2020-01-22 Nr. AB-1500-3-61-3-02767-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eA-15-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02767-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. patikslintą skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl rašto, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus 2017 m. liepos 10 d. raštą Nr. A63-465/17(46841)(3.2.1-EM4) (toliau – 2017 m. liepos 10 d. raštas) ir 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštą Nr. A63-562/17(46841)(3.2.1-EM4) (toliau – 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštas); 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą; 3) įpareigoti Administraciją atsakyti į pareiškėjo 2017 m. birželio 19 d. skundą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijami raštai ir sprendimas skunde iškeltų klausimų neišsprendė, gauti atsakymai neišsamūs ir nepagrįsti teisės aktais, todėl neaišku, kodėl buvo atsisakyta pradėti administracinio nusižengimo teiseną. Pareiškėjas teigė, jog Administracija, atsižvelgdama į Komisijos sprendimą, atsakymą formaliai papildė tik keliais žodžiais, tačiau skundo iš esmės neišsprendė, nepaisė prie 2017 m. birželio 19 d. skundo pateiktų įrodymų (nuotraukų, paaiškinimų), vadovavosi tik faktinių duomenų patikrinimu, kuris atliktas pažeidžiant jo teisę dalyvauti tiriant faktinius duomenis vietoje.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog pateikė skundą dėl administracinio nusižengimo, kuris kartojasi kiekvienais metais, pažeidžiant Tvarkymo ir švaros taisyklių, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-326 „Dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo“ (2015 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. 1-70 redakcija) (toliau – Taisyklės) 15.4 punktą, t. y. ant medžių kasmet kabinami tie patys skelbimai, jie sutvarkomi atmestinai, pavėluotai ir tik gavus skundus. Komisija sprendime pripažino, kad Administracijos 2017 m. liepos 10 d. raštas turi trūkumų, bet jo nepanaikino, o iš priimto sprendimo nėra aišku, kuri jo skundo reikalavimo dalis ir kokiais motyvais remiantis yra netenkinama.

4. Atsakovas Administracija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo 2017 m. birželio 19 d. pranešimas buvo tinkamai išnagrinėtas, o priimtas sprendimas nepradėti administracinio nusižengimo teisenos yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovas teigė, jog Administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnas F. P. (F. P.) atliko faktinių duomenų patikrinimą ir būtinus veiksmus, aiškindamasis pareiškėjo nurodytą galimą pažeidimą, ir 2017 m. birželio 21 d. surašė elektroninį pranešimą tarnybinės veiklos klausimais Nr. A121-13824/17(2.1.19-SM4). Pareigūnas apžiūrėjo nurodytą vietą ir pažeidimų nenustatė, renginio teritorija buvo sutvarkyta, todėl administracinio nusižengimo teisena nebuvo pradėta.

6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pirmiausia siekiama įspėti asmenis laikytis teisės aktų reikalavimų, o tik tuomet, kai šios priemonės yra neefektyvios, sprendžiama dėl piktybiškai pažeidimus darančių asmenų patraukimo atsakomybėn. Prevencinių priemonių taikymas yra efektyvesnis, o baudimas yra prievartos priemonė, kuri turėtų būti taikoma tik kaip kraštutinė, kai yra išnaudotos visos kitos galimos, taip pat ir prevencinės, priemonės. O pareiškėjas tinkamu situacijos sprendimu laiko tik administracinio nusižengimo teisenos pradėjimą ir baudos skyrimą, o netenkinus šio prašymo, Administracijos veiksmus vertina kaip nepakankamus. Atsakovas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ANK) neįpareigoja administracinio nusižengimo teiseną pradėti visais atvejais, gavus asmens pranešimą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas negalėjo būti pripažintas nukentėjusiuoju, nes Administracijos pareigūnai nesurašė administracinio nusižengimo protokolo ar nutarimo. Atsakovas patebėjo, jog pareiškėjas, nurodęs, kad patyrė žalą (laiko, darbo, susisiekimo, išgyvenimų ir kitų nepatogumų), nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, nenurodė jokių aplinkybių, kaip dėl Taisyklių nesilaikymo tariamai kilo žala. Atsakovas nurodė, kad ANK nenustato pareiškėjui ar kitiems asmenims, kurie nėra pareigūnai, pareigos rinkti įrodymus, o savarankiškas ir savanoriškas įrodymų rinkimas ir dėl to patirtos išlaidos nėra laikomos padaryta žala, kurią būtų galima ar privaloma atlyginti.

8. Atsakovas teigė, jog ginčijamų raštų ir sprendimo panaikinimas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukels. Pareiškėjas nenurodė jokių aukštesnės galios teisės aktų, kurių turiniui skundžiami aktai galimai prieštarauja, taip pat nenurodė kitų aplinkybių, galėjusių turėti reikšmės aplinkybių įvertinimui bei skundžiamų aktų pagrįstumui ir teisėtumui, dėl kurių jie galėtų būti panaikinti.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo G. B. skundo dalį, kurioje prašė panaikinti Komisijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą ir įpareigoti Administraciją atsakyti į jo 2017 m. birželio 19 d. skundą, atmetė kaip nepagrįstą, o kitą bylos dalį nutraukė.

10. Teismas nustatė, jog pareiškėjas Administracijai elektroniniu paštu 2017 m. birželio 19 d. išsiuntė pranešimą, kuriame nurodė, kad sporto renginio organizatoriai dešiniajame Neries krante prie Vingio parko ir apylinkėse nesutvarkė šiukšlių, pažeidė Taisykles, Lankymosi miške taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. D1-849 (toliau – Lankymosi miške taisyklės) bei yra atsakingi pagal ANK. Šiuo pranešimu prašė apginti jo teises ir teisėtus interesus, viešąją tvarką, ištirti įvykį, pažeidėjams taikyti atsakomybę – skirti baudą, pripažinti jį nukentėjusiuoju (30 Eur už laiko, darbo, susisiekimo sąnaudas, išgyvenimus, nepatogumus) bei informuoti. Kartu su pranešimu pateikė nuotraukas. Administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyrius, 2017 m. liepos 10 d. raštu atsakydamas į minėtą pranešimą, pareiškėją informavo, kad Administracijos pareigūnas pagal kompetenciją patikrino pranešime nurodytą informaciją, nustatė, kad ištvermės sporto centras „Erdvė“ 2017 m. gegužės 30 d. pateikė pranešimą apie 2017 m. birželio 17 d. 8–22 val. organizuojamas bėgimo varžybas Vingio parke ir Neries upės krantinėje. Pagal Taisyklių 33.1 punktą renginio organizatoriai privalo užtikrinti renginio teritorijos sutvarkymą pasibaigus renginiui. 2017 m. liepos 10 d. rašte taip pat nurodė, kad Administracijos pareigūnas bendravo su renginio organizatoriais, išaiškino atsakomybę už Taisyklių pažeidimus, o patikrinimo metu Taisyklių pažeidimų nenustatė, renginio teritorija buvo sutvarkyta. Atkreipė dėmesį, kad viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas yra pagrindiniai policijos uždaviniai, todėl nenutrūkstamas policijos darbas organizuojamas visą parą, o Administracija tik dalyvauja, bendradarbiauja, užtikrindama viešąją tvarką, todėl neturi galimybės nuolat ir nedelsdama reaguoti į asmenų pranešimus apie galbūt padarytus teisės pažeidimus. Taip pat pateikė informaciją apie pastebėtų pažeidimų pranešimų teikimo tvarką bei nuorodas (elektroninio pašto adresą, telefono numerius).

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su 2017 m. liepos 10 d. raštu, tą pačią dieną su skundu kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti 2017 m. liepos 10 d. raštą ir įpareigoti Administraciją atsakyti jam įstatymų nustatyta tvarka. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2017 m. liepos 10 d. skundą, 2017 m. rugpjūčio 3 d. priėmė sprendimą, kuriame nurodė, kad Administracijos pateiktas atsakymas neišsamus, jame nesprendžiamas esminis pareiškėjo keliamas klausimas – administracinės procedūros už galimus Taisyklių pažeidimus pradėjimas ar atsisakymas ją pradėti. Komisija 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu pripažino pareiškėjo skundą iš dalies pagrįstu ir jį patenkino – įpareigojo Administracijos Saugaus miesto departamento direktorių patikslinti Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus 2017 m. liepos 10 d. raštą ir jame pasisakyti dėl administracinės teisenos pradėjimo ar atsisakymo ją pradėti.

12. Teismas nustatė, kad Administracijos Saugaus miesto departamentas, vadovaudamasis Komisijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu, 2017 m. rugpjūčio 11 d. rašte patikslino ankstesnį 2017 m. liepos 10 d. raštą ir nurodė, kad patikrinimo metu pareigūnas nenustatė Taisyklių pažeidimo, renginio teritorija buvo sutvarkyta, todėl administracinio nusižengimo teisenos nepradėjo. Teismas pažymėjo, kadangi šiuo raštu Administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyrius ištaisė Komisijos sprendimu nustatytus pirminio rašto 2017 m. liepos 10 d. trūkumus, jį papildydamas, todėl šį raštą laikė 2017 m. liepos 10 d. rašto sudėtine dalimi ir vertino kaip vientisą dokumentą, kuriuo pateiktas atsakymas į pareiškėjo 2017 m. birželio 19 d. pareiškimą.

13. Teismas analizavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą administracinių teismų kompetenciją, aptarė to paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę kreiptis į teismą, jos realizavimo būdą (ABTĮ 23 str. 1 d.) bei vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje konstatuota, jog teismas gali nagrinėti tik tokias bylas, kuriose siekiama realiai apginti pažeistas teises, padarant konkretų poveikį atitinkamiems materialiniams teisiniams santykiams (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-484/2010; 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-672-756/2017), o nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-671/2011 ir kt.).

14. Teismas, įvertinęs 2017 m. liepos 10 d. ir 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštų, kurie laikytini vientisu dokumentu, turinį, darė išvadą, kad jie yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio, juose pateikta bendro pobūdžio informacija pareiškėjui, t. y. pateiktas atsakymas į jo pranešimą apie galimą pažeidimą Neries krantinėje prie Vingio parko, kuris, atlikus patikrinimą, nenustatytas, taip pat išsamiai paaiškinta apie galimų pažeidimų pranešimo tvarką, nurodytos įstaigos, į kurias galima kreiptis, pateiktos nuorodos ir telefono numeriai. Šie raštai nebuvo sprendimai, kurie patys savaime pareiškėjui sukeltų teisines pasekmes, šiais raštais taip pat nėra taikomos jokios poveikio priemonės. Teismas nusprendė, kad, net ir patenkinus skundą, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o tolesnis bylos nagrinėjimas iš esmės būtų beprasmis. Atsižvelgęs į tai, teismas bylos dalį dėl 2017 m. liepos 10 d. ir 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštų panaikinimo nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

15. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Komisijos sprendimas nėra aiškus ir motyvuotas, šiuo sprendimu skundas iš dalies buvo pripažintas pagrįstu, tačiau ginčijamas Administracijos raštas nepanaikintas. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymu (toliau – ir Įstatymas) bei nurodė, kad 20 straipsnio 1 dalyje yra išvardintos Komisijos sprendimų rūšys. Teismas pažymėjo, kad Komisija turi diskrecijos teisę priimti vieną iš nurodytų sprendimų rūšių, o nagrinėjamu atveju priėmė Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą sprendimą.

16. Teismas nustatė, kad iš pareiškėjo 2017 m. liepos 10 d. skundo Komisijai dėl Administracijos 2017 m. liepos 10 d. rašto panaikinimo matyti, kad jis su šiuo raštu nesutiko dėl to, kad Administracija nei pradėjo administracinio nusižengimo teiseną, nei atsisakė ją pradėti, sprendimo nemotyvavo ir nepagrindė įstatymais, nesprendė klausimo dėl pareiškėjo pripažinimo nukentėjusiuoju, atsakymą pateikė nepasirašytą elektroniniu parašu. Teismas, įvertinęs Komisijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo formą ir turinį, neatitikčių Įsatymo 20 straipsnio 7 ir 8 dalyse įtvirtintiems reikalavimams nenustatė. Teismas nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendime pateiktos tiek reikšmingos faktinės aplinkybės, tiek teisinis vertinimas. Jame nustatyti 2017 m. liepos 10 d. Administracijos atsakymo trūkumai, t. y. kad atsakymas yra neišsamus, jame nesprendžiamas esminis pareiškėjo keliamas klausimas – administracinės procedūros už galimus Taisyklių pažeidimus pradėjimas ar atsisakymas ją pradėti. Nors Komisijos sprendime aiškiai neišskirta, kuri pareiškėjo skundo dalis laikytina pagrįsta, o kuri ne, tačiau teismas darė išvadą, jog iš sprendimo turinio galima suprasti, kad ji sutiko su pareiškėjo skundo dalimi dėl to, kad Administracija nemotyvavo sprendimo pradėti (nepradėti) administracinio nusižengimo teisenos bei 2017 m. liepos 10 d. rašte to nenurodė. Teismas nusprendė, kad Komisija pagal savo įgaliojimus priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo naikinti remiantis pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė įpareigoti Administraciją atsakyti į jo 2017 m. birželio 19 d. skundą, kuriame Administracijai reiškė prašymą apginti pažeistas jo teises ir teisėtus interesus, viešąją tvarką, t. y. ištirti įvykį, pažeidėjams taikyti atsakomybę – skirti baudą, pripažinti jį nukentėjusiuoju ir informuoti. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas šiuo pranešimu siekė, kad būtų pradėta administracinio nusižengimo teisena.

18. Teismas aptarė ANK 590 straipsnyje įtvirtintus administracinio nusižengimo teisenos pagrindus ir nurodė, kad sutinka su atsakovo pozicija, jog ši teisės norma neįpareigoja administracinio nusižengimo teisenos pradėti visais atvejais, gavus asmens pranešimą, t. y. šioje teisės normoje nustatyta teisė, bet ne pareiga pradėti administracinio nusižengimo teiseną. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo teisena dėl Taisyklių pažeidimo nebuvo pradėta, nes pareigūnas, patikrinęs pranešime nurodytas aplinkybes, nustatė, kad teritorija buvo sutvarkyta, todėl Taisyklių pažeidimo nenustatė.

19. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal ANK 578 straipsnio 1 dalį nukentėjusiuoju administracinio nusižengimo byloje laikomas fizinis arba juridinis asmuo, kuriam administraciniu nusižengimu padaryta fizinė, turtinė ar neturtinė žala. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju administracinį nusižengimą tiriančio pareigūno sprendimu, kuris įforminamas įrašu administracinio nusižengimo protokole, arba administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos (pareigūno) nutarimu ar teismo nutartimi. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo teisena nebuvo pradėta, administracinio nusižengimo protokolas nesurašytas bei nepriimtas atitinkamas nutarimas, todėl, esant tokioms aplinkybėms, pripažinti pareiškėją nukentėjusiuoju nebuvo pagrindo. Teismas nurodė, kad 2017 m. liepos 10 d. ir 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštuose, kuriais buvo atsakyta į pareiškėjo 2017 m. birželio 19 d. pranešimą, informuota, kad patikrinimo metu teritorija buvo sutvarkyta, todėl, nenustačius Taisyklių pažeidimo, administracinio nusižengimo teisena nepradėta. Tokį Administracijos atsakymą, atsižvelgiant į 2017 m. birželio 19 d. pranešime reiškiamą prašymą, teismas vertino kaip pakankamą, todėl pagrindo teigti, kad Administracija neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų, nenustatė. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo patikslinto skundo dalį, kurioje prašė panaikinti Komisijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą ir įpareigoti Administraciją atsakyti į jo 2017 m. birželio 19 d. skundą (pareiškimą), atmetė kaip nepagrįstą.

III. 20. Pareiškėjas G. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą tenkinti: panaikinti Administracijos 2017 m. liepos 10 d. raštą, 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštą, Komisijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą ir įpareigoti Administraciją atsakyti į pareiškėjo 2017 m. birželio 19 d. skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Teismo išvada, kad vadovaujantis ANK 590 straipsnio nuostatomis, atsakovas neprivalėjo pradėti administracinio nusižengimo teisenos, yra neteisinga. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagrindai pradėti administracinio nusižengimo teiseną egzistavo, nes atsakovas buvo gavęs pareiškėjo skundą, kuriame užfiksuotas administracinio nusižengimo požymius turinčios veikos padarymas. Teismas turėjo nagrinėti, ar atsakovas turėjo teisę nepradėti administracinio nusižengimo teisenos ir kokiais teisės aktais vadovaudamasis atsakovas jos nepradėjo. Pareiškėjas teigia, jog teismas nesiaiškino ar egzistuoja ANK 12 ir 591straipsniuose nurodytos aplinkybės, o tiek teismo, tiek atsakovo nurodoma aplinkybė, kad teritorija buvo sutvarkyta dar nereiškia, jog padaryta veika neteko administracinio nusižengimo požymių.

20.2. Teismas nagrinėdamas administracinę bylą neatskyrė administracinio nusižengimo padarymo fakto, kurį užfiksavo pareiškėjas, nuo administracinio nusižengimo pasekmių pašalinimo fakto, kurie egzistavo vienu metu ir tokiu būdu pritarė atsakovo pozicijai geranoriškai bendradarbiaujant spręsti ginčus dėl teisės aktų reikalavimų nesilaikymo.

20.3. Teismo išvada, kad patenkinus pareiškėjo skundą, jo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o tolesnis bylos nagrinėjimas būtų beprasmis, yra klaidinga. Pareiškėjas teigia, jog jis pateikęs skundą nurodė visuomenės interesus pažeidžiančią veiką, o tuo tarpu atsakovas sąmoningai teikia klaidingus atsakymus žinodamas, kad administracinis nusižengimas buvo padarytas, tačiau jam bendrininkaujant buvo pašalinti įrodymai ir tokiu pagrindu neteisėtai nepradėta administracinio nusižengimo teisena. Pareiškėjas nurodo, jog jis turi teisę į objektyvų ir įstatymais pagrįstą skundo nagrinėjimą ir ši jo teisė buvo pažeista.

20.4. Komisija padarė tas pačias esmines ir reikšmingas klaidas, kurias padarė ir teismas, todėl Komisijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas tais pačiais pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais.

21. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Administracijos priimtas sprendimas nepradėti administracinio nusižengimo teisenos, yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovas teigia, jog praktika rodo, kad problemas dažniausiai galima išspręsti geranoriškai bendraujant su asmenimis, kurių veiksmai (neveikimas) skundžiami, informuojant juos apie teisės aktų reikalavimus, patariant kaip pašalinti pažeidimus. Prevencinių priemonių taikymas yra gerokai efektyvesnis, o baudimas yra prievartos priemonė, kuri turėtų būti taikoma tik kaip kraštutinė, kai jau yra išnaudotos visos kitos galimos, tame tarpe ir prevencinės, priemonės. Dėl šios priežasties pareigūnas susisiekė su minėto renginio organizatoriumi ir pravedė prevencinį pokalbį bei išaiškino atsakomybę už Taisyklių pažeidimus. Atsakovas pažymi, kad pirmiausia yra siekiama įspėti asmenis, laikytis teisės aktų reikalavimų, o tik tuomet, kai šios priemonės yra neefektyvios, yra sprendžiama dėl piktybiškai pažeidimus darančių asmenų patraukimo atsakomybėn.

21.2. ANK 590 straipsnis nustato, kad pagrindas administracinio nusižengimo teisenai pradėti, gali būti asmens, kuris nėra pareigūnas, pranešimas, aktas ar kitoks dokumentas, tačiau ši įstatymo nuostata neįpareigoja administracinio nusižengimo teiseną pradėti visais atvejais, gavus asmens pranešimą, aktą ar kitą dokumentą, kitaip tariant, įstatymas numato galimybę, o ne imperatyvą, pradėti administracinio nusižengimo teiseną. Atsakovas nurodo, kad ištyrus Pareiškėjo pranešimą ir nenustačius Taisyklių pažeidimo, administracinio nusižengimo teisena dėl Taisyklių reikalavimų pažeidimo nebuvo pradėta.

21.3. Pareiškėjo reikalavimas panaikinti 2017 m. liepos 10 d. raštą, 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštą, Komisijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą nėra paremtas jokiomis teisinėmis ar faktinėmis aplinkybėmis dėl šių aktų neteisėtumo. Atsakovas vadovaujasi ABTĮ 91 straipsniu ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigdamas, kad minėti aktai turi būti panaikinti nenurodo jokių aukštesnės galios teisės aktų, kurių turiniui skundžiami aktai galimai prieštarauja, taip pat nekelia abejonių, ar aktus priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, nenurodo ir jokių procedūrinių pažeidimų, galėjusių turėti reikšmės aplinkybių įvertinimui bei skundžiamų aktų pagrįstumui bei teisėtumui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos 2017 m. liepos 10 d. ir 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštų, kuriais Administracija informavo pareiškėją apie nenustatytus Taisyklių pažeidimus, nesutvarkius šiukšlių po sporto renginio, bei Komisijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo, kuriuo Administracija įpareigota patikslinti 2017 m. liepos 10 d. raštą, pateikiant motyvus dėl administracinės procedūros pradėjimo (nepradėjimo), teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat įpareigojimo atsakyti į pareiškėjo 2017 m. birželio 19 d. skundą.

23. Pirmosios instancijos teismas Administracijos 2017 m. liepos 10 d. ir 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštus vertino kaip nesukeliančius pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl bylos dalį šiuo aspektu nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija priėmė teisėtą ir pagrįstą 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą, Administracija atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus, todėl pareiškėjo reikalavimus panaikinti Komisijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą bei įpareigoti Administraciją atsakyti į 2017 m. birželio 19 d. pranešimą atmetė kaip nepagrįstus.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, teigdamas, kad tiek teismas, tiek Komisija nesiaiškino bylai svarbių aplinkybių dėl administracinio nusižengimo padarymo fakto, jo pasekmių pašalinimo bei teisinio pagrindo nepradėti administracinio nusižengimo procedūros vertinimo. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad panaikinus Administracijos 2017 m. liepos 10 d. ir 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštus, jo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas sprendimo negaliojimo pagrindas – byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles arba bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo 2017 m. birželio 19 d. pranešime, skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas iš esmės siekia, jog reaguojant į jo pranešimą apie galimą administracinį nusižengimą, būtų pradėta administracinio nusižengimo teisena ir atlikti įvairūs procesiniai veiksmai. Tokį pareiškėjo siekį patvirtina pareiškėjo 2017 m. liepos 10 d. skundo Komisijai (b. l. 6) bei apeliacinio skundo argumentai.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad institucijos pagal savo vykdomų funkcijų pobūdį gali veikti tiek kaip viešojo administravimo, tiek kaip administracinio nusižengimo tyrimo subjektai. Todėl administracinis teismas, svarstantis skundo priėmimo klausimą, turi įvertinti, ar pareiškėjo reikalavimai siejami su viešojo administravimo sritimi. Nagrinėjamu atveju, kaip jau paminėta šioje nutartyje, pareiškėjas kreipėsi į Administraciją dėl administracinio nusižengimo teisenos pradėjimo ir siekė inicijuoti administracinio nusižengimo teiseną, todėl šiuo atveju turėjo būti atliekama specialiųjų teisės aktų (ANK) reglamentuojama asmens pareiškimo dėl galimai įvykdyto administracinio nusižengimo nagrinėjimo procedūra ir priimtas procesinis sprendimas, kuriuo įforminamas pareiškėjo prašymo išnagrinėjimo rezultatas.

29. Administracija 2017 m. liepos 10 d. ir 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštais informavo pareiškėją, jog tikrino jo pranešime nurodytą informaciją, bendravo su atsakingu asmeniu, tačiau nenustatė Taisyklių pažeidimų, renginio teritorija buvo sutvarkyta, todėl administracinio nusižengimo teisenos nepradėjo. Visi administracinį nusižengimą tiriančio pareigūno sprendimai priimti administracinio nusižengimo teisenos metu yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui, nes administracinis teismas nagrinėja bylas dėl sprendimų, priimtų viešojo administravimo srityje, o bylos dėl administracinį nusižengimą tiriančių pareigūnų sprendimų nepriskirtinos administracinio teismo kompetencijai (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 str. 3 d.). Tai panašiose bylose spręsdama teismingumo klausimus yra konstatavusi ir Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (žr., pvz., 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-85/2014; 2015 m. sausio 23 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-10/2015), o taip pat ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-549-822/2017; 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017).

30. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė bylų rūšinio teismingumo priskyrimo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio2 dalies 1 punkte. Atsižvelgiant į tai, byla perduotina nagrinėti pagal rūšinį teismingumą Vilniaus miesto apylinkės teismui (ABTĮ 22 str. 1 d., 69 str. 1 d. 2 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė