2016-09-27 Nr. AB-18414-3-61-3-01523-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1079-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01523-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (b. l. 1-3, 13), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde ir atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 1-3, 13, 21-22) nurodė, kad apytiksliai nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2014 m. kovo 14 d., jo laisvės ir teisės periodiškai buvo apribojamos pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. konvojuojant jį iš įvairių kalinimo įstaigų. Konvojavimo metu pareigūnai nuteistuosius žemino, tyčiojosi, demonstratyviai rodė kovinius ginklus, kas pagal teisės aktus yra draudžiama. Teigė, kad šaltuoju metų laiku važiuojant būdavo labai šalta, dėl vietos trūkumo tirpdavo kojos, trūkdavo oro, todėl pasidarydavo silpna. Šiltuoju metų laiku taip pat trūkdavo oro. Pažymėjo, jog patalpos dydis buvo apie 3-4 kv. m, į kurią talpinama 10-13 asmenų kartu su asmeniniais daiktais. Konvojavimo automobiliai buvo netvarkingi ir juose nuolat jautėsi blogas kvapas. Dėl nurodytų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė nežmoniškas kančias, nepatogumus, buvo stipriai pažemintas jo orumas ir garbė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18-20) su juo nesutiko.

Nurodė ir atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2005, 96-3613) (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Visam specialios paskirties transportui, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų specialios paskirties automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Pagal minėtų taisyklių 109 straipsnį yra besąlygiškai užtikrinama, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamųjų asmenų daiktų pervežimo, taip pat jose nėra nustatyta, kad specialiajame transporte būtų įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui.

Teigė, kad konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Konvojaus pareigūnai, atsižvelgdami į teisinį reglamentavimą, atlieka konvojuojamųjų kratą, drabužių, daiktų, maisto produktų apžiūrą dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės pareigūnams.

Akcentavo, jog pareiškėjas turėjo teisę teikti skundus apie žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu, tačiau jokių nusiskundimų iš pareiškėjo nėra gauta. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jam sukeltus sveikatos sutrikimus bei priežastinį ryšį tarp jų ir konvojavimo sąlygų. Manė, kad pareiškėjo pretenzija atsakovui yra nepagrįsta ir teisinio pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti aptariamuoju atveju nėra. Prašė pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senatį, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu (b. l. 92-98) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio Kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalies, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011 ir kt.), atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo pat jo pirmojo konvojavimo, t. y. 2012 m. sausio mėnesio, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų konvojavimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją.

Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo pirmojo konvojavimo 2012 m. sausio mėnesio (kaip pareiškėjas nurodo skunde), tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. kovo 4 d. (b. l. 4). Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo konvojavimui naudotų transporto priemonių trūkumus bei perpildymą konvojuojamais asmenimis.

Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad jo konvojavimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo Viešojo saugumo tarnybos prašymas tenkintas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2012 m. kovo 4 d. taikytas ieškinio senaties terminas.

Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį atmesta kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo konvojavimas laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 4 d. iki 2014 m. kovo 14 d.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249, 6.271 straipsnių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14), 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-940/2010, 2011 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011).

Dėl specialiųjų automobilių kamerų perpildymo teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų, o 142 punkte – bendrą pristatytų į Kalėjimų departamentui pavaldžią įstaigą ar teritorinės policijos įstaigos areštinę konvojuojamųjų skaičių konvojaus viršininkas įrašo į konvojaus kelionės žiniaraštį, o pristatytų konvojuojamųjų pavardes ir kitus duomenis surašo į konvojuojamųjų apskaitos žurnalą, praneša apie konvojuojamųjų skaičių ir jų kategorijas Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės budėtojui, perduoda jam konvojuojamųjų asmens bylas ir kitus dokumentus, taip pat, konvojuojamiesiems matant, perduoda budėtojui jų pinigus ir jiems draudžiamus turėti daiktus bei vertingus daiktus, kurie konvojaus viršininkui buvo perduoti iš atvykusio konvojaus.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo konvojuojamas 2013 m. lapkričio 20 d., 2013 m. gruodžio 2 d., 2013 m. gruodžio 5 d., 2014 m. sausio 15 d., 2014 m. sausio 17 d., 2014 m. kovo 14 d. (b. l. 29-53). Į bylą yra pateikti įrodymai, jog Viešojo saugumo tarnybos eksploatuojami spec. automobiliai „IVECO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 28, 56, 59, 62, 65, 68, 71, 76, 79) atitinka techninius reikalavimus. Automobiliuose „IVECO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra 24 sėdimos vietos (b. l. 78), automobiliuose VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra po 14 sėdimų vietų (b. l. 54, 57, 60, 63, 66, 69, 74). Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai patvirtina, jog nagrinėjamu laikotarpiu, pareiškėją konvojuojant 6 kartus, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų (b. l. 29-53), tai įrodo, jog Konvojavimo taisyklių nuostatos nebuvo pažeistos. Pažymėta, kad teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Kadangi konvojavimo trukmė nėra ilga, automobiliuose įprasta įrengti tik tiek vietos, kiek būtinai reikalinga.

Dėl spec. sunkvežimiuose neįrengtų vėdinimo ir šildymo sistemų teismas pažymėjo, jog Konvojavimo taisyklių 146 punkte numatyta, kas specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse inter alia turi būti: veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai) (146.4 p.).

Dėl pareiškėjo teiginio, jog šaltuoju metų laiku konvojavimo metu būdavo šalta, o šiltuoju metų laiku – karšta, trūkdavo oro, pažymėta, kad Viešojo saugumo tarnyba atidžiai tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius. Į bylą surinkti įrodymai patvirtina, kad automobilių „IVECO“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 27), VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 72-73) apšvieta tikrinimo metu atitiko reikalavimus. 2013 m. kovo 27 d. atlikti ventiliacijos efektyvumo matavimai specialios paskirties automobilyje „IVECO“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) parodė, kad ventiliacija atitinka Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimus, nes ventiliacijos našumas automobilyje buvo 941 m3/h (b. l. 84). 2014 m. gegužės 12 d. atlikti ventiliacijos efektyvumo matavimai specialios paskirties automobiliuose VW Crafter 50, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) parodė, kad ventiliacija atitinka Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimus (b. l. 80-81). Automobiliai, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatytus reikalavimus atitiko.

Todėl pareiškėjo teiginiai dėl vėdinimo atmesti, kaip nepagrįsti. Į bylą surinkti įrodymai patvirtina, kad visuose minėtuose spec. automobiliuose yra įrengta šildymo sistema (b. l. 54-84). Pareiškėjas nekonkretizavo, kurio konvojavimo metu oro temperatūra neatitiko Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimo, kuo remiantis nustatė transporto priemonėse buvusią temperatūrą, todėl šie pareiškėjo nusiskundimai laikyti pernelyg abstrakčiais. Įvertinus nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo ir temperatūros atmesti kaip nepagrįsti.

Atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus bei išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos netinkamo jo konvojavimo aplinkybės nepasitvirtino: spec. automobiliais nekonvojuojamas per didelis skaičius asmenų, vienoje kameroje yra įrengta pakankamai sėdimų vietų; spec. automobiliuose įrengtos ir patikrinimo metu veikė vėdinimo sistemos, o jų galia atitiko reikalavimus, spec. automobiliuose įrengtos šildymo sistemos, pareiškėjas nepateikė net minimalių įrodymų, kad jos šaltuoju metų laiku jį konvojuojant neveikė.

Dėl kovojaus pareigūnų netinkamo elgesio teismas pažymėjo, jog pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą (“<…> konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną”.), dėl kiekvieno konvojavimo taisyklių pažeidimo nustatyta tvarka pareiškėjas nereiškė skundų, kas leistų tikrinančioms institucijoms ir / ar teismui surinkti įrodymus apie kiekvieną pažeidimo atvejį.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, jog nėra įrodyta atsakovo atstovo Viešojo saugumo tarnybos – kaltė – netinkamas veikimas ar neveikimas.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuota, kad Viešojo saugumo tarnyba neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl nepatogumo atsakovo atstovui, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Padaryta išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas M. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 101), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trijų metų. Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, pareiškėjas negalėjo į teismą dėl savo pažeistų teisių kreiptis anksčiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo su pareiškėju buvo elgiamasi nežmoniškai. Teismo pareiškėjas neprašė taikyti Lietuvos teisės, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Todėl prašo pripažinti pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį pagrįstu.

2. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė visus pareiškėjo argumentus. Vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis (taip pat žr. b. l. 105), su juo nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2015 m. birželio 16 d. sprendimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialiosios bei proceso teisės normų nepažeidė ir nėra pagrindo jo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pažymėtina, jog 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija. Tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų konvojavimo sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, ginčo klausimus reglamentuojančius teisės aktus, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui, pirmiausia, taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl apribojo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo 2012 m. kovo 4 d. – 2014 m. kovo 14 d. laikotarpiu. Taip pat pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus bei įvertinęs juos, pritaikęs ginčo santykiams taikytinas teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad atsakovo atstovo – Viešojo saugumo tarnybos – veiksmai, konvojuojant pareiškėją nurodytu laikotarpiu, buvo teisėti, todėl nesant bent vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas (CK CK 6.246, 6.271 str.).

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatomis (3 str.) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos teisės aktų nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją).

Pažymėtina, jog Konvencija yra skirta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugai Europoje. Joje apibrėžtos konkrečios teisės ir laisvės visiems valstybių narių, Konvencijos dalyvių (tarp kurių ir Lietuvos), jurisdikcijoje esantiems asmenims. Konvencijos pagrindu taip pat įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas prižiūri, kad valstybės narės laikytųsi Konvencijos nuostatų, nagrinėdamas individualius asmenų skundus, kurie kreipiasi dėl to, jog jų atžvilgiu valstybė padaro Konvencijoje numatytos teisės ar laisvės pažeidimą.

Tačiau šios bylos kontekste reikšmingų klausimų aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati Konvencija nenumato nei konkrečių ploto normų kamerų tipo patalpoms, konvojaus automobiliuose esančių kamerų patalpoms, apšvietos, vėdinimo bei kitų reikalavimų tokiems automobiliams, apskritai konkrečių reikalavimų kalinimo bei kalinių (suimtųjų, nuteistųjų) pervežimo sąlygoms, nei ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos (taip pat senaties termino, jo taikymo sąlygų). Tai numato tik kiekvienos valstybės narės, Konvencijos dalyvės nacionalinės teisės aktai. Konvencija tik deklaruoja (paskelbia bei įtvirtina) pačias žmogaus teises ir laisves, kurių turi paisyti valstybės narės. Nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnis taip pat tik skelbia, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas. Šiuo atveju EŽTT taip pat neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtose bylose pareiškėjams priteisti žalos atlyginimo dydžiai yra nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju būtent pagal tos bylos faktines aplinkybes ir nėra pagrindas kitose bylose priteisti būtent tokius pat žalos atlyginimo dydžius.

Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių konvojavimo sąlygas, nuostatomis. Todėl ir sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas šiuo atveju atsakovo atstovo prašymu buvo pritaikytas pagrįstai, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo reikalavimas buvo atlyginti neturtinę žalą, o skundas teismui paduotas 2015 m. kovo 4 d. (CK 1.125 str. 8 d.). Be to, net ir pritaikius ieškinio senaties terminą, žalos atlyginimo laikotarpis (2012 m. kovo 4 d. – 2014 m. kovo 14 d.) sutrumpėjo tik 2 mėnesiais, kadangi, kaip nurodo pats pareiškėjas, apskritai jo konvojavimo pradžia buvo 2012 m. sausio mėn. Kita vertus, šis sutrumpėjęs laikotarpis iš esmės neturi reikšmės žalos atlyginimui, kadangi pagal bylos medžiagą realus pareiškėjo konvojavimas buvo pradėtas tik 2013 m. lapkričio 20 d. ir po to buvo atliktas dar 5 kartus, t. y. 2013 m. gruodžio 2 d., 2013 m. gruodžio 5 d., 2014 m. sausio 15 d., 2014 m. sausio 17 d., 2014 m. kovo 14 d. (b. l. 29-53). Taigi, šiuo atveju pareiškėjo argumentai dėl ieškinio senaties termino nepagrįsto pritaikymo nepagrįsti ir atmestini.

Dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė visus jo argumentus pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau plėtodamas doktriną vėliau nagrinėtose bylose, papildomai nurodė, kad šis straipsnis negali būti aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti į, inter alia, pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į Susitariančiose šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisine doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė savo įsipareigojimo, kylančio iš Konvencijos 6 straipsnio, pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant bylos aplinkybes (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją, pareiškimo nr. 18064/91, § 27; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, pareiškimo nr. 18390/91, § 29; 2003 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Suominen prieš Suomiją, pareiškimo nr. 37801/97, § 34 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečiai jo argumentus pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė, kita vertus, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl specialiųjų automobilių kamerų perpildymo, vėdinimo ir šildymo sistemų šiuose automobiliuose bei kovojaus pareigūnų galimai netinkamo elgesio. Įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, atsižvelgęs į ginčo atveju taikytiną teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Viešojo saugumo tarnyba neatliko jokių teisei priešingų veikų, t. y. nėra bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo nr. 16034/90, § 61, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo nr. 20772/92, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją, pareiškimo nr. 30544/96), šiuo atveju nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir išvadoms.

Pridurdamas apeliacinės instancijos teismas tik pabrėžia, jog, kadangi byloje buvo nustatyta, kad specialiaisiais automobiliais nebuvo konvojuojamas per didelis skaičius asmenų, vienoje kameroje yra įrengta pakankamai sėdimų vietų, specialiuosiuose automobiliuose įrengtos ir patikrinimo metu veikė vėdinimo sistemos, o jų galia atitiko reikalavimus, specialiuosiuose automobiliuose įrengtos šildymo sistemos, ir visa tai konvojavimo metu nesukėlė pareiškėjui nereikalingų fizinių sunkumų ir pažeminimų, nėra pagrindo konstatuoti tiek Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, tiek pripažinti Lietuvos valstybės civilinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį.

Dėl pareiškėjo argumento, jog vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pažymėtina, kad, kaip jau buvo minėta, dėl priteistinos žalos dydžio remiantis įvardinta subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Priteistinos žalos dydžio atskaitos tašką taip pat nepagrįsta sieti su EŽTT priteisiamomis sumomis, kadangi kiekvienu atveju vertinant, ar priteista suma buvo kompensuota patirta žala, yra analizuojama konkreti situacija. Be to, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apskritai nepriteisė pareiškėjui jokio neturtinės žalos atlyginimo, konstatavęs, jog žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas