2022-01-05 Nr. AB-344-3-61-3-03473-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-694-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03473-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. I. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl įsakymo, sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja D. I. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. spalio 16 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo apeliacinės komisijos (toliau – ir Apeliacinė komisija) 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. (34.24-182)-53-64; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2017 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. (10.3.3.3-252)4-2884 „Dėl sprendimo nepripažinti D. I. profesinės kvalifikacijos norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje“; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. liepos 24 d. įsakymą Nr. V-902 „Dėl D. I. profesinės kvalifikacijos pripažinimo, norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje“; 4) įpareigoti atsakovą atlikti pakartotinį pareiškėjos kitoje valstybėje narėje (Jungtinėje Karalystėje) įgytos profesinės kvalifikacijos vertinimą, pripažįstant jos profesinę kvalifikaciją norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja skunde nurodė:

2.1. Ministerija 2017 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-902 ir 2017 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. (10.3.3.3-252)4-2884 nepripažino pareiškėjos profesinės kvalifikacijos norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje. Nesutikdama su šiais sprendimais pareiškėja apskundė juos Apeliacinei komisijai, kuri 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu paliko galioti Ministerijos 2017 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. V-902, o reikalavimą panaikinti Ministerijos 2017 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. (10.3.3.3-252)4-2884 paliko nenagrinėtu.

2.2. Pareiškėja Jungtinėje Karalystėje Huddersfieldo universitete baigė 4 metų farmacijos studijas ir 2013 m. liepos 18 d. įgijo farmacijos magistro laipsnį, pastarojoje valstybėje taip pat atliko 6 mėnesių praktiką vaistinėje, kuri buvo tinkamai įvertinta ir užskaityta. Nors Jungtinėje Karalystėje akademinį išsilavinimą sudaro 4 metų studijos universitete, o profesinį išsilavinimą – 12 mėnesių praktika vaistinėje, pareiškėja dėl asmeninių aplinkybių buvo priversta grįžti į Lietuvą, todėl praktikos laikotarpio Jungtinėje Karalystėje nebaigė. Atsižvelgiant į tai, Lietuvoje su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu pareiškėja sudarė sutartį, kurios pagrindu atliko dar 6 mėnesių farmacijos praktiką. Nepaisant to, atsakovas ginčijamuose sprendimuose nurodė, kad pareiškėjos pateikti dokumentai neįrodo įgytos vaistininko profesinės kvalifikacijos kitoje valstybėje narėje.

2.3. Tiek Ministerija, spręsdama klausimą dėl profesinės kvalifikacijos pripažinimo, tiek Apeliacinė komisija, vertindama Ministerijos sprendimų pagrįstumą, elgėsi formaliai ir vertino ne faktiškai pareiškėjos įgytą profesinę kvalifikaciją, o tik išsilavinimą bei kvalifikaciją patvirtinančių pateiktų dokumentų pavadinimus. Vadovaudamasi 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (toliau – ir Direktyva 2005/36/EB) 33 straipsniu Apeliacinė komisija nurodė, jog vaistininko formali kvalifikacija patvirtinama įrodymu, kad užbaigtas bent 4 metų trukmės teorinis ir praktinis rengimas universitete ar aukštojoje mokykloje ir atlikta 6 mėnesių praktika. Taigi nors pareiškėja nebaigė 12 mėnesių farmacijos praktikos kurso Jungtinėje Karalystėje ir nėra gavusi Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 3 priedo 3.6.2 papunktyje nurodyto formalios kvalifikacijos įrodymo, tačiau aplinkybė, kad Jungtinėje Karalystėje yra atlikusi 6 mėnesių trukmės profesinę praktiką, o grįžusi į Lietuvą papildomai dar 6 mėnesių trukmės profesinę praktiką (18 kreditų), patvirtina, jog pareiškėja yra įgijusi ne trumpesnį nei nurodytas Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. lapkričio 20 d. direktyvoje 2013/55/ES, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo ir Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacijos sistemą (IMI reglamentas), (toliau – ir Direktyva 2013/55/ES), profesinį išsilavinimą. Susidariusi situacija lemia, kad 6 mėnesių profesinė praktika, atlikta Jungtinėje Karalystėje, neužskaitoma Lietuvoje, o Lietuvoje atlikta 6 mėnesių profesinė praktika neužskaitoma Jungtinėje Karalystėje.

2.4. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja profesinės kvalifikacijos pripažinimo procedūrų, kai akademinis išsilavinimas įgytas kitoje valstybėje narėje, o profesinis išsilavinimas įgytas tik iš dalies, ir tai nesudaro pagrindo netaikyti kompensacinių priemonių, užtikrinančių galimybę įgyti tokį išsilavinimą priimančioje valstybėje arba užskaityti priimančioje valstybėje įgytą profesinį išsilavinimą. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, tais atvejais, kai situacija nėra reguliuojama direktyvomis dėl kvalifikacijų pripažinimo, valstybė narė privalo atsižvelgti į visus asmens turimus diplomus, liudijimus ar kitus formalią kvalifikaciją liudijančius įrodymus ir jo profesinę patirtį, taip pat net ir nustačius, kad įgytas išsilavinimas atitinka tik iš dalies – priimančios valstybės narės institucijos turi įvertinti, ar kandidatas įgijo trūkstamų žinių studijuodamas, ar praktikuodamas priimančioje valstybėje narėje.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:

3.1. Ministerija yra atsakinga už jos kompetencijai priskirtų reglamentuojamųjų profesinių kvalifikacijų pripažinimą. Vaistininko profesinė kvalifikacija yra griežtai reglamentuojama profesinė kvalifikacija, jos rengimas yra suderintas Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybėse ir Šveicarijos Konfederacijoje, todėl Lietuvos Respublikoje galioja Lietuvos Respublikos aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų išduoti farmacijos studijų diplomai, taip pat Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pripažinti kitose valstybėse išduoti farmacijos studijų diplomai, liudijimai ir kiti profesinę kvalifikaciją įrodantys dokumentai, jeigu jie atitinka Europos Sąjungoje galiojančius minimalius farmacijos studijų programų farmacijos specialistams reikalavimus. Kai asmuo yra įgijęs vaistininko profesinę kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje, jos pripažinti nereikia. Tiek Direktyva 2005/36/EB, tiek Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymas numato įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimą tik pateikus įgytą profesinę kvalifikaciją įrodančius dokumentus.

3.2. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nepristačius dokumento, įrodančio įgytą vaistininko profesinę kvalifikaciją, atsakovas nepriėmė sprendimo pripažinti jos profesinę kvalifikaciją. Pareiškėjos pateiktas Huddersfieldo universiteto dokumentas, patvirtinantis, jog jai buvo suteiktas žemesnės antros klasės farmacijos magistro laipsnis baigus patikrintą integruotą programą, ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete klausytojo statusu baigto farmacijos praktikos modulio pažymėjimas neįrodo, kad pareiškėjai yra suteikta vaistininko profesinė kvalifikacija Jungtinėje Karalystėje ar Lietuvos Respublikoje. Jungtinės Karalystės kompetentinga institucija, atsakinga už vaistininko profesinės kvalifikacijos suteikimą bei vaistininko profesinės kvalifikacijos pripažinimą, informavo, jog pareiškėja neatitinka reikalavimų, kurie būtini norint įgyti vaistininko profesinę kvalifikaciją, t. y. kad ji nebaigė vaistininko rengimo kurso ir neturi jo įvertinimo. Kompensacinės priemonės, vadovaujantis Direktyvos 2005/36/EB ir Farmacijos įstatymo nuostatomis, taikomos tik tuo atveju, kai asmuo yra įgijęs profesinę kvalifikaciją kitoje valstybėje narėje ir pripažįstant jo įgytą profesinę kvalifikaciją negali būti taikomas automatinio pripažinimo principas. Kadangi pareiškėja nepateikė dokumentų, įrodančių įgytą vaistininko profesinę kvalifikaciją, jai negalėjo būti taikoma nė viena įstatyme numatyta pripažinimo sistema.

3.3. Sveikatos apsaugos ministro 2017 m. liepos 24 d. įsakymu priimtas sprendimas buvo papildomai pakomentuotas sveikatos apsaugos ministro pasirašytame Ministerijos 2017 m. liepos 28 d. rašte Nr. (10.3.3.3-252)4-2884 „Dėl Sprendimo nepripažinti D. I. profesinės kvalifikacijos norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje“, kuriuo ginčijamas įsakymas pateiktas pareiškėjai. Dėl nurodytų priežasčių neturėtų būti tenkinamas pareiškėjos reikalavimas panaikinti šį sveikatos apsaugos ministerijos raštą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m vasario 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjos D. I. skundą.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl vaistininko įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimo, kaip įrodymą pateikė 2013 m. liepos 18 d. Jungtinės Karalystės Hadersfildo universiteto diplomą, kuris patvirtina, jog jai suteiktas antros klasės farmacijos magistro laipsnis išklausius integruotą programą. Byloje nėra ginčo, kad Jungtinėje Karalystėje akademinį išsilavinimą sudaro 4 metų studijos universitete, o profesinį išsilavinimą – 12 mėnesių praktika vaistinėje. Dėl asmeninių priežasčių pareiškėjai neatlikus visos 12 mėnesių praktikos vaistinėje ir po 6 mėnesių praktikos esant būtinybei grįžti į Lietuvą, ji likusią 6 mėnesių farmacijos praktiką atliko Lietuvoje sudariusi sutartį su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto 2015 m. gegužės 27 d. pažymėjimas FF-11 Nr. 2).

6. Teismo vertinimu, pareiškėjos pateiktas Hadersfildo universiteto diplomas nėra formalus įrodymas Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies prasme, nes jis nepatvirtina, jog pareiškėjai suteikta vaistininko profesinė kvalifikacija. Nurodytas diplomas tik patvirtina, kad pareiškėja yra baigusi antros klasės farmacijos laipsnio programą, tačiau tai nėra užsienyje įgytos vaistininko profesinės kvalifikacijos įrodymas. Nepaisant to, kad Studijų kokybės vertinimo centras 2014 m. liepos 23 d. išdavė pažymą Nr. KV2-657 dėl kvalifikacijos akademinio pripažinimo ir nusprendė pripažinti lygiaverte Lietuvos Respublikoje baigus vientisąsias studijas teikiamam magistro laipsniu, ši pažyma, kaip pažymėjo pats Studijų kokybės vertinimo centras, nereiškia kvalifikacijos profesinio pripažinimo, nes tokį pripažinimą atlieka tik įgaliota institucija, t. y. Sveikatos apsaugos ministerija. Teismas pabrėžė, kad įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimas galimas tik kai įgytą profesinę kvalifikaciją patvirtina formalios kvalifikacijos įrodymas, šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas kompetenciją patvirtinantis dokumentas ir (arba) profesinė patirtis (Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 3 str. 9 d.). Asmuo, siekiantis vaistininko profesinės kvalifikacijos pripažinimo norint dirbti pagal vaistininko profesiją, Sveikatos apsaugos ministerijai privalo pateikti tai pagrindžiančius dokumentus, įskaitant ir formalios kvalifikacijos įrodymą.

7. Teismas pastebėjo, kad Ministerija ir pati ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama nustatyti šiai situacijai reikšmingas aplinkybes, ir įgyvendino sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtinto Vaistininko profesinės kvalifikacijos pripažinimo norint dirbti pagal vaistininko profesiją ar laikinai ir kartais teikti vaistininko paslaugas Lietuvos Respublikoje tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 17 punkte įtvirtintą teisę prireikus kreiptis į kitas institucijas dėl pareiškėjos formalios kvalifikacijos įrodymų ir kitų dokumentų. Sveikatos apsaugos ministerija 2014 m. rugpjūčio 29 d. ir 2015 m. liepos 16 d. pateikė užklausą Jungtinės Karalystės kompetentingoms institucijoms, klausdama, ar pareiškėjos pateiktas Hadersfildo universiteto diplomas patvirtina įgytą vaistininko profesinę kvalifikaciją. Jungtinės Karalystės kompetentinga institucija atsakė, kad pareiškėjos įgytas diplomas nepatvirtina įgytos vaistininko profesinės kvalifikacijos. Nurodytų aplinkybių kontekste teismui nekilo abejonių, jog pareiškėjos pateiktas Hadersfildo universiteto diplomas nėra įrodymas, patvirtinantis įgytą vaistininko profesinę kvalifikaciją. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad nesant formalaus profesinės kvalifikacijos įrodymo, Ministerija pagrįstai 2017 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-902 nusprendė nepripažinti pareiškėjos profesinės kvalifikacijos norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje.

8. Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su Direktyvos 2013/55/ES preambulės 13 punkte nurodytu kompensacinių priemonių taikymu, nesant suderintų būtiniausių rengimo reikalavimų, siekiant užsiimti reglamentuojama profesija, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju šios nuostatos negali būti taikomos. Kompensacinės priemonės galėtų būti taikomos būtent tuo atveju, jeigu nebūtų nustatyti rengimo reikalavimai, siekiant užsiimti reglamentuojama profesine veikla. Analizuojamoje situacijoje reikalavimai dėl vaistininko profesijos įgijimo yra nustatyti, t. y. vaistininku Farmacijos įstatymo 2 straipsnio 53 dalies prasme suprantamas tik asmuo, įgijęs vaistininko profesinę kvalifikaciją ir farmacijos magistro kvalifikacinį laipsnį, arba Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka jam prilygintas asmuo. Šios profesijos pripažinimas atliekamas pagal kriterijus, įtvirtintus tiek Direktyvos 2013/55/ES 44 straipsnio 2 dalyje, tiek Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 42 straipsnyje ir Farmacijos studijų krypties aprašo 14 punkte.

9. Dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Ministerijos 2017 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. (10.3.3.3-252)4-2884, teismas sutiko su atsakovo nurodytais teiginiais, jog šis ginčijamas raštas pats savaime jokių teisių ir pareigų pareiškėjai nesukuria ir yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo pareiškėja informuojama apie priimtą 2017 m. liepos 24 d. įsakymą Nr. V-902 ir šis įsakymas pareiškėjai yra persiunčiamas.

10. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad sveikatos apsaugos ministras 2017 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-902 pagrįstai nusprendė nepripažinti pareiškėjos profesinės kvalifikacijos norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje, o Apeliacinė komisija 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. (34.24-182)-53-64 ginčijamą 2017 m. liepos 24 d. įsakymą Nr. V-902 pagrįstai paliko galioti. Atsakovas ginčijamą 2017 m. liepos 24 d. įsakymą Nr. V-902 priėmė tinkamai išanalizavęs faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, Apeliacinė komisija, pripažinusi 2017 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. V-902 teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat tinkamai įvertino nagrinėjamos bylos situaciją, todėl teismas neturėjo pagrindo naikinti pareiškėjos ginčijamus sprendimus. Nesant pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus, atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti pakartotinį pareiškėjos kitoje valstybėje narėje (Jungtinėje Karalystėje) įgytos profesinės kvalifikacijos vertinimą, pripažįstant jos profesinę kvalifikaciją norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje.

III. 11. Pareiškėja D. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo:

11.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo nuostatas. Atmesdamas pareiškėjos skundą teismas formaliai perrašė ginčijamų sprendimų turinį ir visiškai nevertino pareiškėjos išdėstytų aplinkybių ir argumentų, kad pagal Profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo nuostatas būtina įvertinti ne tik kitoje valstybėje įgytą išsilavinimą ir kvalifikaciją patvirtinančio pateikto dokumento pavadinimą, bet ir faktiškai įgytų žinių atitikimą nacionaliniam reglamentavimui, taip pat kartu vertinti ir užsienio valstybėje, ir Lietuvoje įgytą išsilavinimą ir kt.

11.2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Direktyvos 2013/55/ES nuostatas, reglamentuojančias kompensacijos priemonių taikymą. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja de fakto (iš tikrųjų; faktiškai) ir de jure (pagal teisę; teisiškai) yra įgijusi 4 metų akademinį išsilavinimą, lygiavertį Lietuvos Respublikoje suteikiamam vaistininko magistro laipsniui. Šį faktą patvirtina Studijų kokybės vertinimo 2014 m. liepos 23 d. pažyma Nr. 657. Tačiau, nors pareiškėja ir nebaigė 12 mėnesių farmacijos praktikos kurso Jungtinėje Karalystėje ir nėra gavusi Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 3 priedo 3.6.2 papunktyje nurodytu pavadinimu diplomo, formaliai patvirtinančio kvalifikaciją, aplinkybė, kad ji Jungtinėje Karalystėje yra atlikusi 6 mėnesių trukmės profesinę praktiką, o grįžusi į Lietuvą papildomai atliko dar 6 mėnesių trukmės profesinę praktiką – 18 kreditų, kuri atitinka Farmacijos studijų krypties aprašo 40 punkto reglamentuojamą vientisųjų studijų programos praktiką (reikalaujama 18 kreditų praktika), patvirtina, jog pareiškėja yra įgijusi ir ne trumpesnį nei nurodytasis Įstatyme bei Direktyvoje 2013/55/ES profesinį išsilavinimą.

11.3. Pareiškėjai Jungtinėje Karalystėje įgijus didžiąją dalį išsilavinimo, net ir pripažinus, kad toks išsilavinimas pagal apimtį neatitinka numatytojo Lietuvoje vaistininko kvalifikacijai, turėtų būti užtikrinta galimybė įgyti tokį išsilavinimą priimančioje valstybėje, arba užskaityti priimančioje valstybėje įgytą profesinį išsilavinimą, kaip nagrinėjamu atveju. Esant dokumentui, patvirtinančiam, kad pareiškėja atliko 6 mėnesių 18 kreditų farmacijos praktiką Lietuvoje, t. y. ne mažesnės trukmės nei reikalaujama Direktyvoje ir Lietuvos teisės aktuose, nebuvo pagrindo nepripažinti, jog pareiškėja yra įgijusi reikalingą profesinę kvalifikaciją.

11.4. Teismas nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjos nurodyta ESTT praktika sprendžiant ratio decidenti (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) klausimus, kuri patvirtina pareiškėjos skunde išdėstytų argumentų pagrįstumą. Teismas nepasisakė, kokią reikšmę šie ESTT išaiškinimai turi nagrinėjamai bylai ir kodėl jais nesivadovauta, nors ESTT praktikoje yra pažymima, jog jo išaiškinimai privalomi kitiems nacionaliniams teismams, sprendžiantiems iš esmės tapačias problemas.

11.5. Remiantis ESTT išaiškinimais, atmestinas argumentas, kad pareiškėjos profesinė kvalifikacija negali būti pripažinta Lietuvoje, nes ji nėra įgijusi atitinkamos kvalifikacijos Jungtinėje Karalystėje. Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos 2016 m. vasario 10 d. rašte išdėstyta pozicija, jog pareiškėja neatitinka reikalavimų, kurie būtini norint įgyti vaistininko profesinę kvalifikaciją šioje valstybėje, nes pareiškėja nebaigė vaistininko rengimo kurso ir neturi jo įvertinimo, nėra privaloma atsakovui, nes pastarasis privalėjo atlikti savarankišką vertinimą, t. y. įvertinti, ar pareiškėja atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus reikalavimus. Kita vertus, pareiškėja nesikreipė į Jungtinės Karalystės kompetentingą instituciją ir neteikė jai prašymo pripažinti jos 6 mėnesių praktiką Lietuvoje.

11.6. Atsižvelgiant į tai, kad teismas į sprendimo motyvuojamąją dalį tik formaliai perrašė atsakovo atsiliepimo į skundą turinį su nežymiais lingvistinio pobūdžio pakeitimais ir visiškai nepasisakė dėl visų pagrindinių pareiškėjos argumentų, kuriais grindžiamas skundas (dėl pareigos bendrai vertinti kvalifikaciją, įgytą užsienio ir priimančiojoje valstybėse, dėl ESTT išaiškinimų reikšmės, dėl kompensacinio mechanizmo taikymo ir kt.), taip pat išvis nevertino pareiškėjos pateiktos Seimo kontrolieriaus 2017 m. kovo 24 d. išvados, kurioje išdėstyti analogiški pateiktiesiems pareiškėjos aiškinimai dėl profesinės kvalifikacijos pripažinimą reglamentuojančių teisės aktų aiškinimo ir taikymo, bei kuria atsakovui rekomenduota iš naujo svarstyti pareiškėjos klausimą, yra pagrindas konstatuoti, kad teismas padarė esminius proceso teisės pažeidimus.

12. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas sutinka su teismo sprendimu, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

12.1. Teismas, skundžiamame sprendime įvertinęs galiojantį teisinį reglamentavimą, padarė teisingą išvadą, kad nesant formalaus profesinės kvalifikacijos įrodymo, atsakovas pagrįstai 2017 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-902 nusprendė nepripažinti pareiškėjos profesinės kvalifikacijos norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje.

12.2. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo, kuo konkrečiai pasireiškė teismo netinkamas teisės aktų nuostatų aiškinimas ir taikymas. Ji iš esmės apsiribojo jau anksčiau teismui išdėstytų argumentų pakartojimu.

12.3. Priešingai nei teigia pareiškėja, teisės aktai, reguliuojantys švietimo sritį, nenumato išsilavinimo skirstymo į akademinį ar profesinį išsilavinimą. Farmacijos krypties studijos tiek Lietuvos Respublikoje, tiek kitoje šalyje yra skirtos parengti asmenį tiek mokslinei, tiek profesinei veiklai, t. y. susideda iš teorinio ir praktinio parengimo bei turi atitikti būtiniausius rengimo reikalavimus. Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas turi patvirtinti, kad baigtas įstatyme nustatytas vaistininko rengimas, t. y. nėra skirstymo į etapišką (akademinį ir profesinį) rengimą. Vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina, kad asmens pasiekti rezultatai, tiek bendrieji, tiek specialieji, atitinka vaistininko kvalifikacijai nustatytus reikalavimus. Pareiškėja neteisingai interpretuoja Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 3 straipsnio nuostatas, teigdama, jog atsakovas, spręsdamas jos profesinės kvalifikacijos klausimą, remdamasis būtent šiomis nuostatomis, privalėjo įvertinti visus jos išsilavinimą patvirtinančius dokumentus. Kaip teisingai konstatavo teismas skundžiamame sprendime, profesinės kvalifikacijos pripažinimo atveju asmuo privalo pateikti vertinimui dokumentą (-us), patvirtinantį (-čius) jo įgytą profesinę kvalifikaciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė tokio dokumento.

12.4. Farmacijos įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata, kad asmuo, norėdamas gauti vaistininko praktikos licenciją, turi turėti vaistininko profesinę kvalifikaciją, įgytą baigus universitetines ar joms prilygintas farmacijos krypties studijas; arba, jei asmens, baigusio universitetines ar joms prilygintas farmacijos krypties studijas ne Lietuvos Respublikoje, vaistininko profesinė kvalifikacija turi būti pripažinta vadovaujantis Farmacijos įstatymo 3 straipsnio nuostata, užtikrina lygias galimybes Lietuvos Respublikos ir kitų šalių piliečiams, turintiems nustatytus reikalavimus atitinkančią vaistininko profesinę kvalifikaciją, gauti vaistininko praktikos licenciją. Nagrinėjamu atveju valstybė narė (Jungtinė Karalystė) pateikė duomenis, jog pareiškėja nėra įgijusi profesinės kvalifikacijos, todėl jei Ministerija pripažintų nei Lietuvoje, nei Jungtinėje Karalystėje neįgytą profesinę kvalifikaciją, ji peržengtų savo kompetencijos ribas ir pažeistų ne tik galiojantį teisinį reglamentavimą, bet tokiu sprendimu paneigtų Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių piliečių lygiateisiškumą įgyjant profesinę kvalifikaciją.

12.5. Pareiškėja įgytą formalią kvalifikaciją patvirtinančio dokumento Ministerijai nėra pateikusi, nepateikė jo ir nagrinėjant bylą teisme. Kompensacinės priemonės, t. y. bendroji pripažinimo sistema, galėtų būti taikomos tik tuo atveju, jeigu pareiškėja būtų įgijusi vaistininko profesinę kvalifikaciją Jungtinėje Karalystėje iki 1987 m. Teismas skundžiamame sprendime įvertino, kad šios profesijos pripažinimas atliekamas pagal kriterijus, įtvirtintus tiek Direktyvos 2013/55/ES 44 straipsnio 2 dalyje, tiek Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 42 straipsnyje ir Farmacijos studijų krypties aprašo 14 punkte, todėl pareiškėjos argumentai dėl kompensacinių priemonių taikymo atmestini.

12.6. Pareiškėjos nurodytos ESTT bylos nėra susijusios su šia byla, todėl teismas neturėjo pagrindo jomis remtis.

13. Atsakovas 2019 m. gruodžio 20 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus. Atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose nurodo:

13.1. Priimdama ginčijamus sprendimus, Ministerija vertino visus pareiškėjos pateiktus kvalifikaciją įrodančius dokumentus. Šie dokumentai vertinti tiek, kiek buvo siekiama nustatyti, ar pareiškėja turi kitoje šalyje įgytą vaistininko profesinę kvalifikaciją bei tokios kvalifikacijos įgijimą patvirtinančius dokumentus. Nustatyta, kad pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtina, jog pareiškėja yra įgijusi vaistininko profesinę kvalifikaciją, todėl priimtas sprendimas nepripažinti jos profesinės kvalifikacijos norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje.

13.2. Ministerija nesuteikia pareiškėjams (šiuo atveju – vaistininkams) profesinės kvalifikacijos, o tik pagal jai suteiktus įgaliojimus gali pripažinti kitose valstybėse įgytą vaistininko profesinę kvalifikaciją. Dokumentų vertinimo metu Ministerija nevertina asmens specialiųjų žinių, patirties ir sugebėjimų, nes tokios teisės jai nesuteikia nei Direktyva Nr. 2005/36/EB, nei Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymas.

13.3. Ministerija, priimdama ginčijamus sprendimus, rėmėsi ne tik tuo faktu, kad pareiškėja nepateikė dokumento, įrodančio Jungtinėje Karalystėje įgytą vaistininko profesinę kvalifikaciją – Certificate of Registered Pharmaceutical Chemist (Jungtinėje Karalystėje nuo 1987 m. formalios kvalifikacijos įrodymas, patvirtinantis Jungtinėje Karalystėje įgytą vaistininko profesinę kvalifikaciją), bet ir du kartus (2014 m. rugpjūčio 29 d. ir 2015 m. liepos 16 d.) kreipėsi į Jungtinės Karalystės kompetentingą instituciją, siekdama išsiaiškinti, ar pareiškėja visgi yra įgijusi vaistininko profesinę kvalifikaciją šioje valstybėje. Jungtinės Karalystės kompetentinga institucija informavo Ministeriją, kad pareiškėja neatitinka reikalavimų, kurie būtini norint įgyti vaistininko profesinę kvalifikaciją Jungtinėje Karalystėje, t. y. ji nebaigė vaistininko rengimo kurso ir neturi jo įvertinimo. Institucija pažymėjo, kad pareiškėja šiuo metu (2015 m. liepos 16 d.) nėra įgijusi vaistininko profesinės kvalifikacijos.

13.4. Siekdama spręsti susidariusią situaciją, Ministerija suorganizavo posėdį, kuriame dalyvavo kompetentingų institucijų ir universitetų, rengiančių vaistininkus ir suteikiančių vaistininko profesinę kvalifikaciją, atstovai. Šio posėdžio, įvykusio 2015 m. gruodžio 2 d., metu pareiškėjai pasiūlyta arba kreiptis tiesiogiai į Lietuvos universitetus, rengiančius vaistininkus (t. y. Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir Vilniaus universitetą), arba įgyti profesinę kvalifikaciją Jungtinėje Karalystėje ir tuomet kreiptis į Ministeriją dėl vaistininko profesinės kvalifikacijos pripažinimo Lietuvoje.

13.5. Ministerija 2017 m. rugpjūčio 23 d. papildomai kreipėsi į Jungtinės Karalystės kompetentingas institucijas, prašydama atsakyti į klausimus, susijusius su vaistininko profesine kvalifikacija Jungtinėje Karalystėje. Ministerija buvo informuota (2017 m. rugpjūčio 29 d. ir 2019 m. rugpjūčio 31 d. el. laiškai), kad vaistininko profesinė kvalifikacija įgyjama tik baigus visus tris rengimo etapus: baigus farmacijos magistro kursą, 52 savaičių registracijos mokymo programą (preregistration training) ir registracijos vertinimą, prižiūrint Jungtinės Karalystės kompetentingai institucijai, o specialistas, turintis tik farmacijos magistro diplomą, negali dirbti nei vaistininku, nei farmakotechniku; mokymosi procesas gali trukti ne tik 4 metus, bet ir 5 metus (universitetuose, kuriuose į vaistininko rengimo programą įtraukta 52 savaičių registracijos mokymo programa). Atsakovo nuomone, šie reikalavimai išliko aktualūs ir šiandien, atsižvelgiant į 2019 m. sausio 16 d. Europos Komisijos deleguotąjį sprendimą (ES) 2019/608, kuriuo dėl formalios kvalifikacijos įrodymų ir rengimo kursų pavadinimų iš dalies keičiamas Direktyvos 2005/36/EB V priedas.

13.6. Tiek Direktyva 2005/36/EB, tiek Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymas numato įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimą remiantis formalios kvalifikacijos įrodymais – kompetentingos institucijos išduotais diplomais, pažymėjimais ar kitais dokumentais, kuriais patvirtinama įgyta profesinė kvalifikacija. Priimančioji valstybė narė įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimo procese nekvestionuoja kitoje valstybėje narėje baigto rengimo, t. y. specialios žinios, patirtis, sugebėjimai nėra vertinami sprendžiant dėl įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimo. Minėti teisės aktai nenumato mechanizmo pripažinti pareiškėjui profesinę kvalifikaciją, jei ji nebuvo įgyta kitoje valstybėje. Specialistų judėjimo laisvė ir formalios kvalifikacijos įrodymų abipusis pripažinimas grindžiamas automatinio formalios kvalifikacijos pripažinimo principu.

14. Pareiškėja 2019 m. gruodžio 31 d. pateikė teismui prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei rašytinius paaiškinimus. Pareiškėja rašytiniuose paaiškinimuose nurodo:

14.1. Ginčijamus administracinius sprendimus priėmę viešojo administravimo subjektai pareiškėjos prašymą atmetė tik nurodydami, jog pareiškėja nepateikė formalaus įrodymo apie Jungtinėje Karalystėje įgytą vaistininko profesinę kvalifikaciją, ir neįvertinę kitų jos pateiktų dokumentų. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjos akademinė kvalifikacija pripažinta lygiaverte Lietuvos Respublikoje baigus vientisąsias studijas teikiamam vaistininko magistro laipsniui (Studijų kokybės vertinimo centro 2014 m. liepos 23 d. pažyma Nr. KV2-657).

14.2. Atsakovas savo rašytiniuose paaiškinimuose patvirtino pasielgęs visiškai formaliai, t. y. vertinęs tik pareiškėjos pateiktą Hudersfieldo universiteto 2013 m. liepos 18 d. išduotą diplomą, bet ne jos faktiškai įgytų žinių atitikimą nacionaliniam reglamentavimui, užsienio valstybėje ir Lietuvoje įgytą išsilavinimą vertinant kartu. Pareiškėja neginčija, jog ji Jungtinėje Karalystėje neįgijo vaistininko profesinės kvalifikacijos, nes Jungtinėje karalystėje praktiką atliko tik 6 mėnesius vietoj privalomų 12 mėnesių. Tačiau pareiškėja farmacijos praktiką užbaigė Lietuvoje (6 mėnesiai, 18 kreditų, Lietuvos sveikatos mokslų universitete) ir pateikė atsakovui tai patvirtinančius dokumentus. Taigi, pareiškėja turi pagrindą reikalauti, kad ir jos profesinė kvalifikacija būtų vertinama kartu, pagal abiejose valstybėse įgytą akademinį ir profesinį išsilavinimą.

14.3. Atsakovas nuo pat 2014 m. rugpjūčio 7 d. klaidino pareiškėją, be kita ko, pasiūlydamas trūkstamą praktiką atlikti Lietuvoje. Atsižvelgdama į tokį pasiūlymą, pareiškėja įstojo į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą (mokamos studijos) ir atliko reikalingą farmacijos praktiką (18 kreditų). Nepaisant to, Ministerija atliktos praktikos neužskaitė, t. y. nevertino Lietuvos Respublikoje atliktos praktikos, spręsdama dėl profesinės kvalifikacijos pripažinimo, nors kitiems minėtą universitetą baigusiems farmacininkams analogiška praktika buvo užskaityta. Atsakovo pasiūlymas stoti į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą praktikai atlikti lėmė teisėtų lūkesčių atsiradimą pareiškėjai, kurie vėliau buvo paneigti prisidengiant neva įgaliojimų neturėjimu.

14.4. Ministerija nepagrįstai tvirtina, jog ji neturi įgaliojimų pripažinti vaistininko profesinę kvalifikaciją, kai dalis išsilavinimo (akademinis išsilavinimas) įgyta užsienio valstybėje, o dalis išsilavinimo (profesinis išsilavinimas) – vietos valstybėje. Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 3 straipsnio 9 dalis įtvirtina pareigą atsakovui vertinti visus pateikiamus išsilavinimą patvirtinančius dokumentus. Tiek ESTT, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad net tais atvejais, kai situacijos nėra reguliuojamos direktyvomis arba kai kitoje valstybėje išsilavinimas įgytas tik iš dalies, valstybės narės institucijos turi įvertinti visus kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus bei įvertinti, ar kandidatas įgijo trūkstamų žinių studijuodamas, praktikuodamas priimančioje valstybėje. Lietuvos Respublikos 1998 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. VIII-891 ratifikuotoje Europos Tarybos ir UNESCO kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo Europos regiono valstybėse konvencijoje išskiriama dalinių studijų samprata bei kiekvienai valstybei suponuojama pareiga pripažinti dalines studijas, tiek siekiant tęsti studijas, tiek įgyti kvalifikaciją prašymo pateikimo valstybėje. Nagrinėjamoje byloje aktualus ir kompensacijų mechanizmo taikymo klausimas, nes pareiškėjai dalį išsilavinimo įgijus Jungtinėje Karalystėje, net ir pripažinus, kad toks išsilavinimas pagal apimtį neatitinka Lietuvoje numatytos vaistininko kvalifikacijos, turėtų būti užtikrinta galimybė įgyti tokį išsilavinimą priimančiojoje valstybėje arba užskaityti priimančiojoje valstybėje įgytą profesinį išsilavinimą (šiame kontekste pareiškėja akcentuoja Direktyvos 2013/55/ES preambulės 13 p. nuostatas, Seimo kontrolieriaus pažymoje Nr. 4D-2016/1-1135 ir Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus sprendime Nr. SP-7 išdėstytas pozicijas). Atsakovas, manydamas, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nepakankamas pareiškėjos situacijos teisingam išsprendimui, turėjo ne formalia atmesti jos prašymą, prisidengiant kompetencijos neturėjimu, o imtis priemonių teisinio reglamentavimo tobulinimui, kompensacinių mechanizmų nustatymui.

15. Atsakovas 2020 m. vasario 24 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus. Atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose nurodo:

15.1. Atsakovas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Konstitucinio Teismo išaiškinimais apie teisinės valstybės principo reikšmę grindžia savo nesutikimą su pareiškėjos argumentais, susijusiais su jo turima kompetencija ir įgaliojimais vaistininko profesinės kvalifikacijos pripažinimo procese. Pabrėžia, kad Ministerijai suteikti įgaliojimai pripažinti Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, Europos ekonominės erdvės valstybių piliečių ir Šveicarijos Konfederacijos piliečių vaistininko ir vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) profesinę kvalifikaciją, įgytą vienoje iš minėtų valstybių, norint dirbti pagal reglamentuojamas vaistininko ir vaistininko padėjėjo (farmakologo) profesijas Lietuvos Respublikoje, o ne suteikti tokią profesinę kvalifikaciją. Veikdama priešingai, Ministerija veiktų ultra vires (viršydama įgaliojimus). Nei Ministerijai, nei teismui nebuvo pateikti vaistininkus Lietuvoje ruošiančių universitetų neigiami atsakymai, kuriais būtų atsisakyta įskaityti pareiškėjos turimus kreditus ar tęsti studijas. Įgijusi vaistininko profesinę kvalifikaciją Jungtinėje Karalystėje, pareiškėja galėtų kreiptis į Ministerija dėl tokios kvalifikacijos pripažinimo Lietuvoje, o įgijus vaistininko profesinę kvalifikaciją Lietuvoje (įskaitant programas ir dalykus, kurie buvo išklausyti studijuojant Jungtinėje Karalystėje), tokios kvalifikacijos nereikėtų pripažinti.

15.2. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad atsakovas ją suklaidino dėl kreipimosi į Lietuvos aukštąsias mokyklas (universitetus) dėl vaistininko profesinės kvalifikacijos įgijimo. Nagrinėjamu atveju problema yra ne teisinė aplinka, reglamentuojanti įsisteigimą, o pareiškėjos galimybės įgyti vaistininko profesinę kvalifikaciją, nes pareiškėja jos neturi. Teisės aktai nenumato pareiškėjos minimo išsilavinimo skirstymo į akademinį ir profesinį. Tačiau švietimo sistema yra lanksti, atvira, pagrįsta įvairių formų ir institucijų sąveika (tęstinumo principas). Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas numato dalinių studijų ir jų rezultatų įskaitymo galimybę, todėl pareiškėjai ir buvo pasiūlyta įgyti profesinę kvalifikaciją Jungtinėje karalystėje arba dėl tolimesnės informacijos profesinės kvalifikacijos įgijimo klausimais (dėl rengimo palyginimo ir vaistininko profesinės kvalifikacijos įgijimo) kreiptis tiesiogiai į Lietuvos universitetus, ruošiančius vaistininkus. Būtent universitetai turi suteikti išsamią informaciją apie jų vidaus teisės aktų, reglamentuojančių priėmimą į studijas, nuostatas, galimus įskaityti studijų rezultatus ir t. t.

IV. 16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartimi nutarta kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimai: 1) Ar Direktyvos 2005/36/EB 10 straipsnio b punkto nuostata, aiškinant ją kartu su 1 straipsnyje nurodytu direktyvos tikslu, turėtų būti aiškinama taip, kad ji gali būti taikoma tokioje situacijoje, kai asmuo neįgijo formalaus kvalifikacijos įrodymo, nes profesinei kvalifikacijai įgyti būtinus reikalavimus galimai įvykdė ne vienoje, o keliose ES valstybėse narėse? Ar tokioje situacijoje, kai asmuo neįgijo formalaus kvalifikacijos įrodymo, nes profesinei kvalifikacijai įgyti būtinus reikalavimus galimai įvykdė ne vienoje, o keliose ES valstybėse narėse, Direktyvos 2005/36/EB III antraštinės dalies I skyriaus (rengimo įrodymo pripažinimo bendroji sistema) nuostatos turi būti aiškinamos, kaip įpareigojančios kvalifikaciją pripažįstančią instituciją įvertinti visų asmens pateikiamų dokumentų, galinčių įrodyti profesinę kvalifikaciją, turinį, jų atitiktį priimančiojoje valstybėje narėje keliamiems reikalavimams profesinei kvalifikacijai įgyti, ir, esant poreikiui, taikyti kompensacines priemones? 2) Ar SESV 45, 49 ir Chartijos 15 straipsnių nuostatos turėtų būti aiškinamos taip, kad esant nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiai situacijai, kai pareiškėja galimai yra įvykdžiusi vaistininko profesinei kvalifikacijai įgyti reikalingus reikalavimus Direktyvos 2005/36/EB III skyriaus 7 skirsnio 44 straipsnio prasme, tačiau šie reikalavimai įvykdyti ne vienoje ES valstybėje narėje, o keliose, ir dėl to pareiškėja neturi Direktyvos 2005/36/EB V priedo 5.6.2 punkte nustatyto profesinę kvalifikaciją patvirtinančio įrodymo, kad jos įpareigoja priimančiosios valstybės narės kompetentingas institucijas įvertinti pareiškėjos profesinį pasirengimą ir palyginti jį su priimančiojoje valstybėje reikalaujamu profesiniu rengimu, taip pat įvertinti pateikiamų dokumentų, galinčių įrodyti profesinę kvalifikaciją, turinį, jų atitiktį priimančiojoje valstybėje narėje keliamiems reikalavimams profesinei kvalifikacijai įgyti, ir, esant poreikiui, taikyti kompensacines priemones? Be to, minėta nutartimi administracinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 102 straipsniu ir atsižvelgdamas į tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė 2021 m. liepos 8 d. sprendimą, nutarė atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą.

V. 18. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija 2021 m. spalio 21 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus. Atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose nurodo:

18.1. Ministerija paskirta kompetentinga institucija, atsakinga už jos kompetencijai priskirtų reglamentuojamųjų profesinių kvalifikacijų pripažinimą. Ministerijai buvo suteikta kompetencija pripažinti Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, Europos ekonominės erdvės valstybių piliečių ir Šveicarijos Konfederacijos piliečių vaistininko ir vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) profesinę kvalifikaciją, įgytą Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybėse ir Šveicarijos Konfederacijoje, norint dirbti pagal reglamentuojamas vaistininko ir vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) profesijas Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymu ir poįstatyminiais teisės aktais, tačiau Ministerijai nebuvo suteikta teisė profesinę kvalifikaciją suteikti, todėl, veikdama priešingai, Ministerija veiktų ultra vires sąlygomis.

18.2. Vaistininko profesinė kvalifikacija yra griežtai reglamentuojama profesinė kvalifikacija, kurios rengimas yra suderintas Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybėse ir Šveicarijos Konfederacijoje. Ministerija neturėjo ir neturi įgaliojimų suteikti profesinę kvalifikaciją, teisės aktais tokia kompetencija Ministerijai nebuvo ir nėra suteikta, todėl ji negali būti įpareigojama atsižvelgti į pareiškėjos profesinį pasirengimą ir palyginti jį su Lietuvos Respublikoje reikalaujamu profesiniu rengimu.

18.3. Nuo 2019 m. lapkričio 1 d. kompetentinga institucija, atsakinga už reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimą, paskirta Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.

18.4. Įgytų kompetencijų vertinimą ir pripažinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas, ginčui aktualus šios įstatymo 56 ir 57 straipsniuose nustatytas teisinis reglamentavimas.

18.5. Pareiškėjai jau 2015 metais buvo pasiūlyta įgyti profesinę kvalifikaciją Jungtinėje Karalystėje arba dėl tolimesnės informacijos profesinės kvalifikacijos įgijimo klausimais kreiptis tiesiogiai į Lietuvos universitetus, ruošiančius vaistininkus (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ir Vilniaus universitetas). Universitetai turi suteikti išsamią informaciją apie jų vidaus teisės aktų, reglamentuojančių priėmimą į studijas, nuostatas, galimus įskaityti studijų rezultatus, paaiškinti, kokius dalykus ar jų modulius besikreipiantis asmuo dar turėtų papildomai atsiskaityti, kokios sąlygos būtų taikomos vienu ar kitu atveju, kad pakaktų profesinei kvalifikacijai įgyti.

18.6. Nepriklausomai nuo to, kad Ministerija neturėjo teisės pripažinti pareiškėjos profesinės kvalifikacijos, nes šios pareiškėja nebuvo įgijusi, Ministerija dėjo visas įmanomas pastangas, siekiant išspręsti Pareiškėjos situaciją: konsultavo, teikė informaciją raštu, organizavo ne vieną tarpinstitucinį susitikimą konkrečiai pareiškėjos atvejo klausimu, dalyvaujant ir pareiškėjai.

18.7. Ginčui aktuali Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2017 m. birželio 14 d. raštu išdėstyta pozicija, kad Lietuvoje vaistininko profesinės kvalifikacijos suteikimo sistemos keisti pagrindo nėra, o prireikus įvertinti pasiūlymus dėl galimybės papildyti ir patikslinti studijų rezultatų įskaitymo tvarką aukštosiose mokyklose, siekiant lankstumo vertinant įgytas kompetencijas. Be to, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Farmacijos departamentas 2015 m. gruodžio 2 d. posėdyje nutarė pasiūlyti pareiškėjai dėl tolimesnės informacijos profesinės kvalifikacijos įgijimo klausimu kreiptis tiesiogiai į Lietuvos universitetus, ruošiančius vaistininkus. Nei Ministerijai, nei į bylą nebuvo pateikti vaistininkus Lietuvoje ruošiančių universitetų neigiami atsakymai, kuriais būtų atsisakyta įskaityti pareiškėjos turimus kreditus ar tęsti studijas.

18.8. Atsižvelgiant į tai, jog pripažinimas reikalingas tik licencijuojamai veiklai, t. y. dirbti vaistininku vaistinėje ar farmacinės veiklos vadovu didmeninio platinimo įmonėje ar gamyboje, pareiškėjai buvo ne kartą paaiškinta, kad su turimu farmacijos magistro diplomu ji gali dirbti toje farmacijos ar kitoje srityje, kur nereikia licencijos ir pripažinimo.

18.9. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo apeliacinės komisijos 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. (34.24-182)-53-64, Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. (10.3.3.3-252)4-2884 ir 2017 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. V-902 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją atlikti pakartotinį pareiškėjos kitoje valstybėje narėje (Jungtinėje Karalystėje) įgytos profesinės kvalifikacijos vertinimą.

20. Pareiškėja Jungtinėje Karalystėje Huddersfieldo (Hadersfildo) universitete baigė 4 metų farmacijos studijas ir 2013 m. liepos 18 d. įgijo farmacijos magistro laipsnį ir atliko 26 savaičių (6 mėnesių) praktiką vaistinėje, kuri buvo teigiamai įvertinta ir užskaityta. Bylos duomenimis, siekiant įgyti vaistininko kvalifikaciją Jungtinėje Karalystėje, reikalingas akademinis išsilavinimas – 4 metų studijos universitete ir profesinė praktika vaistinėje – 12 mėnesių. Dėl sudėtingų asmeninių aplinkybių (sunkios artimo žmogaus ligos) pareiškėja grįžo į Lietuvą, todėl praktikos laikotarpio vaistinėje Jungtinėje Karalystėje ji nebaigė.

21. Studijų kokybės vertinimo centras 2014 m. liepos 23 d. pareiškėjai išdavė pažymą dėl kvalifikacijos akademinio pripažinimo ir pripažino jos turimą diplomą lygiaverčiu Lietuvos Respublikoje baigus vientisąsias farmacijos studijas teikiamam magistro laipsniui. Studijų kokybės vertinimo centras nurodė, kad ši pažyma nereiškė profesinio kvalifikacijos pripažinimo, nes tokį pripažinimą atlieka tik įgaliota institucija, t. y. atsakovas – Sveikatos apsaugos ministerija. Minėta pažyma išduota siekiant studijuoti ir (ar) dirbti Lietuvos Respublikoje.

22. 2014 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėja kreipėsi į atsakovą dėl kvalifikacijos pripažinimo. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos dokumentai įrodo akademinį išsilavinimą, bet ne profesinę kvalifikaciją, kad nėra aišku, kur (Lietuvoje ar Jungtinėje Karalystėje) turėtų būti atlikta likusi 6 mėnesių praktika. 2014 m. rugpjūtį pareiškėja papildomai kreipėsi į Valstybinę vaistų kontrolės tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl vaistininko licencijos išdavimo. 2014 m. rugsėjį Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektoriaus įsakymu buvo leista pareiškėją priimti į studijas ir pareiškėja sudarė sutartį su universitetu, kurios pagrindu atliko dar 6 mėnesių farmacijos praktiką. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas 2015 m. gegužės 27 d. išdavė tai patvirtinantį pažymėjimą.

23. Pareiškėja pakartotinai kreipėsi į Valstybinę vaistų kontrolės tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos prašydama suteikti jai vaistininko licenciją. 2015 m. birželio 1 d. Valstybinė vaistų ir kontrolės tarnyba pareiškėjai atsakė, kad siekiant gauti vaistininko licenciją, turi būti pateiktas profesinės kvalifikacijos pripažinimą Lietuvoje patvirtinantis dokumentas. Nesulaukusi tokio dokumento tarnyba 2015 m. liepos 3 d. nutraukė prašymo nagrinėjimą ir vaistininko licencijos neišdavė.

24. 2015 m. birželio 9 d., gavusi Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos raštą, pareiškėja pakartotinai kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją dėl profesinės kvalifikacijos pripažinimo, pateikdama, inter alia (be kita ko), ir 22 punkte nurodytą pažymėjimą.

25. Pareiškėja 2017 m. gegužės 18 d. pakartotinai kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją, kuri 2017 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-902 atsisakė pripažinti pareiškėjos kvalifikaciją ir apie tai pareiškėją informavo 2017 m. liepos 28 d. raštu Nr. (10.3.3.3-252)4-2884. Įsakyme nurodyta, kad pareiškėja nėra įgijusi vaistininko profesinės kvalifikacijos ES valstybėje narėje, todėl ji nepripažįstama. Rašte, kuriuo pareiškėja informuojama apie priimtą Įsakymą nepripažinti jos profesinės kvalifikacijos, nurodoma, kad pareiškėja nepateikė pripažinimui reikalingų dokumentų: (1) formaliosios kvalifikacijos įrodymo, (2) dokumento, patvirtinančio, kad jos profesinė veikla nėra laikinai sustabdyta ar uždrausta, ir (3) kompetentingos kitos valstybės narės institucijos dokumento, kad formaliosios kvalifikacijos įrodymui taikoma Direktyva 2005/36/EB. Rašte taip pat pažymėta, kad atsakovas kreipėsi į kompetentingą Jungtinės Karalystės instituciją, siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėja yra įgijusi vaistininko profesinę kvalifikaciją šioje valstybėje narėje. Jungtinės Karalystės kompetentinga institucija informavo, kad pareiškėja neatitinka reikalavimų, būtinų įgyti vaistininko profesinę kvalifikaciją Jungtinėje Karalystėje.

26. Pareiškėja atsakovo Įsakymą apskundė Apeliacinei komisijai, kurios 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu šis Įsakymas paliktas galioti. Apeliacinė komisija savo sprendimą motyvavo tuo, kad Direktyva 2005/36/EB ir atitinkamai ją įgyvendinantis Įstatymas taikomas tik asmenims, kurie yra įgiję profesinę kvalifikaciją kitoje valstybėje narėje ir turi formalųjį kvalifikacijos įrodymą. Taigi, pareiškėja netenkina tiek reikalavimų, siekiant automatinio vaistininko kvalifikacijos pripažinimo, tiek jai negali būti taikomi ir Direktyvoje 2005/36/EB nustatyti kompensaciniai mechanizmai, nes jie gali būti taikomi tik įgijusiems profesinę kvalifikaciją asmenims, kurių rengimas skiriasi nuo reglamentuojamos profesijos rengimo priimančiojoje valstybėje narėje.

27. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

28. Remiantis Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 2 straipsnio 53 dalimi vaistininkas – tai asmuo, įgijęs vaistininko profesinę kvalifikaciją ir farmacijos magistro kvalifikacinį laipsnį, arba Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka jam prilygintas asmuo.

29. Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad profesine kvalifikacija laikytina kvalifikacija, kurią kvalifikacija, kurią patvirtina formalios kvalifikacijos įrodymas, šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas kompetenciją patvirtinantis dokumentas ir (arba) profesinė patirtis. Atitinkamai, formalios kvalifikacijos įrodymu laikytini kompetentingos institucijos išduoti diplomas, pažymėjimas ar kitas dokumentas, kuriais patvirtinama, kad įgyta profesinė kvalifikacija ar paprastai valstybėse narėse sėkmingai baigtas profesinio rengimo kursas (Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 3 straipsnio 6 dalis). Užsienio valstybėse įgytą vaistininko profesinę kvalifikaciją (pasirengimą bei patirtį) vertina ir pripažįsta Vyriausybės įgaliota institucija (Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 637 „Dėl Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo įgyvendinimo“ (pakeisto 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 411) 1.1.4 punktu, Sveikatos apsaugos ministerija yra viena iš paskirtų institucijų, kuri yra atsakinga už jos kompetencijai priskirtų reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimą.

30. 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo iš esmės reglamentuojami atvejai, kai asmenys, įgiję profesinę kvalifikaciją vienoje ES valstybėje narėje, siekia užsiimti profesine veikla kitoje valstybėje narėje. Direktyvos 2005/36/EB 1 straipsnyje taip pat nurodoma, kad tokia kvalifikacija gali būti įgyta keliose valstybėse narėse.

31. Vadovaujantis Direktyvos 2005/36/EB 21 straipsnio (automatinis pripažinimo principas) 1 dalimi, tais atvejais, kai asmuo turi vaistininko formaliosios kvalifikacijos įrodymą, įgytą kitoje ES valstybėje narėje, ir jis atitinka Direktyvos 2005/36/EB 44 straipsnio 2 dalyje nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus, kiekviena valstybė narė kvalifikaciją pripažįsta vadovaudamasi automatinio pripažinimo principu ir, vertindama galimybę užsiimti profesine veikla, tokį įrodymą savo teritorijoje laiko tokiu pačiu, kaip ir jos išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas. Tokiu atveju, kai vaistininkų kitoje valstybėje narėje įgytą kvalifikaciją patvirtina Direktyvos 2005/36/EB V priedo 5.6.2 punkte išvardinti vaistininkų formalios kvalifikacijos įrodymai, profesinės kvalifikacijos pripažinimą priimančiojoje valstybėje narėje atliekanti institucija nenagrinėja asmens profesinę kvalifikaciją įrodančių dokumentų turinio, neturi teisės taikyti kompensacinių priemonių. Taip pat Direktyvos 2005/36/EB 21 straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai, kuriuos tenkinus valstybė narė suteikia asmeniui teisę užsiimti vaistininkų profesine veikla ir ją vykdyti – turėti Direktyvos 2005/36/EB V priedo 5.6.2 punkte nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymą, patvirtinantį, kad atitinkamas specialistas rengimo metu atitinkamais atvejais įgijo žinias, įgūdžius ir kompetencijas, nurodytus 44 straipsnio 3 dalyje.

32. Vadovaujantis Direktyvos 2005/36/EB V priedo 5.6.2 punktu, taip pat ir Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 3 priedo 3.6.2 punktu, Jungtinėje Karalystėje įgytos formalios kvalifikacijos įrodymas yra „Certificate of Registered Pharmaceutical Chemist“. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėja nėra įgijusi Direktyvos 2005/36/EB V priedo 5.6.2 punkte bei Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 3 priedo 3.6.2 punkte nustatyto vaistininko formaliosios kvalifikacijos įrodymo nė vienoje ES valstybėje narėje, todėl negali pasinaudoti automatinio pripažinimo principu. Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies c punkte profesinė kvalifikacija apibrėžiama, kaip kvalifikacija, patvirtinta formalios kvalifikacijos įrodymu, 11 straipsnio a punkto i papunktyje nurodytu kompetenciją patvirtinančiu dokumentu ir/arba profesine patirtimi.

33. Direktyvos 2005/36/EB 44 straipsnio (vaistininko rengimas) 2 dalyje nustatyta, jog vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymu turi būti patvirtinama, kad užbaigtas bent penkerių metų trukmės rengimas, kuris papildomai gali būti išreikštas lygiaverčiais ECTS kreditais, apimantis bent: a) ketverių metų trukmės nuolatinį teorinį ir praktinį rengimą universitete ar aukštojoje mokslo institucijoje, kurios lygis pripažintas kaip lygiavertis, arba kurią prižiūri universitetas; b) po teorinio ir praktinio rengimo ar jo metu atliktą šešių mėnesių praktiką visuomenei skirtoje vaistinėje arba ligoninėje, prižiūrint tos ligoninės farmacijos skyriui. Atitinkamai iš esmės analogiškai Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas turi patvirtinti, kad baigtas bent penkerių metų trukmės vaistininkų rengimas, kuris papildomai gali būti išreikštas lygiaverčiais ECTS kreditais, apimantis šiuos minimalius reikalavimus: 1) ketverių metų trukmės teorinį ir praktinį rengimą pagal nuolatinę studijų formą universitete ar lygiavertėje aukštojo mokslo institucijoje arba prižiūrint universitetui; 2) po teorinio ir praktinio rengimo ar jo metu atliktą šešių mėnesių profesinę praktiką visuomenės vaistinėje arba ligoninės vaistinėje, prižiūrint farmacinės veiklos vadovui.

34. Tuo tarpu pareiškėja dėl sudėtingų asmeninių aplinkybių negalėjo įgyvendinti visų profesinei kvalifikacijai įgyti reikalingų reikalavimų vienoje ES valstybėje narėje (šiuo atveju Jungtinėje Karalystėje) ir taip įgyti vaistininko formaliojo profesinės kvalifikacijos įrodymo, įtvirtinto Direktyvos 2005/36/EB V priedo 5.6.2 punkte. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėja faktiškai įvykdė vaistininko profesinei kvalifikacijai įgyti būtinus reikalavimus, įtvirtintus Direktyvos 2005/36/EB III skyriaus 7 skirsnio 44 straipsnyje (taip pat ir Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje), keliose valstybėse narėse, viena kurių yra priimančioji valstybė narė, ir tik dėl aiškiai tokius atvejus reglamentuojančių teisės aktų nuostatų nebuvimo jai nesuteiktas minėtas vaistininko profesinę kvalifikaciją patvirtinantis įrodymas ir ji negali verstis profesine praktika.

35. Kaip jau minėta, pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 6 d. ir 2015 m. birželio 30 d. paraiškomis dėl vaistininko profesinės kvalifikacijos pripažinimo norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos ministeriją, prašydama pripažinti vaistininko profesinę kvalifikaciją. Taip pat pareiškėja papildomai kreipėsi 2017 m. gegužės 18 d. raštu, pateikdama dokumentus pripažinti vaistininko profesinę kvalifikaciją. Sveikatos apsaugos ministerija nustatė, kad pareiškėja nepateikė formalaus įrodymo apie Jungtinėje Karalystėje įgytą vaistininko profesinę kvalifikaciją. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad Jungtinėje Karalystėje akademinį išsilavinimą sudaro 4 metų studijos universitete (pareiškėjos turimas 2013 m. liepos 18 d. Jungtinės Karalystės Hadersfildo universiteto diplomas), o profesinį išsilavinimą – 12 mėnesių praktika vaistinėje. Dėl asmeninių priežasčių pareiškėjai neatlikus visos 12 mėnesių praktikos vaistinėje ir po 6 mėnesių praktikos esant būtinybei grįžti į Lietuvą, pareiškėja likusią 6 mėnesių farmacijos praktiką atliko Lietuvoje sudariusi sutartį su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto 2015 m. gegužės 27 d. pažymėjimas FF-11 Nr. 2).

36. Taigi atsakovo pozicija yra ta, kad konkrečiu atveju pareiškėja nepateikė profesinės kvalifikacijos įrodymo. Atsakovas laikosi nuostatos, kad šiuo atveju pareiškėja Sveikatos apsaugos ministerijai nepateikė formalios kvalifikacijos įrodymo, kurio pagrindu vaistininko profesinė kvalifikacija galėtų būti pripažinta. Sveikatos apsaugos ministerija 2014 m. rugpjūčio 29 d. ir 2015 m. liepos 16 d. pateikė užklausą Jungtinės Karalystės kompetentingoms institucijoms, klausdama, ar pareiškėjos pateiktas Hadersfildo universiteto diplomas patvirtina įgytą vaistininko profesinę kvalifikaciją. Jungtinės Karalystės kompetentinga institucija atsakė, kad pareiškėjos įgytas diplomas nepatvirtina įgytos vaistininko profesinės kvalifikacijos. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių, jog nesant formalaus profesinės kvalifikacijos įrodymo, atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija pagrįstai 2017 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-902 nusprendė nepripažinti D. I. profesinės kvalifikacijos norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokia pozicija ir daro išvadą, kad pripažinimo procedūra konkrečiu atveju buvo atlikta formaliai, nebuvo analizuotas pareiškėjos pateiktų dokumentų turinys, sistemiškai ir kartu nevertinti pareiškėjos pateikti dokumentai ir jų atitiktis Lietuvos Respublikoje vaistininko profesijai įgyti keliamiems reikalavimams. Iš bylos dokumentų matyti, kad, inter alia, atsisakydamas pripažinti (suteikti) pareiškėjai vaistininko kvalifikaciją, atsakovas nurodė, kad siekdama tokią kvalifikaciją įgyti pareiškėja turi dvi galimybes: pirma, grįžti į Jungtinę Karalystę ir ten atliki likusią reikalaujamą pagal Jungtinės Karalystės teisės nuostatas 6 mėnesių praktiką; arba, antra, kreiptis į vieną iš farmacininko profesinę kvalifikaciją suteikiančių mokslo ir studijų institucijų Lietuvoje ir joje nuo pirmo kurso baigti atitinkamą studijų programą (atsižvelgiant į tai, kad kai kurie dalykai būtų užskaityti).

37. Sistemiškai vertinant bylos duomenis, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pareiškėja yra įgyvendinusi reikalavimus vaistininko profesinei kvalifikacijai įgyti pagal Jungtinės Karalystės keliamus reikalavimus, t. y. baigusi 4 metų profesinio rengimo kursą ir iš viso atlikusi 12 mėnesių praktiką vaistinėje (6 mėnesius Jungtinėje Karalystėje ir 6 mėnesius Lietuvos Respublikoje). Jei visi šie reikalavimai pareiškėjos būtų įvykdyti vienoje valstybėje narėje, t. y. Jungtinėje Karalystėje, pareiškėja būtų įgijusi formaliosios vaistininko kvalifikacijos įrodymą, kuris, vadovaujantis automatiniu pripažinimo principu, įtvirtintu Direktyvos 2005/36/EB 21 straipsnyje, būtų pripažintas Lietuvos Respublikoje.

Sunku būtų paneigti, kad pareiškėja yra įgyvendinusi minimalius reikalavimus vaistininko profesinei kvalifikacijai įgyti pagal Direktyvos 2005/36/EB 44 straipsnio (vaistininko rengimas) 2 dalį bei Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 42 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Respublikoje vaistininko profesinė kvalifikacija suteikiama baigus penkerių metų vientisąsias studijas pagal dieninę studijų formą. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2015 m. liepos 23 d. įsakyme Nr. V-802 „Dėl farmacijos studijų krypties aprašo patvirtinimo“ nurodyta, kad: vaistininko profesinės kvalifikacijos įrodymas turi apimti bent ketverių metų trukmės teorinį ir praktinį rengimą pagal nuolatinę studijų formą universitete ar lygiavertėje aukštojoje mokykloje arba prižiūrint universitetui ir šešių mėnesių praktiką visuomenės vaistinėje arba ligoninės vaistinėje, prižiūrint farmacinės veiklos vadovui (14 p.); vientisųjų studijų programos praktikos visuomenės arba ligoninės vaistinėje apimtis turi būti ne mažiau kaip 18 studijų kreditų (40 p.).

Vien tik formaliai vertinant byloje pateiktus įrodymus, atrodo, kad pareiškėja faktiškai atitinka ir šiuos reikalavimus: pirma, jos Jungtinėje Karalystėje baigtas akademinis išsilavinimas yra pripažintas Lietuvoje ir, antra, ji Lietuvoje yra atlikusi tokios apimties praktiką, kokios reikalaujama siekiant įgyti vaistininko profesinę kvalifikaciją. Taigi iš esmės nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kai pareiškėja yra įvykdžiusi vaistininko profesinei kvalifikacijai įgyti reikalingus reikalavimus Direktyvos 2005/36/EB 44 straipsnio prasme, tačiau profesinė kvalifikacija jai priimančiojoje valstybėje narėje (Lietuvos Respublikoje) nepripažįstama (nesuteikiama) dėl išimtinai formalių priežasčių – pareiškėja neturi formaliojo profesinę kvalifikaciją patvirtinančio įrodymo.

Tokio įrodymo ji neįgijo, nes vaistininko kvalifikacijai įgyti būtinuosius reikalavimus dėl susiklosčiusių sudėtingų asmeninių aplinkybių įvykdė ne vienoje ES valstybėje narėje kaip yra įprasta, o pasinaudodama fundamentalia ES laisve – laisvu asmenų judėjimu – dviejose ES valstybėse narėse ir vienoje iš jų – Lietuvos Respublikoje – dabar siekia užsiimti vaistininko profesine veikla. Pareiškėja, negalėdama užsiimti vaistininko profesine veikla Lietuvos Respublikoje, suvaržymus patiria būtent dėl to, kad pasinaudojo laisvu asmenų judėjimu ir vaistininko rengimas, kaip jis numatytas Direktyvos 2005/36 44 straipsnio nuostatose, vyko Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvos Respublikoje, o ne vienoje valstybėje narėje.

Pareiškėjai Lietuvos kompetentingų institucijų pasiūlyti variantai, pirma, grįžti į Jungtinę Karalystę ir ten atliki likusią reikalaujamą pagal Jungtinės Karalystės teisės nuostatas 6 mėnesių praktiką; bei antra, kreiptis į vieną iš farmacininko profesinę kvalifikaciją suteikiančių mokslo ir studijų institucijų Lietuvoje ir joje nuo pirmo kurso baigti atitinkamą studijų programą, atrodo arba neįgyvendinami, arba deramai neatsižvelgiama į pareiškėjos įgytas kompetencijas, kurias ji įgavo, besinaudodama savo, kaip ES pilietės, teise laisvai judėti Europos Sąjungoje, taip suponuojant neproporcingą individualių sunkumų naštą.

38. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2021 m. liepos 8 d. sprendime byloje Nr. C-166/20 BB prieš Lietuvos Respublikos sveikatos ministeriją dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartimi pateiktų klausimų išaiškino, kad SESV 45 ir 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, kai suinteresuotasis asmuo neturi vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/36, iš dalies pakeistos Direktyva 2013/55, V priedo 5.6.2 punktą, bet įgijo su šia profesija susijusią profesinę kompetenciją tiek kilmės valstybėje narėje, tiek priimančiojoje valstybėje narėje, pastarosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos, gavusios prašymą pripažinti profesinę kvalifikaciją, turi įvertinti šią kompetenciją ir ją palyginti su ta, kurios reikalaujama priimančiojoje valstybėje narėje tam, kad būtų galima verstis vaistininko profesine veikla. Jei ši kompetencija atitinka tą, kurios reikalaujama pagal priimančiosios valstybės narės nacionalinės teisės nuostatas, ji privalo ją pripažinti. Jei atlikus šį lyginamąjį tyrimą nustatoma tik dalinė šios kompetencijos atitiktis, priimančioji valstybė narė turi teisę reikalauti, kad suinteresuotasis asmuo įrodytų, jog įgijo trūkstamų žinių ir kvalifikaciją. Kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos prireikus turi įvertinti, ar žinių, įgytų priimančiojoje valstybėje, pavyzdžiui, atliekant profesinę praktiką, pakanka, siekiant kompensuoti trūkstamas žinias. Jei atlikus minėtą lyginamąjį tyrimą paaiškėja esminiai skirtumai tarp pareiškėjo profesinio rengimo ir priimančiojoje valstybėje narėje reikalaujamo profesinio rengimo, kompetentingos valdžios institucijos gali nustatyti kompensacines priemones šiems skirtumams kompensuoti.

39. Taip pat ESTT 2021 m. liepos 8 d. sprendimu priminė, kad ES valstybės narės institucijos, kurioms Sąjungos pilietis pateikė prašymą leisti verstis profesine veikla, kuria verstis pagal nacionalinės teisės aktus leidžiama tik turint diplomą arba profesinę kvalifikaciją ar tam tikros trukmės praktinę patirtį, privalo atsižvelgti į visus suinteresuotojo asmens diplomus, pažymėjimus ir kitus dokumentus, taip pat reikšmingą patirtį, kai lygina šiais dokumentais ir patirtimi patvirtintas kompetencijas su žiniomis ir kvalifikacijomis, kurių reikalaujama pagal nacionalinės teisės aktus (2002 m. sausio 22 d. Sprendimo Dreessen, C‑31/00, EU:C:2002:35, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Priimančioji valstybė narė turi laikytis savo pareigų profesinių kvalifikacijų pripažinimo srityje esant situacijoms, kurios nors ir nepatenka į Direktyvos 2005/36 taikymo sritį (jų atžvilgiu netaikomas automatinis pripažinimas), bet patenkančioms tiek į SESV 45 straipsnio, tiek į SESV 49 straipsnio taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2000 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Hocsman, C‑238/98, EU:C:2000:440, 21 punktą ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Brouillard, C‑298/14, EU:C:2015:652, 46 ir 54 punktus, Sprendimo BB prieš Lietuvos Respublikos sveikatos ministeriją, C-166/20, 34-41 punktai).

40. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjos prašymų pripažinti profesinę kvalifikaciją, kai pareiškėja neturėjo vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymo pagal Direktyvos 2005/36, iš dalies pakeistos Direktyva 2013/55, V priedo 5.6.2 punktą, ir priimdamas ginčijamus sprendimus, pagrįstai nustatė, kad konkrečiu atveju nebuvo pagrindo profesinę kvalifikaciją pripažinti vadovaujantis automatinio pripažinimo principu pagal Direktyvą 2005/36. Šiuo požiūriu ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją vertino kaip nepatenkančią į Direktyvos 2005/36 reglamentavimo sritį. Tačiau atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, konkrečiu atveju turėjo pareigą įvertinti pareiškėjos turimą kompetenciją ir ją palyginti su ta, kurios reikalaujama Lietuvos Respublikoje tam, kad būtų galima verstis vaistininko profesine veikla, o pareiškėjos turimai kompetencijai atitikus tą, kurios reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos teisės nuostatas, atsakovas privalėjo ją pripažinti; jei atlikus šį lyginamąjį tyrimą atsakovas nustatytų tik dalinę šios kompetencijos atitiktį, turėtų teisę reikalauti, kad pareiškėja įrodytų, jog įgijo trūkstamų žinių ir kvalifikaciją. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas vertino pareiškėjos prašymus pripažinti profesinę kvalifikaciją formaliai, neanalizavo pareiškėjos pateiktų dokumentų turinio, sistemiškai ir kartu nevertino pareiškėjos pateiktų dokumentų ir jų atitikties Lietuvos Respublikoje vaistininko profesijai įgyti keliamiems reikalavimams, ir tokiu būdu nesilaikė savo pareigų profesinių kvalifikacijų pripažinimo srityje esant situacijai, kuri nepateko į Direktyvos 2005/36 taikymo sritį, dėl to ginčijami sprendimai nesuderinami su SESV 45 straipsnio ir SESV 49 straipsnio nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju profesinės kvalifikacijos pripažinimą siekiant dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje siedamas tik su formalaus profesinės kvalifikacijos įrodymo Direktyvos 2005/36 prasme turėjimu, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas.

41. Apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tik iš dalies tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas – pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinimas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).

42. Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui 2019 m. gruodžio 31 d. padavė prašymą, kuriame prašo priteisti iš atsakovo 710 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo (580 Eur) ir rašytinių paaiškinimų (130 Eur) parengimą. Teismo sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, todėl ji turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, tame tarpe ir atstovavimo išlaidų, atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 ir 5 d.).

43. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

44. Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (710 Eur) pagrindžiančius dokumentus: 2018 m. balandžio 17 d., 2019 m. gruodžio 30 d. sąskaitas už teisines paslaugas, 2018 m. balandžio 18 d. ir 2019 m. gruodžio 30 d. mokėjimo nurodymus. Pagal Rekomendacijų 8.10 punktą maksimalus užmokesčio dydis už apeliacinio skundo parengimą konkrečiu atveju apskaičiuojamas taikant 1,7 koeficientą. Ši paslauga buvo apmokėta 2018 m. I ketvirtį, Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis užpraėjusio ketvirčio (2017 m. III ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 850,80 Eur. Kadangi pareiškėjos prašoma priteisti suma už apeliacinio skundo parengimą (580 Eur) neviršija maksimalios galimos priteisti sumos 1 446,36 Eur (850,80 Eur x 1,7), ji priteistina pareiškėjai. Pagal Rekomendacijų 8.16 punktą maksimalus užmokesčio dydis už paaiškinimų parengimą apskaičiuojamas taikant 0,4 Eur koeficientą. Ši paslauga buvo apmokėta 2019 m. IV ketvirtį, Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis užpraėjusio ketvirčio (2019 m. II ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 289 Eur. Kadangi pareiškėjos prašoma priteisti suma už paaiškinimų parengimą (130 Eur) neviršija maksimalios galimos priteisti sumos 515,60 Eur (1 289 Eur x 0,4), ji priteistina pareiškėjai. Iš viso pareiškėjai iš atsakovo priteistina 710 Eur išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos D. I. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjos D. I. skundą tenkinti ir panaikinti Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo apeliacinės komisijos 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. (34.24-182)-53-64, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. (10.3.3.3-252)4-2884 „Dėl sprendimo nepripažinti D. I. profesinės kvalifikacijos norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje“, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. liepos 24 d. įsakymą Nr. V-902 „Dėl D. I. profesinės kvalifikacijos pripažinimo, norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje“ ir įpareigoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją atlikti pakartotinį pareiškėjos D. I. įgytos profesinės kvalifikacijos (turimos kompetencijos) vertinimą, siekiant pareiškėjai D. I. dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje.

Priteisti pareiškėjai D. I. iš atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 710 Eur (septynis šimtus dešimt eurų) atstovavimo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė