2021-03-24 Nr. AB-5913-3-61-3-01431-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-353-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01431-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 19.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. Š. 2019 m. kovo 7 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Klaipėdos filialo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (4.6.10.)RS-1251; 2) panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. CSPR-72; 3) įpareigoti VĮ Registrų centrą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nekilnojamąjį daiktą – poilsio namelį, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Poilsio namelis); 4) įpareigoti VĮ Registrų centrą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į Poilsio namelį.

2. Pareiškėjos nuomone, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas nepagrįstai atsisakė įregistruoti jos daiktines teises į Poilsio namelį tuo pagrindu, kad Poilsio namelis neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Teritorinis registratorius 2016 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. (4.4.23.)AK-227 pareiškėjos atstovei pateikė Poilsio namelio kadastro duomenų bylą Nr. 25/104, pradėtą formuoti 1977 m. gruodžio 15 d., kurioje nurodyti visi būtini duomenys Poilsio nameliui kaip savarankiškam nekilnojamojo turto objektui identifikuoti. Kadastro bylos egzistavimas ir jos pateikimas patvirtina, kad teritorinis registratorius Poilsio namelį laikė savarankišku nekilnojamojo turto objektu, nors šis objektas dėl pareiškėjai nežinomų priežasčių ir nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Nei pateikta kadastro byla, nei Poilsio namelio statybos teisėtumas nėra ir nebuvo ginčijami. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kuomet statiniai buvo pastatyti dar Lietuvos TSR (t. y. nuosavybės teisė priklausė valstybei), preziumuojama, kad ginčo statiniai pirminio jų savininko – valstybės – buvo pastatyti ir valdomi teisėtai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-571/2003, 2005 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-746/2005, 2010 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-204/2010). Šventoji, kurioje yra Poilsio namelis, jo statybos metu (1969 metais) buvo priskirta kaimo vietovei, todėl, pagal tuo metu egzistavusią praktiką, tokio pobūdžio objektai nebuvo registruojami Nekilnojamojo turto registre (žr., pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1281- 253/2018).

3. Pareiškėja apžvelgė teisinį reglamentavimą, susijusį su nuosavybės teise. Pabrėžė, kad ji nuosavybės teisę į Poilsio namelį įgijo 2003 m. rugsėjo 15 d. iš fizinių asmenų, pirkimo-pardavimo sutartį patvirtino notaras. Atsižvelgiant į tai, atsisakymas įregistruoti Poilsio namelį Nekilnojamojo turto registre pažeidžia pareiškėjos nuosavybės teises (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str.). Be to, pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad 2017 m. spalio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. D-4707 ji įsigijo žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), kuriame yra Poilsio namelis, 177/4790 dalį, kuri skirta Poilsio namelio eksploatavimui. Pareiškėja Poilsio nameliu pagal jo tikslinę paskirtį naudojasi jau 20 metų, moka mokesčius, jį prižiūri ir reguliariai tvarko. Per šį laikotarpį niekas nepareiškė teisių ar pretenzijų dėl Poilsio namelio.

4. Pareiškėja tvirtino, kad Komisija netinkamai išnagrinėjo jos skundą dėl ginčijamo VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo sprendimo, iš esmės apsiribojo teritorinio registratoriaus sprendimo argumentų atkartojimu, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatyme bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Be to, pareiškėjos skundas buvo išnagrinėtas tik po dviejų mėnesių, t. y. praleistas vieno mėnesio terminas.

5. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti.

6. Atsakovas teigė, kad teritorinis registratorius pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl Poilsio namelio registracijos, nes nebuvo pateikti dokumentai, sudarantys įstatyme numatytą juridinį pagrindą įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. 1999 m. lapkričio 15 d. avansinio apmokėjimo sutartis ir 2003 m. rugsėjo 15 d. pareiškimas apie gautus pinigus pagal avansinio apmokėjimo sutartį bei karkasinio namelio perdavimą savo turiniu ir forma neatitinka nekilnojamojo daikto perleidimo sandorio reikalavimų, nes 1999 m. lapkričio 15 d. sutarties sudarymo metu galiojusio Civilinio kodekso 255 straipsnis numatė, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota turto registravimo įstaigoje, o šių reikalavimų nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu. Notariškai yra patvirtintas ne sandoris (2003 m. rugsėjo 15 d. pareiškimas), bet parašų tikrumas, pareiškėja nėra pasirašiusi šio dokumento ir tokiu pareiškimu nėra perleidžiamos ar įgyjamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą. Be to, nesant poilsio namelio registracijos ir nustatyta tvarka sudarytos nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties, nėra galimybės įsitikinti, ar 1999 m. lapkričio 15 d. sutartyje pardavėjais įvardyti asmenys yra tikrieji poilsio namelio savininkai ir turi teisę disponuoti ginčo nameliu.

7. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos teiginiai, kad Poilsio namelio kadastro duomenų bylos egzistavimas patvirtina jį kaip savarankišką objektą, taip pat kad Poilsio namelis nėra pastatytas savavališkai, todėl jis turėtų būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Iš Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnyje pateiktų sąvokų apibrėžimų (3, 4 ir 5 d.) akivaizdu, jog kadastro duomenų byla yra rinkinys dokumentų, apibūdinančių faktines daikto charakteristikas ir niekaip nepasisakančių dėl teisinio daikto statuso. Kadastro duomenų bylos sudarymo faktas nepatvirtina statinio suformavimo teisėtumo, nes kadastrinių matavimų metu tokie teisinę reikšmę turintys faktai nėra nustatinėjami.

8. Atsakovas tvirtino, kad įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tik prailgina administracinį procesą. Šiuo atveju toks ilgesnis terminas pareiškėjai nesukėlė jokių neigiamų pasekmių.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjos V. Š. skundą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2018 m. gruodžio 4 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą, prašydama Nekilnojamojo turto registre įregistruoti poilsio namelį (duomenys neskelbtini) ir nuosavybės teises į jį. Pareiškėja kartu su prašymu pateikė 2018 m. lapkričio 19 d. parengtą kadastro duomenų bylą, 1999 m. lapkričio 15 d. avansinę sutartį, 2003 m. rugsėjo 15 d. pareiškimą, 1999 m. lapkričio 12 d. kasos pajamų orderio kvitą ir PVM sąskaitą-faktūrą.

11. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas ginčijamu 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-1251 atsisakė tenkinti prašymą, argumentuodamas tuo, kad pareiškėja nepateikė nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą teisinių pagrindų (dokumentų), be to, 1999 m. lapkričio 15 d. sutartis nėra patvirtinta notaro, o daiktinės teisės gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl minėto teritorinio registratoriaus sprendimo, ginčijamu 2019 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. CSPR-72 šį sprendimą paliko galioti.

12. Teismas pažymėjo, jog skundo padavimo teismui metu VĮ Registrų centro struktūrinis padalinys, priėmęs ginčijamą sprendimą, nebeegzistavo. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog panaikinto VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo teisės ir pareigos perėjo ne VĮ Registrų centrui, o kitam šios įstaigos struktūriniam padaliniui, pradėjusiam veikti 2019 m. kovo 1 d. Atsižvelgiant į tai, atsakovu laikytinas VĮ Registrų centras.

13. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja registro tvarkytojui pateikė paprastos rašytinės formos 1999 m. lapkričio 15 d. sudarytą avansinio apmokėjimo sutartį, pagal kurią E. K. parduoda, o V. Š. perka karkasinį namelį (duomenys neskelbtini). Sutarties 5 punkte numatyta, kad namelio pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau nei 2003 m. rugsėjo 15 d. Pateiktame 2003 m. rugsėjo 15 d. pareiškime nurodoma, kad E. G. K. ir E. K. iš V. Š. gavo visus pinigus pagal 1999 m. lapkričio 15 d. avansinę sutartį, taip pat pareiškiama, kad karkasinis namelis perduodamas V.

Š. valdyti, naudoti ir disponuoti, kartu perduodant nuosavybės teisę. Pareiškimas pasirašytas E. G. K. ir E. K., parašų tikrumas patvirtintas notaro. Pareiškėja taip pat pateikė 2018 m. lapkričio 19 d. kadastro duomenų bylą. Teismo vertinimu, 1999 m. lapkričio 15 d. avansinio apmokėjimo sutartis ir 2003 m. rugsėjo 15 d. pareiškimas, tiek kiekvienas atskirai, tiek kartu, neatitinka nekilnojamojo daikto perleidimo sandoriui keliamų formos ir turinio reikalavimų. Iš 1999 m. lapkričio 15 d. avansinio apmokėjimo sutarties 5 punkto matyti, jog sutarties šalys suprato, kad 1999 m. lapkričio 15 d. sudarytas dokumentas nėra nekilnojamojo daikto perleidimo sandoris. 2003 m. rugsėjo 15 d. vienašališkas pareiškimas nelaikytinas pirkimo-pardavimo sutartimi.

