2025-02-12 Nr. AB-2683-3-61-3-04487-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1223-463/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04487-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. A. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 24S47507, kuriuo buvo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė jam iš Migracijos departamento priteisti patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

2. I. A. skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Sprendimu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tai motyvuojant tuo, kad darbo sutartis, sudaryta su I. A., buvo nutraukta.

2.2. Priimdamas Sprendimą, kuris yra administracinis aktas, Migracijos departamentas veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl ši institucija privalėjo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais, reiškiančiais, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, jog administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Atsakovo priimtas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Be to, Migracijos departamentas nesilaikė pagrindinių procedūrų ir reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei Sprendimo pagrįstumą. Sprendimas buvo priimtas nesiaiškinant svarbių su pareiškėju susijusių aplinkybių, o vertinant tik darbo sutarties nutraukimo faktą, tačiau tai neatitinka teismų praktikos.

2.3. Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, su I. A. nesusisiekė bei jo individualios situacijos ir darbo santykių nebuvimo bei darbo užmokesčio nemokėjimo priežasčių nesiaiškino, taigi, ši institucija nesilaikė Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinto objektyvumo principo. Atsakovas turėjo aiškiai įvertinti kiekvieną svarbią aplinkybę, taip pat ir aplinkybes, kurios yra palankios pareiškėjui.

2.4. Migracijos departamentas nepagrįstai pritaikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Nepaisant to, kad I. A. nedirba, tačiau šiuo atveju yra svarbu įvertinti, dėl kokių priežasčių darbo santykiai su juo buvo nutraukti. Formalus Įstatymo 50 straipsnio taikymas nagrinėjamu atveju yra neproporcingas ir nesąžiningas.

2.5. Sprendimas buvo priimtas vienašališkai, nebendradarbiaujant su pareiškėju ir jo apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neperspėjus. Be to, I. A. iš darbo buvo atleistas ne dėl jo kaltės ir apie atleidimą iš darbo nežinojo. Pareiškėjas pas tą patį darbdavį darbo funkcijas atliko iki 2024 m. liepos 23 d. ir tik tą dieną sužinojo, kad faktiškai jis jau seniai yra atleistas iš darbo. Šias aplinkybes gali patvirtinti liudytojai.

2.6. Teismai aiškiai skiria formaliąją neatitiktį Įstatymo keliamiems reikalavimams nuo realios (esminės) neatitikties. Vienas iš atskyrimo kriterijų – neatitikties priežastis. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė visiškai neatsižvelgęs į neatitikties priežastis, todėl Sprendimas neatitinka teismų praktikos, reikalaujančios konstatuoti ne formaliąją, o realiąją (esminę) neatitiktį ar neatitiktį keliamiems reikalavimams, taip pat ir neatitikties priežastį. Sprendimas neatitinka proporcingumo principo.

3. Teismo posėdyje pareiškėjas I. A. ir jo atstovė palaikė pareiškėjo skundą ir prašė jį tenkinti. I. A. paaiškino, kad apie tai, jog jis yra atleistas iš darbo, sužinojo tik 2024 m. liepos mėnesį. Pareiškėjas nurodė, kad darbo užmokestis jam buvo mokamas grynaisiais pinigai; pagal sutartį, darbuotojai buvo siunčiami į Lenkiją, kurioje I. A. dirbo metus, o, sugrįžęs į Lietuvą, pareiškėjas sužinojo, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Teismo posėdyje I. A. atstovė paaiškino, kad ginčo dėl to, jog su pareiškėju sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta, nėra, tačiau apie tai, kad darbo sutartis buvo nutraukta ir I. A. legaliai nedirba, jis sužinojo tik 2024 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais, kai grįžo į Lietuvą. Pareiškėjo atstovė akcentavo, kad I. A. metus ir ilgiau dirbo, atliko darbo funkcijas bei gavo darbo užmokestį, tačiau apie tai, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) sistemoje yra deklaruotas su juo sudarytos darbo sutarties nutraukimas, nežinojo ir manė, kad yra išsiųstas į komandiruotę. Pareiškėjo atstovė pažymėjo, kad atsakovas su I. A. nesusisiekė ir situacijos nesiaiškino, jos nuomone, Sprendimas nėra proporcingas, kadangi pareiškėjas nebuvo nesąžiningas. I. A. atstovė prašė teismo posėdyje apklausti liudytojus, kurie paliudytų, kad pareiškėjas apie tai, jog yra nutraukti darbo santykiai, nežinojo ir darbą Bendrovėje tęsė iki 2024 m. liepos mėnesio.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo I. A. skundą prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Aptaręs faktines aplinkybes, susijusias su Sprendimo priėmimu, bei pacitavęs Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą, atsakovas savo poziciją grindė šiais argumentais:

5.1. Pareiškėjas neginčija, kad Bendrovė nutraukė su juo sudarytą darbo sutartį ir I. A. nebuvo mokamas darbo užmokestis, taigi, ginčo dėl pagrindinių faktinių bylos aplinkybių nėra. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai Migracijos departamentui nenustato pareigos, prieš priimant sprendimą, aiškintis aplinkybes dėl asmens darbo trūkumo ar darbo sutarties nutraukimo.

5.2. Leidimas laikinai gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, I. A. buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Altis EU“ (toliau – ir Bendrovė). UAB „Altis EU“ nutraukus su pareiškėju sudarytą darbo sutartį, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo I. A. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galbūt išvengti neigiamų pasekmių, I. A. galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą bei informuoti apie pasikeitusią savo teisinę padėtį ir kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

5.3. Įstatymo 50 straipsnis nustato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustatęs bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos panašaus pobūdžio bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

5.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma, be to, gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė.

5.5. Sprendimas buvo priimtas įvertinus duomenų visumą, o iš kompetentingos institucijos surinkti duomenys yra nedviprasmiški ir buvo pakankami Sprendimui priimti. Atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio neturėjo diskrecijos teisės nepriimti. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame buvo pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės buvo aptartos pakankamai aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos buvo susietos su taikomomis teisės normomis. Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, t. y. buvo priimtas nešališkai ir objektyviai, jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o motyvų išdėstymas Sprendime yra tinkamas, aiškus bei pakankamas.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo I. A. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė tokias aplinkybes:

7.1. Azerbaidžano pilietis I. A., ketindamas dirbti betonuotoju UAB „Altis EU“, 2023 m. gegužės 5 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Bendrovė tarpininkavimo rašte nurodė, kad pareiškėją ketinama įdarbinti dvejiems metams betonuotoju, darbo užmokesčio dydis – 1258 Eur per mėnesį. 2023 m. birželio 16 d. I. A. buvo išduotas leidimas laikinai Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, t. y. kaip asmeniui, kuris ketina dirbti.

7.2. UAB „Altis EU“ 2023 m. rugsėjo 28 d. atsakovą informavo, kad 2023 m. rugsėjo 12 d. su pareiškėju sudarytą darbo sutartį nutraukė.

7.3. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2024 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. 24S47507 panaikino I. A. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), šį sprendimą motyvuodamas tuo, kad buvo nutraukta su asmeniu sudaryta darbo sutartis.

8. Teismas pažymėjo, kad užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo bei gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos bei sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo bei panaikinimo sąlygas ir tvarką. Pacitavęs Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento nustatytos aplinkybės, jog UAB „Altis EU“ darbo sutartį su pareiškėju, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nutraukė 2023 m. rugsėjo 12 d., buvo pakankamas pagrindas panaikinti I. A. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi jis neatitiko imperatyvių sąlygų, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

9. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas akcentavo, kad reikšminga aplinkybe turi būti pripažįstama tai, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nustatęs, kad su asmeniu sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta, teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas turėjo pagrindą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi.

10. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.

11. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Įstatymo nuostatos užsienietį įpareigoja informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusias aplinkybes, lyginant su tomis, kurios egzistavo jam išduodant leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu. Teismas sprendė, kad pareiškėjui nepateikus duomenų apie pasikeitusias aplinkybes, atsakovas turėjo pagrindą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi.

12. Teismas pažymėjo, kad nors I. A. nurodė, jog apie jo atleidimą iš darbo nežinojo, tačiau Bendrovė 2023 m. rugsėjo 28 d. pranešime pažymėjo, kad darbo sutartis buvo nutraukta darbuotojo iniciatyva pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį.

13. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.

14. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nenurodė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų kitaip interpretuoti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir priešingai, nei nurodyta Sprendime, vertinti Sprendimo motyvus. Teismas pažymėjo, kad sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal jo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją, bei padarė išvadą, jog Sprendimas yra pagrįstas objektyviais Migracijos departamento, priimant Sprendimą, turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis.

15. Pacitavęs Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad jose įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas padarė išvadą, kad jame yra visi Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai; iš Sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio buvo priimtas šis administracinis aktas, Sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame yra nurodyti teisės aktai. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

III. 16. Pareiškėjas I. A. apeliaciniame skunde prašo šį jo skundą tenkinti ir Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti. Pareiškėjas taip pat prašo jam iš Migracijos departamento priteisti patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

17. I. A. nuomone, pirmosios instancijos teismas, neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjęs jo skundą, paliko galioti nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą. Savo poziciją pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

17.1 Teismas padarė neteisingą išvadą, kad, I. A. neturint darbo santykių, atsakovas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nepaisant to, kad I. A. VSDFV duomenis darbo santykių neturi, tačiau šiuo atveju buvo svarbu įvertinti, dėl kokių priežasčių darbo santykiai su pareiškėju de jure (teisiškai; pagal teisę) neegzistavo. Formalus Įstatymo 50 straipsnio taikymas nagrinėjamu atveju yra neproporcingas ir nesąžiningas.

17.2 Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Sprendimas buvo priimtas vienašališkai, nebendradarbiaujant su pareiškėju, atsakovas į jį nesikreipė, susidariusios situacijos paaiškinti neprašė ir nesidomėjo, ar I. A. apskritai žino, kad, VSDFV duomenimis, jis nebėra įdarbintas, bei pareiškėjo apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neperspėjo.

17.3 Teismai aiškiai skiria formaliąją neatitiktį Įstatymo keliamiems reikalavimams nuo realios (esminės) neatitikties. Vienas iš atskyrimo kriterijų – neatitikties priežastis, o net ir esant neatitikčiai Įstatymo keliamiems reikalavimams, leidimas gyventi neprivalo būti automatiškai naikinamas, jeigu ši neatitiktis atsirado ne dėl užsieniečio kaltės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2394-552/2020). Teismas jokios I. A. kaltės dėl nutrūkusių darbo santykių nenustatė, todėl, darydamas išvadą, kad atsakovas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus išaiškinimus.

17.4 Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad Sprendimas buvo priimtas visiškai neatsižvelgus į neatitikties priežastis – I. A. nežinojo, kad su juo sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta ir, nors teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjo buvusio darbdavio 2023 m. rugsėjo 28 d. pranešimą, kuriame yra nurodyta, jog darbo sutartis buvo nutraukta I. A. iniciatyva pagal Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį, tačiau teismas šio dokumento sudarymo aplinkybių nesiaiškino. Daryti vienareikšmišką išvadą iš vienašališkai pareiškėjo buvusio darbdavio parengto 2023 m. rugsėjo 28 d. pranešimo negalima, kadangi buvęs I. A. darbdavys jame galėjo nurodyti (ir nurodė) tikrovės neatitinkančią informaciją. Tokią išvadą būtų galima daryti tik jeigu byloje būtų pareiškėjo prašymas nutraukti darbo sutartį, tačiau tokio dokumento byloje nėra, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad I. A. tyčia nutraukė darbo santykius ir sąmoningai neįgyvendino darbdavio keitimo procedūrų. Pareiškėjo kaltės dėl to nenustatė nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas, todėl, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, vien aplinkybė, kad I. A. darbo santykių neturi, savaime nesudaro pagrindo naikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

17.5 Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad Sprendimas neatitinka teismų praktikos, reikalaujančios konstatuoti ne formaliąją, o realiąją (esminę) atitiktį ar neatitiktį Migracijos departamento poziciją, o tai lėmė pareiškėjo pažeistas teises į tinkamą ir teisingą teismą su išsamiu aplinkybių vertinimu ir tikrosios tiesos atskleidimą, užtikrinant teisingą teismą bei Sprendimo pagrįstumą. Teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, pagrįstas bei motyvuotas, procesinis įstatymas teismą taip pat įpareigoja aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 80 str. 1 d.).

17.6 Teismo sprendimas yra grindžiamas išimtinai Migracijos departamento nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas atliko išskirtinai tik atsakovo pateiktos pozicijos vertinimą ir nesistengė įvertinti tikrosios padėties. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

17.7 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai akcentuoja gero administravimo principo, kurį pažeidus (neiškvietus į apklausą esant abejonėms), atsakovo sprendimai yra naikinami, svarbą. Remiantis teismų praktika, gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Kiekvienas asmuo turi teisę į gerą administravimą, taip pat kiekvienas asmuo turi teisę būti išklausytas, prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte yra įtvirtinta, kad viešojo administravimo subjektai (taip pat ir Migracijos departamentas) savo veikloje vadovaujasi, be kita ko, objektyvumo principu. Šis principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Atsakovas turėjo aiškiai įsivertinti kiekvieną svarbią aplinkybę, taip pat aplinkybes, kurios yra palankios pareiškėjui, tačiau ši institucija, o vėliau ir pirmosios instancijos teismas, apsiribojo I. A. nepalankiais duomenimis, gautais iš VSDFV informacinės sistemos, ir į susiklosčiusios situacijos specifiką neįsigilino. Teismas taip pat neįvertino, kad atsakovo atliktas patikrinimas nebuvo išsamus, o padarytos išvados nebuvo pagrįstos surinktų įrodymų visuma.

17.8 Net esant formaliam pagrindui panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vis tiek Sprendimu taikoma administracinio poveikio priemonė turėtų būti pripažinta neteisėta, kaip visiškai neproporcinga, kadangi pareiškėjas buvo darbuotojas, nežinojęs apie jo atleidimą iš darbo, ir dėl to nėra jokios jo kaltės. Migracijos departamento pritaikyta administracinio poveikio priemonė visiškai neatitinka proporcingumo principo, o šios institucijos veiksmai turėtų būti vertinami kaip neatitinkantys gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitų principų bei teisės aktų reikalavimų ir rodantys politinio neutralumo trūkumą.

18. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Savo poziciją Migracijos departamentas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepime į I. A. pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Papildomai atsakovas nurodo, kad jis nesutinka, jog Migracijos departamentas privalėjo informuoti pareiškėją apie priimamą jam nepalankų sprendimą. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 21 dalis (Sprendimo priėmimo metu galiojusi Įstatymo redakcija) numatė, jog Migracijos departamentas privalo informuoti užsienietį apie jam išduoto leidimo gyventi panaikinamą tuo atveju, jeigu yra nustatyta, kad yra šio Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, kai užsienietį įdarbinusi laikinojo įdarbinimo įmonė yra išbraukta iš Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromo ir jos interneto svetainėje skelbiamo laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašo, taip pat šio straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Šiuo atveju leidimo panaikinimo pagrindas buvo nustatytas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kuris nustato, kad leidimas gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis, sudaryta su užsieniečiu. Migracijos departamentas akcentuoja, kad Sprendimui priimti užteko šios institucijos turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai atsakovo valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų pateikimo neįtvirtina, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidžia gero administravimo principą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 24S47507, kuriuo buvo panaikintas I. A. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. gegužės 5 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi atsakovui pateikė tuo pagrindu, jog UAB „Altis EU“ ketina dirbti betonuotoju (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p.). Bendrovė tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20230426-074891 nurodė, kad I. A. betonuotoju pagal darbo sutartį numatoma įdarbinti ne trumpesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2025 m. birželio 16 d. UAB „Altis EU“ 2023 m. rugsėjo 28 d. pranešimu Nr. 2309-PRNŠ-3922 Migracijos departamentą informavo, kad 2023 m. rugsėjo 12 d. su I. A. sudarytą darbo sutartį nutraukė, sutarties nutraukimo pagrindas – Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalis (darbuotojo prašymu). Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir turimus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis, atsakovas 2024 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą Nr. 24S47507, kuriuo panaikino I. A. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas Sprendime pažymėjo, kad, institucijos duomenimis, Bendrovė su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, sudarytą darbo sutartį nutraukė 2023 m. rugsėjo 12 d. ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirba.

22. Pirmosios instancijos teismas I. A. skundą atmetė. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento nustatytos aplinkybės, jog UAB „Altis EU“ darbo sutartį su pareiškėju, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nutraukė 2023 m. rugsėjo 12 d., buvo pakankamas pagrindas panaikinti I. A. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi jis neatitiko imperatyvių sąlygų, teismas taip pat pažymėjo, kad I. A. nepateikus duomenų apie pasikeitusias aplinkybes, atsakovas turėjo pagrindą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi.

Teismas akcentavo, kad Bendrovė 2023 m. rugsėjo 28 d. pranešime pažymėjo, jog su pareiškėju sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta darbuotojo iniciatyva pagal Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Teismas sprendė, kad I.

A. nenurodė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų kitaip interpretuoti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir priešingai, nei nurodyta Sprendime, vertinti Sprendimo motyvus. Teismo nuomone, Sprendimas yra pagrįstas atsakovo, priimant Sprendimą, turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame yra visi Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai; iš Sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio buvo priimtas šis administracinis aktas, Sprendimas yra individualizuotas ir pakankamai motyvuotas.

I. A. su pirmosios instancijos sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti. Pareiškėjo nuomone, teismas, neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjęs jo skundą, paliko galioti nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą, o formalus Įstatymo 50 straipsnio taikymas nagrinėjamu atveju yra neproporcingas ir nesąžiningas. I. A. teigia, kad tiek atsakovas, tiek teismas apsiribojo pareiškėjui nepalankiais duomenimis, gautais iš VSDFV informacinės sistemos, ir neįsigilino į susiklosčiusios situacijos specifiką. I. A. akcentuoja, kad jis apie atleidimą iš darbo nežinojo ir dėl nutrūkusių darbų santykių jo kaltės nėra, o Sprendimas buvo priimtas su pareiškėju nebendradarbiaujant ir jo apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neperspėjus.

Be to, vien aplinkybė, kad I. A. darbo santykių neturi, savaime nesudaro pagrindo naikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

23. Tikrindama pirmosios instancijos teismo ir atsakovo priimtų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Migracijos departamentas yra atsakingas už užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontrolę (Įstatymo 4 str. 3 d.). Migracijos departamentui, be kita ko, yra suteikti įgaliojimai užsieniečiams išduoti leidimus laikinai gyventi darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p.), taip pat atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį pakeisti bei išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinti, jeigu nustatomi, be kita ko, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai.

24. Sprendimo turinys patvirtina, kad jis buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, padarius išvadą, jog buvo nutraukta su asmeniu sudaryta darbo sutartis.

25. Įstatymo 50 straipsnio, įtvirtinančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 6 punkte yra nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją, nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

26. Kaip jau minėta, pareiškėjas, ketindamas dirbti betonuotoju UAB „Altis EU“, Migracijos departamentui pateikė prašymą jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pateiktame tarpininkavimo rašte Nr. 20230426-074891 Bendrovė nurodė, kad darbo sutarties laikotarpiu ji įsipareigoja I. A. įdarbinti betonuotoju ir mokėti 1 258 Eur per mėnesį darbo užmokestį, pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – darbas. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. birželio 12 d. I. A. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. birželio 16 d. Remiantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad UAB „Altis EU“ 2023 m. rugsėjo 12 d. su užsieniečiu sudarytą darbo sutartį nutraukė. Jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas dirbtų Lietuvos Respublikos įmonėje ar įmonėse nėra. Šio fakto neneigė ir I. A..

27. Įvertinusi išdėstytas ginčo aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šiuo atveju atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindus spręsti, kad su pareiškėju sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta, o tai sudarė pagrindą jam išduotą leidimą laikinai gyventi panaikinti. Oficialus Bendrovės pranešimas apie su I. A. sudarytos darbo sutarties nutraukimą buvo pakankamas pagrindas padaryti išvadai, kad su pareiškėju sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta. Atkreiptinas dėmesys, kad I. A. su juo sudarytos sutarties nutraukimo fakto neginčija. Taigi, Bendrovei nutraukus su pareiškėju sudarytą darbo sutartį, atsakovui atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-463/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2617-662/2024). Akcentuotina, kad Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, šiuo atveju – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2029-821/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2468-1047/2024).

28. Įvertinusi nurodytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybės, jog UAB „Altis EU“ darbo sutartį su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nutraukė 2023 m. rugsėjo 12 d., nustatymas buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai Sprendimu panaikino I. A. išduotą leidimą laikinai gyventi. I. A. negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Analogiškos pozicijos ginčui aktualiais išaiškinimais yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-789/2024, 2024 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2321-1047/2024).

29. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, jog aptariama situacija susiklostė ne dėl jo kaltės, kadangi jam išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti (įgyvendinami), o išduotas leidimas negali galioti, jeigu pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės, vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, kadangi Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2461-575/2024). Be to, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų dėl Bendrovės galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, nutraukiant su juo sudarytą darbo sutartį, todėl nurodyti I. A. teiginiai yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog šiuo atveju reikšminga yra tai, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl Bendrovei nutraukus su pareiškėju sudarytą darbo sutartį, išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o I. A. nurodyta aplinkybė, kad jis apie darbo sutarties nutraukimą nežinojo, prieš tai padarytos išvados nepaneigia. Tokios pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloe Nr. eA-2451-789/2024).

30. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti aplinkybės, jog darbdavys UAB „Altis EU“, nesant I. A. kaltės, nutraukė darbo sutartį, teisinę reikšmę šioje byloje, apeliaciniame skunde nurodo, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad net ir esant neatitikimui Įstatymo keliamiems reikalavimams, leidimas gyventi neprivalo būti automatiškai naikinamas, jeigu šis neatitikimas atsirado ne dėl užsieniečio kaltės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2394-552/2020). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2394-552/2020 nagrinėjo ginčą, kurio faktinės aplinkybės buvo kitokios, nei šioje byloje (toje byloje pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 str. 1 d. 18 p. pagrindu, nes jis, atvykęs dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, buvo atleistas iš darbo ir tapo bedarbiu ilgiau nei 3 mėnesiams iš eilės), bei pareiškėjo nurodyto išaiškinimo nepateikė; priešingai, apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Taigi, I. A. neįrodė, jog tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nesuderinamas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

31. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą yra neproporcingas (nepagrįstai suvaržantis (apribojantis) jo teises) ir (ar) pažeidžiantis jo teisėtus lūkesčius. Kaip jau minėta, Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų (šiuo atveju – darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta), jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.

32. Įvertinusi išdėstytas ginčo aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, nustatęs Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas sąlygas, pagrįstai ir teisėtai Sprendimu, kuris yra pagrįstas teisės aktų normomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl priešingai nei teigia pareiškėjas, Viešojo administravimo įstatymo nuostatas atitinka, panaikino I. A. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas jam nepalankaus Sprendimo priežastis suprato.

33. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su I. A. apeliacinio skundo teiginiais, kad atsakovas individualiai neįvertino jo situacijos, kadangi Migracijos departamentas surinko visą medžiagą, reikalingą Sprendimui priimti, ir ją tinkamai įvertino. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad prieš atsakovui priimant Sprendimą, jis nebuvo išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos bei priimamo sprendimo, atkreiptinas dėmesys į tai, jog I. A. apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodė, kokias papildomas nagrinėjamai bylai reikšmingas ir galbūt galėjusias lemti kitokio sprendimo priėmimą aplinkybes jis būtų nurodęs bei kokius šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus būtų pateikęs. Teisėjų kolegijos nuomone, Sprendimui priimti užteko turimų oficialių iš Bendrovės ir informacinių sistemų gautų duomenų.

Naujausioje aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad galiojantys teisės aktai Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų neįtvirtino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-415/2024). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėją ir jį įspėti apie ketinimą priimti tokį sprendimą.

I. A. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus. Kaip jau minėta, faktas, kad su užsieniečiu sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta, yra įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiomis aplinkybėmis, t. y. nesant jokių pareiškėjo situaciją individualizuojančių aplinkybių, pareiga jį išklausyti, prieš priimant šį sprendimą, beprasmiškai pailgintų administracinę procedūrą, tačiau I.

A. teisinės apsaugos nepadidintų. Atkreiptinas dėmesys, kad teisė būti išklausytam, prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi, turi būti įgyvendinama paisant pusiausvyros tarp suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam, prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ir kompetentingų valstybės institucijų pareigos kovoti su neteisėta imigracija, ir negali būti naudojama kaip priemonė, pagal kurią administracinė procedūra būtų nepagrįstai apsunkinama. Įvertinus nagrinėjamo atvejo aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeista pusiausvyra tarp bendrojo intereso supaprastinti administracinę procedūrą bei veiksmingai ją organizuoti ir suinteresuotojo asmens teisės būti iš anksto išklausytam.

Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas turėjo imperatyvią pareigą informuoti pareiškėją apie atliekamas jo patikrinimo procedūras ir jį apklausti (suteikti teisę pateikti paaiškinimus) ar kitaip su juo bendradarbiauti.

34. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso teisės normas.

35. Skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas remiantis administracinėje byloje esančių įrodymų, kuriais nėra pagrindo abejoti, visuma, o padarytos išvados yra tinkamai motyvuotos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai bei pateikti įrodymai nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas. I. A. nepateikė tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog teismas nepagrįstai atmetė jo skundą.

36. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal I. A. skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino Sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o I. A. apeliacinis skundas atmetamas.

37. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė