2018-08-14 Nr. AB-14353-3-61-3-02102-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-870-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02102-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 23.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui „Lietuvos energija“, uždarajai akcinei bendrovei dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, VTEK) 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. KS-35 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria „Lietuvos energija“, UAB (toliau – ir Bendrovė) generaliniam direktoriui D. M. rekomenduota: 1) papildyti privačių interesų deklaraciją, nurodant narystę ir pareigas Nacionalinėje Lietuvos energetikos asociacijoje (toliau – ir Asociacija) ir Lietuvos pramonininkų konfederacijoje (jeigu būtų gautas leidimas jai atstovauti; toliau – ir Konfederacija); 2) atsisakyti Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidento pareigų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad VTEK, neturėdama pakankamai duomenų, kad Bendrovės generalinio direktoriaus pareigas einantis pareiškėjas būtų atstovavęs Konfederacijai valstybės ir savivaldybių institucijose, tyrimą dėl jo elgesio atitikties Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas, VPIDVTĮ) nuostatoms skundžiamu Sprendimu nutraukė. Su VTEK sprendime pateiktomis rekomendacijomis pareiškėjas nesutinka, nes nenustačius Įstatymo pažeidimo ir tyrimą nutraukus, VTEK neturėjo teisės reikšti tokio pobūdžio rekomendacijų.

3. Pareiškėjo pareigos Konfederacijoje ir Asociacijoje nėra jo privatus interesas. Asociacijoje, kuri yra viešasis juridinis asmuo, pareiškėjas veikia kaip Bendrovės įstatyminis atstovas, t. y. valdymo organas, nes Bendrovė yra Asociacijos narė. Konfederacijai esant viešuoju juridiniu asmeniu, Įstatymo 12 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma, nes ši norma draudžia atstovavimą tik privačioms grupėms. Be to, buvimas Konfederacijos viceprezidentu neturi jokios įtakos Bendrovėje priimamiems sprendimams, todėl Įstatymas apskritai netaikytinas sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo buvimo Konfederacijos viceprezidentu atitikties Įstatymo reikalavimams. Pateikdama rekomendaciją pareiškėjui atsisakyti Konfederacijos viceprezidento pareigų, VTEK neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, nors ir yra prilygintas asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, tačiau yra privataus juridinio asmens, t. y. uždarosios akcinės bendrovės, vadovas. VTEK pateikta rekomendacija taip pat nedera su Bendrovės tikslais, taikomu valdymo modeliu bei vidinėmis interesų konflikto prevencijos priemonėmis.

4. Nepaisant to, kad tyrimas buvo nutrauktas, VTEK Sprendime pateiktos rekomendacijos pareiškėjui sukelia realias neigiamas teisines pasekmes, nes VTEK nepagrįstai rekomendavus pareiškėjui deklaruoti privačius interesus ir atsisakyti Konfederacijos viceprezidento pareigų, o pareiškėjui esant įsitikinusiam, jog jis neturi privačių interesų, ir tokia veikla neprieštarauja Įstatymui, todėl nepildant privačių interesų deklaracijos ir toliau einant Konfederacijos viceprezidento pareigas, visuomenei gali kilti abejonių dėl tokios veiklos teisėtumo. Pareiškėjui nesivadovaujant minėtomis rekomendacijomis, kyla reali teisinė rizika, jog VTEK pradės naują tyrimą ir konstatuos Įstatymo pažeidimą vien tuo pagrindu, kad pareiškėjas nesilaikė Sprendime, kaip individualaus taikymo teisės akte, pateiktų rekomendacijų.

5. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo skundžiamas VTEK Sprendimas (pateiktos rekomendacijos) negali būti bylos nagrinėjamo dalyku, nes tokio pobūdžio ginčų administracinis teismas nesprendžia. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas apribojimas atstovauti yra speciali teisės norma, kurios negalima tapatinti, kaip tai daro pareiškėjas, su Įstatymo 11 straipsnio draudimu į interesų konfliktų situaciją patekusiems asmenims dalyvauti atitinkamų sprendimų rengimo, svarstymo ir jų priėmimo procedūrose. Atstovavimas ir sprendimų priėmimas savo turiniu ir forma yra skirtingi dalykai. Todėl logiška ir pagrįsta, kad šiuos santykius Įstatymo nuostatos reglamentuoja skirtingai. Pirmu atveju valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui būtina gauti vadovo ar jo įgalioto asmens išimtinį leidimą atlikti konkrečius atstovavimo veiksmus (Įstatymo 12 str. 3 d.), antruoju – pareikšti nusišalinimą (Įstatymo 11 str. 2 d.).

7. Skundžiamame Sprendime VTEK pateikė nuomonę dėl galimo pareiškėjo šališkumo užimant Konfederacijos viceprezidento pareigas, nes šio juridinio asmens viceprezidentui yra suteikta teisė vykdyti ir vadovo pareigas, į kurių turinį patenka ir Konfederacijos atstovavimas santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į pareiškėjo, kaip Bendrovės generalinio direktoriaus, t. y. valstybės tarnyboje dirbančio asmens, užimamą statusą, jo priimamų sprendimų svarbą visiems Lietuvos vartotojams ir faktą, kad Konfederacijoje yra atstovaujami ne tik viešojo sektoriaus, bet ir įvairių verslo įmonių interesai, kurie ne visais atvejais sutampa su pirmaisiais. Todėl tikimybė, kad esant tokioms aplinkybėms pareiškėjas, eidamas Konfederacijos viceprezidento pareigas, gali būti šališkas, nėra atmestina.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo „Lietuvos energija“, UAB atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį tenkinti ir nurodė, kad palaiko pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus.

9. Bendrovė paaiškino, kad dėl jai taikomų specifinių taisyklių jos vadovo dalyvavimas asociacijų veikloje Bendrovės vardu negali būti laikomas privačiu interesu. Sprendime nustatytos rekomendacijos yra nepagrįstos. Bendrovės veiklos tikslai ir strateginiai tikslai, atitinkantys Bendrovės akcininko, t. y. Lietuvos valstybės, lūkesčius, suponuoja tai, kad Bendrovės interesų atstovavimas yra išimtinai pareiškėjo darbo funkcijos. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma numato išimtį, kad draudimas atstovauti netaikomas tuo atveju, kai privačiam asmeniui atstovauja atstovas pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą (toliau – ir ABĮ).

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad Seimo narys R. S. 2015 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. RS-S-233 kreipėsi į VTEK su paklausimu: „Ar D. M., valstybės valdomų įmonių grupės „Lietuvos energija“ generalinis direktorius, atstovaudamas vartotojų interesus tuo pačiu metu užimdamas Lietuvos pramoninkų konfederacijos (LPK) – verslo interesus Lietuvoje atstovaujančios organizacijos viceprezidento pareigas, nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo?“ VTEK, išnagrinėjusi paminėtą paklausimą, 2016 m. balandžio 13 d. priėmė sprendimą Nr. KS-35, kuriuo tyrimą dėl pareiškėjo elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms nutraukė nesant pakankamai duomenų, kad pareiškėjas atstovavo Konfederacijai valstybės ir savivaldybių institucijose, bei pateikė pareiškėjui rekomendacijas: 1) papildyti privačių interesų deklaraciją, nurodant narystę ir pareigas Asociacijoje ir Konfederacijoje (jeigu būtų gautas leidimas jai atstovauti); 2) atsisakyti Konfederacijos viceprezidento pareigų. Ginčas byloje kilo dėl Sprendime suformuluotų rekomendacijų teisėtumo.

12. Teismas taip pat nustatė, kad Bendrovės įstatuose, patvirtintuose 2014 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 1K-060 (toliau – ir Įstatai) nurodyta, jog Bendrovė yra pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (3 p.). Bendrovės oficialioje interneto svetainėje www.le.lt nurodyta, kad „Lietuvos energijos“ grupė – tai valstybės valdoma, viena didžiausių energetikos įmonių grupių Baltijos šalyse. Pagrindinė Grupės veikla apima elektros ir šilumos energijos gamybą, tiekimą, elektros energijos prekybą ir skirstymą, prekybą gamtinėmis dujomis, jų skirstymą, taip pat elektros energetikos ūkio aptarnavimą ir plėtrą. „Lietuvos energijos“ grupės akcininko teises ir pareigas įgyvendina Finansų ministerija. Valdymo koordinavimo centro, kuris reguliariai rengia apibendrintas valstybės valdomų įmonių ataskaitas, interneto svetainėje www.vkc.lt nurodyta, kad „Lietuvos energija“ (buvusi UAB „Visagino atominė elektrinė“) – elektros energetikos įmones kontroliuojanti bendrovė. Įmonių grupė sukurta vykdant Lietuvos energetikos sektoriaus pertvarkymo planą, 2010 metais bendrovei perdavus VST, Rytų skirstomųjų tinklų, „Lietuvos energijos“ (dabar – „Lietuvos energijos gamyba“), Lietuvos elektrinės ir jų antrinių įmonių akcijas. Valstybei priklausanti dalis yra 100 procentų. Teismas rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad minėta Įstatymo nuostata, įtvirtinanti sąrašą asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje, nenumato išimčių jokiai asmenų grupei, kuriai būtų taikomi kitokie ribojimai. Įstatymo nuostatos be išimčių taikomos visiems asmenims, nurodytiems Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas, kaip valstybės kontroliuojamos įmonės vadovas, yra prilyginamas valstybės tarnautojui, nesuteikia galimybės Įstatymo taikyti su išimtimis. Todėl teismas pareiškėjo teiginius, kad jam negali būti taikomi tokie patys ribojimai, kurie yra nustatyti valstybės tarnautojams, laikė objektyviai nepagrįstais.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jo veikla Asociacijoje ir Konfederacijoje negali būti laikoma privačiu interesu, kuris turėtų būti deklaruojamas privačių interesų deklaracijoje, rėmėsi Įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi ir padarė išvadą, jog įstatymų leidėjas besąlygiškai nustatė, kad valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens narystė bei pareigos asociacijoje yra traktuojamos kaip privataus intereso buvimas, ir tai negali būti ginčijama. Tokią poziciją aiškiai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. ir 2004 m. liepos 1 d. nutarimai, kuriuose, be kita ko, konstatuota, kad „Konstitucija pripažįsta ir palaiko susivienijimų (asociacijų), kaip viešai veikiančių institucionalizuotų interesų grupių, įvairovę <...>“. Administracinių teismų praktika taip pat remiasi nuostata, jog dalyvavimas asociacijų veikloje yra susijęs ne su valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų tarnybinėmis funkcijomis, todėl negali būti tapatinamos su jomis, bet su privačiais tokių asmenų interesais, galinčiais kelti interesų konflikto grėsmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1422/2010). Iš to teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo veikla Asociacijoje bei Konfederacijoje gali būti siejama su privataus intereso egzistavimu.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas turi būti suprantamas tik kaip draudimas jam atstovauti savo paties, kitų asmenų ar grupių privatiems interesams išskirtinai tik Bendrovėje, nes būtent Bendrovėje gali priimti sprendimus, rėmėsi Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintais Įstatymo tikslais, 2 straipsnio 4 dalimi, 12 straipsnio 2 dalimi ir padarė išvadą, kad draudimo atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesus valstybės ar savivaldybių institucijose išimtys yra dvi: jei jie veikia kaip įstatyminiai atstovai arba yra atitinkamos institucijos vadovo ar jo įgalioto atstovo viešai paskelbtas leidimas (išimties iš draudimo taikymas). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą šios nuostatos aiškinimo praktiką, asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, nustatyti teisės atstovauti apribojimai neišskiria kokios nors asmenų grupės, kuriems šis ribojimas netaikomas ir tiesiogiai nesieja nustatytų ribojimų su konkrečiomis pasekmėmis – interesų konfliktu ar sprendimų priėmimu, turtiniu suinteresuotumu ir kt. (2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-2959/2012).

15. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai atstovavimą tapatina su sprendimų priėmimu. Teismas pastebėjo, kad atstovavimas nėra siejamas su sprendimų priėmimu. Pareiškėjo atstovavimas Konfederacijai yra neatsiejamas nuo atstovavimo kitų Konfederacijos narių. Nors pareiškėjas teigė, kad VTEK pateikta rekomendacija pernelyg varžo jo teises, neatitinka Bendrovės interesų, tikslų, tačiau, kaip teisingai savo Sprendime nurodė VTEK, Bendrovė gali būti asociacijų narė, tuo tarpu pareiškėjo užimamos viceprezidento pareigos Konfederacijoje gali sudaryti prielaidas šališkumui pasireikšti, nes, atstovaudamas Bendrovę, pareiškėjas kartu atstovauja ir kitus Konfederacijos narius. Siekiant išsklaidyti bet kokias abejones dėl pareiškėjo šališkumo, VTEK pagrįstai rekomendavo pareiškėjui atsisakyti Konfederacijos viceprezidento pareigų. VTEK Sprendime pažymėjo, kad „D. M. asociacijoje dalyvauja kaip bendrovės vadovas, o Konfederacijos veikloje – kaip Asociacijos atstovas. Jam pareigos tiek vienoje, tiek kitoje asociacijoje buvo patikėtos dėl jo, kaip Bendrovės vadovo statuso, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas atstovauja ne savo privatiems, bet juridinio asmens – bendrovėms interesams“. Teismas atkreipė dėmesį, kad, nepaisant to, jog VTEK tyrimą dėl pareiškėjo elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms nutraukė, pateikta rekomendacija papildyti privačių interesų deklaraciją, nurodant narystę ir pareigas Asociacijoje ir Konfederacijoje (jeigu būtų gautas leidimas jai atstovauti), yra skirta pašalinti bet kokias abejones dėl pareiškėjo galimo šališkumo. Teismas, remdamasis tuo, kas buvo išdėstyta prieš tai, laikė, kad nesant išimčių, kuomet draudimas pareiškėjui atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesus valstybės ar savivaldybių institucijose nebūtų taikomas, atsakovas pagrįstai rekomendavo papildyti privačių interesų deklaraciją, nurodant narystę ir pareigas Asociacijoje ir Konfederacijoje.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jo atžvilgiu nutraukus tyrimą, rekomendacijų davimas yra prieštaringas ir nepagrįstas, pažymėjo, jog įstatymų leidėjas yra nurodęs, kad būtent VTEK yra Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta ir jam atskaitinga kolegiali asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, ir asmenų, vykdančių lobistinę veiklą, priežiūros institucija (Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir VTEKĮ) 2 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas, kontroliuoja, be kita ko, Komisija. VTEKĮ 18 straipsnio 1 dalies 16 punkte įtvirtinta, kad viena iš VTEK teisių yra teikti metodinio pobūdžio rekomendacijas, kuriose pateikiama VTEK nuomonė valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų tarnybinės etikos ir elgesio normų tobulinimo ir įgyvendinimo klausimais. Teismas įvertino, kad rekomendacijų teikimas nėra siejamas su priimto sprendimo rezultatu. VTEK turi teisę teikti rekomendacijas nepaisant to, kad tyrimas dėl asmens elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms buvo nutrauktas. Teismas atmetė nagrinėjamą pareiškėjo teiginį, nes teisė teikti rekomendacijas VTEK yra suteikta įstatymu ir ji nėra siejama su priimto sprendimo rezultatu.

17. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, konstatavo, jog skundžiama Sprendimo dalis priimta nepažeidžiant procedūrinių taisyklių, tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes bei teisingai pritaikius Įstatymo normas, todėl nėra jokio pagrindo ją naikinti, o pareiškėjo skundas atmestinas.

18. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju jam nekyla abejonių dėl byloje taikytų Įstatymo (Žin., 1997, Nr. 67-1659; 2000, Nr. 18-431; įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) 12 straipsnio 2 dalies, taip pat 2 straipsnio 1 dalies nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti; taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (Žin., 1997, Nr. 67-1659; 2000, Nr. 18-431; įstatymo redakcija galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 1 dalyje ir 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reglamentavimas – tiek, kiek juo akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių, kurių akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, vadovams ir vadovų pavaduotojams nustatomi ribojimai atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesus valstybės ar savivaldybių institucijose – neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai ir 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; sustabdyti bylą iki Konstitucinis Teismas ištirs Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 12 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai klausimą; priteisti iš atsakovo pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

20. Pareiškėjas nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalies 5 punktu, apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes jame nėra pasisakyta (nėra motyvų) esminiu bylos klausimu – ar pareiškėjui, kaip privataus juridinio asmens, t. y. „Lietuvos energija“, UAB, vadovui, yra taikomi tokie patys apribojai, kokie yra taikomi valstybės tarnyboje dirbančiam valstybės tarnautojui stricto sensu tik dėl to, kad vadovaujamos Bendrovės akcijos nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Šiuo aspektu pareiškėjas skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, grindė argumentais, susijusiais tiek su paties pareiškėjo, kaip uždarosios akcinės bendrovės vadovo, subjektiškumu ir jam – kaip specifiniam subjektui – taikomu reglamentavimu kituose nei Įstatymas teisės aktuose (bendrovės vadovui ir be Įstatymo yra taikomi ypač griežti elgesio standartai); tiek ir su Bendrovės, kaip privataus juridinio asmens, tikslais, taikomu valdymo modeliu, lokalinio pobūdžio teisės aktais, jau kurie užtikrina apsaugą nuo vadovo privačių interesų konflikto rizikos (Bendrovė, nepaisant to, kad jos akcijos priklauso valstybei, yra valdoma remiantis tais pačiais principais, kaip ir bet kuris kitas privatus juridinis asmuo; Bendrovei taikomi tokie patys veikos tikslai, kaip ir bet kuriam kitam privačiam juridiniam asmeniui, t. y. ilgalaikės vertės didinimas, akcininko investuoto kapitalo grąža, verslo vertės augimas ir dividendų ar pelno įmokos pajamingumas). Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad teisinis reglamentavimas (įtvirtintas ne Įstatyme) yra visiškai pakankamas išvengti interesų konflikto situacijos, tačiau kartu nepagrįstai neapriboja pačios Bendrovės teisės individualiai spręsti, ar konkreti Bendrovės narystė ir pareiškėjo veikla konkrečioje kolektyvinėje organizacijoje atitinka Bendrovės interesus. Tuo tarpu Įstatymas, numatydamas Bendrovės įstatyminiam atstovui absoliutų ir besąlyginį draudimą atstovauti Bendrovei kolektyvinėse organizacijose, inter alia eiti valdymo organo pareigas, nes tokia narystė ir veikla, pasak pirmosios instancijos teismo, savaime laikytina privačiu interesu, nepagrįstai šią Bendrovės teisę suvaržo.

21. Pareiškėjas vertina, kad pirmosios instancijos teismui nesikreipus į Konstitucinį Teismą, kai buvo tam pagrindas, buvo pažeista ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis, o tai lėmė neteisingą bylos išsprendimą.

22. Pareiškėjas nurodo, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje ir 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reguliavimas prieštarauja konstituciniam lygiateisiškumo principui (Konstitucijos 29 str. 1 d.). Pareiškėjas pirmiausiai yra privataus juridinio asmens vadovas. Jis nėra valstybės tarnautojas, o tik jam prilygintas asmuo. Todėl teismas privalėjo pirmiausiai taikyti bendrąjį teisinį reglamentavimą, taikomą visiems privačių juridinių asmenų vadovams, o specialųjį reglamentavimą taikyti tik tiek, kiek jis nepažeidžia bendrųjų principų ir taisyklių. Pareiškėjas yra diskriminuojamas kitų privačių juridinių asmenų vadovų atžvilgiu, kurie gali eiti įvairių kolektyvinių organizacijų vadovaujančias pareigas. Vien ta aplinkybė, kad Bendrovės akcijos priklauso valstybei, tokios diskriminacijos nepateisina. Pareiškėjo papildomos veiklos kolektyvinėse organizacijose, kuo aktyvesnis dalyvavimas viešajame visuomenės gyvenime privalo būti vertinamos lygiai taip pat, kaip šios veiklos būtų vertinamos, jei jas vykdytų bet koks kitas privataus juridinio asmens vadovas. Priešingu atveju žala daroma ir pačiai valstybei, kaip Bendrovės akcijų savininkei. Juo labiau, kad valstybė, savivaldybė ir jų institucijos, kurios yra viešieji juridiniai asmenys (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.34 str. 2 d.), yra civilinių santykių dalyviai lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 str.).

23. Pareiškėjas pažymi, kad jo diskriminacija nėra pateisinama siekiamų tikslų požiūriu, o Įstatymu nustatytas specialus reguliavimas nėra būtinas visuomenei reikšmingam tikslui pasiekti. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas (ginčijama apimtimi) galėtų turėti prasmę tik tuo atveju, jeigu valstybės valdomų bendrovių vadovams būtų uždrausta atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesus ne apskritai bet kokiose valstybės ar savivaldybių institucijose (kaip numatyta dabartiniu teisiniu reguliavimu), o tik tose įstaigose / institucijose / įmonėse, kuriose minėti asmenys priima sprendimus, dalyvauja juos priimant, vykdo subordinacinius pavedimus ir pan. Šiuo metu nustatytu draudimu nėra ir negali būti pasiektas Įstatymo tikslas – priimant sprendimus pirmenybę teikti viešiesiems interesams, užtikrinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Būtent per dalyvavimą įvairiose asociacijoje valstybės valdomoms bendrovėms yra įmanoma apginti tiek savo, tiek jų akcijas valdančios valstybės interesus. Juo labiau, kad interesų konflikto situacija pareiškėjui priimant sprendimus Bendrovės vardu ir kartu einant viceprezidento pareigas Konfederacijoje yra objektyviai neįmanoma dėl Bendrovėje įgyvendinamo korporatyvinio valdymo modelio, taip pat plačiai taikomų prevencinių priemonių, kurių pagalba išvengiama privačių interesų tenkinimo vykdant pareigas Bendrovėje.

24. Pareiškėjas akcentuoja, kad Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinus atitinkamus draudimus asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, ir tokių asmenų sąrašą nustatančioje Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nepadarius jokių išlygų dėl valstybės valdomų bendrovių vadovų (kai jų teisinis statusas iš esmės skiriasi nuo kitų sąraše nurodytų asmenų), yra apribojama teisė teismui, sprendžiančiam klausimą dėl Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės valdomų bendrovių vadovų atžvilgiu, tinkamai įvykdyti teisingumą, t. y. atsižvelgti į specifinę šių asmenų situaciją, kaip to reikalauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatos.

25. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu draudimu valstybės valdomų bendrovių vadovams atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesus valstybės ar savivaldybių institucijose, yra pažeidžiama sąžininga konkurencija, nes toks draudimas nenumatytas jokio kito privataus juridinio asmens įstatyminiams atstovams, todėl šie, galėdami nevaržomai atstovauti savo įmonių interesams įvairiose kolektyvinėse organizacijose, gali lengviau ir paprasčiau pasiekti jų atstovaujamų įmonių tikslus ir taip įgyja nesąžiningą konkurencinį pranašumą prieš valstybės valdomas bendroves, o kartu ir prieš valstybę, kaip valstybės valdomų bendrovių akcininką (savininką). Be to, aptariamas draudimas prieštarauja ir paties Įstatymo sisteminiam aiškinimui, nes šis draudimas atstovauti turėtų būti taikomas būtent toje valstybės ar savivaldybių institucijoje, kurioje valstybės tarnautojas dirba, t. y. priima sprendimus, dalyvauja juos priimant, vykdo pavedimus ir pan. Tokiu būdu pažeisti nurodytą draudimą valstybės valdomų bendrovių vadovai galėtų tik tokiu atveju, jeigu jie atstovautų privačioms grupėms ar asmenims ir gintų jų interesus tose valstybės valdomose bendrovėse, kurių vadovai jie yra, o ne „valstybės ar savivaldybių institucijose“ (kaip numatyta Įstatyme) apskritai. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama taip, kad pareiškėjas vien dėl to, jog jis yra Bendrovės vadovas, netenka teisės atstovauti savo paties ar kitų asmenų grupių privatiems interesams kitose, su Bendrove nesusijusiose valstybės ar savivaldybės institucijose.

26. Apibendrindamas pareiškėjas nurodo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo pažeidžiami pamatiniai konstituciniai lygybės įstatymui, asociacijų laisvės, sąžiningos konkurencijos principai ir konstitucinė teisingumo vykdymo samprata, tuo pačiu pažeidžia ir visus šiuos imperatyvus apimantį konstitucinį teisinės valstybės principą.

27. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog pagal Įstatymą pareiškėjo pareigos asociacijose yra jo privatus interesas. Tokiu būdu buvo padarytas materialinės teisės aiškinimo ir taikymo pažeidimas, kuris taip pat lėmė neteisingo teismo sprendimo priėmimą. Pareiškėjas, kaip privatus fizinis asmuo, niekada negalėtų eiti vadovaujančių pareigų nei Asociacijoje, nei juo labiau Konfederacijoje. Tokią galimybę jam suteikia tik jo buvimas Bendrovės įstatyminiu atstovu. Pareiškėjo veikla Asociacijoje nėra jo privatūs interesai, kurie turėtų būti deklaruojami privačių interesų deklaracijoje. Pareiškėjo veikla Konfederacijoje taip pat negali būti vertinama kaip jo asmeninis privatus interesas. Atkreiptinas dėmesys, kad įstoti į Konfederaciją ir dalyvauti jos veikloje nusprendė Asociacijos, kaip viešojo juridinio asmens, visuotinis narių susirinkimas. Be to, tik iš Konfederacijos perspektyvos yra galimas privataus ir viešo intereso konfliktas, jei, pavyzdžiui, eidamas viceprezidento pareigas, pareiškėjas prioritetą teiktų privatiems Bendrovės, kaip privataus juridinio asmens, interesams. Konfederacijai esant viešuoju juridiniu asmeniu, Įstatymo 12 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma, nes ši norma draudžia atstovavimą tik privačioms grupėms. To tarpu pareiškėjo buvimas Konfederacijos viceprezidentu neturi jokios įtakos Bendrovėje priimamiems sprendimams, todėl Įstatymas apskritai netaikytinas sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo buvimo Konfederacijos viceprezidentu atitikties Įstatymo reikalavimams. Atitinkamai Komisijos rekomendacijos, kurios peržengia Įstatymo taikymo ribas, yra neteisėtos, todėl turėtų būti panaikintos.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo „Lietuvos energija“, UAB prisidėjimu prie pareiškėjo apeliacinio skundo prašo šį skundą tenkinti.

29. Bendrovė nurodo, kad tiek jos, tiek bet kurio kito subjekto dalyvavimas įvairiose asociacijose yra viena iš priemonių įgyvendinti savo tikslus (dalyvauti versle, dirbti efektyviai ir pelningai). Bendrovė, dalyvaudama asociacijose, atstovauja ir akcininko interesams. Pripažįstant tiek VTEK, tiek ir Vilniaus apygardos administracinio teismo nustatytus apribojimus Bendrovės vadovui teisėtais, kartu būtų paneigta ir Bendrovės, kaip verslo subjekto ir privataus juridinio asmens, teisė jungtis į asociacijas, o taip pat būtų įtvirtinta valstybės valdomų įmonių, kurios nėra valstybės tarnyba ir nėra viešieji juridiniai asmenys, diskriminacija kitų privačių juridinių asmenų, kuriems yra garantuojama teisė atstovauti savo interesams asociacijose, atžvilgiu.

30. Pareiškėjas, būdamas Bendrovės įstatyminis atstovas, privalo vykdyti jam priskirtus ir/ar valdybos nustatytus įpareigojimus. Tik pareiškėjo buvimas Bendrovės įstatyminiu atstovu leidžia Bendrovei atstovauti tiek savo, tiek ir akcininko interesams asociacijose. Pirmosios instancijos teismas niekaip nepaaiškino, kaip ir kokiu pagrindu turi būti sprendžiama kolizija tarp pareiškėjui ABĮ, CK, Įstatų nustatytų pareigų (funkcijų) ir Įstatymo nuostatų.

31. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Atsakovas pažymi, kad motyvai, kuriais remdamasis pateikė pareiškėjui skundžiamas rekomendacijas, išsamiai išdėstyti Sprendime, atsiliepime į pareiškėjo skundą ir pirmosios instancijos teismo posėdyje žodinio bylos nagrinėjimo metu. VTEK visiškai sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendime pateiktais motyvais ir palaiko poziciją, kad pareiškėjui, kaip valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui, VTEK pateiktos metodinio (prevencinio) pobūdžio rekomendacijos, kurios nėra privalomojo pobūdžio teisės aktas, negali būti bylos nagrinėjamo dalykas, nes tokio pobūdžio ginčų administracinis teismas nesprendžia.

33. Atsakovas akcentuoja, kad Bendrovė turi dirbti ne tik pelningai, bet ir skaidriai. Lietuvos Respublikos Seimas 2006 m. gruodžio 5 d. ratifikavo Jungtinių Tautų konvenciją prieš korupciją, kurioje pasakyta, jog korupcijos pasireiškimo grėsmės privačiame sektoriuje yra tokios pat realios, kaip ir viešajame. Dėl šios priežasties kiekviena valstybė turi imtis priemonių užkirsti tam kelią (Konvencijos 12, 21, 22 str.). Taigi pareiškėjo statuso asmenims yra pagrįstai taikytos specialaus Įstatymo nuostatos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 34. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo dalies, kuria pareiškėjui, „Lietuvos energija“, UAB generaliniam direktoriui D. M. rekomenduota (pripažinus, kad jis Įstatymo nepažeidė): 1) papildyti privačių interesų deklaraciją, nurodant narystę ir pareigas Nacionalinėje Lietuvos energetikos asociacijoje ir Lietuvos pramonininkų konfederacijoje (jeigu būtų gautas leidimas jai atstovauti); 2) atsisakyti Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidento pareigų. Pirmosios instancijos teismas paliko galioti ginčijamą VTEK sprendimo dalį, kuri yra viešai paskelbta. Atsakovo teigimu, pateikta rekomendacija nėra privalomojo pobūdžio, todėl ji negali būti nagrinėjimo teisme dalykas.

35. Prieš vertinant ginčijamame VTEK sprendime pateiktų rekomendacijų turinį, pirmiausia būtina išsiaiškinti, kokiomis įstatymų nuostatomis šios rekomendacijos yra grindžiamos ir ar jos yra privalomojo pobūdžio.

36. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos veikla tiriant valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų tarnybinę etiką yra grindžiama Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo nuostatomis. VTEKĮ 17 straipsnio (VTEK įgaliojimai) 2 punkte nustatyta, kad VTEK tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties VPIDVTĮ nuostatoms ir priima vieną iš VTEKĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų.

37. VTEKĮ 29 straipsnio (VTEK sprendimai) 1 dalyje yra nustatytas baigtinis sąrašas sprendimų, kuriuos VTEK, atlikusi tyrimą dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, gali priimti: pripažinti, kad asmuo pažeidė minėto įstatymo nuostatas; pripažinti, kad asmuo nepažeidė minėto įstatymo nuostatų; sustabdyti tyrimą; nutraukti tyrimą. Šioje dalyje nėra numatyta, kad VTEK, atlikusi tyrimą, gali priimti rekomendaciją.

38. Minėto straipsnio 2 dalies 1 punkte taip pat nurodyta, jog VTEK pripažįsta, kad asmuo šiurkščiai pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, jeigu šio įstatymo nuostatos buvo pažeistos, nors asmeniui jau buvo pateiktos išankstinės rašytinės rekomendacijos, nuo kokių sprendimų rengimo, svarstymo ar priėmimo jis privalo nusišalinti. VTEKĮ nėra apibūdintas išankstinės rekomendacijos turinys, kas ir kokiomis aplinkybėmis gali ją teikti. Tai nustato VPIDVTĮ.

39. VPIDVTĮ 22 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai jiems pavaldiems asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, teikia rekomendacijas dėl šio įstatymo nuostatų vykdymo. Pagal VPIDVTĮ 15 straipsnio 3 dalies 1 punktą asmuo laikomas šiurkščiai pažeidusiu šio įstatymo nuostatas, jeigu šio įstatymo nuostatos pažeistos, nors asmeniui jau buvo pateiktos išankstinės rašytinės rekomendacijos, nuo kokių sprendimų rengimo, svarstymo ar priėmimo jis privalo nusišalinti. Išankstinę rekomendaciją asmeniui, nuo kokių sprendimų rengimo, svarstymo ar priėmimo jis privalo nusišalinti, duoda, kaip nustatyta VPIDVTĮ 11 straipsnio 4 dalyje, institucijos vadovas ar jo įgaliotas asmuo (asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo vykdyti institucijos vadovo ar jo įgalioto atstovo rašytines išankstines rekomendacijas, nuo kokių sprendimų rengimo, svarstymo ar priėmimo jis privalo nusišalinti; šios rekomendacijos, remiantis deklaracijomis arba asmens prašymu, yra sudaromos konkrečiai situacijai; išankstines rekomendacijas asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, gali skelbti viešai savo nuožiūra). Vadinasi, šias rekomendacijas teikia vadovas ar jo įgaliotas asmuo, jos siejamos su nusišalinimu nuo konkrečių sprendimų rengimo, svarstymo ar priėmimo. Asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo vykdyti institucijos vadovo ar jo įgalioto atstovo rašytines išankstines rekomendacijas. Už viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos pažeidimą, kai buvo pateikta išankstinė rekomendacija, numatyta griežtesnė atsakomybė. Pagal VPIDVTĮ 15 straipsnio 3 dalies 1 punktą pripažįstama, kad asmuo šiurkščiai pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas.

40. Aiškinant sistemiškai VTEKĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas kartu su VPIDVTĮ 15 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 11 straipsnio 4 dalimi, matyti, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo vykdyti institucijos vadovo ar jo įgalioto atstovo rašytines išankstines rekomendacijas, kuriose nurodyta, nuo kokių sprendimų rengimo, svarstymo ar priėmimo jis privalo nusišalinti. Šios rekomendacijos, remiantis deklaracijomis arba asmens prašymu, yra teikiamos konkrečiai situacijai. Išankstines rekomendacijas asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, gali skelbti viešai savo nuožiūra.

41. Kitokio pobūdžio rekomendacijų (be aptartos išankstinės rekomendacijos), kurios būtų teikiamos atskirai konkrečiam valstybės tarnyboje dirbančiam asmeniui ne pažeidimo tyrimo metu ar atliekant tyrimą dėl įtariamo pažeidimo, VTEKĮ nenumato. Pažymėtina, kad rekomendacija buvo numatyta ankstesnėje VTEKĮ 29 straipsnio 1 dalies redakcijoje, kuri buvo pakeista 2014 m. kovo 13 d. VTEKĮ pakeitimo įstatymu Nr. XII-785, įsigaliojusioje 2014 m. kovo 20 d. Kartu paminėtina, kad VPIDVTĮ 22 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai jiems pavaldiems asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, teikia rekomendacijas dėl šio įstatymo nuostatų vykdymo. Taigi šioje normoje yra numatytas rekomendacijos teikimas pavaldiems asmenims ir, kaip minėta, jos nevykdymas, jei ji yra rašytinė, sukelia neigiamas pasekmes.

42. Kartu pažymėtina, kad VTEK teikiamos rekomendacijos, taip pat nuomonė, buvo ir yra numatytos kituose VTEKĮ straipsniuose, tačiau jos nėra skirtos konkrečiam asmeniui, tiriant galimai padarytą pažeidimą; jų prigimtis yra kita, jos yra bendro pobūdžio, paremtos analize ir skirtos kitoms institucijoms, kurios įgyvendina VPIDVTĮ, arba institucijoms, turinčioms teisę inicijuoti ar priimti, pakeisti teisės aktus, susijusius su VTEK kompetencija. Antai, VTEKĮ numatyta, kad VTEK teikia metodinio pobūdžio rekomendacijas savivaldybių etikos komisijoms ir konsultuoja jas teisės aktų įgyvendinimo klausimais (17 str. 7 p.); analizuoja valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų tarnybinės etikos ar elgesio problemas ir teikia atitinkamas rekomendacijas (17 str. 9 p.); pateikiama VTEK nuomonė valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų tarnybinės etikos ir elgesio normų tobulinimo ir įgyvendinimo klausimais (18 str. 16 p.). Pažymėtina, kad pagal VTEKĮ 27 straipsnio 3 dalį, VTEK pateiktą rekomendaciją turi svarstyti valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga, ar kitas juridinis asmuo, kuriam rekomendacija pateikta, ir per vieną kalendorinį mėnesį, jeigu VTEK nenurodo vėlesnio termino, nuo rekomendacijos gavimo dienos informuoti VTEK apie svarstymo rezultatus. Taigi šios rekomendacijos, kurios skirtos juridiniams asmenims, yra privalomojo pobūdžio.

43. Aiškinant pirmiau aptartas VTEKĮ nuostatas pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose) konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą, kad aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Konstatuota ir tai, kad tas pats pasakytina ir apie visų žemesnės galios teisės aktų aiškinimą (2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Todėl taikant ne tik lingvistinį, bet kartu sisteminį, loginį, įstatymo leidėjo ketinimų aiškinimo metodus, inter alia atsižvelgiant į pačiame VTEKĮ įtvirtintus principus: pagarbos žmogui, teisėtumo, nepriklausomumo, pirmiausia pažymėtina, kad Įstatyme numatytos dvejopo pobūdžio rekomendacijos: bendro pobūdžio, kurios skirtos kitiems juridiniams asmenims, institucijoms dėl jų tolimesnio realizavimo (kartu įtvirtinant reikalavimą, pateiktą rekomendaciją apsvarstyti ir informuoti VTEK apie svarstymo rezultatus) ir konkrečiam asmeniui jo vadovo ar įgalioto asmens teikiamos išankstinės rekomendacijos, kurios sukelia pasekmes, kai jos nevykdomos – už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos pažeidimą, kai buvo duota išankstinė rekomendacija, VTEK turi konstatuoti šio įstatymo nuostatų šiurkštų pažeidimą.

44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad VTEKĮ nesuteikė VTEK įgaliojimų atliekant tyrimą, nenustačius pažeidimo, teikti ir rekomendacijas. Tik toks aptartų nuostatų aiškinimas teisėjų kolegijai nekelia abejonių dėl jų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

45. Teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, inter alia dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nepasisako, kaip neturinčių reikšmės galutiniam teismo procesiniam sprendimui, nes jų vertinimas pareiškėjui nesukeltų jokių teisinių padarinių.

46. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai laikė, jog atsakovas nagrinėjamu atveju turėjo teisę teikti pareiškėjui rekomendacijas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimas ir ginčijama Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. KS-35 dalis naikinami.

47. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas priimamas pareiškėjo naudai, todėl jam priteisiama iš atsakovo 11,25 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. KS-35 dalį, kuria „Lietuvos energija“, UAB generaliniam direktoriui D. M. rekomenduota: 1) papildyti privačių interesų deklaraciją, nurodant narystę ir pareigas Nacionalinėje Lietuvos energetikos asociacijoje ir Lietuvos pramonininkų konfederacijoje (jeigu būtų gautas leidimas jai atstovauti); 2) atsisakyti Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidento pareigų.

Priteisti pareiškėjui D. M. 11,25 Eur (vienuolika eurų 25 centus) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Gintaras Kryževičius Ričardas Piličiauskas Ramutė Ruškytė