Nesant Poilsio namelio registracijos ir nustatyta tvarka sudarytos nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties, nėra galimybės įsitikinti, ar 1999 m. lapkričio 15 d. sutartyje pardavėjais įvardyti asmenys yra tikrieji Poilsio namelio savininkai ir turi teisę disponuoti ginčo objektu. Pareiškėjos pateikta 2018 m. lapkričio 19 d. kadastro duomenų byla nepatvirtina jos reikalavimų teisėtumo, nes kadastro duomenų byla yra rinkinys dokumentų, apibūdinančių faktines daikto charakteristikas, bet niekaip nepasisakančių dėl teisinio daikto statuso.

Kadastro duomenų bylos sudarymo faktas nereiškia statinio suformavimo teisėtumo ar neteisėtumo, nes kadastrinių matavimų metu tokie teisinę reikšmę turintys faktai nėra ir negali būti nustatomi. Be to, pareiškėja nenurodė įstatymo, kuriame įtvirtinta, jog tokie dokumentai turi būti registruojami Nekilnojamojo turto registre. Taigi, pareiškėjos pateikti dokumentai negali būti pripažinti tinkamais ir sudarančiais pagrindą Poilsio namelį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (žr. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 str.).

14. Teismas pabrėžė, jog nustačius, kad, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas, pareiškėjos pateiktas pareiškimas su priedais negali būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atsisakyti registruoti Poilsio namelį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo panaikinti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (4.6.10.)RS-1251. Komisija, 2019 m. kovo 6 d. sprendime Nr. CSPR-72 išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, pagrįstai nusprendė šį teritorinio registratoriaus sprendimą palikti galioti. Teismo vertinimu, ginčijami sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes jie pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, juose aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Dėl skundo argumentų, kad Komisija praleido įstatyme nustatytą terminą skundui išnagrinėti, teismas pažymėjo, kad šio termino pasibaigimas administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui, savaime nedaro negaliojančiu.

15. Teismas nurodė, kad, nepanaikinus ginčijamų sprendimų, nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimus įpareigoti VĮ Registrų centrą atlikti veiksmus.

III. 16. Pareiškėja V. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundo reikalavimus.

17. Pareiškėja pakartoja skundo argumentus, be kita ko, kad Poilsio namelis gali būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nes pats teritorinis registratorius yra pateikęs pareiškėjai Poilsio namelio kadastro duomenų bylą ir nėra ginčo dėl Poilsio namelio statybos teisėtumo, nuosavybės teisių į jį. Teigia, kad nuosavybės teisių į Poilsio namelį perleidimas (2003 m. rugsėjo 15 d. pareiškimas) buvo patvirtintas notaro, teisės aktai nenumatė pareigos notariškai patvirtinti 1999 m. lapkričio 15 d. avansinio apmokėjimo sutartį, todėl laikytina, jog pareiškėjos pateikti dokumentai yra tinkami nuosavybės teisėms įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 str. 1 d. prasme). Pareiškėja tvirtina, kad teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, pavyzdžiui, Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1281-253/2018 laikė, kad sąskaita-faktūra yra pakankamas dokumentas nuosavybės teisių įsigijimui patvirtinti. Nagrinėjamoje byloje yra susidariusi panaši situacija kaip ir minėtoje civilinėje byloje, t. y. pareiškėja poilsio namelį nepertraukiamai valdo daugiau nei 10 metų, moka už jį mokesčius, jį prižiūri ir pan., tačiau teismas neįvertino šių aplinkybių.

18. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, palaiko atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamos bylos ginčo dalyku yra pareiškėjos reikalavimo atsakovui VĮ Registrų centrui Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nekilnojamąjį daiktą – poilsio namelį, (duomenys neskelbtini), – teisėtumas ir pagrįstumas.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad pateikti dokumentai – paprastos rašytinės formos 1999 m. lapkričio 15 d. avansinio apmokėjimo sutartis, 2003 m. rugsėjo 15 d. pareiškimas, kad E. G. K. ir E. K. iš V. Š. gavo visus pinigus pagal 1999 m. lapkričio 15 d. avansinę sutartį ir perdavė jai karkasinį namelį bei nuosavybės teises į jį, poilsio namelio 2018 m. lapkričio 19 d. kadastro duomenų byla – nesudaro teisinio pagrindo Poilsio namelį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre bei įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į daiktą.

22. Pareiškėja, apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, nurodė, kad Poilsio namelio kadastro duomenų byla patvirtina, jog jis gali būti įregistruotas, nėra ginčo dėl namelio statybos teisėtumo bei nuosavybės teisių į jį, teigė, kad pateikti dokumentai atitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 1 dalį.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

24. Nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017).

25. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnis nustato, kad teikiant prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, kadastro tvarkytojui turi būti pateikti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyti dokumentai (valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas, teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis, rašytiniai sandoriai, kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai, kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai) ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Prašymai įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti pateikiami ir nagrinėjami Kadastro nuostatų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 str. 3 d.).

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, juridiniai faktai gali būti registruojami tik esant įregistruotiems nekilnojamiesiems daiktams. Nekilnojamojo turto registre registruojami nekilnojamieji daiktai, nagrinėjamu atveju – Poilsio namelis, gali būti registruojamas, jeigu jis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka gali būti suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir jam suteiktas unikalus numeris. Pareiškėja siekia įregistruoti Poilsio namelį, kuri ji teigia įgijusi rašytinio sandorio pagrindu iš kitų fizinių asmenų. Toks Poilsio namelio įgijimo būdas, net jei ir nėra ginčo dėl teisių perleidimo į daiktą, nėra teisėtas pagrindas įrašyti ginčo objektą į Nekilnojamojo turto kadastrą, nes niekaip negali pagrįsti jo teisėto sukūrimo fakto.

27. Nekilnojamojo daikto kadastriniai matavimai – veiksmai, kuriais nustatoma nekilnojamojo daikto tapatybė, žemės sklypo ribų posūkio taškų ir statinių fizinių ribų koordinatės, geometriniai matmenys ir techniniai nekilnojamųjų daiktų parametrai, apskaičiuojamas žemės sklypo ir jame esančių žemės naudmenų plotas ir kiti šį daiktą apibūdinantys kadastro duomenys. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla – nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo metu parengtų planų, užpildytų kadastro formų ir kitų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą rinkinys (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 str. 3, 5 d.). Kadastro duomenų bylos sudarymas yra techninio pobūdžio veiksmas, kuriuo užfiksuojama daikto faktinė situacija, tačiau tai nėra savarankiškas teisinis pagrindas įregistruoti daiktą Nekilnojamojo turto registre bei daiktines teises į jį. Nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. 4 d.).

28. Nėra ginčo dėl aplinkybės, kad anksčiau ginčo namelio teisinė registracija nebuvo atlikta. Pareiškėja teigia, kad jis pastatytas 1969 metais, buvo valstybės nuosavybė, todėl nebuvo registruotas. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Kadastro tvarkytojui pateikiamų dokumentų sąrašą, kai yra prašoma įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą duomenis apie statinius, kurie buvo įgyti ar pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d., nustato Vyriausybė.

29. Pareiškėja nėra pateikusi įrodymų, patvirtinančių, kad Poilsio namelis gali būti įregistruotas Nekilnojamojo turto kadastre Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintame „Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąraše“ nustatytų dokumentų pagrindu, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai abejojo, ar pareiškėjos sudarytas susitarimas dėl Poilsio namelio perleidimo gali sukelti tas pasekmes, kurių ji siekia – įgyti nuosavybės teises į daiktą, nes nėra daikto teisėtą sukūrimą patvirtinančių duomenų.

30. Asmens nuosavybės teisei į tam tikrą daiktą atsirasti turi būti konkretus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (Civilinio kodekso 4.47 str.). Vienas iš nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo pagrindų yra naujo daikto sukūrimas statybos procese, t. y. pastatant naują statinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisių į statinį įgijimas galimas ne bet kokios statybos metu, bet tik tokiu atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009, 2017 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017).

Siekiant nustatyti, ar ginčo statinio statybos procesas buvo teisėtas, būtina vadovautis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 281 patvirtintų Individualinės statybos nuostatų 17 punktas nurodė, kad leidimus vykdyti statybą teikia Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto vietos organai, o 25 punktas nustatė, kad visi pastatyti individualiniai gyvenamieji namai turi būti valstybinės komisijos priimti naudoti. Be kita ko, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimo „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ Nr. 570 1 punktas reglamentavo, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta vykdyti tik gavus atitinkamą leidimą.

Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. lapkričio 4 d. nutarimo „Dėl pastatytų įmonių, pastatų ir įrenginių priėmimo naudojimui tvarkos“ Nr. 700 1 punktas įtvirtino, kad pastatus arba rekonstruotus pastatus, įmones ir įrenginius būtinai turi priimti naudoti valstybinės priėmimo komisijos. Šie teisės aktai reglamentuoja statybos būdu sukuriamų daiktų teisinę tvarką, kurios laikantis teisėtai sukuriami daiktai kaip nuosavybės objektai. Esminiai šios tvarkos reikalavimai buvo vykdyti statybą pagal statybos leidimą ir ją baigti statinio priėmimo naudoti aktu.

Tokia tvarka daiktas būdavo suformuluojamas kaip kadastrinis vienetas ir tapdavo civilinės apyvartos objektu. Teisėtai pastatytas statinys yra nuosavybės teisės kaip daiktinės teisės instituto objektas. Pareiškėjai neįrodžius šių sąlygų, <...> nebūtų įrodytas teisėtas nuosavybės objekto sukūrimas. Tuo atveju, jeigu nėra abiejų dokumentų – leidimo statyti ir statinio priėmimo naudoti akto, nėra pagrindo konstatuoti, kad statybos buvo vykdomos teisėtai.

31. Teismų praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012).

32. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nepateikus duomenų apie Poilsio namelio teisėtą sukūrimą statybos būdu, nėra įrodytas statinio įregistravimo Nekilnojamojo turto kadastre pagrindas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-7-492/2021, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1910-520/2018). Nesant pagrindo registruoti daiktą, negali būti į jį registruojamos nei daiktinės teisės, nei juridiniai faktai.

33. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1281-253/2018 (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00620-2009-5) laikė, kad sąskaita-faktūra yra pakankamas dokumentas nuosavybės teisių įsigijimui patvirtinti, nėra reikšmingas nagrinėjamoje byloje vienodos teismų praktikos taikymo aspektu. Minėta, kad pareiškėja nėra įrodžiusi teisėto pagrindo įregistruoti Poilsio namelį Nekilnojamojo turto registre, todėl argumentai dėl teisių įregistravimo į daiktą apskritai nėra reikšmingi. Be to, nurodomoje Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00620-2009-5) dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo taip pat buvo sprendžiama, kad „pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), statybai pagal 1968–1969 m. galiojusią tvarką tuometinių kompetentingų valstybinių institucijų buvo patvirtintas techninis projektas, išduotas statybos leidimas ir kad pastatai – vasarnamiai, esantys (duomenys neskelbtini), valstybinės komisijos aktais buvo pripažinti tinkamais naudoti. Akivaizdu, jog šie faktai turi byloje dalyvaujantiems asmenims juridinę reikšmę, sukels tam tikrų teisinių padarinių – jie turės galimybę kreiptis į nekilnojamojo turto registratorių, siekdami viešajame Nekilnojamo turto registre įregistruoti daiktus – poilsio namelius – ir daiktines teises į juos. Taip pat nustatyta, jog apeliantai neturi tiesioginių įrodymų, kurie patvirtinančių šiuos juridinę reikšmę turinčius faktus, ir jie negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti / atkurti tokių dokumentų“. Taigi byloje buvo nustatytos iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės, sąskaita--faktūra buvo vertinama ne kaip savarankiškas poilsio namelio įsigijimo sandoris bei teisinis pagrindas įregistruoti daiktines teises Nekilnojamojo turto registre, bet kaip vienas iš įrodymų, nustatant juridinę reikšmę turintį daiktinių teisių įgijimo faktą.

34. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas ginčijamu 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-1251 pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl to, kad pareiškėja nepateikė nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą teisinių pagrindų (dokumentų), be to, 1999 m. lapkričio 15 d. sutartis nėra patvirtinta notaro, o daiktinės teisės gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas; Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl minėto teritorinio registratoriaus sprendimo, ginčijamu 2019 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. CSPR-72 šį sprendimą pagrįstai paliko galioti.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų pirmosios instancijos teismo sprendimui keisti, todėl apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė