2022-03-02 Nr. AB-5178-3-61-3-04777-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1345-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04777-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S32770 (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 6K-1972 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvavo tuo, jog turėjo sunkumų (duomenys neskelbtini) dėl savo pažiūrų, nes palaiko (duomenys neskelbtini) idėjas. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 metais, į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) atėjus (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)), jis buvo sužeistas, gydytas ligoninėje. Pareiškėjas teigė, kad jis kartu su tėvu ir motina gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau 2014 metais, atėjus (duomenys neskelbtini), gyvenimas tapo nepakenčiamas. Šeima (duomenys neskelbtini) prarado namus ir buvo priversta persikelti į pabėgėlių (šalies viduje perkeltųjų) asmenų stovyklą, kurioje gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios. Pareiškėjo tėvas mirė, motina liko gyventi pabėgėlių stovykloje (duomenys neskelbtini) mieste ir toliau ten tebegyvena. Pareiškėjas akcentavo, kad jaučia grėsmę dėl (duomenys neskelbtini) veiklos, negali (duomenys neskelbtini) tęsti mokslų, studijuoti universitete, todėl išvyko iš šalies ieškodamas saugumo, kad būtų užtikrintos jo žmogaus teisės.

3. Pareiškėjas pabrėžė, kad buvo pažeista jo teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą, nes Komisija netenkino pareiškėjo prašymo nagrinėti jo skundą žodinio proceso tvarka. Asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

4. Pareiškėjas teigė, kad nesutinka su Komisijos argumentais, jog nėra pagrindo jam suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį ((duomenys neskelbtini) veikla) ir dėl to kylantį pavojų pareiškėjo gyvybei. Pareiškėjas akcentavo, kad jo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios matyti, kad (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) veiklos kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės jam.

5. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad nustatytos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino visų aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti. Vien toks pareiškėjo veiksmas (neteisėtas sienos kirtimas) neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes jis įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Departamentas nurodė, kad Departamento sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

9. Departamentas paaiškino, kad žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas.

10. Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš kitos Departamento atlikto tyrimo metu surinktos informacijos nebuvo įmanoma identifikuoti tikėtino pareiškėjo persekiotojo ar tikėtinų motyvų persekioti pareiškėją dėl jo individualių savybių. Departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jų politinių įsitikinimų.

11. Departamentas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį ((duomenys neskelbtini) veikla) ir dėl to kilo pavojus jo gyvybei. Pareiškėjas nurodė, kad, gyveno (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), kuris 2014 metais buvo užimtas (duomenys neskelbtini) , tačiau jau 2017 m. teritorija iš jų buvo atsiimta. Dabar didžiąją dalį (duomenys neskelbtini) valdo (duomenys neskelbtini) pajėgos. (duomenys neskelbtini) pirmauja pagal grįžtančių asmenų skaičių (asmenys, palikę (duomenys neskelbtini) dėl karo su (duomenys neskelbtini)) – čia grįžo beveik 2 mln. žmonių, daugiausiai į (duomenys neskelbtini) rajoną. Pareiškėjas visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), todėl pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, yra darbingo amžiaus vyras. Departamentas teigė, kad, įvertinus pareiškėjo pasakojimą, yra pagrįsta tikėtis, jog, esant poreikiui, pareiškėjas galėtų susirasti darbą (duomenys neskelbtini) ir saugiai ten gyvent. Taip pat apklausos metu jo buvo klausiama, ar yra kažkokių konkrečių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas patiria persekiojimą, tačiau pareiškėjas tokių priežasčių nenurodė. Visos apklausos metu nebuvo pastebėta jokių užuominų, kurios pagrįstų tikimybę, kad pareiškėjas ateityje galėtų patirti netinkamą elgesį savo kilmės šalyje. Įvertinęs visas šias aplinkybes, Departamentas nenustatė, o pareiškėjas neįrodė individualių, su pareiškėjo asmeniu susijusių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas, savo kilmės šalyje susiduria su realia persekiojimo rizika, todėl pareiškėjo skundo argumentai, kad jo gyvybei gali kilti grėsmė yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

12. Departamentas paaiškino, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Nagrinėjamu atveju nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš Departamento surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima daryti išvados, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje yra kilusi reali ir individuali grėsmė. Tyrimo metu nenustatyta nei galimo persekiotojo, nei jo motyvų persekioti pareiškėją dėl jo individualių savybių, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė.

13. Departamentas atkreipė dėmesį, kad, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, surinko ir išanalizavo visą aktualią kilmės valstybės informaciją, kuri yra iš skirtingų patikimų šaltinių, įskaitant Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) informaciją apie (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) nelaikytina individualiu riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę.

14. Departamentas, pasisakydamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, nurodė, kad buvo įvertinta būtent pareiškėjo individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Vadovaudamasis EPPB pateikiama informacija ((duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gairės)), Departamentas nustatė, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, Departamento sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Departamentas nurodė, kad neturi duomenų, jog situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų iš esmės pasikeitusi, pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.

15. Departamentas nurodė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtę valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Be to, pareiškėjas iki Departamento sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas nori savanoriškai grįžti, jis gali kreiptis į Departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Nustatyto draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

17. Teismas nustatė, kad 2021 m. liepos 27 d. pareiškėjas buvo sulaikytas, neteisėtai kirtęs sieną, 2021 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjas žodžiu paprašė suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pirminės apklausos, įvykusios 2021 m. rugpjūčio 25 d., metu tvirtino, kad jis yra (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) tautybės; (duomenys neskelbtini); nevedęs; paskutinė gyvenamoji vieta kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) miestas; išsilavinimas – vidurinis; jokiai politinei partijai nepriklauso. Užsienietis nurodė, kad iš kilmės valstybės išvyko 2021 m. liepos 24 d. Pareiškėjas akcentavo, kad jis yra pabėgėlis, (duomenys neskelbtini) neturi kur gyventi, ten gyvena palapinėje, (duomenys neskelbtini) mieste jį nori nužudyti. Pareiškėjas akcentavo, kad nori saugiai gyventi.

18. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas apklausos, vykusios 2021 m. spalio 13 d., metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

19. Departamentas 2021 m. spalio 20 d. priėmė Departamento sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; 2) nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; 3) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 4) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5) įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

20. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė Įstatymo nuostatas (86 str. 1–3 d., 87 str. 1–2 d.), Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas (89 p., 99 p.), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas pabrėžė, kad pagal nurodytą reglamentavimą, prieglobsčio prašytojas turi galimybę savo prašymą grįsti tiek rašytiniais įrodymais, tiek kitais būdais užfiksuotais duomenimis ar dokumentais, todėl teismas, vertindamas ginčijamų sprendimų pagrįstumą bei teisėtumą, turi išanalizuoti, ar pareiškėjo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomus faktus, ar pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, nuoseklus ir neprieštaringas.

21. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir pareiškėjo apklausas, konstatavo, kad pareiškėjas baimę būti persekiojamam kilmės valstybėje sieja su tuo, kad (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė jo gyvybei dėl (duomenys neskelbtini) veiklos, 2014 metais pareiškėjas buvo sužeistas, pateko į ligoninę, jo šeima prarado namus, jis negali (duomenys neskelbtini) tęsti mokslų, studijuoti universitete.

22. Teismas nurodė, kad iš Departamento sprendimo matyti, jog atsakovas vadovavosi naujausia prieinama informacija apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę. Pareiškėjas šios Departamento sprendime nurodytos informacijos nekvestionavo. Atsižvelgęs į surinktą informaciją, teismas pripažino, kad asmens gyvenamoji vieta kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) nelaikytina individualiu riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę.

23. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokiai politinei partijai nepriklauso. Iš pareiškėjo pateiktos informacijos bei surinktos informacijos apie kilmės valstybę nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenį, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Apklausų metu nustatyta, kad nei pareiškėjas, nei jo šeima nepatyrė persekiojimų, taip pat nesusilaukė asmeninių grasinimų, t. y. pareiškėjas savo prašymą grindžia bendra (duomenys neskelbtini) keliama grėsme.

24. Teismas pabrėžė, kad Departamentas surinko išsamią informaciją apie kilmės valstybę ir tinkamai įvertino prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją kilmės valstybėje turimos informacijos kontekste. Departamento surinktos informacijos visuma bei pareiškėjo papasakota istorija apklausos metu Departamente ir teismo posėdyje nepagrindžia tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) jam gresia persekiojimas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojama baimė šiuo aspektu negali būti laikoma „visiškai pagrįsta“. Pareiškėjo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais – Departamento surinkta informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) nebevaldo jokių teritorijų (duomenys neskelbtini) ir neturi galimybių atvirai veikti teritorijoje.

25. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Departamento surinkta informacija taip pat nepagrindžia tikimybės, jog prieglobsčio prašytojas kilmės valstybėje gali patirti persekiojimą dėl savo pažiūrų ((duomenys neskelbtini) idėjų palaikymo). Pareiškėjas apie savo pasaulėžiūrą apklausos metu kalbėjo abstrakčiai, nenurodydamas, kokias (duomenys neskelbtini) idėjas jis palaiko, kokiomis priemonėmis jis demonstruoja šį palaikymą, pareiškėjas nenurodė nei vieno savo gyvenimo įvykio, kurio metu būtų nukentėjęs ar persekiojamas dėl savo pasaulėžiūros.

26. Teismas, įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, bei atsižvelgęs į surinktą kilmės valstybės informaciją, nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį.

27. Teismas nurodė, kad iš Departamento sprendimo turinio matyti, jog be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, todėl atsakovas tas pačias aplinkybes vertino papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Byloje nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, o, įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nebuvo pagrindo išvadai, kad, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiama. Duomenų apie tai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, taip pat nebuvo nustatyta. Teismas pabrėžė, kad Departamentas įvertino tai, jog pareiškėjas priklauso sunitų musulmonų religinei bendruomenei, kuri EPPB nepriskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, pats pareiškėjas apklausos metu patvirtino, kad dėl išpažįstamos religijos smurto nėra patyręs. Pareiškėjas teigia gyvenęs (duomenys neskelbtini), kurioje, remiantis kilmės šalies informacija, (duomenys neskelbtini) nevaldo jokių teritorijų. Pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys. Tai, kad pareiškėjas yra vyras, remiantis EPPB duomenimis, nedidina rizikos patirti smurtą. Apklausos metu pareiškėjas nenurodė kažkokių konkrečių priežasčių, dėl kurių jis galbūt patiria persekiojimą kilmės valstybėje.

28. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punkte, todėl jam pagrįstai nesuteikta ir papildoma apsauga.

29. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas (6 str. 1 d., 7 str. 1 d., 4 d.). Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas, pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą, todėl, tikėtina, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį. Teismas sprendė, kad pareiškėjui pagrįstai pritaikyta Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.

30. Vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, teismas nurodė, kad Departamento sprendimu pagrįstai pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi pareiškėjas Lietuvos valstybės sieną kirto su kitų asmenų grupe neleistinoje vietoje, neturi asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, atsisakius suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje jis gali pasislėpti.

31. Teismas pažymėjo, kad Departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjui taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, konstatavo, kad toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl ją pakeitė ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

32. Teismas, pakeitęs Departamento sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, konstatavo, kad yra pagrindas keisti ir kitą Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

33. Teismas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu, nurodė, kad byloje nenustatyta ir pareiškėjas to nenurodė, kokios konkrečios esminės aplinkybės, susijusios su pagrindais suteikti jam prieglobstį, buvo nenurodytos ir neįvertintos. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog Komisija pritarė Departamento sprendimui nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nesudaro pagrindo pripažinti jo neteisėtu ir nemotyvuotu. Teismas nenustatė pagrindų naikinti Komisijos sprendimą.

III. 34. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

35. Pareiškėjas nurodo, kad, nesurengus žodinio posėdžio Komisijoje, buvo pažeista pareiškėjo fundamentali teisė būti išklausytam, pareiškėjas nebuvo tinkamai išklausytas priimant Departamento spendimą ir Komisijos sprendimą, šie sprendimai suklaidino pirmosios instancijos teismą.

36. Pareiškėjas teigia, kad, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo atitikties Įstatymo 86 straipsnio nuostatoms buvo neteisingai įvertinti visi aspektai bei aplinkybės. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis atitinka Įstatymo 86 straipsnio nuostatas ir jam turėtų būti suteiktas atitinkamas statusas.

37. Pareiškėjas pažymi, kad, vertinant pareiškėjo individualią situaciją ir nustatytas aplinkybes, galimai buvo pažeistos Tvarkos aprašo 99 punkto nuostatos.

38. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes buvo pažeistos proceso teisės normos, žmogaus teisė į teisingą bylos nagrinėjimą principas, o atsakovas nesurinko objektyvios informacijos apie kilmės šalį, neparengė aktualios pažymos apie kilmės valstybę, atsakovo surinkta informacija neatitiko jai keliamų kriterijų, o, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šis trūkumas nepagrįstai nebuvo pašalintas, kas sudaro pagrindą Departamento sprendimą naikinti ir grąžinti klausimą iš naujo nagrinėti atsakovui.

39. Atsakovas Departamentas, atsiliepime į apeliacinį skundą pakartodamas atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, prašo apeliacinį skundą atmesti.

40. Atsakovas pabrėžia, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 21S32770, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 6K-1972 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

42. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad tiek Departamento sprendimas, tiek Komisijos sprendimas yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeista pareiškėjo fundamentali teisė būti išklausytam, pareiškėjas nebuvo tinkamai išklausytas priimant Departamento spendimą ir Komisijos sprendimą, galimai buvo pažeistos Tvarkos aprašo 99 punkto nuostatos. Pareiškėjas teigia, kad jis atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas ir jam turėtų būti suteiktas prieglobstis.

44. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

45. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

46. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

47. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

48. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

49. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

50. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

51. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

52. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad jis yra pabėgėlis, (duomenys neskelbtini) neturi kur gyventi, gyvena palapinėje, (duomenys neskelbtini) mieste jį nori nužudyti, o pareiškėjas nori gyventi saugiai. Apklausos metu pareiškėjas pažymėjo, kad 2014 metais jis buvo sužeistas dėl (duomenys neskelbtini) įsiveržimo į (duomenys neskelbtini) miestą, taip pat nurodė, kad nori lankyti universitetą. Pareiškėjas teigė, kad turėjo sunkumų (duomenys neskelbtini) dėl savo pažiūrų, nes palaiko (duomenys neskelbtini) idėjas.

53. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Departamento sprendime akcentuota, kad asmuo priklauso sunitų musulmonų religinei bendruomenei, kuri EPPB nepriskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vietovė taip pat nėra riziką didinantis veiksnys, be to, tai, kad pareiškėjas yra vyras, pagal EPPB, nedidina rizikos patirti smurtą. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas pagrįstai bijo patirti persekiojimą dėl savo individualių savybių grįžimo į kilmės valstybę atveju. Departamentas padarė išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

54. Įvertinusi Departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjas grėsmę sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjo teiginiai, kad jis patyrė sunkumų dėl to, jog palaiko sekuliarizmo idėjas, yra abstraktaus pobūdžio ir nedetalizuoti, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad bijo būti nužudytas (duomenys neskelbtini), tačiau iš Departamento tyrimo metu surinktų duomenų galima spręsti, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus nėra. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

55. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad Gairių rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

56. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Departamento sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. pažeidė Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Iš Departamento sprendimo matyti, kad Departamentas rėmėsi iš įvairių šaltinių surinkta informacija (pvz., Gairėmis, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos pranešimu, tarptautinių organizacijų surinktais duomenimis ir kt.). Gairės yra parengtos kompetentingos institucijos, jose surinkta aktualiausia informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę. Iš Departamento sprendimo matyti, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, t. y. buvo atsižvelgta į pareiškėjo asmenybę, jo lytį, gyvenamąją vietą kilmės valstybėje ir kitas aplinkybes, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Departamento sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Departamento sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Departamento sprendimas turi būti panaikintas dėl to, jog Komisijoje nebuvo surengtas žodinis bylos nagrinėjimas ir buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam. Atsakydama į šį pareiškėjo argumentą, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Tvarkos aprašo 222 punktą skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas (Komisija) pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pareiškėjo Departamentui pateiktus paaiškinimus, kuriais remiantis priimtas Departamento sprendimas, tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teikti paaiškinimus bei įrodymus, sprendžia, kad Departamento sprendimas nageli būti panaikintas dėl to, kad nebuvo surengtas žodinis bylos nagrinėjimas Komisijoje.

59. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

60. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

61. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

62. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

63. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat yra suformulavęs prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

64. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

65. Teismų praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

66. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjas turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

67. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir pareiškėjo atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė