2025-05-28 Nr. AB-9391-3-64-3-00846-2025-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-627-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00846-2025-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės merui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, teisme gautu 2025 m. balandžio 18 d., ir prašė panaikinti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės mero (toliau – ir Meras) 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Merą iš naujo nagrinėti jo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 23 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo P. V. skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nes nustatė, kad pareiškėjas 2024 m. lapkričio 29 d. raštu kreipėsi į Merą, kuris Raštu atsakė į kreipimąsi ir nurodė, jog pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. raštas nekonkretus ir nesuprantamas, negalima suprasti prašymo esmės, argumentų, pagrindo (faktinių aplinkybių) ir dalyko (reikalavimo), 2024 m. lapkričio 29 d. raštas nenuoseklus ir chaotiškas. Teismas vertino, kad Raštu pareiškėjui nebuvo nustatytų privalomų įpareigojimų, jam nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, juo nebuvo sukurtos ar atimtos teisės ar pareigos, taigi Raštas pareiškėjui nesukuria tiesioginių teisinių pasekmių. Nustatęs, kad Raštas pareiškėjui nesukuria tiesioginių teisinių pasekmių, teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, todėl skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundus su tapačiu reikalavimu jau buvo pateikęs Regionų administraciniam teismui administracinėse bylose Nr. eI3-8054-931/2025, Nr. eI3-8672-631/2025, Nr. eI3-9045-621/2025, Nr. eI3-9357-931/2025, Nr. eI3-10002-809/2025, Nr. eI3-10324-952/2025, Nr. eI3-11691-952/2025 ir kt., kuriuos teismas nutartimis atsisakė priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Regionų administracinio teismo administracinėse bylose Nr. eI3-8054-931/2025, Nr. eI3-8672-631/2025, eI3-9357-931/2025 nutartis paliko nepakeistas, atmetė pareiškėjo atskiruosius skundus, pripažinęs, kad Mero Rašte nėra numatyta jokių pareiškėjui privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitokių sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Teismas vertino, jog Raštas yra tik administracinė procedūra (atsakymas į pareiškėjo kreipimąsi), bet ne savarankišką juridinę galią turintis aktas (veiksmas), todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas vėl reiškia tapatų skundą (kaip pats nurodo 22 kartą), nors yra įsiteisėjusios teismų nutartys, kuriomis pripažinta, jog pagrįstai atsisakyta priimti pareiškėjo skundą.

III. Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundą nagrinėti tam pačiam teismui. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo (ABTĮ 4 str.), sustabdyti situaciją, priimti atskirąją nutartį dėl teisės į teisminė gynybą, neva praleisto termino, pareigos pradėti ir išnagrinėti bylą, ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir Teisėjų garbės teismui.

Pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės teigia, kad eiline, kartotine nutartimi jo skundą atsisakyta priimti, nors teisme nėra tokios bylos, teisėjai netinkamai sprendžia jo pareiškimų priėmimo klausimą. Teismas neteisingai vertino faktus, teisėjui yra prieinami Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys apie tik parengiamojoje bylos stadijoje gautus / vertinamus dokumentus. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-397-968/2025 pateiktais išaiškinimais teisės kreiptis į teismą, skundo priėmimo stadijoje atliekamų veiksmų aspektais, teigia, kad teismui turėtų būti suprantama sąvokų neveikimas, vilkinimas prasmė.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. gegužės 26 d. padavė prašymą dėl Konstitucinio Teismo teiginio – teismas yra pagrindinė institucija žmogaus teisių ir laisvių garantija – neatitikimo (neveikimo, vilkinimo, neteisėtų veiksmų) faktinei tikrovei (prasilenkia su tiesa), dėl teismo skleidimo žinomai melagingų žinių ir atskirosios nutarties (toliau – ir Prašymas), kuriuo prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo (ABTĮ 4 str.), pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, susiję su asmens teise kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai – šiuo atveju prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale, neatitinka tikrovės, pripažinti, kad tomis, laiko ir įstatymų apibrėžtomis ribomis, nenagrinėjant teisme esančių administracinių / tarnybinių ginčų, darbinių santykių, sąmoninga tyčia, įšaldytas bylas, ne tik neatitinka virš nurodytų teiginių, elementarios moralės, vertybių sistemos / skalės, bet ir demokratinės valstybės, kurioje gyvenama, sampratos / esmės, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegijų: 2025 m. kovo 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eAS-251-520/2025, 2025 m. balandžio 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eAS-397-968/2025 ir 2025 m. gegužės 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eAS-538-492/2025 ir 2025 m. gegužės 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eAS-517-662/2025 pagrindu, formuojant vieningą teisinę praktiką – sustabdyti tą absurdiškai tuščią maratoną, kai pabaigos iki teismas imsis nagrinėti administracinę bylą dar nesimato, priimti atskirąją nutartį (dėl teisės į teisminę gynybą, neva praleisto termino, pareigos pradėti ir išnagrinėti (ABTĮ 10–11 str.) bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 59 str. 1 d. 2–3 p., 2 d.), Teisėjų Garbės teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo P. V. skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų bei procesinių reikalavimų. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-8054-931/2025 atsisakė priimti pareiškėjo 2025 m. sausio 24 d. skundą dėl Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. rašto Nr. R8-4396 panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus (t. y. įpareigoti Merą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo), kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025 Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 4 d. nutartį paliko nepakeistą, priėjęs prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Rašte pareiškėjui nėra numatyta jokių privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitokių Mero sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl jo skundą pagrįstai atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos skundo pagrindą ir dalyką (dėl Mero Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus), teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje priėjo prie pagrįstos išvados, jog pareiškėjo skundo reikalavimai nenagrinėtini teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais yra būtina vadovautis ne tik žemesnės instancijos teismams, bet ir pačiam šiam teismui. Ypač tai aktualu šiuo atveju, kai įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025, o taip pat ir kitose šio pareiškėjo inicijuotose administracinėse bylose (Nr. eAS-398-629/2025, eAS-423-492/2025, eAS-451-575/2025, eAS-486-968/2025; eAS-487-520/2025, eAS-496-629/2025, eAS-509-1047/2025, eAS-515-552/2025, eAS-536-1047, eAS-549-629/2025, eAS-581-1047/2025) įsiteisėjusiomis nutartimis tapatus pareiškėjo reikalavimas buvo išnagrinėtas ir pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.

Dėl pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai; kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei atskirajame skunde, nei Prašyme nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinami.

Atsakydama į pareiškėjo prašymus priimti atskirąją nutartį, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio pagrindo taikyti šią procesinę normą. Pareiškėjo atskirajame skunde suformuluotame prašyme bei teisme 2025 m. gegužės 26 d. gautame Prašyme nurodyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nesuteikiantys pagrindo atskirajai nutarčiai priimti.

ABTĮ 18 straipsnyje nurodytos bylos, nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo Prašymo dalis pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, susiję su asmens teise kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai – šiuo atveju prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale, neatitinka tikrovės, ir pripažinti, kad tomis, laiko ir įstatymų apibrėžtomis ribomis, nenagrinėjant teisme esančių administracinių / tarnybinių ginčų, darbinių santykių, sąmoninga tyčia, įšaldytas bylas, ne tik neatitinka virš nurodytų teiginių, elementarios moralės, vertybių sistemos / skalės, bet ir demokratinės valstybės, kurioje gyvenama, sampratos / esmės, nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti skundą dėl Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, kurios nėra pagrindo naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė