2016-06-29 Nr. AB-13735-3-61-3-00885-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1485-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00885-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), neturtinę žalą po 1 MGL už vieną parą praleistą Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2009 m. gegužės 13 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo antisanitarinės sąlygos, nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas. Kamerose buvo drėgna, veisėsi pelėsis. Mankštintis pareiškėjas turėjo galimybę tik vieną valandą. Pareiškėjas yra nerūkantis, tačiau buvo patalpintas į kameras kartu su rūkančiais asmenimis, dėl to buvo žalojama jo sveikata. Kameros nebuvo ventiliuojamos, pasivaikščiojimo kiemelių stogas yra iš šiferio, kuriame yra asbesto, kamerų sienose yra asbesto, kuris sukėlė pavojų pareiškėjo sveikatai. Kamerose visą parą įjungtas dirbtinis apšvietimas. Pasivaikščiojimui taip pat buvo skiriama tik viena valanda, tai prieštarauja Europos komiteto išaiškinimams, kad suimtasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjo teigimu, kalėdamas tokiomis sąlygomis, patyrė dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, fizinius nepatogumus, kadangi fiziologinius poreikius turėjo tenkinti stebint ir komentuojant kitiems kaliniams. Pažymėjo, kad perpildytose kamerose neišvengiamai kyla įtampa, neužtikrinamas privatumas sanitariniame mazge, tai pareiškėjui sukėlė kančias, kurių intensyvumas akivaizdžiai viršijo kalinimui būdingus sunkumus, baimę ir nepilnavertiškumo jausmą, pareiškėjas jautėsi pažemintas, dėl to tapo konfliktiškas, grubus ir užsidaręs, nukentėjo jo reputacija. Dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, kurią prašo atlyginti.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. vasario 17 d. Skundą pareiškėjas surašė 2015 m. sausio 15 d., todėl vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsiliepime taip pat nurodė laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K, taip pat kokiose ir kokio dydžio kamerose buvo laikomas pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. vasario 16 d. (2015 m. vasario 17 d. pareiškėjas išvyko į Alytaus pataisos namus), taip pat kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju. Pažymėjo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas, kadangi Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems ir negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nustatytų reikalavimų.

Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius tvarkai palaikyti yra išduodamas į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Taip pat siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Visose kamerose yra suoliukai (taburetės), stalai, lentynos maisto produktams susidėti, atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių, įrengtos lentynos. Sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo kameros ploto 1.5 m aukščio sienele, toks įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Nerūkantys asmenys nuo rūkančiųjų laikomi atskirai atsižvelgiant į nuteistojo prašymą jį laikyti atskirai nuo rūkančiųjų.

Atsakovės teigimu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, kadangi nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pareiškėjas skundo reikalavimams pagrįsti nepateikė įrodymų, o nurodyti neigiami išgyvenimai, patyrimai susiję su jo paties elgesiu, kadangi tai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo A. Ž. skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybės dėl praleisto 3 metų ieškinio senaties termino dalyje dėl reikalavimo, reiškiamo laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 13 d. iki 2012 m. vasario 5 d., o atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir tai yra savarankiškas pagrindas skundui dalyje atmesti (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis).

Teismas nustatė, kad byloje pateiktas pareiškėjo laikymo atitinkamose kamerose grafikas patvirtina, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. vasario 16 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų ir nustatė, jog ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas iš viso 49 paras, iš jų 20 parų pareiškėjui kameroje nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas.

Teismas, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus, be kita ko, patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, priėjo prie išvados, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tuo tarpu erdvės kameroje trūkumui ir kitiems judėjimo laisvės apribojimams, taip pat didžiausią įtaką turėjo kamerų perpildymas.

Teismas, remdamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau - ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), nuostatomis, pažymėjo, kad sanitarinio mazgo kabinos turi būti įrengtos tik naujai statomose patalpose, tuo tarpu jau pastatytuose pastatuose, kaip šiuo atveju Lukiškių TI-K, atvirų sanitarinių patalpų atitvėrimas 1,5 m sienele neprieštarauja teisės aktų nuostatoms. Teismas taip pat vertino, kad Lukiškių TI-K administracija, pareiškėjui per dieną suteikdama vieną pasivaikščiojimo valandą, teisės aktų nuostatų nepažeidė, kadangi ilgesnio nei vienos valandos pasivaikščiojimo teisės aktai nenumato.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kamerų neatitikimo higienos reikalavimams (pelėsis, drėgmė) pažymėjo, kad įrodinėjimo našta pagrįsti savo dėstomus argumentus, pagal bendrąją taisyklę, tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies naudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra išaiškinęs, kad atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareiga paneigti skundo teiginius, susijusius su teisės aktų pažeidimu, tenka atsakovei. Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų teismas nustatė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog kameros, kuriose jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas, pilnai atitiko higienos reikalavimus. Pateikti patikrinimo aktai patvirtina apie atliktus remonto darbus tam tikrose kamerose, tuo tarpu duomenų apie kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, Lukiškių TI-K nepateikė. Todėl teismas pareiškėjo teiginius, jog kamerose nebuvo užtikrintos tam tikros higienos sąlygos (šalta, drėgna, pelėsiai, blogas apšvietimas) ir tuo buvo pažeistos jo teisės, pripažino pagrįstais ir vertino pareiškėjo naudai.

Teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog Lukiškių TI-K patalpose atliekami patalpų valymo ir dezinfekcijos darbai patvirtina byloje pateiktos sutartys sudarytos tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, UAB „Dezinfa“ bei UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, todėl teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K įsipareigojimu tinkamai organizuoti Lukiškių TI-K patalpų priežiūrą. Teismas, remdamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl Lukiškių TI-K administracija pareiškėjui į dieną suteikdama vieną pasivaikščiojimo valandą teisės aktų nuostatų nepažeidė, ilgesnio nei vienos valandos pasivaikščiojimo teisės aktai nenumato.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant higienos normų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu, yra pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjas kalėjo kamerose, kuriose jam teko itin mažas plotas bei kameros neatitiko higienos reikalavimų (neįrodytos aplinkybės vertintos pareiškėjo naudai), kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus ir sveikatos sutrikimus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybė turi pareigą užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti, teismo vertinimu, yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Teismas, įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, priteisė pareiškėjui 150 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir prieštarauja teismų praktikai, priteista neturtinei žalai atlyginti suma yra neadekvati padarytiems pažeidimams, prieštarauja teisingumo principui. Teismas netinkamai vertino pažeidimo mąstą, jo trukmę, nepriteisė teisingo atlyginimo dydžio už padarytus esminius žmogaus teisių pažeidimus, neteisėtai pritaikė ieškinio senatį. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjas ilgą laiką nuo 2009 m. gegužės 13 d. buvo kalinamas nuolat perpildytose kamerose, tai sukėlė pareiškėjui sunkias pasekmes, išgyvenimus, be to, atsakovė neneigė aplinkybių, susijusių su teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto kamerose neužtikrinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2015 m. vasario mėn., priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 13 d. iki 2012 m. vasario 5 d. atsakovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir konstatavo, jog pareiškėjas nepagrindė aplinkybių dėl praleisto ieškinio senaties termino, todėl pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 150 Eur neturtinei žalai atlyginti, skundą dalyje dėl neturtinės žalos laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 13 d. iki 2012 m. vasario 5 d. atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo, be to, teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra neadekvati atsakovės padarytiems pažeidimams, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo, priteistos neturtinės žalos dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, peržengti apeliacinio skundo ribas, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl ieškinio senaties termino taikymo pagrįstumo bei priteistos neturtinės žalos sumos.

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei higienos reikalavimų, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 13 d. iki 2015 m. vasario 16 d. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. vasario 3 d. (b. l. 5). Atsakovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė skundžiamu laikotarpiu, prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 9–17).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. vasario 3 d., priežasčių, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, pareiškėjas nenurodė, taip pat nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nors ir neteisingai nurodydamas pareiškėjo skundo teismui išsiuntimo datą (skundas teismui išsiųstas 2015 m. vasario 3 d., o ne 2015 m. vasario 5 d.), pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 13 d. iki 2012 m. vasario 3 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne katrą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nenurodė jokių objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 13 d. iki 2012 m. vasario 3 d.

Kiek tai susiję su neturtinės žalos priteisimo sąlygomis, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. vasario 16 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas iš viso 49 paras, 20 parų buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės atsiliepime pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimą Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo laikotarpį, kuomet pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K, tačiau neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuomet pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą kamerose buvo pažeista, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose neužtikrinant jam minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto iš viso 37 dienas (b. l. 9-17).

Taigi nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Tačiau kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 37 dienas buvo laikomas neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nesutinka, kad pareiškėjui padaryta žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo prašoma priteisti suma, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, atsižvelgdama į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 150 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 300 Eur suma.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. Ž. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė