2016-01-13 Nr. CB-433-2-05-3-11666-2012-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-69-690/2015

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-11666-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.29.1;

3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Ž. M. ir ieškovo V. Š. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovams Ž. M., D. M. dėl skolos priteisimo ir sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; trečiasis asmuo – E. Š. .

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, sprendžiant klausimą dėl prievolių pagal paskolos sutartį vykdymo (CPK 185 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo:

2.1. priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų Ž. M. ir D. M. bendro turto 440 718,03 Lt (127 640,76 Eur) skolą, už šią sumą skaičiuojamas 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki visiško prievolės įvykdymo dienos;

2.2. priteisti iš atsakovo Ž. M. 860 987,57 Lt (249 359,23 Eur) skolą, už šią sumą skaičiuojamas 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki visiško prievolės įvykdymo;

2.3. priteisti iš atsakovo Ž. M. 100 000 Lt (28 962 Eur) skolą;

2.4. pripažinti negaliojančiomis ab initio atsakovų 2010 m. balandžio 26 d. sudarytas dovanojimo ir turto pasidalijimo sutartis ir taikyti restituciją natūra;

2.5. priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovas nurodė, kad atsakovui Ž. M. 2003 m. gruodžio 24 d. neterminuotai paskolino 100 000 Lt (28 962 Eur), o 2004 m. vasario 26 d. – 1 301 705,60 Lt (377 000 Eur). Šias lėšas atsakovas panaudojo investuodamas ir įgydamas nekilnojamojo turto kartu su savo sutuoktine – atsakove D. M.. 2012 m. balandžio 27 d. atsakovui buvo įteiktas pranešimas dėl skolos grąžinimo, tačiau atsakovai savo prievolių nevykdė.

4. Ieškovo teigimu, 2004 m. vasario 26 d. paskolos sutartis buvo sudaryta atsakovų šeimos interesais, prievolės iš šios sutarties vykdytinos iš bendro atsakovų turto; įsipareigojimų dalis 860 987,57 Lt (249 359,23 Eur), viršijanti bendro turto vertę, turėtų būti įvykdyta iš asmeninio atsakovo turto.

5. Ginčijamais turto pasidalijimo ir dovanojimo sandoriais atsakovas sumažino sau asmeninės nuosavybės teise priklausiusio turto kiekį, todėl šie sandoriai pažeidžia ieškovo teises ir interesus.

6. Atsakovų teigimu, skolos yra grąžintos ir tą patvirtina trečiojo asmens pagal ieškovo pavedimus 2006 m. rugsėjo 11 d. ir 2007 m. vasario 18 d. išduoti pakvitavimai. Ginčo lėšas atsakovas iš ieškovo skolinosi asmeninėms reikmėms, o ginčo sandoriais atliktas atsakovų turto padalijimas buvo jų santuokos nutraukimo proceso dalis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Kauno apygardos teismas 2013 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

8. Išvadą, kad iš paskolos santykių, susiklosčiusių tarp ieškovo ir atsakovo, kilusios prievolės nėra bendra atsakovų prievolė, teismas grindė tuo, kad atsakovas iš ieškovo skolintomis lėšomis įsigijo UAB „Nemuno laivininkystė“ ir UAB „Kauno tarptautinis upių uostas“ akcijų, o sandoriai buvo sudaryti be atsakovės sutikimo. Be to, pačios paskolų sumos yra aiškiai per didelės ir neprotingos šeimos namų ūkiui išlaikyti, vaikams auklėti ar jų švietimui užtikrinti, taigi paskolos teisiniai santykiai susiklostė ne atsakovų šeimos interesais.

9. Faktą, kad atsakovas yra grąžinęs paskolas ieškovui, teismas laikė įrodytu remdamasis liudytojų J. N. ir E. Š. parodymais. Tai, kad pateikti pakvitavimai neatitiko įstatymo reikalaujamos formos (nepateikti originalai, o pakvitavimai pasirašyti trečiojo asmens), teismo vertinimu, nesudarė pagrindo pripažinti juos negaliojančiais. Tai, kad pakvitavimas buvo parašytas vėliau nei grąžinta paskola, nepaneigė skolos grąžinimo 2007 m. vasario mėnesį fakto, nes tai pagrindė ne tik liudytojos J. N. parodymai, bet ir tai, kad ieškovas tuo metu buvo Lietuvoje.

10. Aplinkybę, kad atsakovas nepateikė pakvitavimo dėl 1 301 705,60 Lt (377 000 Eur) skolos grąžinimo, teismas laikė nereikšminga ir nurodė esant labiau tikėtina, kad ši suma buvo grąžinta kartu su pagrindine skolos dalimi.

11. Teismas, pasisakydamas dėl actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygų, nurodė, kad atsakovai paneigė ieškovo reikalavimo teisę, todėl nebuvo vienos iš esminių šio reikalavimo tenkinimo sąlygų. Paskolas ieškovui atsakovas buvo grąžinęs iki ginčo sandorių sudarymo – jais nebuvo pažeistos ieškovo teisės, o aplinkybės, kad sandoriais padalytas atsakovų santuokoje įgytas turtas, patvirtina atsakovus buvus sąžiningus.

12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2015 m. liepos 7 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo Ž. M. 202 981 Eur ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. rugsėjo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 188 500 Eur, skaičiuojant sumą nuo 2012 m. gegužės 20 d. iki visiško prievolės įvykdymo; kitus ieškinio reikalavimus atmetė; perskirstė bylinėjimosi išlaidas.

13. Kolegija nurodė, kad paskolos gavėjui tenka pareiga įrodyti paskolos grąžinimo aplinkybę. Atsakovas nepateikė jokio rašytinio įrodymo, kuriame būtų aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas bei ieškovo patvirtintas, kaip to reikalaujama CK 6.65 straipsnyje, prievolės grąžinti paskolintus pinigus įvykdymo faktas. Byloje pateiktos 2006 m. rugsėjo 11 d., 2007 m. vasario 18 d. išduotų atsakovui pakvitavimų kopijos negali būti laikomos tinkamais įrodymais, jose nebuvo jokių paties ieškovo žymų apie paskolintų lėšų grąžinimo priėmimą.

14. Kolegijos vertinimu, pakvitavimų kopijų įrodomąją galią skolos grąžinimo faktui pagrįsti dar labiau paneigė kiti byloje esantys įrodymai bei atlikta jų analizė: nors atsakovas byloje nurodė, kad grynuosius pinigus, kuriuos grąžino ieškovui pagal 2006 m. rugsėjo 11 d., 2007 m. vasario 18 d. pakvitavimus, pasiskolino iš J. G. , tačiau nebuvo pateikta nei paskolos sutarčių su J. G. , nei pakvitavimų originalų, taip pat teismui nepateikta jokių aiškių ir pagrįstų paaiškinimų, kodėl paskola ieškovui buvo neva grąžinama grynaisiais, nes, kaip matyti iš byloje pateiktų banko sąskaitos išrašų, ieškovas atsakovui paskolintas lėšas perdavė banko pavedimais ir byloje nenurodyta jokių objektyvių priežasčių keisti šį kur kas saugesnį pinigų perdavimo būdą.

15. Kolegija nepripažino patikimais įrodymais trečiojo asmens E. Š. byloje duotų parodymų, atsižvelgdama į jos konfliktiškus santykius su ieškovu, buvusiu sutuoktiniu, su kuriuo E. Š. bylinėjosi daug metų, bei į jos giminystės ryšius su atsakovu.

16. Liudytojo E. Š. parodymai taip pat kolegijos buvo nepripažinti patikimais motyvuojant, kad paaiškinimuose aiškiai nenurodyta nei pinigų suma, nei data, nei kitos neva įvykusio paskolos grąžinimo aplinkybės, išskyrus tai, kad jis matė didelę pinigų sumą namuose ir tėvas jam pasakė, jog dėdė atiduoda skolą.

17. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad liudytoja J. N. , dirbusi įmonėje, kurios pagrindiniu akcininku buvo atsakovas Ž. M. , paaiškino, jog atsakovas 2007 metais ketino grąžinti skolą ieškovui, kai bus mažinamas įmonės įstatinis kapitalas – iš išmokėtų lėšų. Tačiau pagal atsakovo paaiškinimus ir pateiktas pakvitavimų kopijas visa skola ieškovui buvo grąžinta dar iki 2007 m. vasario 18 d. Šios liudytojos parodymai taip pat paneigė skolos grąžinimo 2006 m. rugsėjo 11 d. ir 2007 m. vasario 18 d. faktą.

18. Kadangi paskolos atsakovui buvo suteiktos ieškovui bei E. Š. esant santuokoje (CK 3.88 straipsnis) ir ieškovas su sutuoktine yra solidarieji atsakovo kreditoriai, tai kolegija sprendė, kad ieškovas turėjo teisę reikalauti tik pusės paskolintos sumos grąžinimo.

19. Už termino grąžinti paskolą praleidimą, paskolos gavėjas privalo mokėti palūkanas iki pat visiško prievolės įvykdymo momento, nepriklausomai nuo skaičiuotinų ir priteistinų procesinių palūkanų. Atsakovas ieškovo pretenziją dėl 377 000 Eur paskolos grąžinimo gavo 2012 m. balandžio 20 d., todėl 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 650 852,8 Lt (700 852,80–50 000), t. y. nuo 188 500 Eur sumos, skaičiuotinos nuo 2012 m. gegužės 20 d. iki visiško šios paskolos grąžinimo. Taip pat ieškovui priteistos 5 procentų dydžio palūkanos nuo visos priteistos 202 981 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. rugsėjo 4 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo.

20. Ieškovas įrodinėjo, kad dalis skolos turi būti priteista lygiomis dalimis iš bendro Ž. ir E. Morkūnų turto, nes atsakovai iš paskolintų lėšų bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą ir toks sandoris laikytinas sudarytu šeimos interesais, o prievolė ieškovui pagal paskolos sutartį šioje dalyje pripažintina bendra (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas), tačiau kolegija, nustačiusi, kad atsakovė nebuvo davusi jokio sutikimo ginčo paskolos sutartims sudaryti ir niekaip kitaip nebuvo patvirtinusi šių sandorių, sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo paskolos sutartys buvo sudarytos Morkūnų šeimos interesais. Taigi priteista ieškovui iš atsakovo suma galėjo būti išieškoma tik iš atsakovui Ž. M. priklausančio turto.

21. Atsakovas nėra įvykdęs ieškovui savo prievolės grąžinti 2003 ir 2004 metais paskolintas lėšas, todėl akivaizdu, kad 2010 m. balandžio 26 d., kai buvo sudarytos ginčo dovanojimo ir turto pasidalijimo sutartys, ieškovas turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui.

22. Įvertinus, kad atsakovas neabejotinai žinojo apie savo paties paimtas paskolas, taip pat tai, jog paskolintos lėšos nebuvo grąžintos ieškovui, atsakovas laikytinas nesąžiningu, sudarydamas ginčo sandorius. Savo ruožtu atsakovės sąžiningumas nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymėjo ieškovas, neturi reikšmės, nes sandoriai yra neatlygintiniai (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).

23. Ieškovas savo teisių pažeidimą ginčo sandoriais faktiškai įrodinėjo tik antstolės 2012 m. lapkričio 5 d. sudarytu atsakovo turto aprašu, pagal kurį atsakovui Ž. M. turto aprašo sudarymo dieną nuosavybės teise priklausė tik 45 300 Lt (13 119,79 Eur) vertės turtas, tačiau ieškovas nepateikė jokių duomenų, leidžiančių įvertinti atsakovo turtinę padėtį sudarant ginčo sutartis, nes sandorių prieštaravimas kreditoriaus interesams turi būti vertinamas ne pagal po beveik trejų metų po sandorių buvusius duomenis, o būtent pagal situaciją, kuri buvo sudarant ginčijamus sandorius. Vien tik ta aplinkybė, kad atsakovas iš tikrųjų perleido nemažos vertės nekilnojamąjį turtą atsakovei, nesant jokių duomenų, kiek jis tuo metu turėjo lėšų banko sąskaitose ar kitokio turto, t. y. ieškovui neįrodžius ir iš esmės net neįrodinėjant atsakovo turtinės padėties būtent 2010 m. balandžio 26 d., kolegijai neleido tikėtinai konstatuoti, kad ginčo sandoriais atsakovo turtinė padėtis pasikeitė taip, jog buvo pažeisti ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės ir teisėti interesai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

24. Kasaciniu skundu atsakovas Ž. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 7 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos.

24.2. CPK 202 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Taigi atsakovo išsaugotos 2006 m. rugsėjo 11 d. ir 2007 m. vasario 18 d. pakvitavimų kopijos galėjo būti laikomos leistinais įrodymais byloje.

24.3. Ieškovo sutuoktinės surašyto patvirtinimo, kad kreditorius gavo prievolės įvykdymą, apeliacinės instancijos teismas nevertino kaip patvirtinusio pinigų grąžinimą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad paskolos atsakovui buvo suteiktos ieškovui bei E. Š. esant santuokoje (CK 3.88 straipsnis) ir ieškovas su sutuoktine buvo solidarieji atsakovo kreditoriai. Nurodyti pakvitavimai atsakovui buvo išduoti jo solidariojo kreditoriaus, paties ieškovo pavedimu, tai nuosekliai įrodinėjo atsakovas bei patvirtino trečiasis asmuo E. Š. .

24.4. Teismas, neigdamas ginčo paskolų grąžinimo faktą, rėmėsi aplinkybe, kad atsakovas pinigus, kuriuos grąžino ieškovui pagal 2006 m. rugsėjo 11 d. ir 2007 m. vasario 18 d. pakvitavimus, pasiskolino iš J. G., tačiau nebuvo išsaugoti tai patvirtinančių dokumentų originalai ir teismui pateiktos jų kopijos. Tačiau teismas nevertino, kiek laiko praėjo nuo pinigų gavimo ir skolos grąžinimo momentų, kad atsakovas yra grąžinęs tiek ginčo paskolas, tiek ir skolą J. G. , ir skolų grąžinimo faktus patvirtina ne tik atsakovo išsaugotų dokumentų kopijos, bet ir daugybė kitų byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų.

24.5. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad ieškovas, inicijavęs santuokos nutraukimo su E. Š. procesą, ilgą laiką nereiškė jokių reikalavimų, susijusių su ginčo paskolomis. Esant negrąžintoms paskoloms atsakovas Ž. M. ieškinyje būtų buvęs nurodytas kaip V. Š. ir E. Š. skolininkas, o reikalavimo teisė grąžinti paskolą būtų buvusi įtraukta į reikalaujamą padalyti sutuoktinių turtą.

24.6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepatikimais pripažino trečiojo asmens E. Š. duotus parodymus, nors ji paaiškino apie aplinkybes, kurios atsirado iki jos ir ieškovo santuokos pabaigos, o šio asmens išsamius ir neprieštaringus parodymus patvirtino daugybė kitų byloje nustatytų aplinkybių – nuosekli atsakovų pozicija ir parodymai, liudytojo E. Š. parodymai, 2006 m. rugsėjo 11 d. ir 2007 m. vasario 18 d. pakvitavimai, pačios E. Š. konkliudentiniai veiksmai nereikalaujant paskolų dalies nei santuokos su ieškovu nutraukimo byloje, nei šioje byloje, paties ieškovo veiksmai pamirštant ginčo paskolas įtraukti į savo santuokos nutraukimo byloje dalijamo turto balansą.

24.7. Teismas nepagrįstai abejojo ieškovo sūnaus – liudytojo R. Š. – duotais paaiškinimais, nes jis sąžiningai nurodė aplinkybes, kurios jam buvo žinomos.

24.8. Teismas atsitiktinai vadovavosi liudytojos J. N. parodymais, nors ši liudytoja nieko apie ginčo paskolų grąžinimo aplinkybes nežino ir žinoti negali, nes ji nedalyvavo nei suteikiant skolą, nei ją grąžinant. Liudytoja dirbo teisininke bendrovėje, o ginčo paskolų sutartys buvo sudarytos fizinių asmenų.

24.9. Atsakovas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje pasisakyta dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas nepagrįstai 2750 Lt (796,45 Eur) sumažino atsakovo nurodomas patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme. Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą priteisti atsakovo advokato pagalbai apmokėti patirtas išlaidas 6050 Lt (1752,20 Eur). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atlyginimas už atsiliepimo į ieškinį bei patikslintą ieškinį parengimą, kuris įtrauktas į advokato atliktų darbų sąrašą ir advokato įvertintas 2750 Lt (796,45 Eur), negali būti priteisiamas.

25. Kasaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 7 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiomis 2010 m. balandžio 26 d. dovanojimo ir turto pasidalijimo sutartis; pripažinti negaliojančia ab initio Ž. M. ir D. M. 2010 m. balandžio 26 d. dovanojimo sutartį bei taikyti restituciją natūra; pripažinti negaliojančia ab initio Ž. M. ir D. M. 2010 m. balandžio 26 d. turto pasidalijimo sutartį bei taikyti restituciją natūra; priteisti ieškovui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas proporcingai tenkintų reikalavimų daliai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiomis 2010 m. balandžio 26 d. dovanojimo ir turto pasidalijimo sutartis. Buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 176–178, 185 straipsniai).

25.2. Ieškovo teisių pažeidimas ginčo sandoriais byloje buvo įrodinėjamas ne tik antstolės 2012 m. lapkričio 5 d. sudarytu atsakovo turto aprašu, bet ir Kauno miesto apylinkės 2010 m. birželio 9 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-12539-530/2010, kurioje patvirtinta D. M. ir Ž. M. 2010 m. balandžio 28 d. sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių ir nurodyta, kad sutuoktiniai visą turtą pasidalijo 2010 m. balandžio 26 d. turto pasidalijimo sutartimi ir kito dalytino turto, įgyto bendrosios jungtinės nuosavybės teise, neturi. Šio fakto iš naujo įrodinėti ieškovui nebereikėjo (CPK 182 straipsnio 2, 4 dalys).

25.3. Atsakovas Ž. M. teismo posėdžio metu patvirtino, kad dalis turto įsigyta per kelerius metus iš savo lėšų, kitas turtas paveldėtas ir tai buvo visa jo nuosavybė.

25.4. Ieškovo pateikti atsakovų nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, kad skolininkas ginčo sandoriais gerokai sumažino turto ir dėl to ieškovas prarado galimybę tenkinti savo reikalavimą visiškai. Antstolės 2012 m. lapkričio 5 d. sudarytas atsakovo turto aprašas patvirtina, kad nuo ginčijamų sutarčių sudarymo iki tuomet, kai kreditorius sužinojo apie savo teisių pažeidimą, skolininko padėtis išliko nepasikeitusi.

25.5. 2010 m. balandžio 26 d. turto pasidalijimo sutartimi visas atsakovui Ž. M. jungtine nuosavybės teise priklausantis turtas sutuoktinei perleistas neatlygintinai ir atsakovas neįgijo kitos rūšies turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą ir patenkinti kreditoriaus reikalavimą bent iš dalies. Atsakovo Ž. M. nemokumą ir galėjimą atsiskaityti su ieškovu patvirtina tai, kad ginčijamu 2010 m. balandžio 26 d. dovanojimu sandoriu sutuoktinei buvo perleistas visas vertingesnis turtas, turimas asmenine nuosavybės teise (butas, žemės sklypai ir kt.).

25.6. Atsakovas neginčijo ieškovo įrodinėtos aplinkybės, kad po ginčo sandorių sudarymo jam liko tik menkavertis turtas (CPK 182 straipsnio 5 punktas), ir nesirėmė ta aplinkybe, kad sudarydamas ginčo sandorius jis turėjo kitą, pakankamo dydžio turtą ar lėšų atsiskaityti su ieškovu.

25.7. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.66 straipsnio 1 dalį, sprendė, kad ieškovui teko pareiga įrodyti atsakovo turtinę padėtį būtent 2010 m. balandžio 26 d., nors teisės aktuose tokia pareiga kreditoriui nenustatyta: byloje turėjo būti nustatyta, ar sandoriu sumažinta turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, apimtis ir to turto vertės neužtenka kreditoriaus reikalavimams tenkinti bei įvertintas įrodinėjamo pažeidimo pobūdis atsižvelgiant į ginčijamo sandorio esmę.

25.8. Ieškovas pateikė duomenis apie turtą ir nurodė, kad dėl ginčijamų turto perleidimo sandorių Ž. M. asmeninės nuosavybės teise turėtas turtas sumažėjo beveik nuo 403 000 Lt (116 716,87 Eur) iki 45 000 Lt (13 032,90 Eur), o jungtinės nuosavybės teise turėto 440 718,03 Lt (127 640,76 Eur) vertės turto iš viso neliko, nes jis buvo perleistas D. M. , todėl kreditorius didžia dalimi prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą.

25.9. Byloje nepaneigus ieškovo įrodinėtų aplinkybių ir atsakovui jų net nesistengiant paneigti, apeliacinės instancijos teismas savo išvadoje visiškai nepagrįstai nurodė, kad kreditorius vis tiek turi surinkti visus duomenis apie skolininko turtinę padėtį, buvusią sudarant sandorius, todėl netinkamai buvo taikyta CK 6.66 straipsnio 1 dalis, nukrypta nuo teismų praktikos šiuo klausimu.

25.10. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad esminis išspręstinas klausimas, norint pripažinti ginčo dovanojimo ir turto pasidalijimo sutartis negaliojančiomis, yra tai, ar šie sandoriai iš tikrųjų pažeidė ieškovo interesus, šio ieškovo reikalavimo netenkino darydamas prielaidą, kad atsakovo turtinė padėtis po šių sandorių sudarymo negalėjo pablogėti tiek, kad būtų pažeisti ieškovo interesai, tačiau toks klausimas byloje apskritai nebuvo keliamas ir nė viena šalis tokių duomenų neturėjo ir į bylą neteikė, šia aplinkybe nesirėmė ir jos neįrodinėjo. Taigi byloje liko neatskleistas ginčo klausimas, kurį apeliacinės instancijos teismas pripažino esminiu.

26. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovo kasacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas argumentais:

26.1. Vien tik ta aplinkybė, kad atsakovas perleido nemažos vertės nekilnojamąjį turtą atsakovei, neleidžia konstatuoti, kad ginčo sandoriais atsakovo turtinė padėtis pasikeitė taip, jog buvo pažeisti ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės ir teisėti interesai.

26.2. Kauno miesto apylinkės 2010 m. birželio 9 d. sprendimas, kuriuo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių, šioje byloje neturėjo būti vertinama, nes, pirma, ieškovas šiuo sprendimu ir sutartimi nesirėmė, antra, buvusiems sutuoktiniams siekiant išspręsti santuokos nutraukimo klausimą geruoju, buvo pasiektas bendras sutuoktinių susitarimas dėl turto dalybų, apimant ir 2010 m. balandžio 26 d. dovanojimo sutartį bei tą pačią dieną sudarytą turto pasidalijimo sutartį, ir nedelsiant sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių.

26.3. Ieškovas turėjo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, tačiau jis šioje byloje neteikė įrodymų, nagrinėjant bylą nesirėmė atsakovų teiktais įrodymais, kurie pagrįstų būtinybę teismui atsakovų sudarytoms sutartims taikyti išimtinį teisių gynimo būdą – pripažinti sutartis negaliojančiomis. Dėl to ieškovo reikalavimai dėl atsakovų 2010 m. balandžio 26 d. sudarytų dovanojimo ir turto pasidalijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagrįstai buvo atmesti.

26.4. Apeliacinės instancijos teismui ieškovui priteisus tik pusę šio reikalautų paskolų sumų ir ieškovui tokio teismo sprendimo kasaciniu skundu neginčijant, akivaizdu, kad ieškovo reikalavimai atsakovui Ž. M. gali būti tenkinami iš to paties turto, kuris buvo įsigytas už atsakovo Ž. M. iš ieškovo gautas paskolas.

27. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovo kasacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas argumentais:

27.1. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs visus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad atsakovas Ž. M. į bylą nepateikė jokio rašytinio įrodymo, kuriame būtų aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas bei ieškovo V. Š. patvirtintas, kaip to reikalaujama CK 6.65 straipsnyje, prievolės grąžinti paskolintas lėšas įvykdymo faktas.

27.2. Teismas vertino skolininko paaiškinimus dėl skolos grąžinimo aplinkybių, t. y. tariamo pinigų perdavimo fakto, atsakovo abejotiną finansinį pajėgumą turėti ir galimybę gauti didelę pinigų sumą paskolai grąžinti, pagal byloje pateiktų įrodymų visumą.

27.3. E. Š. nedalyvavo išduodant paskolas ir nežinojo jų išdavimo sąlygų bei aplinkybių, ji paaiškino, kad asmeniškai pinigų nepriėmė, perduodamų pinigų sumų nėra skaičiavusi. Šios aplinkybės paneigia pateiktų pakvitavimų prezumpciją, jog atsakovas Ž. M. tinkamai įvykdė prievolę.

27.4. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai abejojo atsakovo ir trečiojo asmens E. Š. paaiškinimų patikimumu. E. Š. buvo ieškovo sutuoktinė, santykiai konfliktiški, pakvitavimus surašiusius asmenis sieja artimiausi giminystės ryšiai ir pan.

27.5. Nors atsakovas teigė, kad didelės pinigų sumos tariamai buvo grąžinamos per du kartus, tačiau nepateikta jokių įrodymų, jog abu kartus ieškovas negalėjo išduoti pakvitavimo, skolos dokumento ar padaryti įrašo skolos dokumente. Byloje nėra įrodymų, jog ieškovas būtų atsisakęs duoti pakvitavimą ar skolos dokumentą, nes skolininkas tuomet būtų galėjęs stabdyti prievolės įvykdymą iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą (CK 6.65 straipsnio 3 dalis).

27.6. Liudytojo E. Š. parodymuose nėra aiškiai nurodyta nei pinigų suma, nei data, nei kitos neva įvykusio paskolos grąžinimo aplinkybės, išskyrus tai, kad jis matė didelę pinigų sumą namuose ir tėvas jam pasakė, jog dėdė atiduoda skolą. Tai nėra savaime pakankama paskolintų lėšų pagal konkrečias paskolos sutartis grąžinimo faktui įrodyti.

27.7. 2007 m. vasario 18 d. V. Š. jau nebuvo Lietuvoje, tai patvirtina atsiskaitymai jo banko kortele, todėl joks tariamas pinigų grąžinimas vasario 18 dieną negalėjo vykti.

27.8. Atsakovas, nesutikdamas su liudytojos J. N. parodymų vertinimu, nenurodo jokių teisinių argumentų, kurie leistų kelti pagrįstas abejones dėl teismo atlikto šio įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo.

27.9. Teismo išvados dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra teisėtos ir pagrįstos. CPK 142 straipsnyje nustatyta, kad atsiliepime į ieškinį turi būti nurodoma, ar byla bus vedama per advokatą. Atsakovai atsiliepimuose nenurodė advokato, teismas taip pat nustatė, kad byla, pateikiant atsiliepimus į ieškinį, dar nebuvo vedama per advokatą (nebuvo pateikta atstovavimo sutartis ir procesiniuose dokumentuose nebuvo nurodyta, kad byla vedama, padedant advokatui), abu atsiliepimai buvo parengti ir pasirašyti pačių atsakovų, o atsakovų pateikiami priedai su atsiliepimais buvo tvirtinami paties atsakovo Ž. M. parašu. Šios aplinkybės leido teismui pagrįstai tvirtinti, jog byla teikiant atsiliepimus į ieškinį nebuvo vedama per advokatą. Apie atsakovų pasirinktą advokatą teismui buvo pranešta tik kartu su 2013 m. balandžio 19 d. lydraščiu, taip pat pažymėta, jog atsakovų advokatas nedalyvavo ir pirmojo parengiamojo teismo posėdžio metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsakovo Ž. M. kasacinio skundo ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos davėjo pareigą grąžinti paskolą, aiškinimo

28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir to neginčija šioje byloje nė viena iš ginčo šalių (CPK 187 straipsnis), kad ieškovas V. Š. ir atsakovas Ž. M. 2003 m. gruodžio 24 d. ir 2004 m. vasario 26 d. sudarė paskolos sutartis, pagal kurias atsakovui neterminuotai ir neatlygintinai buvo paskolinta 1 401 705,60 Lt (405 962 Eur), tačiau byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas Ž. M. grąžino ieškovui paskolintas lėšas.

29. Vienas iš paskolos gavėjo prievolių pagal paskolos sutartį pasibaigimo būdų yra pareigos grąžinti paskolos dalyką įvykdymas (CK 6.123 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis).

30. CK 6.873 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento. Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.65 straipsnio 1 dalis). CK 6.65 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą grąžinamame skolos dokumente.

31. Atsakovas aplinkybę, kad jis tinkamai įvykdė pareigą grąžinti paskolą byloje, įrodinėjo liudytojų J. N. ir E. Š. parodymais, trečiojo asmens E. Š. paaiškinimais, 2006 m. rugsėjo 11 d., 2007 m. vasario 18 d. pakvitavimų kopijomis, išduotomis atsakovui dėl paskolos grąžinimo. Šias kopijas surašė ir pasirašė trečiasis asmuo E. Š. – buvusi ieškovo sutuoktinė bei atsakovo Ž. M. sesuo, su kuria ieškovo santykiai po santuokos nutraukimo yra konfliktiški ir priešiški. Byloje tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo teigė, kad lėšos buvo grąžintos ne E. Š. , kaip solidariajai kreditorei, bet pačiam ieškovui, teigiant, jog pakvitavimą surašiusi E. Š. tik patvirtino paskolos grąžinimo faktą, tačiau, kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, šių rašytinių įrodymų kopijose nebuvo jokių ieškovo žymų apie paskolintų lėšų grąžinimą. Be to, atsakovas teigė, kad ieškovas, inicijavęs santuokos nutraukimą su trečiuoju asmeniu E. Š. , nereiškė jokių reikalavimų, susijusių su ginčo paskolomis, o nagrinėjamoje byloje savo atsikirtimus į ieškinį įrodinėjo paaiškinimais dėl bylos aplinkybių bei kitais netiesioginiais įrodymais dėl santuokos nutraukimo byloje nustatytų aplinkybių.

32. Atsakovo kasaciniame skunde iš esmės keliami fakto klausimai, nes, jo nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos: vertindamas bylos duomenis, nesilaikė įrodymų sąsajumo bei leistinumo taisyklių, neatsižvelgė į jų tarpusavio ryšį bei pakankamumą, nors iš kasacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės keliama įrodymų pakankamumo problema teigiant, jog byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad paskola buvo grąžinta.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, siekia, jog būtų padarytos kitos išvados ir nustatytos jam palankios aplinkybės, nors pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį pakartotinis nustatytų aplinkybių tyrimas ir vertinimas nėra kasacijos dalykas ir šiuo atveju kasacinis teismas yra saistomas apeliacinės instancijos nustatytų aplinkybių, todėl kasacinio skundo argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo nepagrįsti.

34. Pripažįstama, kad įrodymų pakanka tada, kai jie sudaro tikimybę, jog faktas egzistuoja, nors tam tikrų abejonių dėl fakto gali išlikti, tačiau įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese yra grindžiama tikimybių pusiausvyros taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai, ar ginčo šalių nurodyti duomenys patvirtina tas aplinkybes, kurias jos dėsto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v. BUAB „Liturta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-290-706/2015; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Torpol Baltija“ v. Z. P. , bylos Nr. 3K-3-698-686/2015; ir kt.).

35. Šioje byloje nustatant aplinkybes ir įvertinant įrodymus bei teismams juos pripažįstant pakankamais ar nepakankamais tampa reikšminga nustatyti, ar buvo laikytasi įstatymo nustatytų reikalavimų įvykdant piniginę prievolę ir ar įrodymai, kuriais patvirtintas prievolės įvykdymas, gali būti pripažįstami leistinais ir pakankamais.

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, įtvirtintų CPK 176–185 straipsniuose, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagrįstai nustatė, kad atsakovas Ž. M. į bylą nepateikė jokio rašytinio įrodymo, kuriame būtų aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas bei ieškovo V. Š. patvirtintas, kaip to yra reikalaujama CK 6.65 straipsnyje, prievolės grąžinti paskolintas lėšas įvykdymas, o kito asmens, šios bylos atveju – trečiojo asmens E. Š. – surašytas patvirtinimas, jog kreditorius ieškovas V. Š. gavo prievolės įvykdymą, negali būti vertinamas kaip patvirtinantis lėšų grąžinimą. Ši aplinkybė buvo neįrodyta ir kitais atsakovo pateiktais faktiniais duomenimis apie prievolės grąžinti lėšas įvykdymą.

37. Byloje nebuvo pateikta patikimų ir pakankamų įrodymų, kad gana didelės pinigų sumos – 950 000 Lt (275 139,02 Eur) ir 450 000 Lt (130 329 Eur) – buvo grąžintos ieškovui ir jis negalėjo išduoti pakvitavimo, skolos dokumento ar padaryti įrašo skolos dokumente. Nėra įrodyta, kad ieškovas būtų atsisakęs tai padaryti, nes skolininkas tuomet būtų galėjęs stabdyti prievolės įvykdymą iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą (CK 6.65 straipsnio 3 dalis).

38. Skolos grąžinimas į banko sąskaitą pagal prievolės esmę ir šios paskolos gavimo būdą (pinigai buvo pervesti per banką) būtent ir galėtų patvirtinti prievolės įvykdymą, tačiau atsakovas Ž. M. nenurodė priežasčių, kodėl buvo pasirinktas pasiskolintų lėšų grąžinimas grynaisiais, o ne banko pervedimu.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas netiria faktinių bylos aplinkybių, o spręsdamas dėl kasaciniame skunde pateiktų teisinių argumentų tik patikrina, ar teismai tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių, kuriomis turi vadovautis ginčą sprendžiantis teismas. Šioje byloje neformuojama nauja kasacinio teismo praktika, vadovaujamasi praktikoje jau išplėtotomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-585/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. K. ir kt. v. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-257-701/2015, ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

40. Teisėjų kolegija konstatavusi, kad nebuvo nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog, pirma, atsakovas nepateikė leistinų įrodymų, kad įvykdė prievolę kreditoriui – ieškovui; antra, kreditoriaus vardu, tačiau ne jo paties surašyti pakvitavimai apie pinigų grąžinimą kreditoriui nevertinami kaip įrodymai, kad prievolė kreditoriui yra tinkamai įvykdyta; trečia, šie pakvitavimai yra netinkamos formos, o atsakovas kelis kartus teismui buvo įsipareigojęs pateikti minėtų pakvitavimų originalus, tačiau jų taip ir nepateikė (galiausiai pranešė, kad juos pametė); ketvirta, atsakovo pateikti įrodymai, beje, kuriais jis remiasi ir kasaciniame skunde (trečiojo asmens E. Š. paaiškinimai, liudytojų E. Š. ir J. N. parodymai), negali būti pripažinti pakankamais ir patikimais, todėl tai nesudaro pagrindo peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo sprendimo.

41. CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nurodytas prievolės įvykdymo būdas. Atsakovas, tvirtindamas, jog piniginę prievolę ieškovui įvykdė tinkamai, neįrodė šios aplinkybės (CPK 12, 178 straipsniai), ir dėl to spręstina, kad paskolos gavėjas atsakovas Ž. M. pareigos grąžinti pasiskolintus pinigus neįvykdė (CK 6.873 straipsnio 1 dalis).

42. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, sprendęs klausimą dėl paskolos grąžinimo, tinkamai tyrė ir vertino byloje pateiktų įrodymų visumą, nenukrypo nuo teismų praktikoje suformuluotų principų (CPK 185 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos argumentai nesudaro pagrindo naikinti šią skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktas).

Dėl atsakovo atstovavimo išlaidų

43. CPK 142 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad atsiliepime į ieškinį turi būti nurodoma informacija, ar byla bus vedama per advokatą ir jeigu byla bus vedama per advokatą, taip pat nurodomas advokato vardas, pavardė, darbo vietos adresas.

44. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovams teikiant atsiliepimus į ieškinį byla dar nebuvo vedama per advokatą (nebuvo pateikta atstovavimo sutartis ir procesiniuose dokumentuose taip pat nebuvo nurodyta, kad tuo metu byla buvo vedama padedant advokatui). Apie atsakovų pasirinktą advokatą teismui buvo pranešta tik kartu su 2013 m. balandžio 19 d. lydraščiu. Be to, atsakovų advokatas nedalyvavo ir pirmojo parengiamojo teismo posėdžio metu.

45. Taigi išlaidos, susijusios su atsiliepimų į ieškinį rengimu nesant duomenų, kad šie dokumentai buvo rengiami advokatų, iš ieškovo pagrįstai nebuvo priteistos, nes prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos tik išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Dėl ieškovo V. Š. kasacinio skundo ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių dovanojimo ir turto padalijimo sutarčių pripažinimą negaliojančiomis

46. Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana) (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Kreditorius gali ginčyti visus skolininko sudarytus sandorius, jei įrodomos visos CK 6.66 straipsnio sandorių nuginčijimo sąlygos.

47. Actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl, taikydami šią kreditoriaus teisių gynimo priemonę, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Kasacinis teismas savo praktikoje yra suformulavęs būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Staura“ v. UAB „Veikmės statyba“, IĮ „Eman“, bylos Nr. 3K-3-511/2012; kt.).

48. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Atkūrus pažeistą skolininko mokumą, padidėja kreditoriaus galimybės, kad skolininkas visiškai arba bent iš dalies įvykdys savo prievolę kreditoriui.

49. Sprendžiant, ar skolininko sudarytu sandoriu pažeisti teisėti kreditoriaus interesai, būtina įvertinti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).

50. Ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl skolos priteisimo CK 6.66 straipsnio pagrindu, prašė pripažinti negaliojančiomis ab initio atsakovų Ž. M. ir D. M. 2010 m. balandžio 26 d. sudarytas dovanojimo ir turto pasidalijimo sutartis bei taikyti restituciją, teigdamas, kad dėl minėtų sutarčių atsakovui Ž. M. priklausančio turto vertė sumažėjo nuo 403 000 Lt (116 716,87 Eur) iki 45 000 Lt (13 032,90 Eur) ir dėl to ieškovas parado galimybę patenkinti savo piniginius reikalavimus pagal jo ir atsakovo 2003 m. gruodžio 24 d. ir 2004 m. vasario 26 d. sudarytas paskolos sutartis, kuriomis atsakovui neterminuotai ir neatlygintinai buvo iš viso paskolinta 1 401 705,60 Lt (405 962 Eur); akivaizdu, kad, sudarant ginčo dovanojimo ir turto pasidalijimo sutartis, ieškovas turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą.

51. Ieškovas, pažymėdamas, kad pirmiau nurodyti atsakovų sudaryti sandoriai pažeidė jo, kaip kreditoriaus, teises ir apsunkino galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti jo piniginius reikalavimus, pateikė duomenis apie turtą ir nurodė, kad dėl ginčijamų turto perleidimo sandorių atsakovas Ž. M. asmeninės nuosavybės teise turėtas turtas sumažėjo, o jungtinės nuosavybės teise turėto 440 718,03 Lt (127 640,76 Eur) vertės turto iš viso neliko, nes jis buvo perleistas atsakovei D. M. .

52. Kasacinio teismo kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas neabejotinai žinojo apie savo paimtas paskolas, taip pat tai, jog paskolintos lėšos nebuvo grąžintos ieškovui. Atsakovas, sudarydamas ginčo sandorius, buvo nesąžiningas, o atsakovo sąžiningumas nagrinėjamu atveju neturi jokios reikšmės, nes sandoriai yra neatlygintiniai (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).

53. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka, kad kreditorius nėra pateikęs jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai įvertinti skolininko turtinę padėtį sudarant ginčo sutartis, nes sandorių prieštaravimas kreditoriaus interesams turi būti vertinamas ne pagal po beveik trejų metų po sandorių buvusius duomenis, o būtent pagal situaciją, kuri buvo juos (ginčijamus sandorius) sudarant. Iš esmės tokia teismo išvada buvo padaryta nurodant, kad atsakovo Ž. M. turtinė padėtis po šių sandorių sudarymo galėjo nepablogėti tiek, kad būtų pažeisti ieškovo interesai, bet tokia išvada padaryta nesilaikant CPK įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ir netinkamai nustačius įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis).

54. Pirma, ieškovo teisių pažeidimas ginčo sandoriais byloje buvo įrodinėjamas ne tik kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas – antstolės sudarytu atsakovo turto aprašu, bet ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimu, priimtu byloje dėl santuokos nutraukimo. Toje byloje patvirtinta D. M. ir Ž. M. sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių ir nurodyta, kad sutuoktiniai visą turtą pasidalijo 2010 m. balandžio 26 d. turto pasidalijimo sutartimi ir kito dalytino turto, įgyto bendrosios jungtinės nuosavybės teise, neturėjo. Be to, atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad dalis turto įsigyta per kelerius metus iš savų lėšų, kitas turtas paveldėtas ir tai buvo visa jo nuosavybė.

55. Antra, ieškovo pateikti atsakovų Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, kad skolininkas ginčo sandoriais gerokai sumažino turto ir dėl to laikytina, jog ieškovas prarado galimybę tenkinti savo reikalavimą bent iš dalies arba visiškai. Antstolės 2012 m. lapkričio 5 d. sudarytas atsakovo turto aprašas patvirtina, kad nuo ginčijamų sutarčių sudarymo iki to momento, kai kreditorius sužinojo apie savo teisių pažeidimą, skolininko padėtis išliko nepasikeitusi.

56. Trečia, ginčo sandoriais visas atsakovui jungtine nuosavybės teise priklausantis turtas sutuoktinei perleistas neatlygintinai ir atsakovas neįgijo kitos rūšies turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą ir patenkinti kreditoriaus reikalavimą visiškai ar bent iš dalies. Atsakovo Ž. M. negalėjimą atsiskaityti su ieškovu patvirtina tai, kad ginčijamu dovanojimu sandoriu sutuoktinei buvo perleistas visas vertingesnis turtas, turimas asmenine nuosavybės teise (butas, žemės sklypai ir kt.).

57. Atsakovas neginčijo ieškovo įrodinėtos aplinkybės, kad po ginčo sandorių sudarymo jam liko tik mažos vertės turtas, ir nesirėmė ta aplinkybe, kad sudarydamas ginčo sandorius jis turėjo kitą, pakankamo dydžio turtą ar lėšų atsiskaityti su ieškovu.

58. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai kreditorius ginčija skolininko sudarytus sandorius ir pateikia įrodymus, jog dėl tokių sandorių skolininkas sumažino savo turimą turtą ir dėl to galėjo tapti nemokus, tai skolininkui tenka pareiga pateikti įrodymus, paneigiančius kreditoriaus nurodytas aplinkybes, jog tokiu sandoriu yra pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas nepateikė teismui duomenų apie savo galimybes sandorių sudarymo metu tinkamai įvykdyti piniginę prievolę ir šių aplinkybių neįrodinėjo atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą dėl sandorių panaikinimo CK 6.66 straipsnio pagrindu.

59. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir ištyrė ne visus ieškovo pateiktus įrodymus dėl atsakovo sudarytų sandorių, nevertino jų viseto, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis), nepasiūlė atsakovui pateikti įrodymus (CPK 179 straipsnis), jog ginčo sudarytais sandoriais negalėjo būti pažeisti kreditoriaus interesai. Kadangi nebuvo nustatytos ir visapusiškai išsiaiškintos visos ginčui turinčios reikšmę aplinkybės, todėl laikytina, kad ši bylos dalis nebuvo teisingai išspręsta ir dėl padarytų proceso teisės normų esminio pažeidimo galėjo būti padarytos neteisingos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, reikšmingų taikant CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl sandorių negaliojimo.

60. Proceso teisės normų pažeidimas netinkamai nustačius įrodinėjimo pareigą (CPK 176–185 straipsniai) negali būti pašalinamas kasaciniame teisme, todėl tai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiomis ab initio atsakovų 2010 m. balandžio 26 d. sudarytas dovanojimo ir turto pasidalijimo sutartis ir taikyti restituciją natūra, ir perduoti šią bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

61. Kasacinis teismas patyrė 13,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui grąžinant bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, šalių patirtos ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusios bylinėjimosi išlaidos nėra paskirstomos. Šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 7 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiomis ab initio atsakovų 2010 m. balandžio 26 d. sudarytas dovanojimo ir turto pasidalijimo sutartis ir taikyti restituciją natūra, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Egidijus Laužikas

Vincas Verseckas