2022-11-30 Nr. AB-29129-3-62-3-01719-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4032-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01719-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas N. N. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas, Migracijos departamentas) 2022 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 22S90814 (toliau – ir Skundžiamas sprendimas), ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Jis negali grįžti į kilmės valstybę, nes žmonos brolis A. H. 2021 m. pradėjo jam grasinti telefoniniais skambučiais, kad jam grįžus į (duomenys neskelbtini), jis gali būti vėl įkalintas arba nužudytas dėl sulaužytų tradicinių normų. Žmonos brolis yra tyrimų centro prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) vadovas, todėl net persikėlus (duomenys neskelbtini) į kitą vietovę, jam jį surasti nebūtų sudėtinga. Tradicinės normos, kurių sulaužymu jis yra kaltinamas – santuokos sudarymas su kitos religijos (ne Islamo) atstove.

2.2. Pareiškėjas nesutiko su skundžiamu Sprendimu, vertino jį kaip nepagrįstą ir neišsamų. Manė, kad jo pasakojimas yra patikimas įrodymas, o tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia prielaidą, jog dėl jo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, t. y. jis tinkamai pagrindė savo prašymą suteikti prieglobstį ir jo deklaruojama „baimė“ grįžti yra visiškai pagrįsta. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

3. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, bei pateikė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informavo, kad neturi duomenų, jog pareiškėjo buvimas (gyvenimas) keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

3.2. Departamentas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Priimant Sprendimą buvo konstatuota, jog pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, pagrindžiančių savo istoriją, pareiškėjas nepateikė. Tyrimo metu išsamiai bei visapusiškai įvertintas pareiškėjo individualus pasakojimas jo kilmės valstybės kontekste bei nenustatyta, kad jam kilmės valstybėje gresia realaus ir individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų; nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad jam kilmės valstybėje grėstų kankinimai, mirties bausmė ar beatodairiškas smurtas, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

3.3. Pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvas – baimė būti sulaikytam arba nužudytam dėl tradicinių normų sulaužymo, nes jis kaltinamas santuokos sudarymu su kitos religijos atstove, kurį jis grindė 2021 m. telefoniniais grasinimais iš savo žmonos (su kuria yra vis dar susituokęs) brolio A. H., taip pat nurodė, kad žmonos brolis dirba tyrimų centro prie VKD vadovu. Dėl jo užimamų pareigų pareiškėjas yra įsitikinęs, kad net ir persikėlus į kitą (duomenys neskelbtini) vietovę, jis lengvai būtų surastas.

3.4. Pagal surinktą kilmės šalies informaciją, (duomenys neskelbtini) VKD turi kelias dešimtis atskirų departamentų, tačiau tyrimo metu nenustatyta, kad kuriam nors iš šios institucijos skyrių ar pavaldžių institucijų vadovautų pareiškėjo nurodytas A. H.. Nepavyko rasti informacijos, kad asmenys su tokiu pačiu ar panašaus sąskambio vardu užimtų aukštas pareigas (duomenys neskelbtini), nors tokia informacija apie aukšto rango pareigūną, tikėtina, būtų prieinama viešai. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo pasakojimą apie žmonos brolio ai užimamas pareigas, ar įrodymų apie iš žmonos brolio gaunamus grasinimus. Tyrimo metu surinkta kilmės šalies informacija taip pat nepatvirtina pareiškėjo pasakojimo dėl A. H. užimamų pareigų. Atsižvelgus į tai, konstatuota, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės (apie žmonos brolio užimamas pareigas) nelaikytinos nustatytais faktais.

3.5. Tyrimo metu taip pat buvo įvertinta kilmės valstybės informacija apie „tradicinių normų“ sulaužymo aplinkybes ir pasekmes, bei nustatyta, kad musulmonai (duomenys neskelbtini) vesti moteris, kurios yra kito tikėjimo, gali nevaržomai, tačiau to paties neturėtų daryti musulmonės (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nebuvo rasti šaltiniai, kad (duomenys neskelbtini) įstatymų arba tradicijų forma draudžiamos santuokos tarp skirtingo tikėjimo atstovų. Be to, nustatyta, kad pareiškėjas oficialiai vis dar yra vedęs (duomenys neskelbtini) pilietę S. N., o dėl ateities su lietuve nėra užtikrintas. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo kaltinamas santykių užmezgimu su kito tikėjimo moterimi. Pareiškėjo pateiktos dokumentų kopijos (santuokos ir vaikų gimimo liudijimai) pagrindžia faktą, kad jis turi šeimą (duomenys neskelbtini). Lietuvos vidaus reikalų centrinės duomenų bazės turimais duomenimis taip pat yra patvirtinama, kad pareiškėjas yra dviejų vaikų, gimusių Lietuvoje, tėvas, t. y. ši informacija patvirtina faktą, kad pareiškėjas yra sukūręs šeimą ir Lietuvoje.

3.6. Šeimos sukūrimas savaime nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui kilmės šalyje gresia persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl tyrimo metu buvo vertinamas priežastinis ryšys tarp žmonos brolio tariamų grasinimų ir pareiškėjo antros šeimos sukūrimo Lietuvoje. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog pareiškėjo žmonos brolis užima minėtas pareigas ar kad žmonos brolis grasina pareiškėjui, taip pat nenustatyta, kad tariami žodiniai grasinimai gali persikelti į faktinius žmonos brolio veiksmus, ar kad (duomenys neskelbtini) asmenys, įsitraukę į nevedybinius santykius, negalėtų pasinaudoti šalies garantuojama apsauga.

3.7. Deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, kad Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino: panaikinti Migracijos departamento 2022 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 22S90814 ir įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

5. Teismas iš byloje esančios medžiagos nustatė tokias aplinkybes:

5.1. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvoje suteikimo. Prašymą suteikti jam tarptautinę apsaugą grindė tuo, kad 2021 m. sulaukė grasinimų nuo žmonos brolio A. H., pastarajam sužinojus apie jo sukurtą antrą šeimą Lietuvoje. Nurodė, kad 2004 m. atvyko į Lietuvą ir užmezgė draugystę su Lietuvos piliete S. T., 2011 m. jiems gimė dvynukai: K. T. ir K. T.. Jie šiuo metu vis dar palaiko santykius. Siekdamas pagrįsti savo pasakojimą, pareiškėjas pateikė 1998 m. lapkričio 20 d. santuokos liudijimo su S. N. kopiją bei šioje santuokoje gimusių vaikų gimimo liudijimų kopijas. Kitų dokumentinių įrodymų, pagrindžiančių jo pasakojimą, pareiškėjas nepateikė.

5.2. Pareiškėjas apklausos, įvykusios 2022 m. birželio 16 d., metu taip pat nurodė, jog Lietuvoje turi šeimą, su lietuve (duomenys neskelbtini) draugystė prasidėjo 2006 m. gruodžio 31 d., o 2011 m. jie susilaukė dviejų vaikų. Šiuo metu jie su (duomenys neskelbtini) palaiko ryšius.

6. Teismas byloje vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1–3 dalių, 88 straipsnio, Konvencijos 1 straipsnio A dalies, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punkto nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas tiek teikdamas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje, tiek apklausos metu teigė, kad atvykus į Lietuvą užmezgė draugystę su Lietuvos piliete S. T., 2011 m. jiems gimė dvynukai: K. T. ir K. T.; šiuo metu jie vis dar palaiko santykius, tačiau tiek pareiškėjui, tiek atsakovo atstovui teismo posėdžio metu vienareikšmiškai nenurodžius, kas minėtų vaikų gimimo liudijime nurodytas tėvu, bei nesant byloje atlikto tyrimo medžiagos, kurioje būtų minėtų vaikų gimimo liudijimai, teismas negalėjo įvertinti, ar pareiškėjo vaikų, gyvenančių Lietuvoje, aplinkybės tikrumas tyrimo metu buvo vertinamas, todėl konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas neįvertinus ir neištyrus visų pareiškėjo prašymo nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, jis grindžiamas abstraktaus pobūdžio argumentais, nepateikiant detalesnio pareiškėjo nurodytų individualių aplinkybių vertinimo.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, taip pat yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų, t. y., priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes.

9. Teismas konstatavo, kad Departamento Sprendimas, neatlikus išsamaus aplinkybių tyrimo ir įrodymų vertinimo, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas, o Departamentas įpareigotinas iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą, įvertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir duomenis dėl Lietuvoje gyvenančių jo nepilnamečių vaikų.

III. 10. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

11. Atsakovas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

11.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvardijo vienintelį Migracijos departamento sprendimo trūkumą, t. y. konstatavo, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimo medžiagoje nėra patikimų duomenų dėl pareiškėjo vaikų, gyvenančių Lietuvoje. Tokie teismo motyvai neatitinka ne tik faktinių bylos aplinkybių, bet ir pabėgėlių teisės principų.

11.2. Nagrinėjamu atveju buvo vertinamas pareiškėjo pasakojimas, kad jam grasino jo svainis A. H., kuris, pareiškėjo teigimu, dirba VKD vadovu. Visgi, tyrimo metu surinkta kilmės šalies informacija nepatvirtino pareiškėjo pasakojimo dėl A. H. užimamų pareigų, kadangi tokio dirbančio asmens nebuvo rasta nei pareiškėjo nurodytoje institucijoje, nei jokiose giminingose (duomenys neskelbtini) įstaigose. Taip pat nebuvo nustatyta, kad žmonos brolis grasina pareiškėjui ar kad tariami žodiniai grasinimai gali peraugti į faktinius veiksmus, kurie savo pobūdžiu galėtų būti laikomi persekiojimu. Pareiškėjas galų gale, pats patvirtino, kad pasikeitęs telefono numerį jokių grasinimų nėra sulaukęs. Tyrimo metu taip pat nenustatyta, jog (duomenys neskelbtini) asmenys, įsitraukę į nevedybinius santykius, negalėtų pasinaudoti šalies garantuojama apsauga ar valstybė jų negintų dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių.

11.3. Migracijos departamentas tinkamai, išsamiai ir individualiai ištyrė pareiškėjo situaciją, įvertino visas jo nurodytas aplinkybes, išanalizavo jų tikėtinumą atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją, tačiau nenustatė, kad pareiškėjo „baimė“ patirti persekiojimą kilmės valstybėje yra pagrįsta. Pirmos instancijos teismas visiškai nevertino Migracijos departamento atlikto tyrimo pagrįstumo, t. y. nevertino ar buvo tinkamai ar netinkamai nustatyti ir įvertinti esminiai prieglobsčio prašymo nagrinėjimo faktai, kurių pagrindu ir yra nustatomas pareiškėjo atitikimas Įstatymo 86 ir 87 straipsnio nuostatoms.

11.4. Atsakovo teigimu, aplinkybė, ar pareiškėjas iš tiesų yra dviejų Lietuvos Respublikos piliečių (Lietuvoje gimusių ir Lietuvoje augančių) nepilnamečių vaikų tėvu, nėra nei esminė, nei svarbi pagal savo pobūdį, kadangi ja negalima nei paneigti, nei įrodyti pareiškėjui kylančios grėsmės kilmės valstybėje, kas yra prieglobsčio prašymo tyrimo objektas, kadangi tyrimo metu yra vertinamos pareiškėjui kylančios grėsmės kilmės valstybėje, ir nėra jokio priežastinio ryšio tarp jo Lietuvoje gimusių vaikų ir tariamų grasinimų iš svainio A. H.. Be to, ginčo dėl šios aplinkybės tarp pareiškėjo ir atsakovo nekilo, ši aplinkybė (kad pareiškėjas yra dviejų nepilnamečių Lietuvoje gyvenančių vaikų tėvas) buvo įvertinta priimant Sprendimą, ir atlikus perspektyvinę pareiškėjui galinčią kilti riziką dėl to, nenustatyta, kad jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje yra pagrįsta. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas teismo posėdžio metu vienareikšmiškai nenurodė, kas minėtų vaikų gimimo liudijime nurodytas tėvu, nes teisėjų kolegijai teismo posėdžio metu nekilo jokių klausimų dėl pareiškėjo šeimyninių aplinkybių ir jokio patikslinančio klausimo dėl jo tėvystės nebuvo užduota nei pačiam pareiškėjui, nei, tuo labiau, ir Migracijos departamento atstovui.

11.5. Atsakovas pažymi, jog net ir nesant pareiškėjo pateiktų minėtų vaikų gimimo liudijimų, Lietuvos vidaus reikalų centrinės duomenų bazės turimais duomenimis yra patvirtinta, kad prieglobsčio prašytojas yra dviejų vaikų, gimusių Lietuvoje, tėvas, t. y. ši informacija patvirtina faktą, kad N. N. yra sukūręs šeimą ir Lietuvoje. Migracijos departamento valstybės tarnautojas tyrimo metu išvadas apie pareiškėjo giminystės ryšius su Lietuvoje esančiais nepilnamečiais vaikais padarė remdamasis būtent Gyventojų registro duomenimis, kurie atvaizduojami Lietuvos vidaus reikalų centrinėje informacinėje sistemoje. Migracijos departamentas ten esančių duomenų apie pareiškėją bei jo giminystės ryšius su nepilnamečiais vaikais Lietuvos piliečiais nekvestionuoja, kadangi jie yra įvesti kitų institucijų pagal jų kompetenciją ir pateiktus dokumentus ir laikomi kitų institucijų nustatytais faktais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 15 straipsnio 5 dalimi, Registro duomenys ir informacija laikomi teisingais tol, kol jie nenuginčyti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo abejoti šių duomenų tikrumu, o teismo reikalavimas pateikti vaikų gimimo liudijimus yra ne tik akivaizdžiai nepagrįstas ir neturintis įtakos Migracijos departamento sprendimo teisėtumui, bet ir prieštaraujantis galiojančių teisės aktų nuostatoms.

11.6. Pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl Migracijos departamento atlikto tyrimo esmės, neįvertino esminių aplinkybių pareiškėjo prieglobsčio prašymo kontekste, o skundžiamame sprendime akcentavo tik vieną jokios įtakos tyrimui neturinčią aplinkybę.

11.7. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šios pareigos nesilaikė, dėl ko priėmė neteisėtą ir bylos medžiaga nepagrįstą sprendimą, nepagrįstai nelaikė nustatytu faktu pareiškėjo tėvystę, kurią nustatytu faktu pripažino kompetentingos institucijos ir tai įrašė oficialiuose šalies registruose. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus, sprendimą grįsdamas hipotetinėmis prielaidomis, pažeisdamas pareigą visapusiškai išnagrinėti visą bylos medžiagą, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 12. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 22S90814, kuriuo atmestas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

14. Iš ginčijamo atsakovo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti N. N. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), atsižvelgdamas į tai, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie jam tariamai kylančias grėsmes yra nesuderinamas su kilmės šalies informacija, o jo pateiktos detalės tyrimo metu nebuvo nuoseklios ir išsamios, N. N. neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų aplinkybių.

15. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, skunde teismui teigė, kad jis pagrindė savo prašymą suteikti prieglobstį ir jo deklaruojama „baimė“ grįžti yra visiškai pagrįsta, o atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymo ir jame nurodytų aplinkybių, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino, panaikino Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą, konstatavęs, jog skundžiamas Sprendimas buvo priimtas neįvertinus ir neištyrus visų pareiškėjo prašymo nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių (nenustatyta, ar pareiškėjas iš tiesų yra Lietuvoje ginusių nepilnamečių vaiku tėvu), jis grindžiamas abstraktaus pobūdžio argumentais, nepateikiant detalesnio pareiškėjo nurodytų individualių aplinkybių vertinimo, neįvykdžius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatyto gerojo administravimo principo.

17. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad Migracijos departamentas išvadas apie pareiškėjo giminystės ryšius su Lietuvoje gimusiais nepilnamečiais vaikais padarė remdamasis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ši aplinkybė nėra nustatyta, be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino Sprendime nurodytų aplinkybių, nevertino jo atitikties teisės aktams, todėl padarė procedūrinius teisės pažeidimus, lėmusius neteisingą bylos išsprendimą.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

19. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

20. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje N. A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

21. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį, pažymi, jog pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo grindžiamas aplinkybėmis, kad jo žmonos, gyvenančios (duomenys neskelbtini) brolis A. H., kuris užima aukštas pareigas tyrimų centre prie Vidaus reikalų ministerijos, 2021 m. pradėjo jam grasinti telefoniniais skambučiais, kad jam grįžus į (duomenys neskelbtini) jis gali būti vėl įkalintas arba nužudytas dėl sulaužytų tradicinių normų (santuokos sudarymo su kitos religijos (ne Islamo) atstove). Migracijos departamentas, Lietuvos vidaus reikalų centrinės duomenų bazės duomenimis nustatęs, kad pareiškėjas Lietuvoje yra susilaukęs dviejų nepilnamečių vaikų, t. y. yra sukūręs šeimą Lietuvoje, vertino priežastinį ryšį tarp žmonos brolio tariamų grasinimų ir prieglobsčio prašytojo antros šeimos sukūrimo Lietuvoje.

23. Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Gyventojų registre tvarkomi šie pagrindiniai asmens duomenys, be kita ko – ir šeiminė padėtis ir jos pasikeitimo data (9 str. 1 d. 9 p.), tėvų, vaikų ir sutuoktinių asmens kodai; jeigu asmens kodai nesuteikti, – kiti asmens duomenys, pagrįsti dokumentais ir nurodyti Gyventojų registro nuostatuose (9 str. 2 d. 11 p.); šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad duomenys, įrašyti į Gyventojų registrą, laikomi teisingais tol, kol jie nenuginčijami Lietuvos Respublikos įstatymų ir Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka.

24. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2007 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1V-1 patvirtino Vidaus reikalų informacinės sistemos nuostatus, kurie reglamentuoja Vidaus reikalų informacinės sistemos (toliau – VRIS) paskirtį, funkcijas, jos valdytoją, tvarkytojus, jų teises ir pareigas, VRIS duomenis, jų apdorojimo procesus, VRIS duomenų saugos reikalavimus bei VRIS reorganizavimą ir likvidavimą (1 p.). Pagal šių nuostatų 7 punktą – VRIS centrinis duomenų bankas (toliau – VRIS CDB) – VRIS registrų ir informacinių sistemų duomenų bazių, VRIS posistemių duomenų, VRM reguliavimo srities įstaigų funkcijų vykdymui reikalingų kitų valstybės institucijų ir įstaigų valdomų duomenų bazių duomenų, kuriems tvarkyti naudojama VRIS, ir šiems duomenims tvarkyti skirtų programinių ir techninių priemonių visuma. Šių nuostatų 22.1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenys teisės aktų nustatyta tvarka teikiami ir naudojami visuose VRIS registruose ir informacinėse sistemose asmens duomenims sutikrinti.

25. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, bei konstatavęs, kad nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą nebuvo nustatytos aplinkybės dėl jo Lietuvos Respublikoje gimusių vaikų tėvystės, nenurodė, kodėl nesivadovauja Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, kurių pagrindu Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas turi du nepilnamečius vaikus Lietuvos Respublikoje, nors ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis tiesiogiai teismą įpareigoja nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. Byloje taip pat neaišku, kokią reikšmę minimos aplinkybės nustatymas turi sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo pareiškėjui, pirmosios instancijos teismas, padarydamas galutines išvadas, nenurodė, kokiais įrodymais remiasi ir kodėl atmeta Migracijos departamento nustatytas aplinkybes.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad administraciniame procese teismas yra aktyvus. Tai matyti ir iš procesinės teisės normų, įtvirtintų ABTĮ, ypač iš tų, kurios numato administracinio teismo įgaliojimus renkant, tiriant ir vertinant įrodymus (ABTĮ 56 str. 5 d., 80 str.). ABTĮ 12 straipsnis nustato, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. ABTĮ 80 straipsnis numato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Prireikus teismas gali pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomų įrodymų, šių asmenų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 56 str. 5 d.). Taigi, siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 12 str.) Aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas suponuoja tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis pripažįsta teismas, siekdamas nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.) (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2353-146/2015).

27. Aktyvaus teismo principas turi būti taikomas kartu su visais kitais administracinio proceso principais, tarp jų rungimosi principu, reiškiančiu, kad bylos šalims procese turi būti užtikrintos vienodos galimybės. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Kita vertus, administracinio teismo aktyvus vaidmuo byloje (ABTĮ 10, 80 str.) nereiškia, jog teismas turi tenkinti visus pareiškėjo ar kitų bylos proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo bei išreikalavimo. Pateikiant ir renkant įrodymus turi būti paisoma liečiamumo, leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo konkrečioje byloje dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-423-146/2017).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju teismas, nustatęs, kad įrodymai dėl, teismo vertinimu, bylai esminę reikšmę turinčios aplinkybės – oficialios Lietuvos Respublikoje gimusių pareiškėjo vaikų tėvystės, yra prieštaringi, turėjo imtis priemonių jiems pašalinti. Teismo posėdžio atidėjimas ir galimybės atsakovui ar pačiam pareiškėjui pateikti papildomą informaciją suteikimas, teisėjų kolegijos nuomone, nebūtų užvilkinęs bylos nagrinėjimo, kadangi, pagal ABTĮ 11 straipsnio 1 dalį, teismo siekis išnagrinėti bylą per vieną teismo posėdį neturi pakenkti tinkamam bylos išnagrinėjimui. Šiuo atveju skundžiamas sprendimas iš esmės ir buvo grindžiamas argumentais, kad byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra dviejų vaikų, gimusių Lietuvos Respublikoje, tėvas, tačiau pirmosios instancijos teismas pats šių aplinkybių netyrė ir nevertino, nepasisakė dėl atsakovo Sprendime nurodytų duomenų apie pareiškėjo tėvystę patikimumo, taip pat nepasisakė, kokią esminę reikšmę nagrinėjant bylą turi ši aplinkybė, neaptarė, ar ji buvo vertinama skundžiamame Sprendime, t. y. iš esmės nepasisakė dėl skundžiamo Sprendimo motyvų (nevertino, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatas), taip pažeisdamas procesinės teisės normas (ABTĮ 80 str.).

29. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata lemia ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą).

30. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas procesinės teisės normas (ABTĮ 80 str.), nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškai, objektyviai jų neištyrė. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas byloje negali priimti galutinio sprendimo. Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. spalio 20 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė