2025-06-18 Nr. AB-10644-3-61-3-01197-2025-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-669-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01197-2025-0

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2025 m. kovo 13 d. ir 2025 m. kovo 14 d. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2025 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (19.22-10) RAA-1482 apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva (toliau – ir Sprendimas) ir nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo sąskaitos Nr. (23.31–08) 467-79978 (toliau – ir Nurodymas).

Pareiškėjas pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo ir Nurodymo priverstinį vykdymą, kol bus išnagrinėta administracinė byla.

Pareiškėjas nurodė, kad kreipdamasis į teismą su skundu neprašė taikyti reikalavimų užtikrinimo priemonės – ginčijamų administracinių aktų galiojimo arba jų priverstinio įvykdymo laikino sustabdymo, kadangi sprendė, jog skundo kilus mokestiniam ginčui padavimas administraciniam teismui stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 110 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2025 m. balandžio 14 d. gavo iš VMI 2025 m. balandžio 14 d. Turto arešto aktą ir tos pačios dienos sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš skolininko turto. Pareiškėjas kreipėsi į VMI su prašymu išaiškinti priežastis, dėl kurių atsakovas ėmėsi priverstinio išieškojimo veiksmų esant teismui pateiktam skundui ir pradėtai administracinio ginčo bylai. VMI atstovė telefonu paaiškino, kad tarp pareiškėjo ir VMI kilęs ginčas nėra mokestinis, todėl MAĮ 110 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju netaikomos ir kliūčių vykdyti ginčijamus sprendimus priverstinai nėra.

Pareiškėjas teigė, kad kaip matyti iš teismui teikiamo turto arešto akto ir sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš skolininko turto, VMI siekia ginčijamą reikalavimą pareiškėjui įvykdyti priverstinai iš jo turto – pareiškėjui priklausančio žemės sklypo ir gyvenamojo namo, kuriame gyvena tiek pats pareiškėjas tiek jo šeima. Kito gyvenamojo būsto pareiškėjas neturi, todėl nesustabdžius šioje administracinėje byloje ginčijamų VMI sprendimų priverstinio įvykdymo, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui ir jo šeimai.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 29 d. nutartimi pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas 2025 m. kovo 24 d. nutartimi yra priimtas.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad ginčo situacijoje jam bus padaryta didelė žala dėl to, jog VMI siekia ginčijamą reikalavimą įvykdyti priverstinai iš jo turto – pareiškėjui priklausančio žemės sklypo ir gyvenamojo namo, kuriame gyvena pareiškėjas su šeima, nurodė, kad tokia žala, nors pareiškėjo teigimu, yra didelė, tačiau tikrai negali būti vertinama kaip neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma. Teismas paminėjo, kad bet kokiu atveju negali imtis priemonių prevenciškai ginti pareiškėjo galbūt pažeistų teisių, kaip to siekia pareiškėjas savo prašymu. Teismas pastebėjo, kad tuo atveju, jeigu vis tik pareiškėjui bus padaryta žala, jis galės įstatymo nustatyta tvarka imtis teisinių priemonių, jog ta žala būtų teisingai atlyginta, nepaisant to, kad ir tektų iš naujo kreiptis į teismą. Savo prašyme pareiškėjas nenurodo, kokios negrįžtamai atitaisomos pasekmės pareiškėjui gali kilti, o tai yra svarbu, siekiant, kad būtų taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė.

Pareiškėjas savo prašyme nurodo tik prielaidą, jog jis gali ateityje patirti tam tikrų neigiamų pasekmių dėl priverstinai sprendimų įvykdymo iš pastarojo turto, o tai savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, negalima traktuoti kaip pareiškėjui kylančios sunkiai atitaisomos (arba neatitaisomos) žalos.

Teismas atkreipė dėmesį, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso. Teismas vertino, kad ginčo situacijoje, ją išsprendus ir priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, tai neapsunkins teismo sprendimo įvykdymo šioje byloje.

Teismas sprendė, kad šioje bylos magrinėjimo stadijoje neegzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl prašymą atmetė.

III. Pareiškėjas V. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartį ir laikinai, kol bus išspręsta ši administracinė byla, sustabdyti Sprendimo ir Nurodymo priverstinį vykdymą.

Pareiškėjas nurodo, kad MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad VMI sprendimus dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto vykdo antstoliai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Taigi, įsiteisėjus VMI Sprendimui priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš skolininko turto ir nesustabdžius jo vykdymo, pareiškėjo ir jo šeimos vienintelis gyvenamasis būstas su žemės sklypu, kuriuos VMI areštavo, nedelsiant bus parduodamas per antstolio organizuotas varžytines. Pareiškėjo namas ir pagalbiniai statiniai yra seni, nedideli, tačiau žemės sklypas, ant kurio jie pastatyti, yra vaizdingoje vietovėje netoli Aluonos ežero ir yra labai paklausus nekilnojamojo turto rinkoje, todėl pareiškėjas neturi jokių abejonių, kad jo turtas bus labai greitai parduotas, o naujieji savininkai sieks vienintelio tikslo – nugriauti mažai vertingus senus pastatus, t. y. pareiškėjo ir jo šeimos namus, o jų vietoje pastatyti naują sodybą arba perparduoti vertingą žemės sklypą. Atsižvelgiant į administracinių bylų nagrinėjimo pirmoje ir apeliacinėje instancijose trukmę (nuo vienerių iki 3 metų), pareiškėjui priklausančio turto likimas yra labiau nei realus. Per teisėtas varžytines netekęs namų ir žemės sklypo, kurie priklausė jo protėviams ir kuriuos, be kita ko, pareiškėjas 2017 m. gavo kaip dovaną iš savo motinos, juos susigrąžinti nebus jokios teisinės galimybės net ir tuo atveju, jei pastatai dar nebus nugriauti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis nustato, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas joks nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

Pareiškėjas teigia, kad nesustabdžius šioje byloje ginčijamų Sprendimo ir Nurodymo priverstinio vykdymo, pareiškėjas patirs žalą, kurios niekaip negalės atitaisyti VMI jam palankaus sprendimo priėmimo atveju. Pareiškėjas pažymi, kad jo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodyti motyvai buvo kiek lakoniškesni už pirmiau išdėstytus, tačiau tik todėl, kad teismui negalėjo būti nežinomas šiam atvejui aktualių teisės normų (MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis) turinys ir jų taikymo neišvengiamos pasekmės.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjas nenurodė, kokios negrįžtamai neatitaisomos pasekmės pareiškėjui gali kilti, o tai yra svarbu siekiant, kad būtų taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė.

Pažymi, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Šiuo atveju, VMI vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Bendro pobūdžio nesutikimas, kitokia subjektyvi pareiškėjo nuomonė, neturinti nei teisinio, nei faktinio pagrindo, nėra pagrindas naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio reikalavimų, nes neįrodo, jog jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atsakovas nurodo, kad 2025 m. kovo 12 d. priimtas VMI nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), kuriuo nurodyta nuo pareiškėjo sąskaitų nurašyti 27 634,59 Eur. Taip pat 2025 m. balandžio 14 d. priimtas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto į biudžetą 27 753,45 Eur bei turto arešto aktas.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, nustatytų ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje, todėl atskirasis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. laikinai, kol bus išspręsta ši administracinė byla, sustabdyti Sprendimo ir Nurodymo priverstinį vykdymą.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858‑602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, jog neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo ir Nurodymo vykdymą, todėl turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindžia tuo, kad nesustabdžius ginčijamų VMI Sprendimo ir Nurodymo vykdymo, jam bus padaryta neatitaisoma žala. Teigia, jog įsiteisėjus VMI Sprendimui priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto ir nesustabdžius jo vykdymo, pareiškėjo ir jo šeimos vienintelis gyvenamasis būstas su žemės sklypu, kuriuos VMI areštavo, nedelsiant bus parduodamas per antstolio organizuotas varžytines, o pareiškėjas patirs žalą, kurios niekaip negalės atitaisyti VMI jam palankaus sprendimo priėmimo atveju.

Nustatyta, kad VMI šioje byloje skundžiamu Sprendimu apskaičiavo mokestinę nepriemoką pareiškėjui – 20 948 Eur akcizo už 8 468,5 pakelių cigarečių „Fest“, o 2025 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. (23.31-08)467-117233 nusprendė išieškoti į biudžetą iš viso 27 753,45 Eur (20 948 Eur akcizo ir 6 805,45 Eur delspinigių). Skundžiamu Nurodymu nurodė iš mokesčių mokėtojo V. V. nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokėtojo sąskaitų. Bendra mokestinės nepriemokos suma yra 27 634,59 Eur.

VMI 2025 m. balandžio 14 d. turto arešto aktu areštavo pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį turtą: žemės sklypą ir gyvenamą pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), pagalbinius pastatus ir kitus inžinerinius statinius (arešto suma – 27 753 Eur, viso areštuoto turto vertė – 26 350 Eur).

Pareiškėjas 2025 m. gegužės 23 d. papildomai pateikė antstolio D. J. 2025 m. gegužės 20 d. patvarkymą Nr. S-25-117-20800 priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir jo tiek skunde, tiek atskirajame skunde nurodytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei (sustabdyti Sprendimo bei Nurodymo vykdymą) taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo pateikti duomenys, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas nenurodė ir įrodymais nepagrindė, kad, laikinai nesustabdžius Sprendimo ir Nurodymo vykdymo, jis patirs konkrečią žalą, kuri nagrinėjamo individualaus atvejo kontekste turėtų būti vertinama kaip labai didelė, taip pat neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma (pvz., pareiškėjui galinti kilti didelė žala tuo atveju, jeigu bus įvykdyti skundžiami Sprendimas ir Nurodymas ir jeigu, išnagrinėjus šią administracinę bylą, bus priimtas jam palankus teismo sprendimas, negalėtų būti atlyginta, pasinaudojant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. įtvirtintu viešosios atsakomybės institutu).

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nepagrindžia, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės šiuo atveju galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Aplinkybė, kad šiuo atveju yra areštuotas pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis turtas, pati savaime nepatvirtina neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos galimos žalos atsiradimo tikimybės. Pažymėtina, kad skundžiamu Nurodymu nurodyta nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių pareiškėjo sąskaitų. Byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčytų VMI 2025 m. balandžio 14 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08) 492-622, nėra. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, jog išieškojimas yra nukreiptas būtent į pareiškėjo turtą ar būtų paskelbtos pareiškėjui priklausančio areštuoto turto varžytinės.

Pirmosios instancijos teismas tikrinamoje nutartyje tinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje laikomasi pozicijos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017, 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-117-438/2020).

Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju neįrodyta viena iš kumuliatyvių sąlygų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Ši aplinkybė yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas netenkinti pareiškėjo prašymo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o tikrinama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė