2016-06-14 Nr. AB-12449-3-61-3-02407-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-935-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02407-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovams Lietuvos mokslo tarybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos mokslo tarybos, dėl nutarimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos mokslo tarybos (toliau – ir Taryba, LMT, atsakovas) valdybos 2014 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 8V-73 (toliau – ir LMT valdybos nutarimas Nr. 8V-73) dalį kuria nutarta „grąžinti galimą etikos pažeidimą iš naujo nagrinėti Lietuvos mokslo tarybos Mokslinės veiklos etikos komisijai“; 2) įpareigoti Lietuvos mokslo tarybą nutraukti tyrimą pareiškėjo atžvilgiu; 3) priteisti 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Be to, pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas 2015 m. gegužės 18 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė teismui prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti, šioje byloje taikytinų norminių administracinių aktų teisėtumą:

1) Lietuvos mokslo tarybos 2012 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. VII-102 „Dėl Lietuvos mokslo tarybos mokslinės veiklos etikos principų patvirtinimo“ (toliau – ir Mokslinės veiklos etikos principai) atitikimą Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 13 straipsnio 2 daliai, 18 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 41 straipsnio 1 daliai ir 2 daliai, 6 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. XI-605 „Dėl Lietuvos mokslo tarybos nuostatų patvirtinimo“ 6 punktui;

2) Lietuvos mokslo tarybos 2012 m. gruodžio 17 d. nutarimo Nr. VII-126 „Dėl pranešimų, susijusių su tyrėjų mokslinės veiklos etikos pažeidimais, nagrinėjimo Lietuvos mokslo taryboje tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Pranešimų nagrinėjimo tvarkos aprašas) atitikimą Mokslo ir studijų įstatymo 13 straipsnio 2 daliai, 18 straipsnio 1 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 41 straipsnio 1 daliai ir 2 daliai, 6 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. XI-605 „Dėl Lietuvos mokslo tarybos nuostatų patvirtinimo“ 6 punktui;

3) Lietuvos mokslo tarybos pirmininko 2013 m. sausio 7 d. įsakymo Nr. V-7 „Dėl Lietuvos mokslo tarybos mokslinės veiklos etikos komisijos darbo reglamento“ (toliau – ir Etikos komisijos darbo reglamentas) atitikimą Mokslo ir studijų įstatymo 13 straipsnio 2 daliai, 18 straipsnio 1 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 41 straipsnio 1 daliai ir 2 daliai, 6 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. XI-605 „Dėl Lietuvos mokslo tarybos nuostatų patvirtinimo“ 6 punktui;

4) Lietuvos mokslo tarybos 2013 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. VIII-4 „Dėl Lietuvos mokslo tarybos mokslinės veikos etikos komisijos sudėties dalinio pakeitimo“ atitikimą Mokslo ir studijų įstatymo 13 straipsnio 2 daliai ir 3 daliai, 18 straipsnio 1 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 41 straipsnio 1 daliai ir 2 daliai, 6 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. XI-605 „Dėl Lietuvos mokslo tarybos nuostatų patvirtinimo“ 6 punktui;

5) Lietuvos mokslo tarybos pirmininko 2014 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. V-89 „Dėl apeliacijų, susijusių su Lietuvos mokslo tarybos mokslinės veiklos etikos komisijos priimtais sprendimais, nagrinėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Apeliacijų nagrinėjimo tvarkos aprašas)atitikimą Mokslo ir studijų įstatymo 13 straipsnio 2 daliai, 18 straipsnio 1 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 41 straipsnio 1 daliai ir 2 daliai, 6 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. XI-605 „Dėl Lietuvos mokslo tarybos nuostatų patvirtinimo“ 6 punktui.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad 2011 m. gavo LMT 2011 m. gegužės 9 d. protokolo Nr.07V-46 išrašą, kuriuo buvo informuotas apie pradėtą tyrimą dėl galimo akademinės etikos pažeidimo rengiant mokslinius straipsnius, tačiau toks tyrimas nebuvo pradėtas, pareiškėjas negavo jokios informacijos apie šio protokolinio sprendimo vykdymą. 2012 m. pareiškėjas kreipėsi į LMT dėl vykdomų mokslinių tyrimų finansavimo. LMT 2012 m. gegužės 25 d. raštu Nr.(07-K-02)-416 informavo, kad paraiška atmetama, tačiau nepareiškė jokių pretenzijų dėl galimų akademinės veiklos pažeidimų. LMT 2013 m. kovo 27 d. raštu Nr.(07-K-03)-324 vėl informavo pareiškėją, kad jo atžvilgiu pradedamas tyrimas dėl galimo akademinės veiklos pažeidimo. 2013 m. lapkričio 21 d. raštu Nr.4S-1844 LMT pasiūlė pateikti paaiškinimą, o 2014 m. vasario 3 d. Mokslo tarybos Mokslinės veiklos etikos komisija (toliau – ir Etikos komisija) priėmė sprendimą Nr. EK-S-2 (toliau – ir Etikos komisijos sprendimas Nr. EK-S-2), kuriuo pripažino Mokslinės veiklos etikos principų pažeidimą. Pareiškėjui pateikus apeliaciją buvo priimtas Lietuvos mokslo tarybos valdybos 2014 m. balandžio 7 d. nutarimas Nr.8V-73, kuriuo buvo nutarta panaikinti Etikos komisijos sprendimą Nr. EK-S-2 ir grąžinti galimą etikos pažeidimą iš naujo nagrinėti LMT Mokslinės veiklos etikos komisijai, nes: 1) užsienio eksperte dalyvavimas vertinat ir nagrinėjant galimą etikos pažeidimą sudarytų papildomas sąlygas padidinti pasitikėjimą Komisijos priimamais sprendimais; 2) siekiant visapusiškai įvertinti galimo etikos pažeidimo aplinkybes, tikslingą būtų išnagrinėti Komisijos sprendime Nr. EK-S-2 išvardytų straipsnių bendraautorių galimus etikos pažeidimus, kurių aplinkybės yra paminėtos skundo 6 punkte.

Pareiškėjo teigimu, LMT valdybos 2014 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 8V-73 dalis dėl grąžinimo galimą etikos pažeidimą iš naujo nagrinėti LMT Mokslinės veiklos etikos komisijai ir Lietuvos mokslo tarybos vykdomas jo atžvilgiu tyrimas dėl galimo akademinės etikos pažeidimo yra neteisėti, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ)) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintam įstatymų viršenybės principui ir 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintam nepiktnaudžiavimo valdžia principui.

Nei Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas (toliau – ir Mokslo ir studijų įstatymas, MSĮ), nei kitas Lietuvos Respublikos teisės aktas nesuteikia Lietuvos mokslo tarybai kompetencijos atlikti tyrimus ir priimti administracinius aktus dėl akademinės etikos pažeidimo bei, nustačius pažeidimo faktą, taikyti sankcijas asmens atžvilgiu. Lietuvos mokslo taryba yra valstybinis administravimo subjektas, kuriam įgaliojimai suteikti Mokslo ir studijų įstatymo 13 straipsniu. Šis įstatymas nustato Lietuvos mokslo tarybos, kaip valstybinės biudžetinės įstaigos, funkcijas ir tikslus, bei įgaliojimų ribas.

Minėtame įstatyme neužsimenama apie galimybę Lietuvos mokslo tarybai atlikti tyrimus akademinės etikos klausimais privačių asmenų atžvilgiu ir taikyti jiems sankcijas. Tokio pobūdžio tyrimai ir jų metu priimti sprendimai yra tiesiogiai sietini su asmens teisių apribojimais, todėl turi būti įtvirtinti įstatymu. Mokslo ir studijų įstatymas kompetenciją inicijuoti tyrimus akademinės etikos klausimais suteikia Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriui (MSĮ 18 str.). Todėl LMT valdybos Nutarimas Nr. 8V-73 grąžinti galimą etikos pažeidimą nagrinėti Etikos komisijai bei Tarybos atliekamas tyrimas prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsniui.

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija 2014 m. balandžio mėnesį pateikė Mokslo ir studijų įstatymo projektą, kuriame numatyta išplėsti Lietuvos mokslo tarybos kompetenciją 14 straipsnio 3 dalyje nustatant, kad „Lietuvos mokslo taryba vykdydama jai nustatytas funkcijas turi teisę sudaryti ekspertų komisijas, grupes, nagrinėjančias mokslinių tyrimų darbų programas, projektus, skundus ar inicijuotus tyrimus dėl akademinės etikos ir procedūrų galimų pažeidimų vykdant Lietuvos mokslo tarybos administruojamus projektus ir kitą Lietuvos mokslo tarybos veiklą, kitus dokumentus, patarti kitais Lietuvos mokslo tarybos pagal kompetenciją nagrinėjamais klausimais“.

Pareiškėjo manymu, Tarybos administraciniai aktai, kuriais vadovaujantis priimtas LMT valdybos Nutarimas Nr. 8V-73 yra neteisėti, nes priimti viršijant įstatymu apibrėžtą Lietuvos mokslo tarybos kompetenciją bei prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Teisės aktai, kuriais vadovaudamasi Taryba vykdo tyrimą dėl galimo mokslinės etikos pažeidimo, prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsniui, kuris nustato, kad akademinės etikos klausimai yra priskirtini Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriui, o poįstatyminiai teisės aktai negali sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis.

Išvadą, kad Taryba viršijo jai suteiktos kompetencijos ribas, patvirtina ir tai, kad Taryba bei jos primininkas priimdamas teisės aktus niekur nenurodė įstatymo konkretaus punkto, suteikiančio kompetenciją priimti teisės aktus akademinės etikos srityje. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie Tarybos valdybos posėdžio datą ir laiką, tokiu būdu buvo pažeista jo procesinė teisė teikti paaiškinimus, būti išklausytam. LMT valdybos Nutarime Nr. 8V-73 nenurodyta valdybos sudėtis, nagrinėjusi pareiškėjo pateiktą apeliaciją, todėl iš esmės pažeistas skaidrumo principas, kyla abejonių dėl valdybos narių nešališkumo.

Be to, nenurodyta šio administracinio akto apskundimo tvarka.

Pareiškėjas teigė, kad dėl neteisėtos Lietuvos mokslo tarybos veiklos, nesuderinamos su įstatymų viršenybės bei nepiktnaudžiavimo valdžia principais, jis patyrė neturtinę žalą, nes buvo pažeistos jo prigimtinės teisės (teisės į orumą, privatumą, greitą ir nešališką iškilusio klausimo nagrinėjimą), jis patyrė neigiamų vidinių išgyvenimų. Nuolatinis neteisėtas Tarybos kišimasis į pareiškėjo gyvenimą kėlė psichologinę įtampą, pareiškėjas prarado galimybę susikaupti ties jo vykdomais moksliniais tyrimais bei pedagogine veikla, dėl sukeltos nervinės įtampos jautėsi pavargęs, prasidėjo nemiga. Pareiškėją visus Tarybos pradėto tyrimo metus lydėjo nuolatinis nerimas ir neužtikrintumas dėl jo perspektyvos tęsti mokslinę karjerą, gauti iš jos pajamas, reikalingas išlaikyti šeimą (pareiškėjas augina du mažamečius vaikus). Tarybos neteisėti veiksmai užkirto pareiškėjui kelią dalyvauti Lietuvos mokslo tarybos skelbiamuose konkursuose finansavimui vykdomiems moksliniams tyrimams, nes pateikus paraišką iškildavo grėsmė, kad Taryba imsis papildomų neteisėtų veiksmų. Atsakovo neteisėtai vykdomas tyrimas padarė žalą pareiškėjo, kaip mokslininko, reputacijai, paskleidžiant realių faktų neatitinkančią žinią. Pareiškėjo teigimu, Tarybos jo atžvilgiu vykdomas tyrimas dėl etikos pažeidimo tęsiasi nuo 2011 m. Per šį laikotarpį Taryba nesugebėjo priimti sprendimo, pripažįstančio ar paneigiančio, kad pareiškėjas padarė / nepadarė akademinės etikos pažeidimą, dėl to pareiškėjas visus šiuos metus negalėjo įgyvendinti teisės į tinkamą teisminę gynybą, buvo pažeista jo teisė į greitą ir nešališką iškilusio klausimo nagrinėjimą, o tai lėmė pastoviai besitęsiančią nervinę įtampą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos mokslo taryba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 1–7) atsakovas paaiškino, kad LMT valdybos 2011 m. gegužės 9 d. protokolas Nr. 07V-46 su pareiškėju nesusijęs. Taryboje 2012 m. gruodžio 10 d. buvo gauta Lietuvos energijos instituto pateikta pagal 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių veiksmų programą, 3 prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas“ priemonę Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K „Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai (visuotinė dotacija)“ Paraiška dėl projekto finansavimo, identifikacinis Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-03-065 (toliau – ir Paraiška).

Su šia Paraiška buvo pateiktas Lietuvos energijos instituto 2012 m. gruodžio 10 d. sutikimas priimti Projektą vykdysiantį mokslinio tyrimo vadovą (pareiškėją) ir mokslinio tyrimo grupės narius Projekte numatytam laikotarpiui. 2013 m. kovo 17 d. kviestiniai užsienio ekspertai savo galutinėse apibendrinamosiose išvadose dėl Projekto naudos ir kokybės vertinimo nurodė, kad Projektas nefinansuotinas, taip pat atkreipė dėmesį į užfiksuotus Projekto duomenų dubliavimosi ar auto-plagiato atvejus. Apie tai pareiškėjas ir Lietuvos energijos institutas buvo informuoti Tarybos 2013 m. kovo 27 d. raštu Nr. (07-K-03)-324, kartu pranešant, kad dėl užsienio ekspertų pateiktų vertinimų dėl galbūt pažeistos etikos kreiptasi į Tarybos Mokslinės veiklos etikos komisiją.

Pareiškėjo skunde minimu Tarybos 2012 m. gegužės 25 d. raštu Nr. (07-K-02)-416 joks papildomas tyrimas dėl etikos pažeidimų nebuvo pradėtas, šiuo raštu pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad Projekto paraiška atmetama ir toliau nebevertinama. Taryba skundų iš pareiškėjo bei iš Lietuvos energetikos instituto dėl Projekto paraiškos atmetimo negavo. Pareiškėjas dėl galimai pažeistos etikos pirmą kartą buvo informuotas 2013 m. kovo 27 d. raštu Nr. (07-K-03)-324, todėl pareiškėjo argumentai, esą atsakovas galimus etikos pažeidimus įtarė 2011 metais, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovas teigė, kad LMT valdybos 2014 m. balandžio 7 d. nutarimas Nr. 8V-73 ne tik nepažeidžia pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, bet priešingai, – juos užtikrina. Pareiškėjas pasinaudojo Pranešimų nagrinėjimo tvarkos aprašo 20 punkte suteikta teise apskųsti Etikos komisijos sprendimą, 2014 m. kovo 17 d. pateikdamas Tarybai skundą dėl Etikos komisijos 2014 m. vasario 3 d. sprendimo. LMT valdyba Nutarimu Nr. 8V-73 minėtą Etikos komisijos sprendimą panaikino bei, atsižvelgdama į pareiškėjo skundo argumentus, kurie galėjo turėti įtakos teisingam Etikos komisijos sprendimui priimti, pavedė Etikos komisijai iš naujo nagrinėti etikos pažeidimą.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, esą Lietuvos mokslo tarybai nesuteikta kompetencija atlikti su etika susijusius tyrimus. Pažymėjo, kad ši teisė Mokslo ir studijų įstatymu nenustatyta, tačiau ji numatyta kitu teisės aktu - Lietuvos mokslo tarybos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. XI-625, kurie yra Lietuvos mokslo tarybos veiklos pagrindas kartu su Mokslo ir studijų įstatymo 13 straipsniu. Vienas iš Lietuvos mokslo tarybos uždavinių, nurodytų LMT nuostatų 5 punkte, dalyvauti įgyvendinant mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros (toliau – tyrimų ir plėtros) programinį konkursinį finansavimą (2 p.). Būtent šios LMT nuostatų 5 punkto 2 papunkčio normos įgalina Tarybą užtikrinti, kad minėtas finansavimas būtų skaidrus ir teisėtas. Lietuvos mokslo taryba nustato ir savo nutarimais ir (ar) pirmininko įsakymais tvirtina teisės aktus (aprašus), siekdama užtikinti pirmiau paminėtą skaidrų, lygiavertį ir teisingą finansavimą visiems į ją besikreipiantiems pareiškėjams. Į minėtų teisės aktų sąrašą (tiksliau, į jų reguliavimo sferą) patenka ir teisės aktai (ar atskirų teisės aktų nuostatos), kurie nustato atitinkamas sankcijas tiems pareiškėjams, kurie nevykdo ar netinkamai vykdo Lietuvos mokslo tarybos teisės aktus, susijusius su mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros programiniu konkursiniu finansavimu. Iš čia kyla Lietuvos mokslo tarybos teisė nagrinėti su mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros programiniu konkursiniu finansavimu susijusius etikos pažeidimus, nes ši funkcija nėra priskirta jokiam kitam subjektui. Taryba, įgyvendindama ir siekdama užtikrinti kuo sklandesnį mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros programinį konkursinį finansavimą, savo teisės aktais steigia (kuria) tam reikalingas komisijas, ekspertų grupes ir pan. Į šį sąrašą patenka ir Mokslinės veiklos etikos komisija (patvirtinta Lietuvos mokslo tarybos 2013 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. VIII-4).

Atsakovas akcentavo, kad būtent Lietuvos mokslo tarybai suteikta teisė spręsti (nagrinėti), ar jos išimtinai reguliuojamoje srityje, susijusioje su mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros programiniu konkursiniu finansavimu, buvo padaryti akademinės etikos pažeidimai. Atsakovas nesutiko su teiginiu, kad ši teisė pagal Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnį išimtinai priskirta Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriui. Atkreipė dėmesį į tai, kad nors Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. XI-1583 „Dėl Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos įsteigimo ir Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos nuostatų patvirtinimo“ buvo priimtas 2011 m. rugsėjo 15 d. (įsigaliojo 2011 m. rugsėjo 23 d.), realiai pirmasis akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius buvo paskirtas tik 2013 m. birželio 18 d. (2013 m. birželio 18 d.

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. XII-395). Taigi, net ir esant patvirtintiems Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos nuostatams ir Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybai, ji negalėjo pilnavertiškai funkcionuoti neturėdama vadovo, t. y. akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus. Be to, tiek Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnyje nurodytuose akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus priimamuose sprendimuose, tiek akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos nuostatuose (13 punktas) nėra nustatytos konkrečios akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus teisės priimti sprendimus Lietuvos mokslo tarybos reguliuojamoje srityje (sprendimus, susijusius su mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros programiniu konkursiniu finansavimu).

Aiškiai apibrėžto teisinio reguliavimo nebuvimą minėtoje mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros programinio konkursinio finansavimo srityje (išskyrus Lietuvos mokslo tarybos priimtus teisės aktus) įrodo ir tai, kad Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius tarnyba (po 2 mėnesių nuo kontrolieriaus patvirtinimo) kreipėsi į Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją, pateikdama Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnio pakeitimo ir papildymo 181, 182, 183 straipsniais įstatymo projektą, taip parodydama, kad minėta akademinės etikos sritis Lietuvos Respublikoje yra pakankamai nauja ir nesureguliuota (ne iki galo sureguliuota) teisės aktais.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai esą jam buvo padaryta neturtinė žala nepagrįsti ir atmestini. Pareiškėjo argumentas, kad Tarybos neva neteisėti veiksmai užkirto jam kelią dalyvauti Tarybos skelbiamuose konkursuose gauti finansavimui moksliniams tyrimams vykdyti, nepagrįstas, nes pareiškėjas su tais pačiais moksliniais straipsniais ne kartą kreipėsi į Lietuvos mokslo tarybą (2012 ir 2013 metais), o atmetus jo paraiškas, nebandė pasinaudoti tokių sprendimų apskundimo teise. Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius apie negalėjimą įgyvendinti teisės į tinkamą teisminę gynybą bei pažymėjo, jog nepasinaudojimas šia teise nereiškia, kad ji buvo apribota.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo D. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos mokslo tarybos kompetencijos atlikti tyrimus ir priimti administracinius aktus dėl akademinės etikos pažeidimo bei, nustačius pažeidimo faktą, taikyti asmeniui sankcijas.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas ir Lietuvos mokslo tarybos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. XI-625.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad Lietuvos mokslo taryboje 2012 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 2-1088-18 buvo gauta Lietuvos energijos instituto pateikta Paraiška dėl projekto finansavimo (identifikacijos Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-03-065) pagal 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių veiksmų programos 3 prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas“ priemonę VP1-3.1-ŠMM-07-K „Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai (visuotinė dotacija)“. Su minėta Paraiška buvo pateiktas Lietuvos energijos instituto 2012 m. gruodžio 10 d. sutikimas priimti Projektą vykdysiantį mokslinio tyrimo vadovą (pareiškėją D.

M.) ir mokslinio tyrimo grupės narius Projekte numatytam laikotarpiui. Lietuvos mokslo tarybos kviestiniai užsienio ekspertai savo 2013 m. kovo 17 d. galutinėse apibendrinamosiose išvadose dėl Projekto naudos ir kokybės vertinimo nurodė, kad Projektas yra nefinansuotinas, papildomai atkreipė dėmesį į užfiksuotus Projekto duomenų dubliavimosi ar autoplagiato atvejus. Apie tai atsakovo 2013 m. kovo 27 d. raštu Nr. (07-K-03)-324 buvo informuotas Lietuvos energetikos institutas bei pareiškėjas jiems pranešant, kad remiantis užsienio ekspertų pateiktais vertiniais dėl galimai pažeistos etikos kreiptasi į Lietuvos mokslo tarybos Mokslinės veiklos etikos komisiją.

LMT Mokslinės veiklos etikos komisija 2014 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą Nr. EK-S-2 (toliau – ir Etikos komisijos sprendimas Nr. EK-S-2), kuriuo nusprendė pripažinti mokslinės veiklos etikos principų pažeidimo faktus – kai kuriose nurodytose publikacijose, pateiktose Paraiškoje finansinei paramai gauti, juos iliustruojantys paveikslai (ar jų dalys) yra tie patys, kaip ir kituose dr. D. M. straipsniuose, tačiau prie jų nurodyti skirtingi eksperimentų parametrai ar rezultatai, taip pat kai kurie duomenys pateiktose publikacijose jau buvo publikuoti kitose dr. D.

M. publikacijose. Etikos komisija Sprendimu Nr. EK-S-2 taip pat pripažino, kad teikdamas Paraišką konkursiniam finansavimui ją pasirašęs projekto vadovas Lietuvos energetikos instituto Vandenilio energetikos technologijų centro vadovas dr. D. M., žinodamas, kad Paraiškoje teikiami moksliniai straipsniai yra nekorektiški (mokslinių tyrimų nesąžiningumas, mokslinių duomenų klastojimas ar nekokybiškas tyrimų duomenų pateikimas), tokiais savo veiksmais pažeidė Mokslinės veiklos etikos principų 1 punktą, nustatantį, kad tyrėjas vadovaujasi bendražmogiškomis moralės normomis, pagarbos žmogui, visuomenei ir valstybei, sąžiningumo, skaidrumo ir teisingumo normomis, šiame apraše išdėstytais ir kitais visuotinai pripažįstamais etiškos mokslinės veiklos principais.

Pareiškėjui pateikus apeliaciją, buvo priimtas LMT valdybos 2014 m. balandžio 7 d. nutarimas Nr. 8V-73. Valdyba nutarė LMT Mokslinės veiklos etikos komisijos 2014 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. EK-S-2 panaikinti ir grąžinti galimą etikos pažeidimą iš naujo nagrinėti Etikos komisijai, nes užsienio eksperto dalyvavimas vertinant ir nagrinėjant galimą etikos pažeidimą sudarytų papildomas sąlygas padidinti pasitikėjimą Etikos komisijos priimamais sprendimais; siekiant visapusiškai įvertinti galimo etikos pažeidimo aplinkybes, tikslinga būtų išnagrinėti Etikos komisijos Sprendime Nr. EK-S-2 išvardytų straipsnių bendraautorių galimus etikos pažeidimus.

Nesutikdamas su LMT valdybos Nutarimu Nr. 8V-73, pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pareiškėjas byloje teigė, kad atsakovas neturėjo kompetencijos atlikti tyrimą ir priimti administracinius aktus dėl akademinės etikos pažeidimo bei, nustačius pažeidimo faktą, taikyti sankcijas. Atsakovas teigė, kad aptariamas klausimas patenka į jo kompetenciją, nes kilo iš pažeidimo, padaryto rengiant paraišką finansinei paramai gauti.

Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 13 straipsnį, Lietuvos mokslo taryba yra valstybės biudžetinė įstaiga, kurią Vyriausybės teikimu steigia, jos nuostatus ir Vyriausybės siūlomus narius tvirtina Seimas. Lietuvos mokslo taryba yra atskaitinga Seimui ir Vyriausybei. Lietuvos mokslo tarybos vienasmenis valdymo organas yra Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas (1 d.). Lietuvos mokslo taryba yra Seimo ir Vyriausybės patarėja mokslo ir mokslininkų rengimo klausimais. Lietuvos mokslo taryba dalyvauja įgyvendinant mokslinių tyrimų, eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros ir kitas programas, programinį konkursinį mokslinių tyrimų, eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros darbų finansavimą ir organizuoja Lietuvoje vykdomos mokslinės veiklos vertinimą (2 d.). Pagrindiniai Lietuvos mokslo tarybos uždaviniai yra:

1) patarti Seimui ir Vyriausybei mokslo ir mokslininkų rengimo klausimais;

2) dalyvauti įgyvendinant mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros (toliau – tyrimų ir plėtros) programinį konkursinį finansavimą;

3) nustatyti mokslinės veiklos vertinimo kriterijus, organizuoti Lietuvoje vykdomos mokslinės veiklos vertinimą, nagrinėti ir teikti siūlymus dėl šios veiklos veiksmingumo ir atitikties valstybės reikmėms;

4) skatinti Lietuvos mokslo išteklių plėtrą, mokslo ir studijų institucijų veiklą, kelti mokslo prestižą (LMT nuostatų 5 punktas). Įgyvendindama šiuos uždavinius, Lietuvos mokslo taryba:

1) rengia, vertina ir teikia siūlymus valstybės valdžios institucijoms dėl mokslo ir studijų plėtros strategijos, tyrimų ir plėtros prioritetų, koordinuoja jų įgyvendinimą;

2) vertina Lietuvoje vykdomą mokslinę veiklą ir rengia siūlymus, kaip šią veiklą plėtoti, organizuoja išorinį valstybinių mokslinių tyrimų institutų veiklos vertinimą;

3) Vyriausybės nustatyta tvarka rengia ir teikia tvirtinti nacionalines mokslo bei tyrimų ir plėtros programas, jas įgyvendina;

4) dalyvauja rengiant ir įgyvendinant Europos Sąjungos struktūrinės paramos programas;

5) teikia finansinę paramą Tarybos ar mokslininkų iniciatyva vykdomiems moksliniams tyrimams ir kitai mokslinei veiklai;

6) teikia siūlymus ir išvadas Seimui ir Vyriausybei dėl mokslui ir studijoms skiriamų valstybės biudžeto asignavimų, tyrimų ir plėtros finansavimo tvarkos tobulinimo, programinio konkursinio finansavimo ir skirtų lėšų naudojimo veiksmingumo;

7) teikia siūlymus ir išvadas Seimui ir Vyriausybei dėl mokslo ir studijų infrastruktūros objektų funkcionavimo užtikrinimo, mokslo ir studijų institucijų eksperimentinės bazės stiprinimo, nacionalinių duomenų bazių plėtotės, naujų institucijų ir infrastruktūros objektų steigimo;

8) nustato mokslo darbuotojų, išskyrus mokslininkams stažuotojams taikomus reikalavimus, minimalius kvalifikacinius pareigybių reikalavimus;

9) teikia Vyriausybei teisės aktų, reglamentuojančių mokslo ir meno doktorantūrą, projektus;

10) nagrinėja mokslo ir studijų sistemą reglamentuojančius teisės aktus, jų projektus, tarptautinių sutarčių projektus ir teikia siūlymus dėl jų tobulinimo;

11) teikia apibendrintas motyvuotas išvadas dėl mokslo ir studijų institucijų ir mokslo darbuotojų siūlymų, kurie pagal kompetenciją priklauso Seimui, Vyriausybei ar ministerijoms;

12) remia Lietuvos studentų, dėstytojų, mokslininkų ir kitų tyrėjų organizacijų veiklą;

13) vykdo kitas teisės aktų nustatytas bei Seimo ir Vyriausybės pavestas funkcijas ir įpareigojimus (LMT nuostatų 6 punktas).

Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir Lietuvos mokslo tarybos kompetenciją, priėjo prie išvadų, kad byloje ginčas kilo iš pažeidimo, padaryto rengiant paraišką finansinei paramai gauti. LMT nuostatų 5 punkto 2 papunktyje įtvirtinta, kad Lietuvos mokslo taryba dalyvauja įgyvendinant mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros programinį konkursinį finansavimą. Teismas vertino, kad šią LMT nuostatų normą reikia aiškinti plačiai. Minėta nuostata įgalina Lietuvos mokslo tarybą užtikrinti, kad finansavimas būtų skaidrus ir teisėtas. Taryba nustato ir savo nutarimais ir (ar) pirmininko įsakymais tvirtina teisės aktus (aprašus), siekdama užtikinti skaidrų, lygiavertį ir teisingą finansavimą visiems į ją besikreipiantiems pareiškėjams. Į minėtų teisės aktų reguliavimo sferą patenka ir teisės aktai (ar atskirų teisės aktų nuostatos), kurie nustato atitinkamas sankcijas tiems pareiškėjams, kurie nevykdo ar netinkamai vykdo Lietuvos mokslo tarybos teisės aktus, susijusius su mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros programiniu konkursiniu finansavimu. Toks teisinis reguliavimas Tarybai suteikia teisę nagrinėti su mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros programiniu konkursiniu finansavimu susijusius etikos pažeidimus, nes jokiam kitam subjektui nėra numatyta ši funkcija.

Teismas pažymėjo, kad LMT valdybos Nutarimu Nr. 8V-73 sankcija pareiškėjui nėra paskirta, nes šiuo nutarimu nuspręsta Tarybos Mokslinės veiklos etikos komisijos 2014 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. EK-S-2 panaikinti ir grąžinti galimą etikos pažeidimą iš naujo nagrinėti Etikos komisijai, kadangi užsienio eksperto dalyvavimas vertinant ir nagrinėjant galimą etikos pažeidimą sudarytų papildomas sąlygas padidinti pasitikėjimą Etikos komisijos priimamai sprendimais. Jeigu būtų taikomos sankcijos – šios sankcijos apimtų pareiškėjo santykius su Lietuvos mokslo taryba mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros programinio konkursinio finansavimo apimtyje. Pareiškėjo argumentą, esą nei Mokslo ir studijų įstatymas, nei joks kitas Lietuvos Respublikos teisės aktas Lietuvos mokslo tarybai nesuteikia kompetencijos atlikti tyrimus ir priimti administracinius aktus dėl akademinės etikos pažeidimo bei, nustačius pažeidimo faktą, taikyti sankcijas asmens atžvilgiu, teismas atmetė kaip nepagrįstą

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų sistemine analize bei remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teismas konstatavo, kad skundžiama Lietuvos mokslo tarybos 2014 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 8V-73 dalis yra teisėta, todėl jos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Atmetęs pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Nutarimo Nr. 8V-73 panaikinimo, teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Lietuvos mokslo tarybą nutraukti pareiškėjo atžvilgiu vykdomą tyrimą.

Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti pagal įstatymus. Valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) pagal 6.271 straipsnį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą, nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė ir nėra jokio teisinio pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminių administracinių aktų, kurie turėtų būti taikomi šioje byloje, teisėtumo ištyrimo, pažymėdamas, kad jam nekyla abejonių pareiškėjo įvardytų teisės aktų atitikties įstatymams.

Nepatenkinęs pareiškėjo skundo, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, netenkino pareiškėjo prašymo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir apeliantas) elektroninių ryšių priemonėmis paduotame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas neteisingai taikė teisės normas. Pagal Mokslo ir studijų įstatymą akademinės etikos ir procedūrų pažeidimus nagrinėti turi teisę Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius. Teismo pateiktas LMT nuostatų (5.2 punkto) aiškinimas prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymui, nes šio įstatymo 13 straipsnis nesuteikia Lietuvos mokslo tarybai kompetencijos atlikti tyrimus dėl privačių asmenų akademinės etikos pažeidimų ir taikyti jiems sankcijas. Teismas neteisingai nurodė esą ginčas kilo dėl pažeidimo, padaryto rengiant paraišką, nes toks faktas nebuvo nustatytas ir galimo pažeidimo padarymo faktas nėra šios bylos ginčo objektas. Apeliantas pabrėžia, kad jis neginčija Tarybos teisės nustatyta tvarka priimti sprendimą finansuoti ar nefinansuoti pateiktą projektą, tačiau Taryba, priėmusi sprendimą nefinansuoti Projekto (Tarybos 2013 m. kovo 27 d. raštas Nr. (07-K-03)-324), viršydama kompetenciją pradėjo jo atžvilgiu atskirą su tuo nesusijusią procedūrą, kurios tikslas priimti individualų administracinį aktą dėl pareiškėjo atsakomybės. Pareiškėjui (apeliantui) pateikus skundą teismui, Tarybos Mokslinės etikos komisija 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. EK-S-3 nutraukė tyrimą ir rekomendavo Tarybai kreiptis į Akademinės etikos ir kontrolierių, tokiu būdu pati pripažindama, kad neturi kompetencijos atlikti tyrimų ar procedūrų, kurias vykdė. Nustatant Lietuvos mokslo tarybos įgaliojimų ribas būtina įvertinti Tarybos statusą ir sudarymo tvarką. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima viešojo administravimo subjektų pareiga veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose (pvz., LVAT 2006 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2006, 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I438-15/2007, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2012 m. gegužės 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I502-12/2012, publikuotas leidinyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 23, 2013 m. balandžio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.I146-10/2013).

2. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Lietuvos mokslo tarybos norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo (ABTĮ 111 straipsnio 2 dalis).

3. Apeliantas nesutinka, kad jis neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto. Apelianto teigimu, Taryba vykdė tyrimą ir priėmė individualius administracinius aktus jo atžvilgiu, viršydama jai įstatymu suteiktus įgalinimus, todėl visi Tarybos veiksmai atliekant tyrimą yra neteisėti. Taryba tyrimo metu reikalavo teikti paaiškinimus, kaltino apeliantą padarius atitinkamus etikos pažeidimus, tokiu būdu neteisėtai kėsinosi į jo privatų gyvenimą, orumą ir reputaciją. Šie neteisėti Tarybos veiksmai kėlė apeliantui nuolatinę įtampą, dėl ko sutriko jo miegas, atsirado nerimas dėl ateities perspektyvų profesinėje veiklos ir gaunamų pajamų, buvo pakenkta apelianto dalykinei reparacijai ir orumui. Apeliantas yra pateikęs į bylą dokumentus, kad augina mažamečius vaikus ir yra pagrindinis šeimos išlaikytojas, todėl profesinė veikla ir šios veiklos pajamos jam yra ypač svarbios siekiant užtikrinti šeimos gerovę. Nurodytų faktinių aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog ginčo atveju yra nustatytas neturtinės žalos padarymo faktas, atsakovui neteisėtai kišantis į jo privatų gyvenimą.

4. Atsiliepimą teismui bei įgaliojimą atstovauti teismo posėdyje pasirašė neturintis įgaliojimų asmuo – Lietuvos mokslo tarybos pirmininko pavaduotojas. Pagal LMT nuostatus tokie įgaliojimai yra suteikti tik Lietuvos mokslo tarybos pirmininkui.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos mokslo taryba su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą nepakeistą, nes šis sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos nesutikimo su pareiškėjo skundu motyvus:

1. Nesutinka su apelianto argumentu dėl esą nenustatyto pažeidimo bei pabrėžia, kad tiek Tarybos 2014 m. gegužės 28 d. raštu „Dėl dokumentų pateikimo“ pateiktame ekspertų išvadų vertinime, tiek teismo posėdžio metu Taryba pateikė įrodymus, patvirtinančius nustatytą duomenų plagijavimo atvejį (-us). Apeliantas šio nustatyto fakto neginčijo, todėl laikytina, kad jis sutiko su minėtais įrodymais.

2. Apeliantas, vartodamas akademinės etikos terminą, bando Tarybos kompetenciją neteisingai paneigti remdamasis Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostata.

3. Teismui pateiktą įgaliojimą pasirašė atitinkamus įgaliojimus turintis subjektas – Lietuvos mokslo tarybos pirmininko pavaduotojas, pagal Tarybos nuostatus turintis teisę tai daryti (LMT nuostatų 23 punktas).

Pareiškėjas D. M. 2016 m. sausio 29 d. raštu pareiškė, kad jis su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė, prašydamas panaikinti Lietuvos mokslo tarybos valdybos 2014 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 8V-73 dalį, kuria Taryba, panaikinusi Etikos komisijos 2014 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. EK-S-2, nutarė grąžinti galimą etikos pažeidimą iš naujo nagrinėti Lietuvos mokslo tarybos Mokslinės veiklos etikos komisijai, Be to, pareiškėjas prašė teismo įpareigoti atsakovą nutraukti tyrimą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos mokslo tarybos, 1 000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas pareiškėjo skundą atmetė, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, nepagrįstai netenkino prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Lietuvos mokslo tarybos norminių teisės aktų atitikties Mokslo ir studijų įstatymui ir kitiems aukštesnės galios teisės aktams.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nurodyta apimtimi, konstatuoja, kad šio individualaus ginčo atveju pirmiausia būtina pasisakyti dėl teisinio reguliavimo akademinės etikos pažeidimų nagrinėjimo srityje.

Mokslo ir studijų valstybinį reguliavimą, principus, finansavimą, mokslo ir studijų institucijų valdymą, šios veiklos organizavimą ir priežiūrą bei kitus su tuo susijusius klausimus reglamentuoja Mokslo ir studijų įstatymas. Lietuvos mokslo tarybos valdybai priimant pareiškėjo skundžiamą 2014 m. balandžio 7 d. nutarimą Nr.8V-73 galiojusios redakcijos Mokslo ir studijų įstatymo (bylai aktuali 2012 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. XI-1987 redakcija) 12 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinęs mokslo ir studijų politiką šiame įstatyme ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytą kompetenciją įgyvendina Vyriausybė, Švietimo ir mokslo ministerija ir kitos ministerijos, Lietuvos mokslo taryba, Valstybinis studijų fondas, Studijų kokybės vertinimo centras, akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius, Vyriausybės ir Švietimo ir mokslo ministerijos įgaliotos institucijos, taip pat kitos institucijos. Iš šioje įstatymo normoje išvardytų valstybinę mokslo ir studijų politiką formuojančių ir įgyvendinančių institucijų nagrinėjam ginčui yra aktuali Lietuvos mokslo tarybos bei akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius kompetencija.

Lietuvos mokslo tarybos sudarymo tvarką, jos uždavinius, kompetenciją nustato Mokslo ir studijų įstatymo 13 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos mokslo taryba yra valstybės biudžetinė įstaiga. Ją Vyriausybės teikimu steigia, jos nuostatus ir Vyriausybės siūlomus narius tvirtina Seimas. Lietuvos mokslo taryba yra atskaitinga Seimui ir Vyriausybei. Lietuvos mokslo tarybos vienasmenis valdymo organas yra Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas. Aptariamo straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos mokslo taryba yra Seimo ir Vyriausybės patarėja mokslo ir mokslininkų rengimo klausimais. Lietuvos mokslo taryba dalyvauja įgyvendinant mokslinių tyrimų, eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros ir kitas programas, programinį konkursinį mokslinių tyrimų, eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros darbų finansavimą ir organizuoja Lietuvoje vykdomos mokslinės veiklos vertinimą. Minėto straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad Lietuvos mokslo tarybą sudaro Lietuvos mokslo tarybos valdyba, Mokslo fondas ir du ekspertų komitetai: Humanitarinių ir socialinių mokslų komitetas ir Gamtos ir technikos mokslų komitetas.

Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. XI-625 patvirtintų Lietuvos mokslo tarybos nuostatų (bylai aktuali 2013 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. XII-179 redakcija) 5 ir 6 punktuose detalizuoti Mokslo ir studijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti Tarybos uždaviniai, nustatytos juos įgyvendinant Tarybos atliekamos funkcijos.

LMT nuostatų 7 punkte nustatyta, kad Taryba, įgyvendindama jai pavestus uždavinius ir atlikdama nustatytas funkcijas, turi teisę pagal kompetenciją: 1) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, viešųjų įstaigų, kitų įmonių, įstaigų ir organizacijų reikalingą informaciją, duomenis ir dokumentus; 2) pasitelkti kitų valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų atstovus ir specialistus sprendžiamoms problemoms nagrinėti; 3) kviesti nacionalinius ir užsienio ekspertus vertinti mokslinių tyrimų darbų programas, projektus, kitus dokumentus, patarti kitais Tarybos pagal kompetenciją nagrinėjamais klausimais; 4) teikti Seimui ir Vyriausybei teisės aktų tyrimų ir plėtros klausimais projektus; 5) atrinkti ir teikti Seimui akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus kandidatūrą Tarybos darbo reglamento nustatyta tvarka; 6) teikti ekspertines paslaugas viešiesiems ir privatiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir gauti už tai pajamas; 7) būti tarptautinių organizacijų narys ir sudaryti susitarimus su tarptautinėmis institucijomis, veikiančiomis su Tarybos veikla susijusiose srityse.

LMS nuostatų 9,10 punktuose detalizuojant Mokslo ir studijų įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą nustatyta, kad Tarybą sudaro Tarybos nariai, dirbantys valdyboje, Humanitarinių ir socialinių mokslų komitete ir Gamtos ir technikos mokslų komitete, taip pat valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys Mokslo fonde. Tarybos narių yra 29, juos Vyriausybės siūlymu tvirtina Seimas. LMS nuostatų 11 punkte nurodyta, kad valdyba yra kolegialus Tarybos veiklą koordinuojantis organas. Valdybą sudaro: Tarybos pirmininkas; Tarybos pirmininko pavaduotojas – Humanitarinių ir socialinių mokslų komiteto pirmininkas; Tarybos pirmininko pavaduotojas – Gamtos ir technikos mokslų komiteto pirmininkas; Tarybos mokslinis sekretorius; Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimu paskirtas narys; Ministro Pirmininko teikimu paskirtas narys; Švietimo ir mokslo ministerijos teikimu paskirtas narys; Finansų ministerijos teikimu paskirtas narys; Lietuvos mokslų akademijos teikimu paskirtas narys. LMS nuostatai nustato Tarybos pirmininko (vienasmenio Tarybos valdymo organo) kompetenciją (22 punktas), Tarybos posėdžiuose svarstytinus ir spręstinus klausimus (29 punktas), taip pat Valdybos kompetencija (30 punktas).

Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad Mokslo ir studijų įstatymas, kurio normas ginčui aktualioje srityje detalizuoja Seimo patvirtinti Lietuvos mokslo tarybos nuostatai, nėra suteikęs Lietuvos mokslo tarybai, jos valdymo organui (Tarybos pirmininkui) ar Lietuvos mokslo tarybos valdybai kompetencijos sudaryti kokius nors akademinės etikos kontrolės subjektus, atlikti tyrimus šioje srityje ir priimti sprendimus. Priešingai, Mokslo ir studijų įstatyme numatyta (MSĮ 12 straipsnio 2 dalis, 18 straipsnis) Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus institucija. Įstatymų leidėjas kompetenciją nagrinėti skundus ir inicijuoti tyrimus dėl akademinės etikos ir procedūrų pažeidimų suteikė valstybės pareigūnui - Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriui, kurį 5 metų kadencijai skiria Seimas Lietuvos mokslo tarybos teikimu (MSĮ 18 straipsnio 1,2 dalys). Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnio 12 dalyje nustatyta kokius sprendimus gali priimti Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius, išnagrinėję skundą arba atlikęs tyrimą. Seimo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. XI-1583 patvirtintų Lietuvos Respublikos Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos nuostatų (toliau – ir Kontrolieriaus tarnybos nuostatai) 12 punkte detalizuojant Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnio normas nustatyta, kad vienas iš Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus uždavinių – užtikrinti efektyvų ir konfidencialų akademinės etikos ir procedūrų pažeidimų tyrimą. Pagal aptariamų Nuostatų 13 punktą, Kontrolierius, vykdydamas jam pavestus uždavinius, be kita ko, nagrinėja pareiškėjų skundus ir savo iniciatyva atlieka tyrimus dėl fizinių ir juridinių asmenų veiksmų (veikimo ar neveikimo), kuriais pažeidžiama arba įtariama, kad gali būti pažeista, akademinė etika ar procedūros, pirmiausia akademinio sąžiningumo, akademinės laisvės, mokslo darbų vertinimo nešališkumo, lygių teisių dalyvauti konkursuose, etiškų tarpusavio santykių principai; taip pat skundus dėl mokslo i studijų institucijų vadovų ir padalinių administracijos vadovų piktnaudžiavimo akademinės etikos ir procedūrų srityje.

Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus pareigybė numatyta 2009 m. balandžio 30 d. redakcijos Švietimo ir mokslo įstatymu Nr. XI-242. Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius buvo paskirtas tik 2013 m. birželio 18 d. (Seimo 2013 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. XII-39). Tai patvirtina, kad iki nurodytos datos Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnio 12 straipsnio nuostatos negalėjo būti įgyvendinamos, nes nebuvo paskirtas šioje įstatymo normoje numatytas valstybės pareigūnas. Atsakovas atkreipė dėmesį į šią aplinkybę, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad ši situacija nereiškia, jog įstatyme numatytą Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius kompetenciją iki šio valstybės pareigūno paskyrimo galėjo perimti Mokslinės veiklos taryba ar jos pavedimu kitas subjektas (Etikos komisija ar Mokslinės veiklos tarybos valdyba). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos mokslo tarybos valdyba pareiškėjo skundžiamą 2014 m. balandžio 7 d. nutarimą Nr.8V-73 priėmė praėjus beveik metams po to, kai buvo paskirtas Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius.

Viešojoje teisėje galioja principas, nustatantis, kad viskas, kas tiesiai neleista įstatymo, yra uždrausta (pvz., LVAT nutartys administracinėse bylose A438-731/2010, A146-1917/2012, A520-2976/2012 ir kt.). Minėta, kad Mokslo ir švietimo įstatymas nesuteikė Lietuvos mokslo tarybai, jos valdymo organui (Tarybos pirmininkui) ar Lietuvos mokslo tarybos valdybai kompetencijos sudaryti kokius nors akademinės etikos kontrolės subjektus ir nagrinėti akademinės etikos bei procedūrų pažeidimus.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įstatymo sąvokas. Pagal 2009 m. balandžio 30 d. Mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 (bylai aktuali 2012 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. XI-1987 redakcija) 3 straipsnį vienas iš mokslo ir studijų principų - akademinės etikos principas (MSĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymų leidėjas Mokslo ir studijų įstatyme akademinės etikos sąvokos turinio nepateikė. Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime akcentuota, kad įstatymų leidėjas gali apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, tačiau iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu. Atsižvelgdama į minėtas įstatymo nuostatas bei Konstitucinio Teismo pateiktus išaiškinimus teisėjų kolegija pažymi, kad poįstatyminiuose norminiuose teisės aktuose turi būti vartojamos tos pačios sąvokos kaip ir įstatyme, kurį įgyvendinant priimtas atitinkamas poįstatyminis teisės aktas. Nors ginčui aktualios redakcijos Mokslo ir studijų įstatyme akademinės etikos sąvoka nepateikta, tačiau iš šio įsakymo turinio matyti, kad asmenų, kurie patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį, elgesio taisyklėms pagal atitinkamus kriterijus apibrėžti yra vartojama viena sąvoka – akademinė etika (MSĮ 3 str. 1 d. 2 p., 12 str. 2 d., 18 str.). Taigi, priešingai nė teigia atsakovas, kitų nė numatytos galiojančiame Mokslo ir studijų įstatyme, su šio įstatymo taikymu susijusių etikos principų ir sąvokų bei akademinės etikos pažeidimų tyrimo subjektų nustatymas poįstatyminiu teisės aktu, nebuvo galimas.

Pagal teisės aktų hierarchijos principą aukščiausią teisinę galią turintys norminiai teisės aktai yra įstatymai. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais. Poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu. Poįstatyminiuose aktuose gali būti tik detalizuojamos įstatymais nustatytos bendrojo pobūdžio taisyklės, reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (1994 m. sausio 19 d., 1995 m. spalio 26 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2009 m. birželio 22 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2013 m. lapkričio 6 d., 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas Lietuvos mokslo tarybos kompetenciją ginčui aktualiu aspektu vertino pažeisdamas teisės aktų hierarchijos principą, neatsižvelgė į bylai aktualias Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnio nuostatas, netinkamai taikė šio įstatymo 13 straipsnį, neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovas, viršydamas įstatymų leidėjo Mokslo ir studijų įstatymu suteiktą kompetenciją ėmė nagrinėti klausimus, kuriuos įstatymų leidėjas priskyrė Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus kompetencijai. Todėl, priešingai nė nustatė pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas materialinės ir procesinės teisės normas (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis), pareiškėjo ginčijamas Lietuvos mokslo tarybos valdybos 2014 m. balandžio 7 d. nutarimas Nr. 8V-73, kuriuo Taryba, panaikinusi Lietuvos mokslo tarybos Mokslinės veiklos etikos komisijos 2014 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. EK-S-2, nutarė grąžinti galimą etikos pažeidimą iš naujo nagrinėti Lietuvos mokslo tarybos Mokslinės veiklos etikos komisijai, yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, nes pagal įstatymų leidėjo suteiktą kompetenciją tyrimą dėl galimo akademinės etikos pažeidimo galėjo atlikti ir atitinkamą sprendimą priimti Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius.

Teisėjų kolegija iš Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos internetinėje svetainėje www.etika.gov.lt skelbiamų Kontrolieriaus sprendimų nustatė, kad pirmosios instancijos teismui priimant 2015 m. birželio 10 d. sprendimą buvo priimtas ir paskelbtas Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus 2015 m. vasario 20 d. sprendimas Nr. SP-3 „Dėl D. M. ir bendraautorių akademinės etikos principo mokslinėje veikloje pažeidimų“ (toliau – ir Kontrolieriaus 2015 m. vasario 20 d. sprendimas Nr. SP-3). Iš šio individualaus administracinio akto turinio matyti, kad Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius tyrimą dėl D. M. ir bendraautorių galimų mokslinės veiklos pažeidimų pradėjo vadovaudamasis Kontrolieriaus tarnybos nuostatų 13 punkto 1 papunkčiu, gavęs Lietuvos mokslų tarybos 2014 m. birželio 6 d. raštą dėl galimų akademinės etikos pažeidimų mokslinėje veikloje rengiant Projekto paraišką Nr.VP1-3.1-ŠMM-07-K-03-065, t.y. Kontrolierius tyrimą atliko tuo pačiu klausimu, kurį nagrinėti Lietuvos mokslo tarybos valdyba 2014 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 8V-73 buvo nepagrįstai perdavusi Lietuvos mokslo tarybos Mokslinės veiklos etikos komisijai, kuri 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. EK-S-3 tyrimą nutraukė, rekomenduodama Lietuvos mokslo tarybai kreiptis į Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierių.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad pareiškėjas Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus 2015 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. SP-3, kuriame (IV dalyje) Kontrolierius konstatavo akademinės etikos principo, įtvirtinto Mokslo ir studijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pažeidimą ir apie tai paskelbė, apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (teisminio proceso Nr.3-61-3-01776-2015-2) ir šis teisminis procesas nėra pasibaigęs. Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas yra ginčo kitoje administracinėje byloje dalykas, tačiau minėto individualaus administracinio akto priėmimo faktas šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje administracinėje byloje yra aktualus tuo aspektu, kad patvirtina, jog pareiškėjo (apelianto) galimai padaryto akademinės etikos pažeidimo tyrimo procedūra buvo pradėta ydingai (įstatymų leidėjo suteiktų įgaliojimų tirti akademinės etikos pažeidimus neturinčio subjekto) ir baigėsi tyrimo nutraukimu, nesukėlusiu pareiškėjui teisinių pasekmių, tačiau po to tyrimą dėl to paties galimo akademinės etikos pažeidimo atliko ir sprendimą šiuo klausimu priėmė kompetentingas subjektas - Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnį skundžiamas aktas (jo dalis) turi būti panaikinta, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (1 punktas); neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas (2 punktas); neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo priėmimą (3 punktas). Nustatęs bent vieną iš ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų aplinkybių, bylą nagrinėjantis teismas turi panaikinti skundžiamą aktą (jo dalį). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, palikdamas galioti pareiškėjo skundžiamą Lietuvos mokslo tarybos valdybos 2014 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr.8V-73 dalį, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis), priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, nes skundžiamas akto dalis yra neteisėta ir turi būti panaikinta taikant ABTĮ 89 straipsnio 2 punktą.

Kiekvienas ABTĮ 89 straipsnio 1-3 punktuose numatytas administracinio akto panaikinimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas įstatymu nustatytas procesinis pagrindas panaikinti skundžiamą aktą (jo dalį) kaip neteisėtą. Nustatęs, kad pareiškėjo skundžiamas administracinis aktas (jo dalis) turi būti panaikintas taikant kurį nors iš ABTĮ 89 straipsnyje numatytų pagrindų, teismas panaikina skundžiamą aktą (jo dalį) kaip neteisėtą vien šiuo procesiniu pagrindu, t.y. teismas tokiu atveju neturi nagrinėti ir pasisakyti dėl skundžiamo akto (jo dalies) teisėtumo kitais aspektais, kuriuos pareiškėjas galbūt nurodo savo skunde teismui. Nustačiusi, kad pareiškėjo skundžiama Lietuvos mokslo tarybos valdybos 2014 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr.8V-73 dalis turi būti panaikintas kaip neteisėta taikant ABTĮ 89 straipsnio 2 punktą, teisėjų kolegija nepasisako kitais aspektais, kuriuos pareiškėjas (apeliantas) ir atsakovas nurodo savo procesiniuose dokumentuose apeliacinės instancijos teismui, be kita ko, pabrėždama, kad šioje administracinėje byloje apskritai negali būti pasisakyta tuo aspektu, ar pareiškėjas (apeliantas) pažeidė akademinę etiką, nes tai nėra administracinio ginčo pagal pareiškėjo 2014 m. balandžio 27 d. skundą, dalykas. Minėta, kad pareiškėjas yra inicijavęs teisminį procesą Nr.3-61-3-01776-2015-2, kuriame ginčo dalykas yra Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus 2015 m. vasario 20 d. sprendimas Nr. SP-3 „Dėl D. M. ir bendraautorių akademinės etikos principo mokslinėje veikloje pažeidimų“.

Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą Lietuvos mokslo tarymą teisėjų kolegija pažymi, kad pagal pateiktus įrodymus šis tyrimas buvo nutrauktas Lietuvos mokslo tarybos Mokslinės veiklos etikos komisijos 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. EK-S-3, t.y. šiuo aspektu ginčo byloje nebeliko.

Pareiškėjas pat prašė priteisti 1 000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, kadangi, kaip minėta pirmiau, įstatymų leidėjas ginčui aktualios redakcijos Mokslo ir studijų įstatymu atlikti tyrimus dėl akademinės etikos ir procedūrų pažeidimo ir priimti sprendimus šiais klausimais kompetenciją suteikė Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriui, o Lietuvos mokslo tarybai, jos valdymo organui (Tarybos pirmininkui) ar Lietuvos mokslo tarybos valdybai nebuvo suteikti įgaliojimai atlikti tyrimus dėl akademinės etikos pažeidimu, o pareiškėjo atžvilgiu toks tyrimas buvo atliekamas, po to nutrauktas kreipiantis dėl tokio tyrimo atlikimo į Kontrolierių.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, CK 6.250 straipsnio prasme būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu, o dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keliais išvardytais elementais, gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitas aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2305/2011, 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2265/2011, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006, 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007 ir kt.).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka prieiti prie išvadų, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14– 653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14) ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau tokią bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Žalos atsiradimo faktą, susietą priežastiniu ryšiu su atitinkamais valdžios institucijos neteisėtais veiksmais, turi įrodyti pareiškėjas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas (apeliantas) teigia, kad neturtinė žala pasireiškė tuo, jog atsakovo neteisėti veiksmai (tyrimas) kėlė jam nuolatinę įtampą, dėl to sutriko miegas, atsirado nerimas dėl ateities perspektyvų profesinėje veiklos ir gaunamų pajamų šeimai išlaikyti, buvo pakenkta apelianto dalykinei reputacijai ir orumui, atsakovas neteisėtai kišosi į jo privatų gyvenimą.

Iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų ir bylos proceso dalyvių paaiškinimų nustatyta, kad Lietuvos mokslo taryba inicijavo tyrimą dėl pareiškėjo (apelianto) galimai padaryto akademinės etikos mokslinėje veikloje pažeidimo, atsižvelgdama į užsienio ekspertų ekspertinio vertinimo 2013 m. kovo 17 d. ataskaitą, susijusią su Lietuvos energetikos instituto 2012 m. gruodžio 12 d. paraiška dėl projekto finansavimo pagal 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių veiksmų programos 3 prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas“ priemonę VP1-3.1-ŠMM-07-K „Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai (visuotinė dotacija)“. Su šia Paraiška Lietuvos mokslo tarybai buvo pateiktas Lietuvos energijos instituto 2012 m. gruodžio 10 d. sutikimas priimti pareiškėją (apeliantą) mokslinio tyrimo vadovu, taip pat mokslinio tyrimo grupės narius, Projekte numatytam laikotarpiui. Ekspertinio vertinimo 2013 m. kovo 17 d. ataskaitoje, kuri buvo nepalanki Lietuvos energetikos institutui ir pareiškėjui (apeliantui) ir lėmė Lietuvos mokslo tarybos sprendimą dėl Projekto paraiškos atmetimo, be kita ko, buvo atkreiptas dėmesys į D. M. ir bendraautorių mokslo publikacijų kokybę.

Nors pareiškėjas (apeliantas) teigia, kad neturtinę žalą, kuri pasireiškė jo nurodytais būdais, jis patyrė būtent dėl atsakovo inicijuoto neteisėto tyrimo, tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėją tuo pačiu metu veikė ir kiti jam nepalankūs veiksniai, kurių teisėtumas nekvestionuojamas, t.y. Lietuvos mokslo tarybos sprendimas atmesti Projekto paraišką, taip pat pareiškėjui (apeliantui) nepalanki ekspertinio vertinimo 2013 m. kovo 17 d. ataskaita, į kurią atsižvelgdamas atsakovas inicijavo tyrimą dėl pareiškėjo galimai padaryto akademinės etikos pažeidimo. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo ir realių galimybių atriboti šių neigiamų veiksnių visumos įtaką pareiškėjui nuo atsakovo inicijuoto ne pagal kompetenciją tyrimo dėl galimo akademinės etikos pažeidimo neigiamos įtakos ir prieiti prie išvadų, kad pareiškėjui nuolatinę nervinę įtampą, nemigą, nerimą dėl ateities perspektyvų profesinėje veiklos ir pajamų šeimai išlaikyti gavimo kėlė vien tik atsakovo inicijuotas ne pagal kompetenciją tyrimas bei šioje byloje ginčijama Lietuvos mokslo tarybos valdybos 2014 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 8V-73 dalis (neteisėti veiksmai). Pareiškėjas negalėjo dalyvauti Projekte pagal minėtą Lietuvos energijos instituto paraišką ir gauti iš šios veiklos pajamų ne dėl šioje byloje nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų, o dėl Lietuvos mokslo tarybos sprendimo atmesti Projekto paraišką, kurio suinteresuotina asmenys, tarp jų pareiškėjas (apeliantas), neginčijo.

Byloje nėra duomenų, kad dėl ginčui aktualaus atsakovo inicijuoto ne pagal kompetenciją tyrimo dėl galimo akademinės etikos pažeidimo pareiškėjui kilo kitos jo nurodytos pasekmės, kurios CK 6.250 straipsnio prasme galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala, t.y. kad buvo realiai pakenkta jo dalykinei reputacijai ir orumui, privačiam gyvenimui. Šie pareiškėjo teiginiai deklaratyvūs, nepagrįsti konkrečiais duomenimis apie tokių pasekmių, kurios priežastiniu ryšiu būtų susiję su minėtu tyrimu, atsiradimą. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka išvardyti neturtinės žalos galimas išraiškas, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti traktuojamos kaip neturtinė žala, o būtina pagrįsti argumentais, susietais su atitinkamumais realiai egzistavusiais (egzistuojančiais) faktais, taip pat galimais įrodymais (ABTĮ 57 straipsnis). Minėta, kad dėl pareiškėjo (apelianto) galimai padaryto akademinės etikos pažeidimo tyrimo procedūra buvo pradėta ydingai, tačiau šį pažeidimą pašalino pats atsakovas, pirmiausia panaikindamas Etikos komisijos 2014 m. vasario 3 d. sprendimą, po to (2014 m. gegužės 19 d.) Etikos komisija nutraukė tyrimą, kuris nors ir nesukėlė pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių, tačiau neatitiko Mokslo ir studijų įstatymo 13 ir 18 straipsniuose nustatytos kompetencijos. Tai, kad atsakovas, nutraukęs ydingai pradėtą tyrimą kreipėsi dėl tyrimo atlikimo į Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierių (kompetentingą subjektą), negali būti traktuojama kaip atsakovo neteisėtas veiksmas.

Nėra pagrindo nesutikti su apelianto argumentais, kad įgaliojimų neturinčio subjekto atliekamas tyrimas dėl galimo akademinės etikos pažeidimo sukėlė jam atitinkamų neigiamų išgyvenimų, tačiau pareiškėjas byloje neįrodė, kad jie buvo tokio laipsnio ir intensyvumo, kad viršijo socialinėje aplinkoje įvairioms gyvenimiškoms situacijoms objektyviai kylančių neigiamų išgyvenimų ribas, ir kad pareiškėjui realiai sukėlė atitinkamas (konkrečiai apibrėžtas) pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti traktuojamos kaip neturtinė žala. Tuo labiau, kad, kaip buvo minėta, pareiškėją tuo pačiu metu veikė ir kiti jam nepalankūs tarpusavyje susiję veiksniai, kurie byloje negali būti traktuojami kaip atsakovo atstovo neteisėti veiksmai.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas byloje neįrodė, kad jis patyrė neturtinę žalą, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su šioje byloje nustatytais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nėra pagrindo.

Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies pakeičiant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą ir panaikinant Lietuvos mokslo tarybos valdybos 2014 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 8V-73 dalį dėl galimo etikos pažeidimo grąžinimo iš naujo nagrinėti Lietuvos mokslo tarybos Mokslinės veiklos etikos komisijai. Likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo D. M. skundą patenkinti iš dalies. Lietuvos mokslo tarybos valdybos 2014 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 8V-73 dalį, kuria nutarta grąžinti galimą etikos pažeidimą iš naujo nagrinėti Lietuvos mokslo tarybos Mokslinės veiklos etikos komisijai, panaikinti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė