2017-02-01 Nr. AB-2539-3-64-3-01370-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-105-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01370-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5;

37.2; 37.3; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. (V. L.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. (V. L.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. balandžio 29 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 28 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už netinkamas kalinimo sąlygas nuo 2006 m. sausio 13 d. iki 2007 m. birželio 1 d. Šis pareiškėjo skundas teismo buvo priimtas 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi (teisminis procesas Nr.3-64-3-01377-2015-5)

Pareiškėjas V. L. 2015 m. balandžio 27 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už netinkamas kalinimo sąlygas nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. lapkričio 22 d. Šis pareiškėjo skundas teismo buvo priimtas 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi (teisminis procesas Nr.3-64-3-01361-2015-5)

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi šie teisminiai procesai buvo sujungi į vieną.

Pareiškėjas savo skunduose paaiškino, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas nuo 2006 m. sausio 13 d. iki 2007 m. birželio 1 d. ir nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. lapkričio 22 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad jo laikymo sąlygos buvo žiaurios, kankinančios, žeminančios žmogaus orumą, nes jis buvo laikomas perpildytose, higienos normų reikalavimų neatitinkančiose (šalta, drėgna, nėra tinkamumo apšvietimo ir ventiliacijos, tualetai neatskirti nuo gyvenamosios dalies) kamerose. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjas prašė skaičiuoti senaties terminą nuo 2015 metų, t.y. nuo laiko, kai jis esą sužinojo, jog gali ginti pažeistas savo teises.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundai paduoti 2015 m. balandžio 27 d. ir 2015 m. balandžio 29 d., prašė taikyti 3 metų senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, taip pat CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, kurioje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo V. L. (V. L.) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytą neturtinę žalą už netinkamas laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygas laikotarpiais nuo 2006 m. sausio 13 d. iki 2007 m. birželio 1 d. ir nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. lapkričio 22 d.

Atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas pirmiausia nagrinėjo šio prašymo pagrįstumą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui, galimybė priverstinai valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta.

Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista.

Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.

Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kuris kreipėsi į teismą tik 2015 m. balandžio 27 d. ir 2015 m. balandžio 29 d. skundais (pagal spaudus ant voko), yra praleidęs trejų metų senaties terminą, kuris šiuo atveju skaičiuojamas nuo kreipimosi į teismą dienos. Teismas nurodė, kad, kad pareiškėjo prašymas skaičiuoti senaties terminą nuo 2015 metų atmestinas kaip nepagrįstas.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl nusprendė, kad atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra pagrindo ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde, kurį papildė, prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti senaties terminą skundui paduoti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Apelianto nuomone, teismas šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepagrįstai sutiko su Šiaulių TI pozicija ir pritaikė atsakovo prašomą senaties terminą. Pasak apelianto, jo reikalavimui dėl valstybės valdžios institucijos padarytos neturtinės žalos atlyginimo senaties terminas neturi būti taikomas. Apelianto teigimu, jis esą tik 2015 metais sužinojo, jog gali ginti savo pažeistas teises, kai ši tema pradėta plačiau nagrinėti per televiziją. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kuriuose išdėstyti europietiški kalinimo standartai, nėra išvesti į lietuvių kalbą, o todėl pareiškėjas negalėjo su jais susipažinti. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenustato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Apeliantas prašo teismo atnaujinti praleistą senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti, jei teismas manytų, kad pareiškėjas šį terminą yra praleidęs. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja argumentus dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų, nurodytų skunduose pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo atstovas pareiškė nuomonę, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos aplinkybes, atitinka teismų praktiką, yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas 2015 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas laikymo Šiaulių TĮ sąlygas nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. lapkričio 22 d., o 2015 m. balandžio 29 d. skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas laikymo šioje įstaigoje sąlygas nuo 2006 m. sausio 13 d. iki 2007 m. birželio 1 d. Teigė, kad jis buvo laikomas tesiės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, prilygstančiomis kankinimui.

Atsakovo atstovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, patikrinęs šio reikalavimo pagrįstumą ir nenustatęs pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, buvo šališkas. Pasak apelianto, Konvencijos 3 straipsnyje numatytos teisės gynimui ieškinio senaties termino taikymas nenumatytas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Konvenciją nepagrįstai nurodo kaip teisės aktą, susijusį su pažeistos teisės gynimu nacionalinės valstybės teisme per nacionalinės valstybės įstatymų nustatytą terminą. Dėl Konvencijos pažymėtina, kad tai tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, ir pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Šių EŽTT išaiškinimų kontekste pažymėtina, kad šiam ginčui aktualioje nacionalinėje teisėje (CK 1.126 straipsnis) yra nustatytos ieškinio senaties taikymo sąlygos, kurios užtikrina, kad nebūtų paneigiama ar ribojama asmens teisė kreiptis į teismą. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Aptariamo straipsnio 3 dalis draudžia iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį. Be to, įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę atnaujinti ieškinio senaties terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011,2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014, 2016 m. gruodžio 22 d. Nr. Nr. A-1979-146/2016 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Šiaulių TI, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikymo šioje įstaigoje sąlygas nuo 2006 m. sausio 13 d. iki 2007 m. birželio 1 d. ir nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. lapkričio 22 d. kreipėsi į teismą 2015 m. balandžio 27 d. ir 2015 m. balandžio 29 d. skundais, prašė taikyti ieškinio senatį.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009 ir kt.). Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007). Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-543; 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2004, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Minėta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina ta diena, kada asmuo faktiškai suvokia (turi suvokti), kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pagal teismų praktiką nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje laisvės atėmimo įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje tos įstaigos patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2006 m. sausio 13 d. iki 2007 m. birželio 1 d. ir nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. lapkričio 22 d. apibūdinami kaip žiaurios, kankinančios, žeminančios žmogaus orumą sąlygos (laikymas perpildytose, higienos normų reikalavimų neatitinkančiose (šalta, drėgna, nėra tinkamumo apšvietimo ir ventiliacijos, tualetai neatskirti nuo patalpos gyvenamosios dalies).

Taigi pareiškėjo nurodyti esminiai nusiskundimai buvo apie tokius galimai buvusius vienarūšius neigiamus veiksnius, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi skundą teismui dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nuo 2006 m. sausio 13 d. iki 2007 m. birželio 1 d. pareiškėjas turėjo paduoti vėliausiai per tris metus, skaičiuojant nuo 2007 m. birželio 1 d. (iki 2010 m. birželio 1 d.), o dėl laikotarpio nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. lapkričio 22 d.

– iki 2014 m. balandžio 27 d. Tarp minėtų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpių yra 3 metų intervalas. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš jo nurodyto laikotarpio kalinimo sąlygų Šiaulių TI, kreipėsi į teismą tik 2015 m. balandžio mėn. pabaigoje, t.y. dėl abiejų kalinimo Šiaulių TI laikotarpių kreipėsi ženkliai praleidęs ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurios patvirtintų, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, tuo labiau, kad praleistas terminas skaičiuojamas metais (5 ir 1 metai). Pareiškėjo teiginiai, esą jis anksčiau negalėjo ginti savo teisių nepagrįsti jokiais įtikinamais, objektyviais argumentais, o pareiškėjo ilgametis delsimas neatitinka asmens rūpestingo, sąžiningo elgesio standartų. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundų argumentus, kad jo kalinimo sąlygos buvo žiaurios, kankinančios, pažymėtina, kad to suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis) patiria subjektyviai per atitinkamas fizines ir /ar dvasines kančias. Pareiškėjas deklaruoja, kad jis žino tik lietuvių kalbą. Teisėjų kolegija pažymi, kad to pakanka susipažinti su nacionalinės teisės aktais. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys suėmimo vykdymo ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, taip pat Civilinis kodeksas, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimą dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, bei ieškinio senaties terminus, skelbiami viešai. Pažymėtina, kad asmuo, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą ir neturėdamas lėšų kreiptis į advokatą savarankiškai, gali teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo.

Pareiškėjo argumentai, esą jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes EŽTT nutarimai, kuriuose nurodyti europietiški kalinimo standartai, nėra išvesti į lietuvių kalbą, negali būti vertinami kaip pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą iš esmės grindžia nacionalinės teisės aktais (CK 6.271, 6.250 straipsniai), kartu paminėdamas, kad buvo pažeistas Konstitucijos 21 straipsnis, ir Konvencijos 3 straipsnis. Taigi kreipimuisi į teismą EŽTT nutarimų ir jų vertimų į lietuvių kalbą, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, pareiškėjui faktiškai nereikėjo. Konvencija yra išvestas į lietuvių kalbą ir viešai paskelbtas teisės aktas, be to, Konvencijos 3 straipsnyje garantuotas teises atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos teisės. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadoms, kad pareiškėjui nežinant kokių nors EŽTT nutarimų ir jų vertinimų į lietuvių kalbą, jis negalėjo kreiptis į teismą per CK numatytą terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, taip realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu. Taigi nustatęs pagrindą taikyti CK 1.131 straipsnio 1 dalį, teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl skundo argumentų, kuriais grindžiamas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis), pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą vien šiuo pagrindu, t.y. nenagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentų, kuriais jis grindė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kildinamos iš laikymo Šiaulių TI sąlygų.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu esą pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Asmens teisė į bylos nagrinėjimą nešališko teismo įtvirtinta ir Administracinių bylų teisenos įstatyme (ABTĮ 46 straipsnio 4 dalis, 47-471 straipsniai). Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šis principas perkeltas į ABTĮ 7 straipsnį, kuris įtvirtina pagrindines teisėjų ir teismų nepriklausomumo administracinėse bylose nuostatas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką teismą įgyvendinimą, ABTĮ 47–471 straipsnių normose įtvirtintas teisėjo nusišalinimo ir jo nušalinimo institutas. ABTĮ bylos proceso dalyviams suteikia teisę pareikšti teisėjui motyvuotą nušalinimą, jei turi pagrindą manyti, kad yra aplinkybių dėl kurių jis negali nagrinėti bylą (ABTĮ 47 straipsnio 1, 5, 6 dalys).

EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt v. Denmark). Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teisme nušalinimo nepareiškė. Ši aplinkybė vertintina, kad dėl teisėjo nešališkumo pareiškėjui abejonių nekilo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, esą teismas buvo šališkas nepagrįstas jokiais argumentais, kurie atitiktų pirmiau minėto objektyviojo testo kriterijus, minėtas apelianto teiginys iš esmės siejamas su teismo priimtu pareiškėjui nepalankiu procesiniu sprendimu, apeliaciniame skunde apsiribojant deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Tai, kad teismas nepatenkina asmens skundo ir jį išsprendžia ne taip, kaip to norėtų pareiškėjas, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes administraciniame teisminiame ginče, jei šalys nesudaro taikos sutarties, kurią patvirtina teismas, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti asmens (šiuo atveju apelianto) teisės į nešališką teismą pažeidimą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. L. (V. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas