2025-06-18 Nr. AB-10641-3-62-3-02145-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-17-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02145-2023-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Kalėjimų tarnyba), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pirmajame sektoriuje ir Pravieniškių 1-ajame kalėjime (iki 2023 m. sausio 1 d. buvęs Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos trečiasis sektorius) nuo 2022 m. kovo 5 d. iki 2023 m. birželio 13 d. pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis.

2.2. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas dušinėse, nebuvo užtikrinamas minimalus vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas, kurį dar labiau mažino kameroje esantys baldai, dėl rūkančių nuteistųjų, teko kvėpuoti užterštu oru, nebuvo įrengtas poilsio kambarys bei patalpa batų ir drabužių džiovinimui. Pareiškėjas dėl šių aplinkybių patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, t. y., neturtinę žalą, kurią vertina 3 000 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Pareiškėjas skundžia kalinimo sąlygas Pravieniškių PN Pirmajame sektoriuje ir Pravieniškių 1-ajame kalėjime, nors nuo 2022 m. spalio 14 d. iki 2023 m. birželio 5 d. kalėjo kitoje bausmės atlikimo vietoje, todėl šis laikotarpis neturėtų būti vertinamas, kadangi pareiškėjas kalinimo sąlygų Pravieniškių PN Antrajame sektoriuje, neskundžia.

4.2. Minimaliai tenkančio vienam kalinamam gyvenamosiose patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo.

4.3. Pataisos namų dušinėse pertvaros buvo įrengtos per visą ginčo laikotarpį.

4.4. Teisės aktai nenumato atskirų patalpų nerūkantiems nuteistiesiems įrengimo. nuteistiesiems draudžiama vartoti tabako gaminius bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

4.5. Pravieniškių PN 8 ir 12 būriuose laisvalaikio kambariai nuteistiesiems nebuvo įrengti, tačiau nuteistieji laisvalaikio metu laiką galėjo leisti lauke arba kitose užimtumui ir laisvalaikiui skirtose patalpose/vietose, t. y. sporto salėje, lauko aikštėje, mokymo ugdymo klasėse. Taigi, nepriklausomai nuo to, kad atskiras laisvalaikio kambarys nebuvo įrengtas, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė leisti kitose nuteistųjų užimtumui ir laisvalaikiui skirtose patalpose.

4.6. Pravieniškių 1-ajame kalėjime, 8, 12 ir 27 būrio nuteistiesiems, atskiroje patalpoje įrengta vieta skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius ir batus (automatinės džiovinimo mašinos), taip pat būrių kiemuose po stacionariais stogeliais įrengtos vietos drabužių džiovinimui.

4.7. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Resocializacijos skyriaus psichologus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių ar diskomforto, kuriuos galėjo sukelti tai, kad naudojantis dušu nebuvo užtikrinamas jo privatumas ar netinkamos kalinimo sąlygos: gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrinamas gyvenamasis plotas; nebuvo įrengti vieta rūkymui; patalpa batų, drabužių džiovinimui, poilsio kambarys ir kt., nesikreipė.

4.8. Pareiškėjas savo skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl Pravieniškių PN neteisėtų veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų gyvenimo sąlygų laikotarpiu nuo 2022 m. kovo 5 d. iki 2023 m. birželio 13 d. gyvenant Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ame sektoriuje ir Pravieniškių 1-ajame kalėjime. Teismas nustatė, kad nuo 2022 m. spalio 14 d. iki 2023 m. birželio 5 d. pareiškėjas atliko bausmę Pravieniškių PN 2-ame sektoriuje, kurio kalinimo sąlygų neskundė. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis yra nuo 2022 m. kovo 21 d. iki 2022 m. spalio 14 d ir nuo 2023 m. birželio 5 d. iki 2023 m. birželio 13 d.

7. Teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas (6.271 str., 6.246 str., 6.247 str., 6.249 str.), nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad buvo kalinamas Pravieniškių PN, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui.

8. Teismas, apžvelgęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punktą, taip pat įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir juose buvusių kalinių skaičių, konstatavo, kad nuo 2022 m. kovo 28 d. iki 2022 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į minimalų gyvenamąjį plotą (3,1 kv. m) ir pareiškėjui teko 3,095 kv. m. Teismas nurodė, kad atsakovo argumentai, kad visos lovos nebūdavo užpildytos nevertintini, kadangi atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų šiuos jo argumentus (pažymų, žiniaraščių iš kurių būtų galima tiksliai nustatyti nuteistųjų gyvenančių patalpoje, konkrečiu metu, kiekį).

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu, nors ir nežymiai (tik 0,05 kv. m), tačiau 173 dienas buvo pažeista. Teismas nurodė, kad nustačius gyvenamojo ploto normos pažeidimą, kameroje buvę baldai gyvenamųjų patalpų erdvę atitinkamai dar mažino, tokiu būdu dar labiau apribodami judėjimo laisvę ir sukeldami papildomą diskomfortą.

10. Pasisakydamas dėl pertvarų įrengimo dušų patalpose, teismas nurodė, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpas atskirti pertvaromis ar įrengti atskiras persirengimo patalpas. Teismas pažymėjo, kad dušo įrengimas su pertvaromis iš šonų, bet be durų ar kitų matomumą ribojančių priemonių iš priekio, t. y. uždarų dušo kabinų nebuvimas tos pačios lyties asmenims yra analogiškas daugumai viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas. Teismas nurodė, kad pareiškėjui, kaip nuteistajam, šiuo aspektu nebuvo sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) sąlygos naudotis dušu, negu likusiai visuomenės daliai, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo privatumas duše be durų ar uždangos iš priekio iš esmės nebuvo pažeidžiamas ir neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų dėl šių aplinkybių nenustatė.

11. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl rūkymo vietos įrengimo, teismas nurodė, kad iš Kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus 2023 m. rugpjūčio 21 d. pažymos Nr. LV-37562 matyti, jog gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose nuteistiesiems rūkyti draudžiama, todėl lokalinių sektorių lauke yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Teismas padarė išvadą, kad pataisos įstaiga imasi visų būtinų priemonių, kad gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose nebūtų rūkoma.

12. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad pataisos įstaigoje nėra įrengto poilsio kambario, teismas nustatė, kad pataisos įstaigoje poilsio kambarys įrengtas nebuvo, nors tą padaryti imperatyviai įpareigoja teisės aktai. Teismas konstatavo, kad šis pažeidimas pripažintinas nustatytu, kas atitinkamai sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginius, jog pataisos įstaigoje nėra įrengtų batų ir drabužių džiovyklų, paneigia bylos medžiaga (Kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus 2023 m. rugpjūčio 21 d. pažyma Nr. LV-37562 bei į bylą pateiktos nuotraukos).

14. Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes ir įvertinęs nustatytų pažeidimo pobūdį ir trukmę, nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilę ypatingai neigiamų pasekmių (pavyzdžiui, sukrėtimų, kurie būtų lėmę tolesnį pareiškėjo gyvenimą), atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati suma yra 500 Eur.

III. 15. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti arba panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 18 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai.

16. Pareiškėjas pažymi, kad, nors teisės aktai ir nenustato kaip turėtų būti įrengtos dušo patalpos, tačiau Europos kalėjimų taisyklėse, patvirtintose Europos Tarybos ministrų komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – ir Rekomendacijos) aiškiai nurodyta, jog sanitariniai įrenginiai turi būti įrengti taip, kad užtikrintų visišką privatumą. Pareiškėjas akcentuoja, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmens buvimas duše, stebint kitiems asmenims, ir nesant galimybės bent iš dalies užsidengti dušu užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą.

17. Pareiškėjas teigia, kad aiškiai nurodė skunde, jog rūkantys ir nerūkantys kaliniai yra laikomi kartu, todėl pareiškėjas priverstas kvėpuoti tabako dūmais, kas pažeidžia jo teises.

18. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per mažas ir turėtų būti padidintas, nes pažeidimai buvo ilgalaikiai.

19. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat galėjo sportuoti įrengtuose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškomis kalinimo sąlygomis ar asmens žeminimą, kankinimą.

21. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjui nenurodžius jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kur, kada, kokie nuteistieji rūkė neleistinose vietose, nepateikus įrodymų, kad dėl to kreipėsi į administraciją, taip pat nenustačius, kad dėl galimo buvimo su rūkančiais asmenimis pareiškėjui būtų kilusios kokios nors neigiamos pasekmės, todėl sutinkama su teismo vertinimu, kad atsakovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalizuotus pareiškėjo teiginius.

22. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lietuvos kalėjimų tarnybos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) nuo 2022 m. kovo 21 d. iki 2022 m. spalio 14 d ir nuo 2023 m. birželio 5 d. iki 2023 m. birželio 13 d., atlyginimo priteisimo.

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 173 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį kameros plotą, nebuvo įrengtas poilsio kambarys ir už šiuos pažeidimus pareiškėjui priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

25. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pagal Rekomendacijas turi būti užtikrintas visiškas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmens buvimas duše, stebint kitiems asmenims, ir nesant galimybės bent iš dalies užsidengti dušu užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimo dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, be to, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per mažas.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, akcentuoja, kad teisės aktai nenustato, kaip turi būti įrengtos dušų patalpos. Pabrėžtina, jog tiek Europos kalėjimų taisyklės yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje T. V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42615/06, 73 p.). Nurodyti dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-44-525/2024; ir kt.), tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog jeigu dušai įrengti vieni prieš kitus, o pareiškėjas savo privatumo pažeidimą iš esmės ir sieja su tokiu dušų įrengimu, toks dušų įrengimas pažeidžia asmens privatumą (žr., pvz., mutatis mutandis (su būtinais, atitinkamais pakeitimais) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-56-520/2024; 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-14-822/2025; 2025 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-21-815/2025).

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pareiškėjas privatumo pažeidimą siejo su tuo, kad dušuose nėra užuolaidų, o ne su tuo, kad jie yra vieni priešais kitus (iš pateiktos dušinių nuotraukos matyti, kad dušai nėra įrengti vieni priešais kitus), be to, pareiškėjas nepateikė jokių reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių, jog jis buvo stebimas kitų nuteistųjų, pareiškėjas nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją dėl nurodytų aplinkybių, nenurodė jokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pakankamą pagrindą nukrypti nuo aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl privatumo naudojantis dušu pažeidimo. Pareiškėjo nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų (Nr. A-1797-624/2018; Nr. A-279-662/2018; Nr. A-888-858/2018) ir nagrinėjamos bylos ratio decidenti (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi, todėl nėra pagrindo jomis vadovautis.

30. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio ir Higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015) 7 punkto nuostatomis iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmenys gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama įkalinimo įstaigos administracijos pareiga užtikrinti, kad nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019, 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016, 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019 ir kt.). Vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017, 2023 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-340-575/2023 ir kt.). Praktikoje atsižvelgiama į tai, ar laisvės atėmimo vietos administracija tinkamai įgyvendino pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, t. y. ar įstaiga uždraudė rūkyti visose ar tam tikrose savo teritorijos patalpose, ar pateikė tai patvirtinančią informaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl kamerose ar kitose neleistinose vietose rūkančių asmenų, bylos medžiaga (kiemo nuotrauka) patvirtina, kad yra atskiros rūkyti skirtos vietos ir jos yra paženklintos, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, pažeidžiant jo teises, laikytini nepagrįstais ir atmestini.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį (trūko tik 0,005 kv. m gyvenamojo ploto, taip pat nebuvo įrengtas poilsio kambarys), mastą ir trukmę (173 paros), atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, atsižvelgusi į tai, kad byloje nėra pagrindo teigti, jog buvo sąmoningai siekiama pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 500 Eur suma yra pakankama kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė kriterijų ar aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent jo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis.

33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti..

Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius