2019-05-15 Nr. AB-11336-3-61-3-00253-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1941-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00253-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. sausio 19 d. teismui pateikė skundą, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjo nuomone, atvejai, kai po laisvės atėmimo bausmės skyrimo teismo nuosprendžiu pasikeičia teisinis reguliavimas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas; toliau – ir BVK), įvedant papildomus, esminius bausmės atlikimo režimo suvaržymus, laikytini teismo skirtos bausmės sugriežtinimu. Kaimyninėse valstybėse (Lenkijoje, Latvijoje ir kt.), sugriežtinus bausmės atlikimo sąlygas, buvo atitinkamai mažinama bausmės trukmė. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvoje susidariusi situacija yra neteisėta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek valstybės tarptautinių įsipareigojimų atžvilgiu, tačiau Ministerija 2017 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. (123)7R-9491 atsisakė tokią situaciją keisti. Nebuvo inicijuotas joks padėties taisymas, savalaikis teisminių institucijų integravimas į procesą, siekiant subalansuoti bausmės tikslus ir naujai įsigaliojusį bausmės sugriežtinimą bausmės trukmės mažinimo būdu. Pareiškėjas tvirtino, jog dėl įvestų nepagrįstų ribojimų sumažėjęs fizinis aktyvumas ir padidėjęs stresas jam lėmė sveikatos pablogėjimą (ligos paūmėjimą), pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jis nepateikė įrodymų, kokios jo teisės ir kurį laiką buvo neteisėtai suvaržytos, kokios kilo pasekmės. Atsakovas pažymėjo, kad bausmės yra vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė buvus Ministerijos neteisėtus veiksmus, todėl valstybei negali kilti pareiga atlyginti žalą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo P. P. skundą.

6. Teismas, išanalizavęs Ministerijos funkcijas ir pareiškėjo argumentus apie Ministerijos, kaip institucijos, rengiančios įstatymų, susijusių su bausmės atlikimo sąlygomis, projektus, neteisėtus veiksmus, konstatavo, jog pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, jis nenurodė konkrečių aplinkybių, kaip buvo apsunkintas jo bausmės atlikimas įsigaliojus naujai BVK redakcijai. Akcentuota, jog, atsižvelgiant į BVK 3 straipsnį, nors bausmės vykdymo pradžioje pareiškėjo atžvilgiu galiojo švelnesnės, palankesnės BVK nuostatos, šiuo metu šios nuostatos nebegalioja ir pareiškėjui paskirta bausmė turi būti vykdoma pagal aktualias teisės aktų, įskaitant ir BVK, nuostatas. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad Ministerija, rengdama naują BVK redakciją, sugriežtino jam paskirtą bausmę, yra nepagrįsti. Be to, bausmių vykdymo teisė nėra tapati baudžiamajai materialinei teisei. Teisės aktai, vadovaujantis kuriais teisminių institucijų paskirtos bausmės yra vykdomos, neįtvirtina veikų baudžiamumo ir nenustato bausmių, jais reglamentuojama tik bausmių vykdymo tvarka.

7. Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidybos veikla yra priskirta ne Ministerijai, o Lietuvos Respublikos Seimui ir kitiems Konstitucijos 68 straipsnyje nurodytiems subjektams. Ministerija įstatymų netvirtina, o tik rengia teisės aktų projektus. Pareiškėjo argumentai, jog Teisingumo ministerija nesiėmė veiksmų esamai situacijai pakeisti, pripažinti nepagrįstais, nes įstatymų leidybos iniciatyvos teisė nėra pareiga ir niekas negali įpareigoti subjektą, turintį įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, ją įgyvendinti. Be to, vien naujos BVK redakcijos išdėstymas nėra pagrindas Ministerijai imtis aktyvių veiksmų, kad suimtiesiems ar nuteistiesiems būtų toliau taikomos iki naujos redakcijos priėmimo galiojusios švelnesnės ar palankesnės nuostatos, nes bausmės vykdomos būtent pagal bausmių vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 3 str. 1 d.).

8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Pareiškėjas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę privalo vykdyti pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, todėl jo subjektinė teisė dėl bausmės vykdymo tvarkos, atitinkančios BVK, negalėjo būti pažeista. Teismas priėjo išvadą, kad šiuo atveju nėra neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, todėl negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas.

III. 9. Pareiškėjas P. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą, priteisti jam iš atsakovo 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir pripažinti, kad jo bausmė buvo sugriežtinta.

10. Pareiškėjas paaiškina, jog jis yra nuteistas laisvės atėmimo bausme 8 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžioje jis galėjo neribotai apsipirkti pataisos namų parduotuvėje, 16 valandų per parą būti gryname ore, laisvai judant pataisos namų teritorijoje, turėti ilgalaikius pasimatymus su tėvais, broliais ir seserimis, kurie jam galėjo atvežti maisto, pagaminto už pataisos namų ribų. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. tai pasikeitė, t. y. pareiškėjas nebegauna ilgalaikių pasimatymų, nes neturi žmonos ar sugyventinės, taip pat neteko galimybės gauti naminį maistą. Pataisos namų parduotuvėje esantis asortimentas pareiškėjo netenkina (nėra miltų, šviežios mėsos ar faršo, čiulpiamų saldainių ir kt.). Nuo 2017 m. sausio 1 d. apribota teisė apsipirkti pataisos namų parduotuvėje. Nuo 2017 m. liepos 25 d. apribota teisė būti gryname ore (iki 4 valandų). Vilniaus pataisos namuose ant langų sudėtos grotos, nors iki 2016 m. jų nebuvo, dėl mažo langų dydžio į patalpas sunkiai patenka natūrali šviesa. Nuo dirbtinės apšvietos, pareiškėjo teigimu, jam pradėjo skaudėti akis, tačiau pataisos namuose nėra akių gydytojo. Gyvenamosiose patalpose ir kiemuose nepakanka erdvės judėti, o nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui. Pareiškėjas bausmės atlikimo sąlygas Vilniaus pataisos namuose prilygina kankinimui, teigia dėl to patyręs fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tai laiko pagrindu priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, o taip pat pripažinti, jog jo bausmė buvo sugriežtinta.

11. Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą į apeliacinį skundą nurodo nesuprantantis, kodėl atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė Ministerija, nors pareiškėjas atsakovu nurodė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vilniaus pataisos namų. Pareiškėjas pakartoja, kad Vilniaus pataisos namuose jam sudarytos kalinimo sąlygos yra nesuderinamos su Konvencijos reikalavimais.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovo nuomone, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui dėl Bausmių vykdymo kodekso nuostatų pakeitimo, Teisingumo ministerijai nesiimant veiksmų inicijuoti susidariusios padėties taisymą ir laiku į procesą integruoti teismines institucijas, siekiant subalansuoti bausmės tikslus ir naujai įsigaliojusį bausmės sugriežtinimą bausmės trukmės mažinimo būdu, atlyginimo.

15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad nėra pagrindo konstatuoti Ministerijos neteisėtus veiksmus, kadangi pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai pasikeitė (pablogėjo) jo kalinimo sąlygos įsigaliojus naujoms BVK nuostatoms, nepaaiškino, kokias konkrečiai BVK nuostatas jis laiko savo bausmės režimo sugriežtinimu, be to, įstatymų leidybos teisė yra suteikta ne Ministerijai.

17. Apeliaciniame skunde pareiškėjas išvardija, kaip ir nuo kada pasikeitė jo bausmės atlikimo sąlygos, tokias aplinkybes vertina kaip bausmės sugriežtinimą, bei pareiškia nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose (nepakankamas natūralus apšvietimas, neužtenka vietos judėti gyvenamosiose patalpose ir kieme), tokias sąlygas prilygina kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme.

18. Atsikirtime į atsakovo, atstovaujamo Ministerijos, atsiliepimą į apeliacinį skundą pareiškėjas tvirtina, jog jis atsakovu buvo nurodęs ne Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, o Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vilniaus pataisos namų. Šiame kontekste pastebėtina, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek patikslintame skunde atsakovu nurodė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, ir pateikė išsamų pagrindimą, kodėl būtent pastaroji institucija laikytina Lietuvos valstybės atstovu nagrinėjamoje byloje. Apeliaciniame skunde atsakovas išvis nėra nurodytas, o suformuluotame reikalavime priteisti neturtinės žalos atlyginimą atsakovo atstovas nėra įvardijamas. Vilniaus pataisos namai atsakovo atstovu yra nurodomi tik atsikirtime į atsiliepimą į apeliacinį skundą.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo turinį, prieina išvadą, jog dalį šio apeliacinio skundo sudaro savo esme naujas skundas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nebuvo pareiškęs jokių pretenzijų dėl kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, atitinkamai šios apeliaciniame skunde naujai nurodomos aplinkybės nebuvo ištirtos pirmojoje instancijoje, o Vilniaus pataisos namai nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą. Pareiškėjas nepaaiškina, kodėl jis savo pretenzijų Vilniaus pataisos namams nepateikė ir negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgdama į tai bei vadovaudamasi nutarties 15 pastraipoje apžvelgtomis teisės normomis, teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl šios apeliacinio skundo dalies bei nurodo, jog pareiškėjas turi teisę dėl Vilniaus pataisos namų atžvilgiu išdėstytų pretenzijų paduoti administraciniam teismui naują skundą.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kitoje apeliacinio skundo dalyje pareiškėjas nenurodo nesutikimo su skundžiamame teismo sprendime padarytomis išvadomis motyvų, o tik pateikia papildomus paaiškinimus apie jo laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų pasikeitimus, kurie, jo nuomone, laikytini bausmės (bausmės režimo) sugriežtinimu. Pirmojoje instancijoje pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog dėl naujos BVK redakcijos jis patiria papildomų (konkrečiai neįvardytų) suvaržymų, dėl kurių esą sumažėjo jo fizinis aktyvumas ir padidėjo stresas, bet nekėlė savo galimybių gauti ilgalaikius pasimatymus, apsipirkti parduotuvėje, pasivaikščioti gryname ore, gauti maisto iš artimųjų ribojimo teisėtumo klausimo. Apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės apie pareiškėjo galimybių turėti ilgalaikius pasimatymus su savo tėvais, broliais ir seserimis, gauti jų perduodamą maistą, apsipirkti parduotuvėje ir 16 valandų per dieną pasivaikščioti gryname ore suvaržymus, nesant priešingai rodančių duomenų, turėjo ir galėjo būti nurodytos pirmosios instancijos teismui, bet nebuvo, todėl, nenustačius pagrindo išeiti už pirmojoje instancijoje apibrėžtų skundo (o kartu ir administracinės bylos) ribų, jos nenagrinėtinos ir apeliacinėje instancijoje. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pagal tuos duomenis ir paaiškinimus, kurie tuo metu buvo pateikti byloje, ir priėjo pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie padarytus pažeidimus yra abstraktūs, bendro pobūdžio ir nepagrįsti. Pareiškėjas nepaneigė šios pirmosios instancijos teismo išvados.

21. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė