurtos Lietuvos žemės ūkio ministro 1993 m. lapkričio 26 d. sprendimu. Sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 2 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims atstatoma nuosavybės teisė į šį išlikusį nekilnojamąjį turtą: 1) žemę; 2) miškus; 3) ūkinės-komercinės paskirties pastatus su priklausiniais; 4) gyvenamuosius namus su priklausiniais. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnyje reglamentuojama nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančią žemę atstatymo sąlygos ir tvarka. Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims nuosavybės teisė į žemės ūkio paskirties žemę atstatoma šią žemę grąžinant pagal nustatyta tvarka sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus arba ją išperkant šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytais išpirkimo būdais (1 dalis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 (Žin., 1992, Nr. 4-74; 1993, Nr. 17-440) patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos“ (toliau – ir Atstatymo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 4 punkte buvo nustatyta, kad buvęs turto savininkas, o jam mirus – jo vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai) ar sutuoktinis prašymus atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 1991 m. gruodžio 31 d., mirusio buvusio savininko mirusių vaikų sutuoktinis ir vaikai – iki 1992 m. sausio 31 d. pateikia miestų, rajonų valdyboms pagal šio turto buvimo vietą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimo Nr. 331 „Dėl piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos“ (Žin., 1991, Nr. 27-747) nustatyta tvarka, o prašymus atstatyti nuosavybės teises į žemę ir miškus – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 259 „Dėl agrarinės reformos parengiamųjų darbų“ (Žin., 1991, Nr. 22-558, Nr. 28-777) nustatyta tvarka.

Šios Tvarkos 1 punkte nurodyti asmenys, turintys teisę į žemės nuosavybės atstatymą miestų ir miesto tipo gyvenviečių teritorijoje, prašymus paduoda iki 1992 m. kovo 31 d., o prašymus atstatyti nuosavybės teises į žemės ūkio paskirties žemę, esančius kaimo vietovėje gyvenamuosius namus su priklausiniais bei mišką – iki 1992 m. gegužės 31 dienos. Minėtos Tvarkos 4 punkte buvo nustatyta, kad nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesni išrašai, ipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesni išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai.

Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei agrarinės reformos tarnyboms pateikti įvairių dokumentų – kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalinimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, reikalingų žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų bei turto nacionalizavimo aktų – nuorašai.

Jeigu dokumentus, įrodančius žemės nuosavybės teisę, piliečiai išsaugojo ir juos pateikė apylinkės agrarinės reformos tarnybai, vietoj originalų prie prašymų gali būti pridedami apylinkės viršaičio patvirtinti tų dokumentų nuorašai.

Teismas nustatė, kad nuosavybės teisės L. J. M. į P. J. turėtos 49,00 ha žemėvaldos plotą buvo atkurtos pagal jos 1992 m. gegužės 25 d. prašymą, remiantis Zarasų apskrities Žemės ūkio komisijos 1940 m. lapkričio 22 d. nutarimo „Dėl (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės paėmimo į valstybinį žemės fondą ūkininkų, turinčių 30 ha ir daugiau žemės sąrašo“ duomenis, kuriuose nurodyta, kad P. J. valdė 49,00 ha žemėvaldą (ŽNT byla, 23 l.). Priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę buvo atsižvelgta į pateiktus turėtos žemės nuosavybės patvirtinančius dokumentus, L.J. M. prašymą ir jame nurodytą buvusios žemėvaldos 49,00 ha plotą, pretendentės sutikimą, derinant 1992 m. lapkričio 13 d. grąžintinos žemės paženklinimą vietovėje, nustatant grąžintinų sklypų ribas ir plotą.

Pareiškėjo teigimu, P. J. iki nacionalizacijos valdė 50,2 ha žemės plotą, todėl Tarnyba jam nepagrįstai neatkuria nuosavybės teisių į 1,2 ha žemės. Iš Kauno notarinio archyvo (duomenys neskelbtini) apskrities 1924 metams pripažinimo aktų knygos Pirmykščio išrašo puslapių 55 ir 56 Nr. 27 teismas nustatė, kad juose įrašyta, jog 1924 m. birželio 6 d. Latvijos piliečiai G. ir E. N. ir P. J. surašė pirkimo pasižadėjimo pardavimo sutartį: „Aš, G. N., užpardaviau P. J. priklausančią man ir mano žmonai J. N. teisę į keturiasdešimt devynis hektarus devynis tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt ir šešiasdešimt dalis ketvirtainių metrų (keturias dešimtis penkias dešimtinis du tūkstančiu šimtą ketvirtainių sieksnių) nejudamojo turto (duomenys neskelbtini) vienkiemy, (duomenys neskelbtini) valsčiaus, (duomenys neskelbtini) apskrities“. 1924 m. birželio 10 d. surašė pirkimo-pardavimo aktą, kuriame: „G. ir E. N. <..> teisę į penkiasdešimt hektarų devynis šimtus penkiasdešimt devynis ir du šimtu tūkstantinių ketvirtainių metrų (45 dešimtines 2100 ketvirtainių sieksnių), bendrame dabartiniu metu su T. N. valdyme <...> pardavė P. J. už sutartą kainą dvidešimt devynis tūkstančius penkis šimtus litų“ (b. l. 20–23). 1940 m. spalio 19 d. (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės ūkių, pradedant nuo penkių ha, sąraše įrašyta „Eil. Nr. 539, kaimas – (duomenys neskelbtini), J. P., 50,22“ (b. l. 6–8). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gruodžio 27 d. pažymoje apie nuosavybę Nr. R4-2152 buvo nurodyta, jog archyvo saugomuose fonduose nerasta daugiau žinių apie P. (P.) J. Zarasų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime (ūkyje) turėtą žemę bei dokumentų, patvirtinančių, kad P. J. iki 1941 m. birželio 30 d. pardavė ar padovanojo dalį žemės sklypo, Kauno notarinio archyvo (duomenys neskelbtini) aps. 1924 m. pripažinimo aktų knygos 1924 m. birželio 10 d. pirmykščio išrašo, žemės plano archyve saugomuose fonduose nerasta. Nurodyta, kad Zarasų ((duomenys neskelbtini)) notaro, Kauno notaro J. L. dokumentai į archyvą saugojimui neperduoti (b. l.10–11).

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad prie A. M. skundo pridėtame 2009 m. birželio 20 d. paaiškinime (nenurodyta, kam paaiškinimas teiktas) nurodyta, kad atkuriant jo motinai L.J. M. paveldėjimo teise priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Zarasų rajone, žemėtvarkos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriui dėl nuosavybės atstatymo buvo pateikta 1924 m. birželio 10 d. notariškai patvirtinta pirkimo-pardavimo sutarties kopija, patvirtinta Zarasų raj. Valstybinio notaro 1991 m. birželio 9 d., registro Nr. 1-1189. Žemėtvarkos tarnybos darbuotojai paaiškino, kad perskaičiavus nurodytą pirkimo-pardavimo sutartyje penkiasdešimt hektarų devynis šimtus penkiasdešimt devynis ir du šimtus tūkstantinių ketvirtainių metrų (45 dešimtinis 2100 ketvirtainių sieksnių) atitinka 49 ha žemės ploto. Tokiu būdu suklaidino, sumažindami grąžinti žemės sklypo plotą 1,20 ha (b. l. 24). L. ir G. P. 2009 m. liepos 24 d. Utenos apskrities viršininko administracijai pakartotinai teikė prašymo kopiją, adresuotą Zarasų rajono žemėtvarkos skyriui. Nurodė, kad 1924 m. birželio 10 d. įforminta pirkimo-pardavimo sutarties kopija iš bylos dingo, o nuosavybės teisės L.J. M. buvo atkurtos remiantis neteisėtu dokumentu. Patikslino reikalavimą, prašydami atkurti nuosavybės teises į 50,20 ha sklypą (byla Nr. 107, b. l. 17). L. ir G. P. 2009 m. birželio 30 d. Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjai išsiuntė žemės sklypo pirkimo sutartį, 1924 m. liepos 18 d. patvirtintą notaro. Prašyme nurodė, kad iš A. M. paaiškinimo dėl atkurtų nuosavybės teisių matyti, kad L. M. atstatytos nuosavybės teisės nesivadovaujant minėtu dokumentu (byla Nr. 107, b. l. 18).

Pareiškėjas teigė, kad tą aplinkybę, jog L. M. (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai buvo pateikusi ir 1924 m. birželio 10 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartį, gali paliudyti R. D., dirbusi (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnyboje. Teismas pareiškėjo prašymu teismo posėdyje liudytoja apklausė R. D.. Liudytoja parodė, kad negali paaiškinti jokių aplinkybių, susijusių su L.J. M. žemės nuosavybės teisių atkūrimo procesu. R. D. paaiškino, jog dirbo buhaltere ir žemės nuosavybės atkūrimo dokumentų netvarkė, todėl kokius dokumentus teikė tarnybai L.J. M. kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, nurodyti negali.

Iš byloje esančio Kauno notarinio archyvo (duomenys neskelbtini) apskrities 1924 metams pripažinimo aktų knygos pirmykščio išrašo puslapių 55 ir 56 Nr. 27, teismas nustatė, kad šio dokumento nuorašas Zarasų rajono notarės buvo patvirtintas 1991 m. spalio 9 d. (b. l. 16–18). Tačiau teismas sprendė, jog vien faktas, kad sutartis notaro buvo patvirtinta 1991 m. dar nesudaro pagrindo laikyti įrodytu, kad 1992 m. šią sutartį L.J. M. pateikė (duomenys neskelbtini) AART, kadangi visi likusieji šioje byloje aptarti dokumentai rodo, kad L.J. M. kreipėsi dėl 49 ha žemės grąžinimo, pasirašė savo prašymą, taip pat 1992 m. lapkričio 9 d. (duomenys neskelbtini) AART išvadą (byla 107, b. l. 89), 1993 m. rugpjūčio 4 d. Zarasų rajono valdybos išvadą (byla 107, b. l. 88) bei 1992 m. lapkričio 13 d. žemės sklypo ribų ir jų paženklinimo aktą (byla Nr. 107, b. l. 98–99). Nuosavybės teisių atkūrimo bylose 1924 m. birželio 10 d. žemės pirkimo - pardavimo sutarties nėra, liudytoja R. D. tokios sutarties buvimo ar nebuvimo, grąžintinos žemės ploto apskaičiavimo aplinkybių negalėjo patvirtinti, nurodžiusi, kad neprisimena.

Iš pareiškėjo pateikto su skundu 1940 m. spalio 19 d. (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės ūkių, pradedant nuo penkių ha, sąrašo kopijos teismas nustatė, kad jame nurodytas (duomenys neskelbtini) kaimas, P. J. pavardė ir 50,20 ha žemės. Iš Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus spaudo nustatė, kad ši kopija patvirtinta 2010 m. kovo 2 d. (b. l. 7–9). Nebuvo duomenų, kad L.J. M. atkuriant nuosavybės teisę į žemę, minėtas dokumentas buvo pateiktas (duomenys neskelbtini) AART.

Teismas sutiko su Tarnybos išvada, kad L.J. M. 1993 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 44-825-25960 atkurta nuosavybės teisė į žemę, ją grąžinant natūra, nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, vadovaujantis L.J. M. išreikšta valia. Nuosavybės teisių atkūrimo bylose esantys duomenys patvirtino, kad L.J. M. buvo pateikusi vieną - 1992 m. gegužės 25 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 49,00 ha žemės plotą, jokio kito prašymo dėl didesnio žemės ploto grąžinimo teismui pateiktose Nuosavybės teisių atkūrimo bylose nebuvo. L.J. M. prašymas pasirašytas jos pačios. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad pareiškime pasirašė ne L. J. M., o kas nors kitas, nebuvo duomenų, kad jis buvo suklastotas. Be to, L.J. M. sutiko ir su nustatyto 49,00 ha žemės sklypo ribomis. Jokių rašytinių duomenų apie tai, kad L.J. M. būtų nesutikusi su nustatyto žemės sklypo ribomis ar būtų teikusi kitą prašymą, nebuvo.

Teismas konstatavo, kad rašytiniai duomenys patvirtina, jog priimant Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 44-825-25960 dėl nuosavybės teisės atkūrimo L. J. M., ji nepareiškė pretenzijų dėl sprendime nurodyto turėtos žemėvaldos ploto ar jai sugrąžinto nuosavybėn žemės ploto netikslumo. Pareiškėjas šių aplinkybių teismui taip pat neįrodė. Pagal Turto pardavimo be varžytinių aktą G. P. ir L. P. perėmė 48,00 ha žemės, o prašė suformuoti nuosavybėn 50,20 ha žemės, t. y. didesnį plotą nei buvo perimta pagal minėtą aktą. Pagal Atstatymo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatas įstatyminis atstovas L.J. M. nuosavybės teisių atkūrimo procese galėjo būti tik pareiškėjas, jos sūnus.

Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys duomenys patvirtino, kad tik L. ir G. P.. pirmiausia 2009 m. birželio 30 d., o vėliau ir 2009 m. liepos 24 d., pateikė 1924 m. birželio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria grindžia aplinkybę, jog P. J. valdė 50,20 ha plotą. Jokių kitų minėtos sutarties pateikimo aplinkybių, kurias nurodė pareiškėjas ir kurios galėtų lemti Tarnybos sprendimą dėl atkūrimo L. M. nuosavybės teisių į 1,2 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone, teismas nenustatė.

Teismas nurodė, kad dėl aptartų motyvų negali būti pagrindu tenkinti skundą ir pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gruodžio 27 d. pažymoje apie nuosavybę Nr. R4-2152 nurodyta, jog archyvo saugomuose fonduose nerasta dokumentų, patvirtinančių, kad P. J. iki 1941 m. birželio 30 d. pardavė ar padovanojo dalį žemės sklypo.

Teismas konstatavo, kad Tarnyba 2010 m. kovo 25 d. raštu Nr. 3B-(9.5)-P-159-159/2-159/3-278 (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos 132–136 l.) L. P. ir G. P. pateikė išsamią informaciją dėl nuosavybės teisės atkūrimo L.J. M. ir atsisakymo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,20 ha.

Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas kreipėsi į teismą dėl turėtos žemės nuosavybės patvirtinančių dokumentų pateikimo praleisto termino atnaujinimo ar dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog P. J. 1940 m. turėjo 50,20 ha žemės, nustatymo.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas nusprendė, kad Tarnybos 2012 m. balandžio 25 d. raštas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl atmetė reikalavimą dėl šio rašto panaikinimo. Tarnyba, išnagrinėjusi L. P. 2012 m. kovo 22 d. prašymą, argumentuotai jam atsakė kokiais teisės aktais ir P. J. nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais buvo remtasi, atkuriant nuosavybės teises L. J. M.. Atmetęs reikalavimą dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti Tarnybą atkurti L. M. nuosavybės teises į išlikusį P. J. iki nacionalizacijos valdytą 1,2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone.

III. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 96–99) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atstatyti 1,2 ha 1992 m. lapkričio 13 d. abriso duomenis ir ribas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų,

2. Teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodymų vertinimo. Teismas formaliai, paviršutiniškai, neobjektyviai vertino pareiškėjo teismo posėdžio metu duotus parodymus ir dokumentus apie tai, kad yra pateiktas (duomenys neskelbtini) AART L. M. rašytas pareiškimas atkurti nuosavybės teises į 50,22 ha žemės sklypą, pridedant reikalaujamus Tarnybos dokumentus, tarp jų 1924 m. birželio 10 d. žemės pirkimo sutartį, kuri, apelianto teigimu, Tarnyboje dingo. Pasak apelianto, 1992 m. lapkričio 9 d. pažyma, kurioje teigiama, kad P. J. iki 1940 m. liepos 22 d. valdė 49,0 ha, sudaryta sąmoningai ignoruojant turimus dokumentus t. y. 1924 m. birželio 10 d. pirkimo sutartį bei archyvinį 1940 m. spalio 19 d. (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės ūkių, pradedant nuo penkių ha sąrašą, taip pat tendencingai ir neobjektyviai vadovaujantis turimu prieštaringu dokumentu – 1940 m. lapkričio 22 d. nutarimu.

Teismas konstatavo, kad L.J. M. prašyme išreikšta valia, tačiau pareiškėjas pateikė teismui paaiškinimą, kad buvo Tarnybos darbuotojų įtikinti, jog pirkimo sutartyje nurodyti matavimo vienetai yra dešimtinės, o ne hektarai. Perskaičiavus į hektarus gaunamas 49,0 ha žemės plotas. Apelianto teigimu, jis nebuvo supažindintas su pažyma, nuslepiant jos turinį bei kitus Tarnybos turimus archyvinius dokumentus. 1992 m. gegužės 25 d. prašymą rašiusio darbuotojo paminėta, kaip ir kada buvo įsigyta žemė – tai patvirtina, kad tuo metu buvo pateikta sutartis ir žinomas sutarties turinys bei plotas - 50,2 ha.

Apelianto teigimu, sąmoningai buvo neskaičiuojami sutartyje nurodyti ketvirtainiai sieksniai (2100 ketvirtainių sieksnių) su koeficientu (1 kv. m. sieksnio = 4,55 kv. m.; 2100 x 4.552 = 9559,2 kv. m. = 1,0 ha). Pagal dokumentus ir atkuriant nuosavybę natūra žemės plotas sudaro (49,185 + 1,0) 50,185 ha. Apelianto teigimu, būsimam žentui A. M. (tėvui) sąmoningai klastojant dokumentus ir tokiu būdu siekiant išvengti įtraukimo į išvežamų į Sibirą sąrašus, galėjo atsirasti 49,0 ha žemės plotas. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gruodžio 27 d. pažymoje apie nuosavybę Nr. R4-2152 nurodyta, kad iki 1940 m. liepos 22 d.

P. J. valdė 50,22 ha žemės sklypą ir iki 1941 m. birželio 30 d. nėra duomenų apie sklypo ploto pasikeitimus. Ši pažyma teismo nebuvo objektyviai įvertinta. 1992 m. lapkričio 13 d. sklypo ribos buvo paženklintos pagal išlikusius „kapčius“. Sklypo ribos buvo padidintos neinformuojant savininkų, pastačius naujus riboženklius bei pažymint atstumus 1992 m. lapkričio 13 d. sklypo matavimo abrise. Žemės sklypas 1995 m. balandžio 12 d. buvo įregistruotas Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir preliminariai sudarė 49,7 ha su namų valda 0,9 ha.

Iš viso suformuotas sklypas sudaro 50,6 ha, tai atitinka 1924 m. spalio 6 d. pirkimo sutartyje nurodytą plotą – 50,2 ha. Teismui turėjo sukelti abejonių tai, kad, apelianto teigimu, žemės sklypo planas yra suklastotas be savininko žinios ir sutikimo, o perimto sklypo ribų įregistravimui kadastro žemėlapyje planas pateiktas tik 2005 m. spalio mėnesį.

3.Teisingumas šioje byloje buvo vykdomas formaliai, neobjektyviai ir šališkai, neįvertinat ir atmetant proceso dokumentus bei teigiant, kad trūksta įrodymų, tikint tik atsakovo paaiškinimais, kad nebuvo pateikti dokumentai.

Atsakovas Nacionalinė Žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 125–128) atsakovas nurodo šiuos argumentus:

1. Pareiškėjo motina – L. J. M. 1992 m. gegužės 25 d. kreipėsi į Zarasų rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybą, prašydama grąžinti nuosavybėn buvusio savininko P. J. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą 49,00 ha žemėvaldą. Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 44-825-25960 L. J. M. atkurta nuosavybės teisė į P. J. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą 49,00 ha žemės plotą grąžinant žemės sklypus (48,00 ha žemės (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1,00 ha žemės (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) natūra – t. y. buvusioje vietovėje. Priimant šį sprendimą buvo atsižvelgta į pretendentės prašyme išreikštą valią atkurti nuosavybės teises į 49,00 ha turėtos žemėvaldos, jos sutikimą derinant 1992 m. lapkričio 13 d. grąžintinos žemės paženklinimą vietovėje ir nustatant grąžintinų žemės sklypų ribas ir plotą bei į vėlesnį turėtos žemės nuosavybę patvirtinantį dokumentą – Zarasų apskrities Žemės ūkio komisijos 1940 m. lapkričio 22 d. nutarimo dėl (duomenys neskelbtini) valsčiaus ūkininkų žemės paėmimo į valstybinį žemės fondą, ūkininkų, turinčių 30 ha ir daugiau žemės, sąrašo duomenis.

2. Apelianto argumentai, esą Tarnybos Zarasų skyriaus darbuotojai prarado ar nuslėpė L.J. M. iki nuosavybės teisių 1993 metais atkūrimo pateiktus kitus dokumentus, neparemti jokiais įrodymais.

3. Priimant sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę buvo vadovautasi 1940 m. archyvo dokumentu, kuriame buvusios žemėvaldos plotas nurodytas hektarais (49 ha). Todėl nėra ir nebuvo tikslo atlikti žemės ploto perskaičiavimo iš dešimtainių ar sieksnių. Apeliaciniame skunde minimas 48,00 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v.) įregistruotas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo (VĮ Registrų centras) duomenų bazėje. Pagal Registro tvarkytojo 2013 m. sausio 18 d. duomenis, šio žemės sklypo plotą sudaro 48,00 ha žemės, o ne 45,6731 ha, kaip teigia apeliantas.

4. Apeliantas neginčija 1993 metais priimto Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimo dėl nuosavybės atkūrimo L. J. M. į 49,00 ha žemės teisėtumo, (duomenys neskelbtini) AART pirmininko A. Š. 1992 m. lapkričio 9 d. pasirašytos pažymos bei inžinieriaus A. D. 1992 m. lapkričio 13 d. parengto „M. L. – J. P. žemės sklypo ribų matavimo abriso“ duomenų. Apeliacinio skundo reikalavimas „...priimti naują sprendimą atstatant 1,2 ha 1992 m. lapkričio 13 d. abriso duomenis ir ribas“ yra pareikštas abstrakčiai. Pirma, Abrise yra pažymėti du sklypai, o apeliantas nedetalizuoja, kuris iš jų (ar abu), kurioje vietoje ir kaip turi būti padidintas. Antra, apeliantas, neginčydamas Abriso duomenų, t. y. Abrise nurodytų žemės sklypų plotų, , prašo pagal Abriso duomenis padidinti grąžinto (-ų) žemės sklypo(-ų) plotus iki 50,20 ha žemės. Trečia, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, L.J. M. 1993 metais grąžinti nuosavybėn žemės sklypai yra kitų asmenų nuosavybė. Šių žemės sklypų ribos pažymėtos Nekilnojamojo turto registro kadastro žemėlapyje. Ginčų teismuose tarp dabartinių žemės sklypų savininkų dėl įregistruotų žemės sklypų ribų nustatymo nėra, taip pat nėra laisvos valstybinės žemės, kurią būtų galima grąžinti natūra. Apeliantas neturi teisės reikalauti tikslinti kitų asmenų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų ribas ir plotus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas A. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. balandžio 25 d. raštą Nr. 1SS-(7.5)-760 ir įpareigoti Nacionalinę žemės atkurti L. J. M. nuosavybės teises į likusį negrąžintą 1,2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone, kurį iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė P. J..

Pareiškėjo apeliaciniu skundu apskųstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimas yra priimtas išnagrinėjus šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus. ABTĮ 130 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo „atstatyti 1,2 ha 1992 m. lapkričio 13 d. abriso duomenis ir ribas“, t.y. formuluoja reikalavimą, kurio nebuvo pareiškęs pirmosios instancijos teisme ir jį papildo prašymais pripažinti atitinkamus faktus. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 130 straipsnio 5 dalimi, nepasisako dėl apelianto reikalavimų ir prašymų, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme, kartu pažymėdama, kad reikalavimas pripažinti ar konstatuoti tam tikras aplinkybes ar faktus apskritai negali būti ginčo administraciniame teisme dalykas (ABTĮ 5, 15 str.).

Teisėjų kolegija patikrino (ABTĮ 136 straipsnis) pirmosios instancijos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. teismo sprendimo, kuriuo teismas išsprendė pirmiau minėtus pareiškėjo skunde ir jo patikslinime skunde pateiktus reikalavimus dėl atsakovo 2012 m. balandžio 25 d. rašto Nr. 1SS-(7.5)-760 panaikinimo ir įpareigojimo atkurti L. J. M. nuosavybės teises į buvusio savininko P. J. 1,2 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų, taip pat tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostatas dėl įrodymų vertinimo, vykdė teisingumą formaliai, šališkai, nevertino pareiškėjo procesinių dokumentų ir patikėjo atsakovo paaiškinimais, kad dokumentai nebuvo pateikti. Taigi apeliaciniame skunde yra keliami tik procesinės teisės normų galimo pažeidimo ar jų netinkamo taikymo klausimai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama ir į šiuos įstatymo reikalavimus.

Pagal ABTĮ 142 straipsnio nuostatas, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardytus procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ABTĮ 142 straipsnio nuostatomis nesiremia ir nenurodo nė vienos aplinkybės, kuri atitiktų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardytus atvejus. Teisėjų kolegija tikrinamoje byloje tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl konstatuoja, kad taikyti ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies nuostatas nėra pagrindo.

Atsižvelgdama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija patikrino apelianto argumentų pagrįstumą ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies nuostatų aspektu.

Įstatymas dėl įrodymų teikimo nustato bendrą taisyklę, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str.2 d.6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). ABTĮ 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, nustatanti, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, kuriais grindė savo poziciją, kad P. J. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone 50,2 ha žemės sklypą, t.y. į 1,2 ha didesnį žemės sklypą nei atkurtos L. J. M. nuosavybės teisės Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr.44-825-25960. Atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui L. J. M. nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo P. J. žemę nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės tvarkymo bylas, kuriose yra dokumentai, pradedant nuo pretendentės prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo (1992 m. gegužės 25 d.) iki nuosavybės teisių atkūrimo.

Šiose bylose taip pat yra dokumentai apie žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, savininkų pasikeitimus bei 2008 metais prasidėjusio dabartinių 48,0 ha sklypo savininkų L. P. ir G. P. susirašinėjimo su Utenos apskrities viršininko administracija, Zarasų žemėtvarkos skyriumi medžiaga. Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo prašymą dėl liudytojos R. D. apklausos ir ją apklausė. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje atliko išsamią bylos proceso šalių pateiktų įrodymų analizę, išdėstė išsamius ir aiškius motyvus dėl ištirtų įrodymų visumos vertinimo.

Remdamasis ištirtų įrodymų visuma pirmosios instancijos teismas motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl bylos proceso šalių pateiktų įrodymų, kuriais pagrindė teismo išvadas, taip pat argumentus dėl kurių atmetė kai kuriuos įrodymus, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis. Byloje nėra jokių duomenų, kurie teisėjų kolegijai suteiktų pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę, ar kitas procesinės tesiės normas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus turinio reikalavimus (ABTĮ 87 str. 4 d.).

Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai iš esmės yra apelianto nesutikimas su teismo priimtu sprendimu pareiškiant savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo, išskiriant atitinkamus dokumentus ir pareiškėjo paaiškinimus iš įrodymų visumos kaip prioritetinius. Minėta, kad teismas, nagrinėdamas bylą vadovaujasi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisykle, kurioje įtvirtinta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo teismui nėra privaloma (ABTĮ 57 str. 6 d.), o proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimui ir padarytomis išvadomis negali būti traktuojamas, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Apeliacinio skundo teiginio, esą teismas buvo šališkas, apeliantas nepagrindė įtikinamais argumentais ir įrodymais. Savo abejonę apeliantas grindžia nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti nešališkas subjektyviąja prasme, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (pvz., byla Hauschildt prieš Daniją). Teismas taip pat turi būti nešališkas objektyvia prasme, t.y. turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. prieš Islandiją EŽTT pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan. Proceso dalyvio, šiuo atveju apelianto, jokiais faktais nepagrįsta abejonė dėl teismo šališkumo negali būti pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsniu, patikrino bylą ir materialinės teisės normų taikymo aspektu. Tikrinamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo skundo pirmosios instancijos teismui, taip pat apeliacinio skundo nepagrindė jokiomis materialinės teisės normomis, nenurodė jokių materialinės teisės normų pažeidimų, kuriuos ginčo klausimu būtų padaręs atsakovas. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendime pagrįstai rėmėsi nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų normomis. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes byloje pateiktų įrodymų kontekste, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktus argumentus ir jų pagrindu padarytas išvadas, taikytinas teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad pareiškėjo skundas atmestas pagrįstai. Todėl teisėjų kolegija, apeliacine tvarka nagrinėdama kilusį ginčą, papildomai dėl visų pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų ir teismo jau ištirtų aplinkybių bei argumentų iš naujo nepasisakys, tačiau atsižvelgdama į Atkūrimo įstatymo nuostatas, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju turi būti aptarta pareiškėjo situacija Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų kontekste.

Nagrinėjamo ginčo esmė yra ta, kad pareiškėjas A. M. ((duomenys neskelbtini). mirusios L. J. M. sūnus) siekia, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į 1,20 ha žemės. Byloje nustatyta, kad L. J. M. 1992 m. gegužės 25 d. prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. J. 49 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone, išspręstas Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr.44-825-25960 – jai atkurtos nuosavybės teisės į 49 ha žemės grąžinant ją natūra. L. J. M. 1995 m. balandžio 12 d. sutartimi dalį grąžintos žemės (48 ha) padovanojo sūnui A. M., t.y. apeliantui. L.J. M. mirus, 1,00 ha žemės sklypą pagal 1997 m. lapkričio 5 d. paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo žemės savininkės sutuoktinis, kuris šį žemės sklypą 1998 m. kovo 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė D. R.. Pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Turto pardavimo be varžytinių aktą 48 ha žemės sklypą perėmė nuosavybėn L. P.. Nuo 2008 m. balandžio 24 d. šio sklypo savininkai yra G. P. ir L. P.. Pareiškėjas 2011 m. vasario 19 d. notariškai patvirtintu įgaliojimu įgaliojo L. P. atstovauti jo – L. J. M. teisių perėmėjo interesams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Iš minėtų byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad pretendentės L. J. M. 1992 m. gegužės 25 d. prašymas atkurti nuosavybės teises į P. J. 49 ha žemės sklypą yra išspręstas visiškai, nuosavybės teisės į šią nuosavybę buvo atkurtos iki pretendentės mirties. L. J. M. pagal Atstatymo įstatymą įgytą nuosavybės dalį (48 ha) 1995 m. balandžio 12 d. padovanojo savo sūnui pagal Civilinio kodekso normas. Nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procesas pagal L. J. M. 1992 m. gegužės 25 d. prašymą yra pasibaigęs, kadangi nuosavybės teisės atkurtos į visą prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytą ir nuosavybės teises patvirtinančiais įrodymais pagrįstą žemės plotą (49 ha). Todėl pareiškėjas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme negali būti laikomas įpėdiniu, kuris galėtų pretenduoti perimti L. J. M. nuosavybę atkūrus nuosavybės teisės (mirusiosios vardu).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu ir sprendimo argumentais, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų prieiti prie išvados, kad 1924 m. birželio 10 d. žemės pirkimo – pardavimo sutartis atsakovui buvo pateikta anksčiau nei 2009 metais, t.y. anksčiau nei kartu su dabartinių žemės sklypo savininkų L. ir G. P. 2009 m. birželio 30 d. pareiškimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas apie tariamai egzistavusį 1924 m. birželio 10 d. žemės pirkimo – pardavimo sutarties pateikimo L. J. M. 1992 m. gegužės 25 d. prašymą priėmusiai institucijai faktą pradėjo tvirtinti praėjus beveik 20 metų po to kai buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, nepateikdamas jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų. Šalių pozicija byloje turi būti grindžiama įrodymais (ABTĮ 57 str.), o ne įtarimais ir prielaidomis.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje išvardyti piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, suteikiant prioritetą turto savininkui ir nustatant eiliškumą, kurio turi būti laikomasi atkuriant nuosavybės teises į savininko nekilnojamąjį turtą asmenims, kurie susiję su savininku įstatyme išvardyto lygmens giminystės ryšiais, jei savininkas yra miręs. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta teisė atkurti nuosavybės teises į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikos piliečiams – turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Pagal giminystės ryšį su turto savininku vaikaičiai (įvaikaičiai) yra paskutinė grandis, kurie pagal Atkūrimo įstatymą gali teikti prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. (duomenys neskelbtini) mirus L.J. M., jos sūnus, t.y. pareiškėjas, Atkūrimo įstatymo 1 dalies 4 punkto prasme įgijo subjektinę teisę pateikti savarankišką prašymą atkurti nuosavybės teises į savo mirusiai motinai tenkančią buvusio savininko žemės dalį, jei turėjo nuosavybę patvirtinančių dokumentų, kad žemės savininkas P. J. turėjo daugiau žemės nei buvo nurodyta L. J. M. 1992 m. gegužės 25 d. prašyme (49 ha) ir pagal šį prašymą yra atkurtos nuosavybės teisės Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr.44-825-25960 (49 ha), remiantis Zarasų apskrities Žemės ūkio komisijos 1940 m. lapkričio 22 d. nutarimo dėl (duomenys neskelbtini) valsčiaus ūkininkų žemės paėmimo į valstybinį žemės fondą, ūkininkų, turinčių 30 ha ir daugiau žemės, sąrašo duomenimis, pagal kuriuos P. J. (duomenys neskelbtini) kaime iki nacionalizacijos turėjo 49,00 ha žemės. Tokį prašymą ir nuosavybę patvirtinančius dokumentus pareiškėjas turėjo paduoti iki Atkūrimo įstatymu nustatyto termino. Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjas tokio prašymo neteikė.

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas pateikti kompetentingai valstybės institucijai prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminas baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas šia įstatymo numatyta teisine galimybe dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,2 ha nėra pasinaudojęs.

Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai akcentavo, kad 1940 m. lapkričio 22 d. nutarimas dėl (duomenys neskelbtini) valsčiaus ūkininkų žemės paėmimo į valstybinį žemės fondą, ūkininkų, turinčių 30 ha ir daugiau žemės, sąrašas pagal kurį P. J. (duomenys neskelbtini) kaime iki nacionalizacijos turėjo 49,00 ha žemės, ir kuriuo remiantis buvo atkurtos L.J. M. nuosavybės teisės į 49,0 ha, laiko prasme yra vėliausias nuosavybę patvirtinantis dokumentas, t.y. vėlesnis nei apelianto nurodyta 1924 m. birželio 10 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartis ir 1940 m. spalio 19 d. (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės ūkių, pradedant nuo penkių ha, sąrašas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie suteiktų pagrindą išvadoms, jog 1924 m. žemės pirkimo – pardavimo sutartis ir 1940 m. spalio 19 d. sąrašas buvo pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises nagrinėjančiai institucijai iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo, t.y. iki 1993 metų. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gruodžio 27 d. pažyma apie nuosavybę Nr. R4-2152, kurioje nurodyta, kad iki 1940 m. liepos 22 d. P. J. valdė 50,22 ha žemės sklypą ir iki 1941 m. birželio 30 d. nėra duomenų apie sklypo ploto pasikeitimus, yra naujas dokumentas, kuris prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjančiai institucijai taip pat negalėjo būti pateikta, nes išduota 2010 metais. Byloje nustatytų aplinkybių visuma liudija, kad pagal Atkūrimo įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą, papildomi dokumentai apie P. J. nuosavybę prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjančioje institucijoje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,2 ha galėtų būti nagrinėjami iš esmės tuo atveju, jei pareiškėjui pateikus prašymą teismui dėl terminų paduoti prašymą ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo, šie terminai būtų atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad naikinti atsakovo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-760 ir įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į 1,2 ha pagal pateiktus į bylą įrodymus nėra teisinio pagrindo.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose išvardyti piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Tretieji asmenys, t.y. asmenys, kurie pirkimo ar kito sandorio būdu įgyja nuosavybėn žemės sklypą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, Atkūrimo įstatymo prasme neįgyja tų teisių, kurias turi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose išvardyti piliečiai ar pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas jų įpėdiniai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendime iš esmės tinkamai aiškino ginčo teisinį santykį reglamentuojančias materialinės teisės normas, bylai reikšmingas faktines aplinkybes nustatė ir vertino teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius