2017-10-24 Nr. BB-5939-1-82-1-00167-2011-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-248-697/2017

Teisminio proceso Nr. 1-82-1-00167-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1;

2.2.4.3; 2.1.3.7.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

išteisintojo Č. V. gynėjai advokatei Danutei Činčiuvienei,

išteisintosios E. J. gynėjui advokatui Donatui Dauniui,

išteisintosios Z. R. gynėjai advokatei Audrai Betai Rekštienei,

civilinio ieškovo atstovui advokatui Linui Blažulioniui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 26 d. nuosprendžio.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį nuteisti:

Č. V. laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 3 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų ir per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti priteistą turtinę žalą.

Z. R. – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 3 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąją per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų ir per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti priteistą turtinę žalą.

E. J. – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 3 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąją per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų ir per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti priteistą turtinę žalą.

Iš nuteistųjų Č. V., Z. R. ir E. J. Raseinių lopšeliui-darželiui „X“ solidariai priteista 11 558,38 Eur turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu O. A. K. pagal BK 229 straipsnį išteisinta, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 26 d. nuosprendžiu Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. nuosprendžio dalis, kuria Č. V., Z. R. ir E. J. nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo jie pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad padarė nusikalstamą veiką.

Civilinio ieškovo Raseinių lopšelio-darželio „X“ ieškinys, prašymai priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti atmesti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų gynėjų advokatų, prašiusių prokuroro skundą atmesti, civilinio ieškovo atstovo advokato L. Blažulionio, prašiusio prokuroro kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Č. V., Z. R. ir E. J. buvo nuteisti už tai, kad, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, Č. V. užsiimant privačia veikla pagal patentą ir žinant, kad neturi teisės tiekti žemės ūkio produkcijos juridiniams asmenims, E. J. dirbant Raseinių lopšelio-darželio „X“ dietiste, Z. R. – to paties lopšelio-darželio sandėlininke, nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d. apgaule Č. V. naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. Č. V. tiekiant žemės ūkio produkciją (vaisius ir daržoves) juridiniam asmeniui Raseinių lopšeliui-darželiui „X“ ir jam patiekus apie 40 409,9 kg daržovių mažiau, nei buvo parodyta jo ir sandėlininkės Z.

R. tuo tikslu tyčia suklastotuose dokumentuose, t. y. Z. R. surašytose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytame skaičiuje sutarčių dėl daržovių tiekimo tarp lopšelio-darželio ir tiekėjo Č. V., nurodant šiose sutartyse tikrovės neatitinkančius duomenis apie lopšeliui-darželiui Č. V. patiektą daržovių kiekį, dirbtinai jį padidinant 40 409,9 kg, ir Č. V. patvirtinus minėtuose dokumentuose nurodytus tikrovės neatitinkančius duomenis, kartu su Z. R. šiuose suklastotuose dokumentuose pasirašant, E. J. sudarė 167 žiniaraščius „Valgiaraštis-reikalavimas maisto produktams išduoti“ su juose nurodytais tikrovės neatitinkančiais duomenimis, kuriuose užfiksuoti 296 pareikalavimai iš maisto atsargų sandėlio išduoti iš viso 44 702,5 kg daržovių, t. y. 40 409,9 kg daugiau nei normatyvais nustatytas 4292,6 kg daržovių kiekis, kuris buvo reikalingas pagal gaminamiems patiekalams sudarytus aprašus „Receptūra ir gamybos technologijos aprašymas“ laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d. lopšelį–darželį lankiusių vaikų maitinimui, ir šiuos žiniaraščius pateikė Z.

R., pastaroji, remdamasi šiais žiniaraščiuose nurodytais žinomai suklastotais duomenimis, suklastojo įrašus sandėlio apskaitos knygose apie neva iš lopšelio-darželio maisto atsargų sandėlio išduotą tikrovės neatitinkantį 40 409,9 kg daržovių kiekį, nurodydama 30 095,18 kg daugiau išduotų daržovių ir obuolių už tuo metu sandėlyje buvusius jų likučius, nors faktiškai toks daržovių kiekis į sandėlį pristatytas ir iš jo išduotas nebuvo, o E. J. sudarytuose žiniaraščiuose ir Z. R. pildytose sandėlio apskaitos knygose buvo tik atvaizduotos ūkinės operacijos apie daržovių pareikalavimą ir išdavimą, kurios realiai nevyko, tačiau už lopšeliui-darželiui neva patiektą 40 409,9 kg daržovių kiekį iš lopšelio-darželio sąskaitos į AB „Swedbank“ esančią Č.

V. sąskaitą nepagrįstai buvo pervesta 39 908,78 Lt (11 558,38 Eur); taip Č. V. apgaule užvaldė lopšeliui-darželiui „X“ priklausantį didelės vertės turtą, nes į sąskaitą apgaule gautas pinigines lėšas Č. V. išgrynino bankomatuose ir jas pasisavino, tuo padarė lopšeliui-darželiui „X“ 39 908,78 Lt (11 558,38 Eur) turtinę žalą.

2. Pirmosios instancijos teismas Č. V., Z. R. ir E. J. pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį konstatavęs, kad jų kaltę patvirtina išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma.

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistosios E. J. gynėjo, nuteistųjų Č. V. ir Z. R. apeliacinius skundus, konstatavo, kad neįrodyta, jog nuteistieji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Be to, teisėjų kolegija konstatavo, kad nusikalstamos veikos aprašymas dėl dokumentų klastojimo yra identiškas veikos aprašymui, nurodytam kaltinime, dėl kurio prokuroro 2016 m. balandžio 26 d. nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas kaltinamųjų Č. V., Z. R. ir E. J. atžvilgiu, jiems nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje. Kadangi byloje nesivadovauta BPK nustatyta atskira nutraukto proceso atnaujinimo tvarka ir nebuvo priimtas atitinkamas nutarimas (BPK 217 straipsnio 1 dalis), pradėjus iš naujo vykdyti procesą dėl tos pačios veikos buvo pažeistas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas.

4. Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 26 d. išteisinamąjį nuosprendį ir dėl Č. V., E. J. ir Z. R. palikti galioti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

4.1. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 242 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, taip pat tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

4.2. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, jog Č. V., Z. R. ir E. J. kaltė neįrodyta, nes išsamiai neanalizavo ir neįvertino byloje surinktų įrodymų, kurių visuma patvirtina išteisintųjų kaltę. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai įvertino visas bylos aplinkybes, finansinio audito išvadą, specialisto išvadą, kaltinamųjų, liudytojų parodymus ir ištirtų įrodymų visumos pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad Č. V., Z. R. ir E. J. padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.

4.3. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino lopšelio-darželio finansinio audito ataskaitos ir specialisto išvados, nepasisakė dėl kaltinamųjų veiksmų vertinimo specialistų išvadose nustatytų faktinių duomenų kontekste, tačiau nurodė, kad šiose išvadose išdėstytos aplinkybės nereiškia, jog kaltinamųjų kaltė įrodyta. Taip pat teismas išdėstė prieštaringus teiginius, t. y. nors ir sutiko, kad finansinės išvados patvirtina faktą, jog iš sandėlio buvo išduota 40 409,9 kg daržovių daugiau, negu normatyvais numatytas 4292,6 kg daržovių kiekis maistui pagaminti, tačiau šį faktą patvirtinančių objektyvių dokumentais pagrįstų duomenų nevertino kaip kaltės įrodymų ir nemotyvavo, kodėl juos atmeta, vien tik deklaratyviai teigdamas, kad jie neįrodo kaltinamųjų kaltės. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kad Č. V., parduodamas daržoves ir vaisius lopšeliui-darželiui, vykdė neteisėtą veiklą, nes jo įgytas prekybos verslo liudijimas nesuteikė teisės parduoti prekes juridiniams asmenims. Iš esmės išteisinamasis nuosprendis pagrįstas subjektyviais nuteistųjų parodymais, lopšelio-darželio sudarytomis sutartimis su Č. V., taip pat liudytojų, dirbusių 2010 m. darželyje, parodymais, nevertinant objektyvių įrodymų visumos, t. y. finansinio audito ir specialisto išvadų, kuriose vienareikšmiškai nurodoma, kad sutartys su Č. V. sudarytos pažeidžiant teisės aktus, kad valgiaraščiuose-reikalavimuose išduoti maisto produktus yra įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie 40 409,9 kg daržovių sunaudojimą maistui paruošti, kad negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, kad 2010 m. sandėlininkė Z. R. užregistravo išduotų virtuvei maisto produktų daugiau, nei jų realiai buvo sandėlyje. Prokuroro teigimu, jei apeliacinės instancijos teismas būtų išsamiai ir nešališkai išanalizavęs ir įvertinęs finansinio audito ir specialisto išvadas, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, nebūtų padaręs nepagrįstų išvadų.

4.4. Taip pat kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvacija vertinant prokuroro 2016 m. balandžio 26 d. nutarimą. Visų pirma, anot kasatoriaus, teismas pasirėmė kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-570/2010, kurioje nustatytos aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms, be to, prokuroro nutarime išdėstyti aiškūs motyvai, pagrindžiantys, kodėl įtariamųjų veiksmai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nekvalifikuotini. Kasatoriaus teigimu, priimtas nutarimas ir jame išdėstyti motyvai buvo būtini kaltinamųjų veiksmų teisiniam kvalifikavimui pagrįsti tik pagal vieną baudžiamojo įstatymo straipsnį – BK 182 straipsnio 2 dalį, kurio dispozicija apima veiksmus, susijusius su apgaulės panaudojimu klastojant dokumentus, panaudotus įvykdant sukčiavimą.

5. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo S. Kuizino kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir įrodymų vertinimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas patikrina neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, nustatydamas, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti ir ar įrodymai yra įvertinti teisingai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

6.1. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), išanalizavusi skundžiamo išteisinamojo nuosprendžio turinį, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esminių BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 242 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 331 straipsnio nuostatų pažeidimų nepadarė, priimtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikino pagrįstai. Priešingai, nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad Č. V., Z.

R. ir E. J. nepadarė BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo, išsamiai ištyrė bei įvertino visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes, nuteistųjų, liudytojų parodymus, taip pat ir lopšelio-darželio „X“ finansinio audito išvadą, specialisto išvadą, kitus bylos duomenis ir išdėstė argumentuotus motyvus, kodėl byloje surinktus įrodymus vertina kitaip nei pirmosios instancijos teismas. Nėra teisinio pagrindo sutikti su prokuroro skunde pateiktais argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino objektyvių įrodymų, t. y. finansinio audito ir specialisto išvadų, kurie, anot prokuroro, patvirtina išteisintųjų kaltę.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnis). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Pažymėtina, kad nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas ir visi įrodymai turi būti vertinami bendra tvarka, taip pat ir specialisto išvados. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, finansinio audito ir specialisto išvadų duomenys (kurie lėmė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą) patvirtina tik faktą, kad iš sandėlio buvo išduota 40 409,9 kg daržovių daugiau, negu normatyvais nustatytas 4292,6 kg daržovių kiekis maistui pagaminti, tačiau nepaneigia nuteistųjų parodymų, jog iš sandėlio pagal dietistės sudarytus žiniaraščius buvo išduotas toks daržovių kiekis, kokį Č.

V. ir buvo patiekęs darželiui. Byloje nenustatyta jokių konkrečių aplinkybių, kad Č. V. patiektų daržovių kiekis buvo mažesnis, nei faktiškai patiektas ir nurodytas konkrečios dienos sutartyje bei įrašytas sandėlio knygoje. Nėra surinkta pakankamai duomenų, remiantis kuriais būtų galima daryti išvadą, kad Č. V. darželiui patiekė apie 40 409,9 kg daržovių mažiau, nei buvo parodyta jo ir sandėlininkės Z. R. užpildytuose dokumentuose, ir tai, kad pasirašydamas sutartyse patvirtino juose nurodytus tikrovės neatitinkančius duomenis.

Kadangi nesurinkta duomenų, kad Č. V. lopšeliui-darželiui patiekė mažesnį kiekį daržovių, nei nurodyta daržovių pirkimo sutartyse, kuriose, patvirtindamas patiektų daržovių kiekį, jis pasirašė, nėra pagrindo daryti išvadą, jog Z. R., minėtas sutartis įrašydama į sandėlio apskaitos knygą, kad faktiškai toks daržovių kiekis į sandėlį pristatytas, suklastojo įrašus sandėlio knygoje, o E. J. sudarytuose 167 žiniaraščiuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kuriuose užfiksuoti 296 pareikalavimai iš sandėlio išduoti iš viso 44 702,5 kg daržovių.

Nesant patikimų duomenų apie tai, kad produkcija nebuvo patiekta sandėliui, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtą pinigų įgijimą apgaule.

7. Be to, pažymėtina, kad Č. V., Z. R. ir E. J. buvo kaltinami ir nuteisti už tai, jog, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, apgaule Č. V. naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nenustatyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji bendrininkavimo sukčiaujant požymiai. Pavyzdžiui, kuo pasireiškė veikos bendrumas, kaip konkrečiai veikė bendrininkai, neatskleistas jų susitarimas veikti bendrai apgaule, Č. V. naudai įgyjant didelės vertės svetimą turtą. Toks asmenų veikos aprašymas bendrininkaujant nusikalstamos veikos padaryme, kuris pateiktas kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, negali būti pripažįstamas atitinkančiu įstatymo reikalavimus.

Dėl baudžiamojo proceso nuostatų nesilaikymo, pradedant iš naujo vykdyti procesą dėl tos pačios veikos, yra pagrindas konstatuoti non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo pažeidimą

8. Č. V., Z. R. ir E. J. buvo pateiktas kaltinimas dėl sukčiavimo klastojant dokumentus (BK 182 straipsnio 2 dalis), t. y. kad Č. V. ir Z. R. nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d. suklastojo nenustatytą skaičių pirkimo sutarčių, juose nurodydami tikrovės neatitinkančius duomenis apie patiektą daržovių kiekį jį padidindami, E. J. sudarė 167 valgiaraščius-reikalavimus, kuriuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis išduoti didesnį kiekį daržovių, nei pagal normatyvus reikalingas patiekalams pagaminti, o Z. R. suklastojo dar ir įrašus sandėlio knygoje, remdamasi suklastotais valgiaraščiais-reikalavimais.

8.1. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas. Surašydamas kaltinamąjį aktą, prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.) (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013 ir kt.).

8.2. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą (BPK 44 straipsnio 7 dalis).

8.3. Iš byloje pateikto kaltinimo akivaizdžiai matyti, kad kaltinimas yra abstraktaus turinio, jame nenurodyti konkretūs dokumentai ir įrašai, kurių suklastojimu kaltinami Č. V., Z. R. ir E. J., t. y. konkrečios sutartys, valgiaraščiai-reikalavimai, suklastotų dokumentų data, kokie konkrečiai įrašai sandėlio knygoje, sutartyse, valgiaraščiuose-reikalavimuose neatitinka tikrovės, kokie juose esantys duomenys neatitinka tikrovės, yra suklastoti. Taigi surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, kurio trūkumai ribojo galimybes išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir suvaržė kaltinamųjų teises į gynybą, taip pat ir teisę žinoti, kuo yra kaltinami. Tačiau pirmosios instancijos teismui šie esminiai kaltinamojo akto trūkumai nesukliudė priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Darydamas išvadas, kad Č. V., Z. R. ir E. J. padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką, pirmosios instancijos teismas taip pat deklaratyviai, apibendrintai konstatavo, jog kaltinamiesiems panaudojus apgaulę, t. y. įrašius žinomai neteisingus duomenis sutartyse, valgiaraščiuose-reikalavimuose, sandėlio knygoje ir pateikus juos lopšelio-darželio buhalterijai, į Č. V. asmeninę banko sąskaitą buvo neteisėtai pervesti pinigai, taip Č. V. įgijo svetimą turtą (pinigus), nors nuosprendyje ir pripažino, kad nėra galimybių nustatyti konkrečiai, kokiomis dienomis Č. V. patiektų daržovių kiekis buvo mažesnis ir kiek mažesnis, nei faktiškai patiektas ar nurodytas konkrečios dienos sutartyje ir įrašytas sandėlio knygoje. Toks teismo apkaltinamasis nuosprendis pripažintinas nepagrįstu ir neteisėtu, neatitinkančiu BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimų.

9. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pagrįstai konstatavo non bis in idem principo pažeidimą.

9.1. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje.

EŽTT praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03 ir kt).

Sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas atsakomybėn už tą pačią nusikalstamą veiką, turi būti vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį). Pažymėtina, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas neabejotinai prilygina nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baigiamajam procesiniam sprendimui, todėl BPK nustatyta atskira nutraukto proceso atnaujinimo tvarka – tokiais atvejais prokuroras privalo priimti atitinkamą nutarimą (BPK 217 straipsnio 1 dalis).

Apie ikiteisminio tyrimo atnaujinimą pranešama įtariamajam, jo atstovui, gynėjui, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui bei jų atstovams. Šie asmenys turi teisę apskųsti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo (BPK 217 straipsnio 5 dalis). Šios tvarkos nesilaikymas, pradedant iš naujo vykdyti procesą dėl tos pačios veikos, yra pagrindas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą.

9.2. Nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos aprašymas dėl dokumentų klastojimo yra identiškas veikos aprašymui, nurodytam kaltinime, dėl kurio prokuroro 2016 m. balandžio 26 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas kaltinamųjų Č. V., Z. R. ir E. J. atžvilgiu, jiems nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje. Tame pačiame prokuroro nutarime suformuluotas sprendimas dėl tos pačios veikos teikti naują kaltinimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad šis sprendimas procesiškai buvo įgyvendintas 2016 m. balandžio 20 d. ir 2016 m. balandžio 22 d. pareiškus įtarimus Č. V., Z. R. ir E. J., kuriuose veika buvo kitaip įvertinta teisiniu požiūriu, t. y. tie patys veiksmai, tos pačios faktinės aplinkybės (kaltinami patys suklastoję kaltinime nurodytus dokumentus) kvalifikuoti ne kaip atitinkantys BK 300 straipsnio 1 dalį, o kaip atitinkantys BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius – apgaulę. Tačiau vėlgi, kaip ir kaltinime pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl dokumento klastojimo, apgaulės požymį patvirtinantys duomenys ir veikos aplinkybės neišdėstytos, apgaulės turinys neatskleistas.

9.3. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog toks procesinis sprendimas, vertinant jo tikrąjį turinį, laikytinas tokia teisine situacija, kuriai taikytina nutraukto proceso atnaujinimo tvarka (BPK 217 straipsnio 1 dalis), todėl Č. V., Z. R. ir E. J. pagal šį kaltinimą apeliacinės instancijos teismo pagrįstai buvo išteisinti.

Dėl išteisinimo pagrindo

10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė netinkamą Č. V., Z. R. ir E. J. išteisinimo pagrindą.

10.1. BPK 303 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas Č. V., Z. R. ir E. J. išteisino, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, ir nurodė, kad jie dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinami neįrodžius, jog padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje yra pasakyta, kad sprendimas išteisinti šiuo pagrindu priimamas tada, kai teismas nustato, jog kaltinamajame akte nurodyta nusikalstama veika yra padaryta, tačiau nenustatyta, kad ją padarant dalyvavo kaltinamasis; toks išteisinimo pagrindas įpareigoja teismą imtis BPK 303 straipsnio 6 dalyje numatytų veiksmų (perduoti bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2009). Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė, jog Č. V. realiai tiekė lopšeliui-darželiui daržoves ir vaisius, tačiau pripažino, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad Č. V. lopšeliui-darželiui pateikė daržovių mažiau, nei buvo parodyta jo ir sandėlininkės Z. R. užpildytose sutartyse, todėl sprendė, kad nėra pagrindo ir išvadai, jog Z. R. šias sutartis įrašydama į sandėlio apskaitos knygą suklastojo įrašus sandėlio knygoje, o E. J. sudarytuose žiniaraščiuose „Valgiaraštis-reikalavimas maisto produktams išduoti“ nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. teismas konstatavo, jog nepakanka įrodymų objektyviesiems požymiams pagrįsti. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo yra išteisinamas ne neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o dėl to, kad tokia veika nepadaryta, t. y. pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-648/2017). Taigi, apeliacinės instancijos teismas, pritaikydamas ne tą BPK normą, kurią reikėjo taikyti, pažeidė BPK reikalavimus, todėl nuosprendis pakeičiamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a :

Atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinį skundą.

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 26 d. nuosprendį – rezoliucinėje dalyje nurodyti, kad Č. V., Z. R. ir E. J. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinami, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Aldona Rakauskienė

Alvydas Pikelis