2017-12-11 Nr. AB-23167-3-65-3-00151-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2479-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00151-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Kupiškio rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) Socialinės paramos skyriaus 2016 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 480 neskirti R. K. socialinės pašalpos nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. (toliau – ir 2016 m. kovo 8 d. sprendimas), 2) įskaityti į visuomenei naudingų darbų atlikimą 12 arų valstybinės žemės ploto, esančio (duomenys neskelbtini), priežiūrą; 3) įpareigoti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių paskirti pareiškėjui po 102 Eur dydžio socialinę pašalpą nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas atsakovo 2016 m. kovo 8 d. sprendimas yra nepagrįstas, kadangi priimtas, neatsižvelgus į aplinkybę, jog pareiškėjas, padedant motinai G. K. ir tėvui R. D. K., nuo 1992 m. iki 2014 m. prižiūrėjo valstybinės žemės sklypą, besiribojantį su pareiškėjo šeimai priklausančiu namų valdos žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) seniūnija tokiai pareiškėjo ir jo tėvų veiklai neprieštaravo.

3. Teismo posėdyje pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 4 dalis įtvirtina priverčiamojo darbo draudimą, todėl atsakovo reikalavimas, norint gauti socialinę paramą, atlikti visuomenei naudingą veiklą, prilygsta vertimui atlikti priverstinį darbą. Teigė, jog Administracija pareiškėjo vykdytą valstybinio žemės sklypo priežiūrą privalo pripažinti kaip visuomenei naudingą veiklą ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d.

4. Atsakovas Kupiškio rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

5. Nurodė, kad ginčijamas 2016 m. kovo 8 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Paaiškino, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 8 d. kreipėsi į Administracijos Socialinės paramos skyrių ir pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, atsakovas nustatė, kad pagal Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. gruodžio 21 d. parengtą siuntimą R. K. nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. vasario 1 d. visuomenei naudingos veiklos neatliko, t. y. neįvykdė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Socialinės paramos įstatymas) 25 straipsnio 6 dalies punkto reikalavimo. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas, 2016 m. vasario 8 d., kreipdamasis dėl piniginės socialinės pašalpos skyrimo, nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo teisę nedalyvauti visuomenei naudingoje veikloje. Paaiškino, kad Administracijos Socialinės paramos skyrius 2015 m. gruodžio 21 d. R. K. išrašė siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą Nr. 1718, kuriuo jis buvo įpareigotas iki 2016 m. sausio 10 d. nuvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių Administracijos (duomenys neskelbtini) seniūną ir iki 2016 m. vasario 1 d. atlikti visuomenei naudingą veiklą. Administracija 2016 m. vasario 12 d. gavo (duomenys neskelbtini) seniūnijos pranešimą Nr. 210, kuriame buvo nurodyta, kad pagal Socialinės paramos skyriaus 2015 m. gruodžio 21 d. siuntimą R. K. visuomenei naudingos veiklos neatliko. Atsakovas paaiškino, kad visuomenei naudinga veikla organizuojama visoje (duomenys neskelbtini) seniūnijos teritorijoje, taip pat ir pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini), tačiau dėl visuomenei naudingos veiklos atlikimo pareiškėjas į Administracijos Skapiškio seniūniją nesikreipė ir Visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties nepasirašė. Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodyti valstybinės žemės sklypo priežiūros darbai negali būti vertinami kaip visuomenei naudingos veiklos atlikimas, be to, šie minėtojo sklypo priežiūros darbai buvo atlikti iki 2014 metų.

6. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė papildomai nurodė, kad pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu nenurodė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų jo teisę neatlikti visuomenei naudingos veiklos. Paaiškino, kad pareiškėjui buvo siūloma kreiptis į Skapiškio seniūnijos seniūną ir susitarti dėl valstybinės žemės sklypo priežiūros darbų užskaitymo sudarant sutartį, tačiau pareiškėjas to nepadarė.

II. 7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Nagrinėdamas bylą, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktų, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 patvirtinto Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas), Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. TS-16 patvirtinto Kupiškio rajono gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis. Atkreipė dėmesį į Aprašo 13 punktą, kuris nustato asmenų, kurie visuomenei naudingai veiklai nėra pasitelkiami, sąrašą. Vadovaujantis Aprašo 22.1 punktu, visuomenei naudingai veiklai pasitelktiems asmenims, nevykdantiems šios pareigos kaip numatyta šiame Apraše, socialinė pašalpa neskiriama ar skiriama tik (vaikui) vaikams, pasirenkant ar derinant jos teikimo formą (formas) (pinigais ir (ar) nepinigine forma), o būsto šildymo, geriamojo ir karšto vandens išlaidų kompensacijos neteikiamos ar jų teikimas nutraukiamas, iki pareigos bus įvykdytos.

9. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad R. K. 2016 m. vasario 8 d. prašymu-paraiška prašė skirti socialinę pašalpą nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2016 m. gegužės mėn., tačiau pareiškėjas pagal Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. gruodžio 21 d. jam parengtą siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą Nr. 1718 į Administracijos Skapiškio seniūniją nesikreipė, Visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties nesudarė bei visuomenei naudingų darbų neatliko. Be to, R. K. Administracijos Socialinės paramos skyriui dokumentų, patvirtinančių, kad jis priklauso kategorijai asmenų, išvardintų Tvarkos aprašo 13 punkte ir Aprašo 13 punkte, kurie negali būti pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti, nepateikė. Šių aplinkybių teismui pateiktuose skunduose ir teismo posėdyje pareiškėjas neginčijo.

10. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad R. K. iki 2014 metų savo iniciatyva dalyvavo, prižiūrint valstybinės žemės sklypą, esantį šalia jo motinai G. K. priklausančio namų valdos žemės sklypo. Šią aplinkybę patvirtina ir Skapiškio seniūnijos 2014 m. spalio 9 d. raštas Nr. S-296 „Dėl laisvos žemės priežiūros“. Pagal Tvarkos aprašo 2 ir 3 punktus, visuomenei naudinga veikla yra neatlyginamos nedidelės apimties visuomenei naudingos paslaugos, kurias savivaldybės teritorijos gyventojai atlieka bendruomenės labui, taip skatinant gyventojus aktyviai prisidėti prie bendruomenės gerovės kūrimo, jų iniciatyvą ir darbinę motyvaciją.

Teismo vertinimu, pagal šių teisės normų prasmę, ne bet kokia veikla, kurią atlieka asmuo, siekiantis gauti socialinę paramą, gali būti laikoma visuomenei naudinga veikla, o tik ta, kuri atliekama laikantis reglamentuojančių teisės aktų nustatytų taisyklių, tarp jų – ir sudarius rašytinę visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartį, kurioje nustatomos visuomenei naudingos veiklos atlikimo sąlygos. Atsižvelgęs į nurodytas teisės normas, teismas, vertindamas R. K. teiginį, kad jis, prižiūrėdamas valstybinės žemės sklypą, atliko visuomenei naudingą veiklą, sprendė, jog teisė nuspręsti, kokia veikla priskiriama visuomenei naudingai veiklai, kurios atlikimui gali būti pasitelkiami piniginę socialinę paramą gaunantys asmenys, suteikta ne asmeniui, siekiančiam gauti socialinę paramą, o tik ginčo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytam viešojo administravimo subjektui.

Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą teisminę praktiką. Pažymėjo, kad, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėjas R. K., neįvykdęs Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos, skundu dėl Administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimo neskirti jam socialinės pašalpos kreipėsi ne pirmą kartą (LVAT administracinės bylos Nr. A502-1722/2013, Nr. A143-770/2014, Nr. A-391-822/2016). Pareiškėjas šiose bylose teiktuose skunduose taip pat prašė pripažinti valstybinės žemės priežiūros darbus visuomenei naudinga veikla ir juos vertinti kaip Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos įvykdymą.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui siekiant, jog valstybinės žemės sklypo priežiūros darbai būtų priskirti prie visuomenei naudingos veiklos, jis privalo nuvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių, konkrečiu atveju – pas Skapiškio seniūną, ir susitarti su juo dėl tokių darbų priskyrimo visuomenei naudingai veiklai. Pažymėjo, kad byloje nustatyti duomenys leidžia daryti išvadą, jog R. K. šiuo klausimu pas Skapiškio seniūną iki 2016 m. vasario 8 d., kai teikė prašymą-paraišką, ar iki 2016 m. kovo 8 d., kai buvo priimtas skundžiamas sprendimas, nebuvo nuvykęs.

11. Įvertinęs tai, kas nurodyta, teismas sprendė, jog pareiškėjo reikalavimas dėl iki 2014 metų atliktų valstybinės žemės ploto priežiūros darbų įskaitymo į visuomenei naudingos veiklos atlikimą nepagrįstas ir atmetamas.

12. Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, teismas konstatavo, kad Administracijos 2016 m. kovo 8 d. sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei tinkama teisės norma, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Atsižvelgęs į paminėtą, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Administraciją skirti 102 Eur dydžio socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d.

III. 13. Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais kaip ir savo skundą bei patikslintą skundą pirmosios instancijos teismui.

15. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus paaiškinimus prie apeliacinio skundo, kuriuose dėsto argumentus iš esmės analogiškus išdėstytiems apeliaciniame skunde.

16. Papildomai nurodo, kad jis būdamas bendruomenės nariu, pats gali nuspręsti, koks jo atliekamas darbas visuomenei būtų naudingiausias, ir jį renkasi atlikti. Teigia, jog nagrinėjamu atveju, jis šienavo valstybei priklausančią pievą, tačiau už tai negavo jokio atlygio.

17. Teigia, jog verčiant jį antrą kartą atlikti visuomenei naudingus darbus, jam yra sukeliamos fizinės bei dvasinės kančios, blogėja jo sveikata.

18. Mano, kad jo atžvilgiu buvo pažeistos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies, 21 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių, 48 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio nuostatos.

19. Pažymi, kad teismas nenurodė teisės akto, draudžiančio Administracijai kaip visuomenei naudingą veiklą užskaityti darbą, kurį pretendentas į socialinę paramą pats yra atlikęs savanoriškai, kas, jo manymu, patvirtina, kad visuomenei naudingų darbų atlikimas pagal Aprašą nėra vienintelis būdas. Mano, kad sąžiningi asmenys visuomenei naudingą darbą gali atlikti ir kitais, savo pačių pasirinktais būdais, tiek jau pateikę prašymą-paraišką socialinei paramai gauti, tiek ir prieš tai.

20. Nurodo, kad nei pareiškėjo nei atsakovo veiksmai iki pareiškėjo prašymo pateikimo, nėra reikšmingi, sprendžiant dėl byloje reiškiamų reikalavimų.

21. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo nurodytomis LVAT nutartimis, priimtomis administracinėse bylose pareiškėjo atžvilgiu, nėra pagrindo vadovautis, nes teismo priimtos nutartys buvo jam nepalankios, todėl nėra pagrindo teigti, kad jos turi precedentinę reikšmę.

22. Prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, prašo į posėdį kviesti pareiškėjo motiną G. K.

23. Kupiškio rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia iš esmės taip pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui.

25. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas R. K. savo skundais neginčijo norminiais teisės aktais nustatytos visuomenei naudingos veiklos atlikimo tvarkos bei neanalizavo, neįrodinėjo ir neįrodė, kad jo veiksmai atitiko tokią tvarką.

26. Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimai ir pretenzijos dėl 2016 metų piniginės socialinės paramos negali būti tenkinami ir todėl, kad pasak paties R. K., 2016 metais valstybinės žemės teritorijos jis nebetvarkė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

28. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, pažymi, jog pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vertindama šį pateiktą prašymą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas pateikto prašymo iš esmės nepagrindė, proceso šalys ir jų atstovai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, pateiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškėjas nenurodė, kokias aplinkybes jis nori papildomai paaiškinti, pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamu klausimu, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, todėl administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

29. Nagrinėjamje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. K. teisės į piniginę socialinę paramą laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d.

30. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas R. K. 2016 m. vasario 8 d. su prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti kreipėsi į Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių, prašydamas skirti socialinę pašalpą. Administracijos Socialinės paramos skyrius, nustatęs, kad R. K. nedalyvaudavo Administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje, remdamasis Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 2016 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 480 pareiškėjui R. K. neskyrė socialinės paramos nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d.

31. Pareiškėjas skunde teismui prašė panaikinti atsakovo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 480, įskaityti į visuomenei naudingą veiklą apie 12 arų ploto valstybinės žemės, esančios šalia pareiškėjo namų, tvarkymo ir priežiūros darbus ir įpareigoti atsakovą skirti pareiškėjui socialinę pašalpą.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad Administracijos 2016 m. kovo 8 d. sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei tinkama teisės norma, atitinka VAĮ 8 straipsnio keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde teismui. Pareiškėjo teigimu, valstybinės žemės šalia jo namų priežiūra ir šienavimas turėtų būti pripažinti pareiškėjo atliekama visuomenei naudinga veikla.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja, tik atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

35. Bylos medžiaga patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės neginčija aplinkybės, kad jis visuomenei naudingos veiklos, kaip ji apibrėžta ginčui aktualiuose teisės aktuose, neatliko. Pareiškėjo teigimu, valstybinio žemės sklypo, esančio prie pareiškėjo namų, priežiūros ir šienavimo darbai, kuriuos atliko pareiškėjas, turi būti pripažinti jo atlikta visuomenei naudinga veikla.

36. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka, ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog sprendimus, kokia veikla priskiriama prie visuomenei naudingos veiklos, kurios atlikimui gali būti pasitelkti piniginę socialinę paramą gaunantys asmenys, įgalioti priimti tik teisės aktuose nurodyti subjektai, o visuomenei naudinga veikla atliekama ne piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų nuožiūra, bet laikantis ją reglamentuojančių teisės aktų nustatytos tvarkos.

37. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, šios aplinkybės iš esmės neneigia ir pareiškėjas, kad jis visuomenei naudingos veiklos, kaip ji apibrėžta Tvarkos aprašo 2 punkte, ir, kurią, kaip nustatyta Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte, organizuoja vietos savivaldybė, neatliko.

38. Pareiškėjo nurodyto valstybinio žemės sklypo priežiūros ir šienavimo darbai, kuriuos jis atliko savo nuožiūra, negali būti prilyginami visuomenei naudingai veiklai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo sprendimas, kuriuo atsisakyta skirti pareiškėjui socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. dėl to, kad jis neatliko visuomenei naudingos veiklos, yra teisėtas ir pagrįstas. Be to, pastebėtina, kad pareiškėjo nurodyto žemės ploto šienavimo ir priežiūros darbus jis atliko iki 2014 metų, nors pašalpos pareiškėjas prašo už 2016 metus.

39. Kaip pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas dėl Kupiškio rajono savivaldybės administracijos sprendimų neskirti socialinės pašalpos jam nevykdant Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos, kreipiasi ne pirmą kartą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartimi išnagrinėjo administracinę bylą Nr. A502-1722/2013 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl paramos neskyrimo laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d., 2014 m. balandžio 22 d. priimta nutartis administracinėje byloje Nr. A143-770/2014 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl socialinės pašalpos neskyrimo laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. ir nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., 2016 m. kovo 22 d. priimta nutartis administracinėje byloje Nr. A-391-822/2016 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl socialinės pašalpos neskyrimo laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d., 2017 m. liepos 27 d. priimta nutartis administracinėje byloje Nr. A-1620-502/2017 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl socialinės pašalpos neskyrimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. Pareiškėjas ir ankstesniuose skunduose teismo prašė pripažinti jo atliekamus valstybinės žemės priežiūros ir šienavimo darbus visuomenei naudinga veikla, ir juos įskaityti kaip Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos įvykdymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-770/2014 konstatavo, jog pareiškėjo nurodyti žemės sklypo tvarkymo darbai, net ir nustačius jų atlikimo faktą, vien tik pareiškėjo pageidavimu ir nesant socialinę paramą administruojančio subjekto pritarimo ir suderinimo, negali būti pripažinti kaip Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte ir Tvarkos apraše nurodyti visuomenei naudingos veiklos darbai. Todėl šios Nutarties 17 punkte išdėstyti apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

40. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Remiantis paminėtomis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nuostatomis, kaip nepagrįsti, atmetami Nutarties 22 punkte išdėstyti apeliacinio skundo argumentai, jog nėra pagrindo vadovautis LVAT nutartimis dėl sprendimų neskirti socialinės pašalpos pareiškėjui atskirais laikotarpiais, kuomet visose bylose faktinės aplinkybės iš esmės yra tapačios. Tai, ar pareiškėjo atžvilgiu LVAT priimti sprendimai pareiškėjui buvo palankūs ar ne, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymui įtakos neturi.

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad jeigu pareiškėjas mano, jog atlikdamas valstybinės žemės sklypo tvarkymo ir šienavimo darbus patyrė žalą, jis turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

42. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė