2025-02-19 Nr. AB-3000-3-61-3-07379-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-317-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07379-2024-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. P. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Lideres“, K. B., S. K.) dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir AVNT) direktoriaus 2024 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. V4-117 dalį (toliau – ir Įsakymas), kuria pareiškėjui paskirta poveikio priemonė – panaikinta teisė administruoti nemokumo procesus.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Įsakymo dalies vykdymą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad pareiškėjo skundo pagrįstumas yra įrodytas, nes pareiškėjo skundo 2-4 dalyse aptarti argumentai patvirtina AVNT Įsakymo nepagrįstumą bei AVNT neteisėtus veiksmus viršijus įgaliojimus. Pareiškėjas tvirtina, kad nesustabdžius Įsakymo galiojimo, jis bus priverstinai pašalintas iš visų administruojamų nemokumo procesų, o jam praradus teisę administruoti minėtus procesus ir pašalinus jį iš nemokumo administratorių, nebeliks galimybės būti sugrąžintam administruoti tuos pačius nemokumo procesus.

Pareiškėjas nurodė, jog panaikinus jo teisę administruoti nemokumo procesus, jis nebeteks pajamų, socialinių garantijų, sveikatos draudimo. Pareiškėjas yra senyvo amžiaus, todėl mažai tikėtina, jog jis galės persikvalifikuoti. Jis nėra anksčiau baustas už nemokumo procesų vykdymą, pareiškėjui nebuvo paskirtos sankcijos arba nuobaudos, todėl jam nepagrįstai buvo pritaikyta griežčiausia poveikio priemonė – panaikinta teisė administruoti nemokumo procesus.

Pareiškėjas paaiškino, jog dėl neteisėtų AVNT veiksmų gali kilti neigiami padariniai (gali būti inicijuojami įvairūs teismų procesai, prarasta teisė būti nemokumo administratoriumi, išbalansuotos administruojamos nemokumo bylos, pažeistas nemokumo procesų operatyvumas, visose administruojamose nemokumo bylose tektų skirti naujus nemokumo administratorius, kurie turėtų iš naujo susipažinti su nemokumo bylų medžiaga bei įvertinti visus atliktus administravimo veiksmus ir nusistatyti naujus veiksmų planus bei juos suderinti su kreditoriais), kuriems teismai privalo užkirsti kelią dar iki jų pradžios, taikydami reikalavimo užtikrinimo priemones. Šios aplinkybės, pareiškėjo vertinimu, sudaro pakankamą ir objektyvų pagrindus taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Finansų ministerijos 2025 m. sausio 6 d. Regionų administraciniam teismui pateikė nuomonę dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kurioje laikosi pozicijos, jog pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas, nes pareiškėjas savo prašyme nurodo argumentus, kurie turėtų būti vertinami bylą nagrinėjant iš esmės, o ne sprendžiant procesinio pobūdžio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. AVNT nurodė, jog pareiškėjo argumentai, kad nemokumo procesuose nėra paskirti kiti nemokumo administratoriai ir, kad susidaro situacija, kai nemokumo procesai turi būti vykdomi nustatytais terminais ir tvarka, tačiau nėra aišku, kas turi juos vykdyti, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, nes tuo atveju, jeigu bylą išnagrinėjus iš esmės teismas panaikintų skundžiamą Įsakymą, pareiškėjas būtų sugrąžintas į Nemokumo administratorių sąrašą ir turėtų galimybę vėl administruoti nemokumo procesus, o pareiškėjo galima žala ir galimi nuostoliai galės būti atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

AVNT pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad nemokumo administravimas yra pareiškėjo vienintelė veikla, iš kurios jis gauna pajamas ir, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Aplinkybė, jog pareiškėjui nebuvo anksčiau paskirtos poveikio priemonės už įvykdytus nemokumo procesus taip pat nesudaro pagrindo taikyti prašomą priemonę. Todėl AVNT nuomone, pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepagrindė prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumo.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 9 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bei įvertino AVNT poziciją dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, susipažinęs su pareiškėjo prašymo argumentais ir pateiktais įrodymais, padarė išvadą, jog byloje nepateikti prima facie (iš pirmo žvilgsnio) įrodymai dėl skundo reikalavimo pagrįstumo. Teismas vertino, jog pareiškėjas, prašydamas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, jau šioje bylos nagrinėjimo stadijoje netiesiogiai siekia bylą išnagrinėti iš esmės ir išvengti jam pritaikytos poveikio priemonės.

Teismas nusprendė, jog pareiškėjo argumentai dėl Įsakymo priėmimo kylančių neigiamų padarinių (įskaitant ir materialinius) taip pat nėra pakankami reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti, nes galima žala ir materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl administracinio akto priėmimo, gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Be to, reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad jam kyla reali finansinių sunkumų grėsmė.

Teismas vertino, jog pareiškėjo argumentai dėl nemokumo administratoriaus pakeitimo kitu taip pat nepatvirtina būtinumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ) nustato nemokumo administratoriaus pakeitimo mechanizmą. Tuo atveju, jeigu bus priimtas pareiškėjui palankus sprendimas, jis galės būti grąžintas į Nemokumo administratorių sąrašą ir turės galimybę administruoti nemokumo procesus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jį pakeitus kitu nemokumo administratoriumi jo administruojamuose nemokumo procesuose jam arba suinteresuotiems asmenims būtų padaryta sunkiai atitaisoma žala.

Teismas, apibendrinęs nutartyje nurodytus motyvus, konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo nagrinėjamoje byloje, nepagrindė, jog prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra adekvati siekiamam tikslui, nepažeidžia proporcingumo principo. Pareiškėjas taip pat nenurodė pakankamų argumentų, sudarančių pagrindą spręsti, jog būtent tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, kokią prašo taikyti pareiškėjas, padės išvengti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą žalą.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Įsakymo dalies, kuria pareiškėjui paskirta poveikio priemonė – panaikinta teisė administruoti nemokumo procesus, vykdymą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas teigia, jog teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, jog pareiškėjo skundas, kuriuo prašoma panaikinti Įsakymo dalį, yra prima facie nepagrįstas, tačiau teismas nenurodė kuo remdamasis padarė tokią išvadą. Teismas išreiškė savo išankstinę nuomonę dėl galimos administracinės bylos baigties, ją susiedamas su pirmąja reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlyga.

Pareiškėjas tvirtina, jog teismo motyvai, kad pareiškėjas neįrodė prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo, nepagrindė, kad ši priemonė yra adekvati siekiamam tikslui, nepažeidžia proporcingumo principo, pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų, sudarančių pagrindą spręsti, kad tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas padės išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, yra nepagrįsti ir pažeidžia pareiškėjo teisę į veiksmingą pažeistų teisių gynybą. Pareiškėjas, prašydamas laikinai sustabdyti Įsakymo dalies vykdymą nesiekia išspręsti bylos iš esmės arba išvengti pritaikytos poveikio priemonės, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, jis siekia laikinai sureguliuoti teisinę padėtį iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir tokia opcija galima pagal LVAT praktiką.

Pareiškėjas nurodo, jog jam dėl priimto Įsakymo vykdymo kils neigiami padariniai ir tai nereikalauja papildomo įrodinėjimo. Įsakymu pareiškėjui pritaikyta griežčiausia poveikio priemonė – panaikinta teisė administruoti nemokumo procesus. Įgyvendinus Įsakymą, pareiškėjas neteks savo pagrindinės profesinės veiklos ir iš jos gaunamų pajamų, todėl teismo išvada, kad Įsakymo vykdymas nesukels pareiškėjui neigiamų pasekmių yra nepagrįsta. LVAT 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-598-502/2020, analogiškomis šiai bylai aplinkybėmis pripažino, jog nesustabdžius skundžiamo įsakymo galiojimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pareiškėjas prarastų galimybę toliau administruoti jam priskirtus bankroto (nemokumo) procesus, nes tuo atveju, jeigu teismas tenkins pareiškėjo skundą, tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti pareiškėjui padarytą turtinę žalą ir atkurti iki tol buvusią teisinę padėtį gali būti neįmanoma. Taigi pagal analogiją ir šioje byloje egzistuoja objektyvi aplinkybė dėl neįmanomumo tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti pareiškėjui padarytą turtinę žalą ir atkurti iki tol buvusią teisinę padėtį. Teismo išvada, kad ateityje bus galimybė priteisti žalą dėl AVNT atliktų neteisėtų veiksmų, neatspindi tikrovės, kadangi žalos atlyginimo klausimas galės būti sprendžiamas tik išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Įsakymo panaikinimo ir vėliau išnagrinėjus ieškinį dėl žalos atlyginimo, tačiau šie procesai užtruktų keletą metų.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog atskirajame skunde nurodytos aplinkybės patvirtina, kad teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Finansų ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

AVNT nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo atskirojo skundo 10 punkte išdėstytais argumentais, nes jie yra nepagrįsti. Skundžiamoje teismo nutartyje, priešingai, nei bando įrodyti pareiškėjas, nurodyta, jog pareiškėjo argumentų pagrįstumas bus vertinamas nagrinėjant bylą iš esmės. Teismas minėtoje nutartyje nepateikė išankstinės nuomonės dėl bylos baigties.

AVNT taip pat nesutinka su pareiškėjo atskirojo skundo 15 punkte nurodytais argumentais, kad pareiškėjas, prašydamas laikinai sustabdyti Įsakymo dalies vykdymą, nesiekia išspręsti bylos iš esmės ar išvengti pritaikytos poveikio priemonės. Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė argumentais, kurie yra skundo teisinis pagrindas, taip pat tuo, kad AVNT priėmus Įsakymą, pareiškėjas nebetenka teisės vykdyti nemokumo administratoriaus pareigų, tačiau (duomenys neskelbtini) nemokumo procese dar nėra paskirtas kitas nemokumo administratorius, o tokiais argumentais siekiama išspręsti bylą iš esmės ir išvengti pritaikytos poveikio priemonės.

AVNT nepritaria pareiškėjo atskirojo skundo 18-31 punktuose nurodytiems argumentams, nes pareiškėjas siekia paneigti suformuotą teismų praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, todėl teismas pagrįstai netaikė pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pareiškėjo atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą nutartį nepagrįsta ir neteisėta, jie, be kita ko, patvirtina pareiškėjo bandymą išvengti jam tenkančios pareigos įrodyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.

UAB „Lideres“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti.

UAB „Lideres“ sutinka su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, neturi pretenzijų pareiškėjui, kaip buvusiam UAB „Lideres“ darbuotojui, vykdžiusiam BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nemokumo procedūrą.

K. B. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti.

K. B. sutinka su pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, laikosi pozicijos, jog netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo buvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės verstis nemokumo administratoriaus veikla ir gauti iš šios veiklos pajamas.

K. B. pažymi, jog nagrinėjamu atveju susiklostė ydinga situacija, kai AVNT vienašališkai ir viršydama savo įgaliojimus nustatė tariamus pareiškėjo pažeidimus, vėliau, be jokio teismo leidimo / sprendimo, Įsakymu panaikino pareiškėjui teisę administruoti nemokumo procesus ir netaiko prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Dėl neteisėtų AVNT veiksmų, asmuo, kuriam nepagrįstai suvaržyta teisė verstis nemokumo administratoriaus veikla, nebegali dirbti, gauti pajamų bei ginti teisme savo galbūt pažeistas teises. K. B. nuomone, tik teismas turėtų ir galėtų iš asmens atimti teisę verstis atitinkama veikla, ribojant tokio asmens teisę į pajamas, bet ne AVNT.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 9 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas neįrodė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo nagrinėjamoje byloje, nepagrindė, jog tokios priemonės taikymas yra adekvatus siekiamam tikslui ir nepažeidžia proporcingumo principo, taip pat pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog būtent pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė padės išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, tvirtina, jog atskirajame skunde išdėstytos aplinkybės dėl skundo reikalavimo pagrįstumo ir galimos patirti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos bei jos atlyginimo ateityje, patvirtina, kad teismas nepagrįstai skundžiama nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl ši nutartis turi būti panaikinama.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą bei nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausiai pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-15-552/2022 ir kt.). Taigi procesiniame įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą; antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonėms – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-830-442/2017, 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-15-552/2022 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje skundžiama AVNT direktoriaus 2024 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. V4-117 dalimi pareiškėjui už nustatytus pažeidimus buvo paskirta JANĮ 136 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtinta poveikio priemonė – panaikinta teisė administruoti nemokumo procesus.

Pagal JANĮ 136 straipsnio 1 dalį priežiūros institucija, atlikdama nemokumo administratorių veiklos priežiūrą, nustačiusi šio įstatymo ir kitų nemokumo procesą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, išskyrus pažeidimus, susijusius su Nemokumo administratorių etikos kodekso laikymusi ir profesinės kvalifikacijos kėlimu, priima sprendimą dėl vieno arba kelių nurodymų ir (arba) poveikio priemonės skyrimo. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, jeigu nesilaikoma šiame įstatyme ir kituose nemokumo procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir (arba) nemokumo administratorius nevykdo nurodymų, nustatytų šio straipsnio 2 dalyje, priežiūros institucija, atsižvelgdama į šio įstatymo 137 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatas, nemokumo administratoriui gali skirti vieną iš šių poveikio priemonių: 1) įspėjimą; 2) teisės būti paskirtam nemokumo administratoriumi administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimą nuo 6 mėnesių iki 2 metų; 3) teisės administruoti nemokumo procesus panaikinimą.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia tuo, kad: pareiškėjo skundas yra prima facie pagrįstas; nesustabdžius Įsakymo dalies vykdymo ir teismui nusprendus šį Įsakymą panaikinti, atsirastų neatitaisoma žala pareiškėjui ir kitiems suinteresuotiems asmenims – pareiškėjo vykdomos procedūros bus perduotos kitiems nemokumo administratoriams (naujiems administratoriams reikės daug laiko susipažinti su nauja informacija ir dokumentais ir kt.); pareiškėjas negaus pajamų, kadangi nemokumo administravimas yra pagrindinė pareiškėjo veikla; analogiškoje byloje LVAT taikė prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pripažįsta pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo nutartį, nes pareiškėjas nenurodė išskirtinių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis arba kiti suinteresuoti subjektai patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą žalą (nuostolius). Pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos galimos kilti pasekmės yra orientuotos į ateitį ir tikėtinos, tačiau nepatvirtintos jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas. Pagal teismų praktiką, aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas materialines pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas arba sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017 ir kt.).

Pareiškėjo argumentą, kad jis negaus pajamų, paneigia aplinkybė, kad skundžiamą Įsakymo dalį pripažinus nepagrįsta, pareiškėjo patirta žala jam galėtų būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka (žr., pvz., LVAT 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-241-629/2021 ir kt.), o pareiškėjo nurodomi argumentai dėl konkrečios atsiradusios žalos, atsižvelgiant į galbūt negautas pajamas, galėtų būti dėstomi byloje dėl žalos atlyginimo. Pagal teismų praktiką, reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos sritį, atsirastų dideli nuostoliai, kurie žymiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad jam kyla reali finansinių sunkumų grėsmė, ir, kad nemokumo administravimas yra vienintelė pareiškėjo veikla, teismui nepateikė.

Dėl pareiškėjo argumento, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės bus pažeisti ne tik pareiškėjo, bet ir kitų suinteresuotų subjektų interesai, pažymėtina, jog aplinkybės, kad nemokumo administravimo procese gali kilti nepatogumų, šis procesas gali būti apsunkintas, be to, iš viešai prieinamų šaltinių nustačius, kad pareiškėjo administruotoje (duomenys neskelbtini) byloje 2025 m. sausio 24 d. buvo paskirtas naujas nemokumo administratorius – (duomenys neskelbtini) ir jo įgaliotas asmuo – A. R., nesudaro pagrindo vertinti, kad šiuo atveju yra (buvo) pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir / ar buvo (bus) pažeisti kitų suinteresuotų subjektų interesai, kadangi sklandų nemokumo administravimo procesą turėjo užtikrinti ir užtikrino juridinis nemokumo administratorius, t. y. bendrovė, kurioje dirbo pareiškėjas. Pareiškėjo argumentą, jog jis priėmus jam palankų teismo sprendimą, nebegalės grįžti vykdyti nemokumo administratoriaus pareigų, paneigia AVNT nuomonėje pateikti argumentai, kuriais AVNT patikino, jog susiklosčius nurodytai situacijai – pareiškėjas būtų gražintas į Nemokumo administratorių sąrašą ir jam būtų sudaryta galimybė vėl administruoti nemokių įmonių nemokumo procesus.

Dėl LVAT 2020 m. rugsėjo 2 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. eAS-598-502/2020, kuria, pareiškėjo vertinimu, turėtų būti remiamasi ir nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija pažymi, jog aptariamoje byloje buvo sprendžiama dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės (įsakymo, kuriuo buvo paskirta poveikio priemonė – teisės administruoti nemokumo procesus panaikinimas ir išbraukimas iš nemokumo administratorių sąrašo) taikymo juridiniam asmeniui. Šiuo atveju poveikio priemonė buvo paskirta fiziniam asmeniui, o ne bendrovei, kurios vienintelė veikla yra nemokumo administravimas, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo remtis LVAT 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-598-502/2020, pateiktais išaiškinimais nagrinėjamoje byloje, kadangi aptartos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi.

Pažymėtina, jog prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones panašaus pobūdžio bylose ir panašiomis aplinkybėmis buvo atmesti ir kitose LVAT išnagrinėtose bylose (žr., pvz., LVAT 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-15-552/2022, 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-307-463/2023 ir kt.), nuo kurių nėra pagrindo nagrinėjamu atveju nukrypti. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui ar kitiems suinteresuotiems subjektams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Šio vertinimo nekeičia ir atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas nebuvo iki šiol baustas už nemokumo procesų vykdymą ir jam nebuvo paskirtos nuobaudos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią nėra pagrindo keisti arba naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo V. P. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius