2018-10-03 Nr. AB-17499-3-62-3-02138-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1194-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02138-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. spalio 17 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis 2015 m. rugsėjo 14 d. buvo suimtas ir nuo to laiko konvojuojamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Vilkaviškio rajono apylinkės teismo posėdžius. Konvojaus automobiliuose jis buvo laikomas su antrankiais. Tiek teismo posėdžiuose, tiek sargybos kambaryje bei lydint į tualetą jis buvo vedamas su antrankiais. Pareiškėjas kreipėsi į teisėją dėl antrankių nuėmimo, tačiau jam buvo atsakyta, kad antrankių nuėmimo klausimas nepriskirtinas jo kompetencijai. Pareiškėjo nuomone, teismo salėje laikyti jį su antrankiais nebuvo jokio pagrindo. Dėl tokių veiksmų pareiškėjas negalėjo laisvai ir protingai mąstyti, tinkamai atsakinėti į jam užduodamus klausimus, jautėsi suvaržytas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas tvirtino, kad nuo pranešimo apie pareiškėjo pristatymą į teismo posėdį dėl jam uždėtų antrankių nuėmimo ir jo laikymo už teismo salėje įrengto atitvaro sprendė ne Marijampolės AVPK pareigūnai, vykdę konvojavimą, o teismo posėdžio pirmininkas, atsakingas už tvarkos užtikrinimą teismo posėdžių metu. Teismo posėdžio pirmininkas nė karto nepriėmė sprendimo leisti pareiškėjui nuimti antrankius teismo salėje ar laikyti jį ne už atitvaro, todėl pagrindo nuimti antrankius ir pareiškėją laikyti ne už atitvaro nebuvo. Tačiau, laikant pareiškėją Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sargybos kambaryje ar jį lydint į tualetą, antrankiai buvo nuimami. Pareiškėjas į teismo posėdžius buvo konvojuojamas specialiais automobiliais, kurie buvo techniškai tvarkingi ir atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Atsakovas pripažino, kad pareiškėjas iš Marijampolės AVPK areštinės į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą buvo konvojuojamas su antrankiais, tačiau tam buvo pagrindas – pareiškėjas jau keturis kartus buvo nuteistas už tyčinius nusikaltimus, nuolatos atlikinėjo laisvės atėmimo bausmes, todėl pareiškėjo asmenybė leido pagrįstai tikėtis jo neprognozuojamų veiksmų, kurie galėjo pasireikšti pasikėsinimu į konvojaus pareigūnus bei į savo paties gyvybę ar sveikatą. Konvojavimas į teismą truko neilgai (apie 25 min.) ir negalėjo sudaryti didelių nepatogumų pareiškėjui. Pareiškėjas nepasinaudojo savo teise dėl konvojavimo reikšti pretenzijas konvojaus pareigūnams ar Marijampolės AVPK vadovui.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjo M. G. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pagal Vilkaviškio rajono apylinkės teismo paraiškas 2015 m. rugsėjo 16 d., 2015 m. spalio 2 d. ir 16 d., 2015 m. lapkričio 17 d., 2015 m. gruodžio 9 d., 2016 m. sausio 18 d., 2016 m. vasario 17 d., 2016 m. kovo 10 d. bei 2016 m. balandžio 11 d. pareiškėjas iš Marijampolės AVPK areštinės į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą buvo konvojuotas specialiuoju automobiliu Fiat Ducato, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2015 m. gruodžio 11 d. – policijos tarnybiniu automobiliu Mitsubishi L200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2016 m. kovo 29 d. – policijos tarnybiniu automobiliu Škoda Yeti, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovas neginčijo aplinkybės, jog pareiškėjas į teismo posėdžius buvo konvojuojamas su antrankiais.

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 121 straipsnio 1 dalimi bei 2 dalies 4 punktu, nusprendė, jog iš Marijampolės AVPK į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą 2015 m. gruodžio 11 d. ir 2016 m. kovo 29 d. policijos tarnybiniais automobiliais pareiškėjas buvo konvojuotas su antrankiais teisėtai ir pagrįstai.

8. Teismui nebuvo pateiktos pažymos, kuriose būtų nurodyta, jog pareiškėjas yra linkęs pabėgti, užpulti konvojų, žalotis pats ar sužaloti kitus asmenis, taip pat jokie objektyvūs įrodymai, kuriais vadovaujantis būtų galima nuspręsti, jog pareiškėjas gali užpulti konvojaus pareigūnus, žalotis ar sužaloti kitus asmenis. Nusikaltimai, už kurių padarymą nuteistas pareiškėjas, nepriskirtini labai sunkiems nusikaltimams. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, jog atsakovas, konvojuodamas pareiškėją su antrankiais iš Marijampolės AVPK areštinės į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą 2015 m. rugsėjo 16 d., 2015 m. spalio 2 d. ir 16 d., 2015 m. lapkričio 17 d., 2015 m. gruodžio 9 d., 2016 m. sausio 18 d., 2016 m. vasario 17 d., 2016 m. kovo 10 d. bei 2016 m. balandžio 11 d. specialiuoju automobiliu, neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl Konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 223.2 punkto nuostatų, todėl atsakovas atliko neteisėtus veiksmus.

9. Teismas iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių garso įrašų nustatė, jog pareiškėjas teismo posėdžių metu prašymų dėl antrankių nuėmimo, nelaikymo už atskirtos pertvaros posėdžio pirmininkui nereiškė, taip pat nebuvo jokių duomenų, kad posėdžio pirmininkas buvo nurodęs konvojaus pareigūnams nuimti antrankius pareiškėjui, laikyti jį ne už pertvaros, o šių nurodymų konvojaus pareigūnai nevykdė. Tačiau byloje taip pat nebuvo duomenų, kad konvojavimą vykdę pareigūnai, pristatę pareiškėją į teismo posėdžius, būtų kreipęsi į posėdžio pirmininką dėl minėtos specialiosios priemonės naudojimo teismo posėdžio metu klausimo išsprendimo. Kadangi specialiosios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais, teisės aktų numatytais atvejais, todėl, teismo vertinimu, pareigūnai, elgdamiesi atidžiai ir rūpestingai, turėjo kreiptis į posėdžio pirmininką dėl specialiosios priemonės naudojimo klausimo išsprendimo.

10. Konvojavimą vykdę pareigūnai nesiėmė priemonių išsiaiškinti, ar šiuo atveju buvo bylas nagrinėjusių teisėjų sprendimas, atsižvelgiant į pareiškėjo asmenybę ir duomenis apie asmens realiai keliamą pavojų sau ar aplinkiniams, laikyti jį teismo posėdžio metu surakintą antrankiais. Tokiu būdu pareigūnai nesilaikė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl pareigūnų veiksmai, naudojant specialiąją priemonę (antrankius) pareiškėjo atžvilgiu teismo posėdžių metu, šiuo atveju negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2016).

11. Pareiškėjas skunde nurodė, jog su antrankiais buvo laikomas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sargybos kambaryje, taip pat su antrankiais buvo vedamas į tualetą, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsakovas pateikė teismui įrodymus, paneigiančius šį pareiškėjo tvirtinimą. Todėl šie pareiškėjo nusiskundimai pripažinti neįrodytais.

12. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų būtų patyręs kokius nors sveikatos sutrikimus. Tačiau asmens laikymas su antrankiais, nesant tam teisėto pagrindo, neabejotinai sukėlė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant įrodymų, kad dėl antrankių naudojimo, jų keliamų nepatogumų pareiškėjas skundėsi jį konvojavusiems pareigūnams, Marijampolės AVPK areštinės vadovui ar viršininkui, pareiškėjas bei jo gynėjai nekėlė antrankių naudojimo klausimo teismo posėdžių metu, teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 300 Eur suma.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

14. Atsakovas iš dalies sutinka su teismo išvada, jo antrankiai gali būti naudojami konvojuojant asmenis, kurie linkę pabėgti, užpulti, žaloti save ar kitus. Šiuo konkrečiu atveju buvo pakankamas pagrindas naudoti antrankius, nes pareiškėjas iki tol jau buvo nuteistas keturis kartus. Atsakovas pakartoja, kad naujus nusikaltimus darančio ir pakankamą laiką pataisos namuose išbuvusio pareiškėjo asmenybė leido pagrįstai tikėtis visiškai neprognozuojamų jo veiksmų, kurie, tikėtina, galėjo pasireikšti pasikėsinimu ne tik į konvojaus pareigūnų, bet ir, kaip dažnai nutinka su daug kartų teistais asmenimis, į savo paties gyvybę ir sveikatą. Pagal Konvojavimo taisyklių 118 punktą sprendimas dėl antrankių naudojimo yra konvojaus prerogatyva, todėl pareigūnai, atsižvelgę į individualią situaciją, turi teisę spręsti dėl antrankių panaudojimo. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, jog pareiškėjas galėjo patirti fizinius nepatogumus ir diskomfortą teismo posėdyje. Atsakovas kelia abejonės dėl kilusio ginčo rūšinio teismingumo. Atsakovo nuomone, teismas neįvertino to, kad klausimą dėl antrankių panaudojimo teismo posėdžio pirmininkas gali ir privalo spręsti išimtinai savo iniciatyva. Atsakovo teigimu, teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2016 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2016) šiuo atveju negalima vadovautis, nes šioje byloje ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo konvojavimas nenuėmus jam antrankių turėjo teisinį pagrindą, truko labai trumpą laiką, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių pasekmių, kurias būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Be to, pareiškėjas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nesikreipė net į savo gynėją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos galbūt nepagrįstai pareiškėją laikant su antrankiais konvojavimo į Vilkaviškio rajono apylinkės teismo posėdžius ir šių posėdžių metu, atlyginimo.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo konvojavimo į Vilkaviškio rajono apylinkės teismo posėdžius ir buvimo šiuose posėdžiuose sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad, pareiškėją į teismo posėdžius konvojuojant policijos tarnybiniais automobiliais, jis buvo teisėtai gabentas su antrankiais, tačiau, pareiškėją į teismo posėdžius konvojuojant specialiaisiais automobiliais ir teismo posėdžių metu, antrankiai pareiškėjo atžvilgiu buvo naudoti nepagrįstai. Apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės pakartoje atsiliepime į skundą išdėstytą savo poziciją, apsiriboja deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl pagrindo pareiškėją laikyti su antrankiais konvojuojant į teismo posėdžius ir teismo posėdžių metu bei dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

17. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 120–121 straipsnių nuostatomis, pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius juos konvojuojant specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis (Bausmių vykdymo kodekso 121 str. 2 d. 4 p.). Bausmių vykdymo kodekso 121 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Kalėjimų departamento, pataisos įstaigos, policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, kovinius imtynių veiksmus bei asmens apsaugai skirtas dujas šiais atvejais:

1) kai reikia apginti pataisos įstaigos darbuotojus ir kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų gyvybei ar sveikatai, taip pat vaduoti įkaitus;

2) kai reikia sulaikyti teisėtvarkos pažeidimą padariusį nuteistąjį, kuris nevykdo pataisos įstaigos darbuotojo reikalavimų ar priešinasi jėga;

3) kai reikia atremti saugomų objektų bei transporto priemonių užpuolimą;

4) kai prasideda riaušės ar grupiniai tyčiniai veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys pataisos įstaigos vidaus tvarką. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų antrankiai arba tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės naudojami šiomis aplinkybėmis:

1) kai nuteistasis siautėja, – iki nusiraminimo;

2) kai nuteistasis atsisako konvojavimo, sekti į karcerį, baudos ar drausmės izoliatorių, kamerų tipo patalpas, – konvojavimo arba palydos metu;

3) kai nuteistasis bando žudytis ar susižaloti;

4) konvojuojant nuteistąjį specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis;

5) konvojuojant sulaikytą pabėgusį nuteistąjį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodytų Bausmių vykdymo kodekso nuostatų konstrukcija leidžia teigti, jog pareigūnai turi teisę ir įgaliojimus save bei kitus asmenis ginti nuo neteisėtų veiksmų ir jie šiuo tikslu gali panaudoti visas įstatyme nustatytas prievartos priemones ir jėgą būtinojo reikalingumo atveju, kiek to reikia jų pareigoms atlikti, jei norimų tikslų negalima pasiekti kitomis įtikinimo priemonėmis. Kita vertus, specialiosios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais, teisės aktų numatytais atvejais ir jų naudojimas privalo būti nutrauktas, kai išnyksta jų panaudojimo pagrindai.

Taikant šias priemones, turi būti gerbiamos asmens teisės, pareigūnai negali veikti nesilaikydami teisės aktų numatytų reikalavimų, negali būti piktnaudžiaujama suteikiamais įgaliojimais, asmenims tokioje situacijoje turi būti užtikrinamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje nurodomos deklaruojamos teisės, atsižvelgiama į tai, kad vykdant bausmę neturi būti siekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-236-858/2016).

18. Taigi, remiantis Bausmių vykdymo kodekso 120–121 straipsnių nuostatomis, pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius juos konvojuojant specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis (Bausmių vykdymo kodekso 121 str. 2 d. 4 p.), tačiau minėtos Bausmių vykdymo kodekso normos nereguliuoja galimybės konvojuoti nuteistąjį uždėjus antrankius, kai jis konvojuojamas specialiai konvojavimui įrengtomis transporto priemonėmis, nesant papildomų įstatyme nustatytų pagrindų. Todėl, jei asmuo yra konvojuojamas specialiai konvojuojamųjų pervežimui nepritaikytu automobiliu (tai gali patvirtinti, pvz., tarnybinis pranešimas, automobilio registracijos liudijimas ir pan.), tai pagal Bausmių vykdymo kodekso 121 straipsnio 2 dalies 4 punktą sudaro pagrindą panaudoti specialiąsias priemones (antrankius), ir atvirkščiai, jei jis konvojuojamas specialiai konvojuojamųjų pervežimui pritaikytu automobiliu ir konvojavimo metu jam uždedami antrankiai, pripažįstama, jog atsakovo atstovas (jo pareigūnai) nesilaikė minėtų teisės aktų reikalavimų, jei nenustatomi pagrindai specialiosios priemonės panaudojimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2016).

19. Taip pat ir konvojuojant suimtuosius, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių (iki 2015 m. sausio 8 d. galiojusios redakcijos) 157, 221 punktų nuostatomis, antrankiai gali būti uždėti tik konvojuojant transporto priemonėmis, kuriose nėra techniškai įrengtų kamerų, t. y. ne specialiaisiais automobiliais, todėl nustačius, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais, kuriuose yra įrengtos kameros, tačiau jį konvojuojant jam buvo uždėti antrankiai, konstatuojama, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo neteisėtai panaudota specialioji priemonė – antrankiai ir nesilaikyta minėtų teisės aktų reikalavimų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1522-624/2018).

20. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl antrankių naudojimo konvojavimo metu vadovautinasi nuo 2015 m. liepos 1 d. galiojančios Konvojavimo taisyklių redakcijos 221, 222, 223 ir 224 punktais, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią buvimas su antrankiais (surakinimas antrankiais) paprastai nėra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, kai ši priemonė taikoma dėl teisėto sulaikymo ar laisvės atėmimo ir nesukelia nei didesnio jėgos panaudojimo, nei viešo demonstravimo, negu pagrįstai būtina bylos aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-493-421/2016), ir sprendžiama, ar asmuo gali būti priskiriamas prie asmenų, kuriuos pagal Konvojavimo taisykles konvojuojant gali būti naudojami antrankiai. Europos Žmogaus Teisių Teismas teikia ypatingą reikšmę kiekvienos bylos aplinkybėms ir kiekvienu atveju nagrinėja, ar šios prievartos priemonės taikymas buvo būtinas (žr., pvz., 2007 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Gorodnitchev prieš Rusiją (peticijos Nr. 52058/9); 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą byloje Radkov ir Sabev prieš Bulgariją (peticijų Nr. 18938/07 ir 36069/09)

21. Nagrinėjamu atveju atsakovas poreikį konvojavimo specialiaisiais automobiliais metu pareiškėją laikyti su antrankiais grindė tuo, kad pareiškėjas jau keturis kartus buvo nuteistas už tyčinius nusikaltimus, nuolatos atlikinėjo laisvės atėmimo bausmes, todėl pareiškėjo asmenybė leido pagrįstai tikėtis jo neprognozuojamų veiksmų, kurie galėjo pasireikšti pasikėsinimu į konvojaus pareigūnus bei į savo paties gyvybę ar sveikatą. Iš pareiškėjo asmens kortelės (b. l.

97) matyti, kad jis anksčiau (2004–2014 m.) buvo teistas 5 kartus, visais atvejais už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnyje (vagystė), kartais kartu pripažįstant nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 181 straipsnyje (turto prievartavimas) ir 284 straipsnyje (viešosios tvarkos pažeidimas), nė vienas nusikaltimas nebuvo sunkesnis nei apysunkis (Baudžiamojo kodekso 11 str.), nė vienas nusikaltimas nebuvo smurtinis. Iš Vilkaviškio rajono apylinkės teismo konvojavimo paraiškų (b. l. 42–63) matyti, kad pareiškėjas buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje (sukčiavimas), 1981 straipsnyje (neteisėtas prisijungimas prie informacinės sistemos), 214 straipsnyje (netikros elektroninės mokėjimo priemonės gaminimas, tikros elektroninės mokėjimo priemonės klastojimas ar neteisėtas disponavimas elektronine mokėjimo priemone arba jos duomenimis) ir 215 straipsnyje (neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimas) numatytomis nusikalstamomis veikomis, iš kurių sunkiausias – numatytas 182 straipsnio 2 dalyje – nusikaltimas yra sunkus nusikaltimas.

Taigi, nusikalstamos veikos, kuriomis ginčo laikotarpiu buvo kaltinamas pareiškėjas, taip pat nebuvo smurtinės. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas yra konfliktiškas, agresyvus, linkęs žaloti save ar aplinkinius asmenis, gadinti turtą, pavyzdžiui, psichologinės tarnybos išvadų, duomenų apie jam skirtas drausmines nuobaudas. Atsakovo reiškiamas įsitikinimas, kad pareiškėjas, jam neuždėjus antrankių, konvojavimo metu galbūt būtų ėmęsis neprognozuojamų veiksmų, yra grindžiamas hipotetinio pobūdžio teiginiais ir nepagrįstas jokiais objektyviais, individualizuotais duomenimis apie pareiškėjo elgesį.

Vien aplinkybė, kad pareiškėjas galbūt yra linkęs nusikalsti, atsižvelgiant į jo padarytų konkrečių nusikaltimų pobūdį, nelaikytina pakankama konvojavimo specialiaisiais automobiliais metu jo atžvilgiu naudoti specialiąsias priemones – antrankius. Todėl pirmosios instancijos teismas tokius atsakovo atstovo veiksmus pagrįstai pripažino neteisėtais.

22. Dėl antrankių naudojimo teismo posėdžio metu, pažymėtina, jog Konvojavimo taisyklių 195 punktas numato, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Remiantis Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti išaiškinimais, ginčai dėl žalos, padarytos atitinkamais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtais veiksmais, atlyginimo yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Todėl reikalavimai dėl žalos, kilusios dėl asmens (pareiškėjo) laikymo su antrankiais teismo posėdžio metu, atsisakytini priimti (nenagrinėtini) kaip nepriskirtini administraciniam teismui, kadangi teismingi bendrosios kompetencijos teismui, o administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios priskirtos bendrosios kompetencijos teismams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-196-502/2017). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina ne iš teismo veiksmų, t. y. teisėjo tiesioginio ar netiesioginio sprendimo teismo posėdžių metu pareiškėją laikyti su antrankiais, o iš policijos pareigūnų veiksmų jam nenuimant antrankių teismo posėdžių metu, nors skunde ir klaidingai nurodo prašantis priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo, atstovaujamo Vilkaviškio policijos komisariato. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pastarųjų pareiškėjo reikalavimų priskirtinumo administracinio teismo kompetencijai. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo (teismo posėdžio pirmininko) veiksmų, nenustatinėjo, ar buvo pagrindas teismo posėdžių metu pareiškėją laikyti surakintą antrankiais, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skundo dalį dėl pareiškėjo laikymo su antrankiais teismo posėdžių metu, pažeidė bylų rūšinio teismingumo taisykles, yra atmestini.

23. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. A-1078-442/2016 aplinkybės dalyje dėl laikymo su antrankiais teismo posėdžių metu nėra tapačios. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į baudžiamąją bylą nagrinėjusį teisėją su prašymu nuimti antrankius arba kad šį klausimą būtų iškėlęs kitas posėdžiuose dalyvavęs asmuo ar teismas savo iniciatyva. Byloje Nr. A-1078-442/2016 nustatyta, kad pareiškėjas M. N. teismo posėdžio metu prašė nuimti antrankius, tačiau bylą nagrinėjusi teisėja šio pareiškėjo M. N. prašymo iš esmės neišsprendė, o konvojavimą vykdę pareigūnai taip pat nesiėmė priemonių išsiaiškinti, ar šiuo atveju buvo bylą nagrinėjusios teisėjos sprendimas, atsižvelgiant į pareiškėjo M. N. asmenybę ir duomenis apie jo realiai keliamą pavojų sau ar aplinkiniams, laikyti jį teismo posėdžio metu surakintą antrankiais. Būtent pastarųjų aplinkybių kontekste Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. nutartyje konstatavo, kad tokiu būdu pareigūnai nesilaikė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl pareigūnų veiksmai, naudojant specialiąją priemonę (antrankius) pareiškėjo M. N. atžvilgiu teismo posėdžio metu, negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Taigi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus 2016 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2016

24. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, jog baudžiamosios bylos teismo posėdžių pirmininkas buvo nurodęs konvojaus pareigūnams nuimti antrankius pareiškėjui, laikyti jį ne už pertvaros, o šių nurodymų konvojaus pareigūnai nevykdė. Pirmosios instancijos teismas neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus siejo išimtinai su tuo, kad konvojavimą vykdę pareigūnai nesiėmė priemonių išsiaiškinti, ar šiuo atveju buvo bylas nagrinėjusių teisėjų sprendimas, atsižvelgiant į pareiškėjo asmenybę ir duomenis apie asmens realiai keliamą pavojų sau ar aplinkiniams, laikyti jį teismo posėdžio metu surakintą antrankiais, tokiu būdu nesilaikydami bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Teisės aktuose nėra nustatyta pareiga pareigūnams kreiptis į posėdžio pirmininką dėl specialiosios priemonės naudojimo, tokią teisę turi pats asmuo, kuris yra teisiamas ir gali kreiptis tiesiogiai į posėdžio pirmininką su prašymu dėl antrankių nuėmimo. Konvojavimo taisyklių 223.2 punkte yra tik numatyta, kad Viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones taip pat naudoja konvojuodami konvojuojamuosius, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariamus, kaltinamus ar nuteistus už labai sunkių nusikaltimų padarymą; antrankiai šiems asmenims gali būti nuimti tik teismo posėdžio metu ir tik leidus šio posėdžio pirmininkui, taip pat konvojuojamąjį palydėjus į tualetą.

Taigi ši norma įtvirtina tik išimtinį atvejį, kada antrankiai nurodytiems asmenims gali būti nuimami, tačiau negali būti vertinama kaip nustatanti pareigą konvojaus pareigūnams visais atvejais prašyti teismo posėdžio pirmininko nuimti antrankius, pristačius konvojuojamą asmenį į teismo posėdį. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas baudžiamąją bylą nagrinėjusiam teismui nereiškė prašymo teismo posėdžių metu jį laikyti nesurakintą antrankiais, o teismo posėdžio pirmininkas konvojavimą vykdžiusiems pareigūnams nebuvo nurodęs nuimti antrankius pareiškėjui, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas Marijampolės AVPK pareigūnų veiksmus teismo posėdžių metu nepagrįstai pripažino neteisėtais.

Tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-615-756/2017, 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-442/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-592-624/2018).

25. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo konvojuotas 9 dienas, jį nepagrįstai laikant surakintą antrankiais. Pripažintina, kad nustatyti pažeidimai galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų konvojavimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

26. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas skunde nurodytus neigiamus išgyvenimus (dvasinį skausmą, pažeminimą, sunkumus atsakant į teisėjo ir prokuroro klausimus ir kt.) labiausiai siejo su laikymu surakintu teismo posėdžių metu. Pareiškėjas nenurodė kreipęsis į psichologus ar kitus sveikatos priežiūros specialistus dėl jo fizinei ar psichinei sveikatai konvojavimo metu galbūt padarytos žalos. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo skundus, prašymus konvojavimo metu arba dėl konvojavimo sąlygų Marijampolės AVPK viršininkui ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

27. Akcentuotina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-146/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Marijampolės AVPK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (9 dienas pareiškėjas buvo konvojuotas būdamas nepagrįstai surakintas antrankiais, konvojavimas iš Marijampolės AVPK areštinės į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą paprastai truko ne ilgiau nei 25 minutes), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 300 Eur neturtinei žalai atlyginti nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, todėl priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 147 str.). Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą pakeisti, sumažinant pareiškėjui M. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydi nuo 300 Eur iki 100 Eur (vieno šimto eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė