2016-11-10 Nr. AB-21351-3-63-3-01828-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2355-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01828-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Arūno Dirvono, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK), 4 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. jis buvo laikytas Tauragės AVPK areštinėje labai žiauriomis sąlygomis: kameros buvo nešvarios, apšvietimas netinkamas, dėl ko nusilpo regėjimas, buvo drėgna, šalta, prasta ventiliacija, sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto atskirtas tik iš dalies, be to, kameros neatitiko minimalaus ploto reikalavimų, veisėsi blakės, rytais ir vakarais neduodavo karšto maisto. Dėl šių priežasčių pareiškėjas patyrė emocinę depresiją, dirglumą, agresyvumą, dvasinių išgyvenimų, jautėsi pažemintas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Tauragės AVPK areštinėje pareiškėjas buvo periodiškai laikytas nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. 2012–2013 m. areštinėje buvo atliktas remontas: išdažytos sienos, sutvarkytos grindys, pakeisti čiužiniai, patalynė, pagal reikalavimus įrengtas dušas. Tauragės visuomenės sveikatos centrui (toliau – ir Tauragės VSC) patikrinimų metu nustačius neesminius trūkumus, jie nedelsiant pašalinami. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl drėgmės, prastos ventiliacijos, blogo kvapo ir šalčio, kadangi tokie pažeidimai nebuvo užfiksuoti.

Be to, kamerose Nr. 3, Nr. 4 ir Nr. 5 įrengtos orlaidės, todėl pareiškėjas galėjo kamerą išvėdinti pats. Nuo 2013 m. birželio 14 d. patalynė bei čiužiniai vežami skalbti ir valyti į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Atakras“. Graužikų ir vabzdžių kontrolės darbų paslaugą nuo 2015 m. kovo 19 d. teikė UAB „Dezinfa“. Visose kamerose tualetai įrengti vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) 20 punktu.

Kameroje įrengtas 100 x 142 cm pločio sanitarinis mazgas su 120–130 cm aukščio pertvara. Atsakovas tvirtino, kad, pastebėjus užsikimšusį tualetą, tuojau pat imamasi priemonių pašalinti šiuos ne nuo atsakovo priklausančius padarinius. Atsakovas paaiškino, jog iš 2013 m. kovo 27 d. viešojo pirkimo areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 85-4-ST2-17, sudarytos tarp Tauragės AVPK ir UAB „Girupis“, matyti, kad laikino sulaikymo kamerose buvę suimtieji maitinti 3 kartus per dieną, o pardavėjo tiekiamas maistas atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d.

įsakymu Nr. V-675 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ reikalavimus bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (toliau – ir Mitybos normos). Atsakovo vertinimu, pareiškėjas skunde dėstė bendro pobūdžio teiginius, paremtus asmenine nuomone bei subjektyviu aplinkybių vertinimu, ir nepateikė jokių faktų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo M. V. skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo priteisė 115 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, jog asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m ploto, į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto. Teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Tauragės AVPK areštinės kamerose teko nuo 2,61 kv. m iki 5,63 kv. m ploto (neįskaičiuojant 1,42 kv. m sanitarinio mazgo ploto), o pareiškėjo teisė būti laikomam ne mažesnėje nei 5 kv. m ploto kameroje buvo pažeista 23 paras, t. y. nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. balandžio 16 d. (kamera Nr. 3, vienam asmeniui teko 3,75 kv. m), nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. gegužės 12 d. (kamera Nr. 5, vienam asmeniui teko 3,48 kv. m), nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. birželio 2 d. (kamera Nr. 5, vienam asmeniui teko 2,61 kv. m), nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2015 m. birželio 19 d. (kamera Nr. 5, vienam asmeniui teko 3,48 kv. m), nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. (kamera Nr. 8, vienam asmeniui teko 4,436 kv. m).

Dėl kitų pareiškėjo nurodytų higienos reikalavimų nesilaikymo – šviesos trūkumo areštinės kamerose, nešvaros, netinkamos ventiliacijos, karšto maisto trūkumo rytais ir vakarais – teismas pastebėjo, jog byloje nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų skundęsis atsakovui ar Tauragės VSC dėl minėtų netinkamų kalinimo sąlygų. Byloje esantys rašytiniai įrodymai – Tauragės VSC 2015 m. kovo 30 d. patikrinimo aktas Nr. AK-34, 2015 m. balandžio 30 d. patikrinimo aktas Nr. AK-54, 2015 m. gegužės 19 d. patikrinimo aktas Nr. AK-59 bei 2015 m. birželio 17 d. patikrinimo aktas Nr. AK-74 – patvirtino, jog Tauragės AVPK areštinės kamerose dirbtinė apšvieta buvo mažesnė, nei reglamentuojama Higienos normoje HN 37:2009, kameroje Nr. 8 (joje pareiškėjas laikytas nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d.) ant sienų buvo pelėsio, todėl nurodytos aplinkybės vertintinos kaip pažeidusios pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Duomenų apie tai, kad dėl netinkamos dirbtinės apšvietos pareiškėjui būtų sutrikęs ar pablogėjęs regėjimas, teismas neturėjo. Kitų skunde minimų pažeidimų – oro temperatūros ir drėgmės, maitinimo, nešvaros – ginčo laikotarpiu atliktų Tauragės VSC patikrinimų metu neužfiksuota ir konstatuota, jog maitinimą tiekiančios UAB „Girupis“ valgiaraščiai atitiko Mitybos normas ir Higienos normos HN 37:2009 8 punktą, lovos skalbiniai, rankšluosčiai ir kiti skalbiniai skalbiami viešojoje skalbykloje, minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti, valomas cheminėje valykloje (Higienos normos HN 37:2009 58 punktas), 2013 m. birželio 14 d. sudaryta skalbimo paslaugų sutartis Nr. 85-5-ST2-49 su UAB „Atakras“, o 2015 m. kovo 19 d. sudaryta sutartis Nr. KL-P-2015/39/85-ST2-49 su UAB „Dezinfa“, todėl graužikų ir nariuotakojų stebėjimas ir naikinimas atliekamas reguliariai.

Teismas darė išvadą, kad Tauragės AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto ir kurioje būtų tinkama dirbtinė apšvieta bei nebūtų pelėsio, todėl aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas sprendė, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, todėl, konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, buvo pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d.). Atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ir pareiškėjo patirtus nepatogumus, laikytina, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negalėjo būti kompensuota vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nebuvo duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, į tai, kad pareiškėjas nesikreipė nei į areštinės administraciją, nei į kitas institucijas dėl šių kalinimo sąlygų, bei į tai, jog nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertintino 115,00 Eur.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniu skundu nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu ir prašo atmesti pareiškėjo skundą.

Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjus visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Atsakovas teigia, jog, nors pareiškėjui 23 paras teko mažesnis nei 5 kv. m plotas, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl to jam pablogėjo sveikata, jis patyrė dvasinį sukrėtimą ar emocinę depresiją, o teismas, nustatydamas žalos padarymo faktą, rėmėsi tik prielaida. Atsakovas pažymi, kad kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra stabilus, jie ne visą laiką praleidžia kameroje, t. y. asmenys kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, išvedami pasivaikščioti į lauką ir kt., o pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturtinės žalos nepatyrė, todėl nėra visų CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamų laikymo sąlygų Tauragės AVPK nesudarymo, atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 115 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir nurodo, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturtinės žalos nepatyrė.

Pasisakydama dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Tauragės AVPK administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjas Tauragės AVPK areštinės kamerose buvo laikytas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. kamerose buvo pelėsis, nepakako apšvietimo, 23 paras buvo pažeista minimalaus 5 kv. m (neįskaičiuojant 1,42 kv. m sanitarinio mazgo ploto) ploto norma (pareiškėjui teko nuo 2,61 kv. m iki 4,436 kv. m ploto). Atsakovas šių nustatytų pažeidimų neginčijo. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir kad ši žala turi būti atlyginta pinigais.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovo argumentas, jog nustatyti reikalavimų laikymo sąlygoms pažeidimai pareiškėjo atveju nebuvo tęstiniai ar pakankamai intensyvūs, kad pareiškėjui kiltų neturtinė žala, yra atmestinas. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo laikytas neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti minimalaus ploto normos, tinkamo apšvietimo ir pelėsio kamerose nebuvimo. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija pastebi, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir kt. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. (imtinai) 23 dienas buvo laikytas sąlygomis, kai jam teko mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, o kamerose, kuriose pareiškėjas laikytas, nepakako apšvietimo ir buvo pelėsis. Byloje nebuvo duomenų apie tai, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo pareiškėjo sveikata, pareiškėjo skundo teiginys apie suprastėjusią regą nebuvo paremtas jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nenurodė teikęs skundus (prašymus) dėl netinkamų kalinimo sąlygų Tauragės AVPK administracijai ar kitoms institucijoms, dėl patirtos emocinės depresijos ir psichologinio šoko kreipęsis į psichologus ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, jog juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 4 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Tauragės AVPK padaryto teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas negali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 115 Eur – yra pagrįstas ir proporcingas nustatytam pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas