2018-11-27 Nr. AB-21600-3-62-3-01016-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1278-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01016-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.3; 14.4.5

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tenesitas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tenesitas“ skundą atsakovui valstybės įmonei „Valstybinių miškų urėdija“, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Jonavos rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinė žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tenesitas“ kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą patikslintu skundu, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Valstybinių miškų urėdija“ (toliau – ir Urėdija) 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. SD-582 (toliau – ir sprendimas, skundžiamas sprendimas), kuriuo atsisakyta duoti sutikimą UAB „Tenesitas“ vykdyti Zatyšių telkinio (IV sklypo) žemės gelmių naudojimo organizatoriaus funkcijas; 2) įpareigoti atsakovą VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ priimti naują sprendimą – išduoti sutikimą UAB „Tenesitas“ vykdyti Zatyšių telkinio (IV sklypo) žemės gelmių naudojimo organizatoriaus funkcijas.

2. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, priimtas netinkamai taikant Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymą (toliau – ir Žemės gelių įstatymas), pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo principus bei pareiškėjo interesus.

3. Pareiškėjas nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Geologijos tarnyba, Tarnyba) 2009 m. vasario 18 d. išdavė leidimą Nr. 10p-09 naudoti Kauno apskrities Jonavos rajono Zatyšių telkinio Nr. IV sklypo žvyro ir smėlio išteklių dalį (Telkinio Nr. 3944, adresas Kauno apskr., Jonavos r. , Dumsių sen.), tačiau realūs Zatyšių telkinio IV sklypo smėlio ir žvyro išteklių darbai nepradėti dėl neišspręstų žemės sklypo įteisinimo naudingųjų iškasenų gavybai procedūrų. Pažymėjo, kad dėl minėto telkinio eksploatacijos 2014 m. ir 2016 m. išduoti papildomi leidimai: Nr. 10p-14, Nr. KN-16-9p bei sudaryta minėto telkinio smėlio ir žvyro išteklių naudojimo sutartis. Akcentavo, kad Zatyšių telkinio IV sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams.

4. Pareiškėjas teigė, kad savo lėšomis išžvalgė minėtą telkinį, paruošė jo naudojimo poveikio aplinkai vertinimą, dėl to patyrė daugiau kaip 30 000 Eur išlaidų, tačiau negali juo naudotis, nes VĮ „Valstybinių miškų urėdija“, valdanti ginčo valstybinę žemę patikėjimo teise, skundžiamu sprendimu Nr. SD-582 atsisakė duoti sutikimą pareiškėjui vykdyti Zatyšių telkinio (IV sklypo) žemės gelmių naudojimo organizatoriaus funkcijas, todėl minėto telkinio naudojimo plano rengimas negalimas. Pabrėžė, kad sutikimo išdavimo būtinumas įtvirtintas Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje, tačiau VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ dar 2015 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. SD-1373 atsisakė duoti sutikimą UAB „Tenesitas“ organizuoti naudojimo plano parengimą. Atkreipė dėmesį, kad išnykus priežastims, dėl kurių atsisakyta duoti minėtą sutikimą, 2016 m. balandžio 16 d. atsakovui pateikė pakartotinį prašymą dėl minėto sutikimo davimo.

5. Pareiškėjo nuomone, ginčo žemės sklypas nepatenka į sąrašą miškų, kuriuose draudžiama keisti miško žemę kitomis naudmenomis (jis priskiriamas IV kategorijos miškams) ir atitinka Miškų įstatymas 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą atvejį. Pažymėjo, kad Jonavos rajono savivaldybės ribose nėra nenaudojamų telkinių ne miško žemėje, todėl Zatyšių telkinio eksploatacija neprieštarauja Miškų įstatymo 11 straipsnio nuostatoms ir atitinka išimtinę sąlygą dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis. Teigė, kad Zatyšių telkinio IV, III, II sklypai pagal geologinę sandarą sudaro vieną smėlio ir žvyro geologinę struktūrą, todėl minėtas Zatyšių telkinys nebus baigtas eksploatuoti tol, kol nebus įgyvendinti visi leidimai naudoti minėtą telkinį naudingųjų iškasenų naudojimo tikslais. Mano, kad leidimo naudoti naudingąsias iškasenas IV sklypui išdavimas atitinka ir antrąją Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje 4 punkte nustatytą alternatyvią sąlygą, nes jo įgyvendinimo metu bus baigiamas eksploatuoti jau pradėtas naudoti naudingųjų iškasenų išgavimo tikslais Zatyšių telkinys.

6. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas neturi teisės spręsti, kas atitinka racionalų žemės gelmių išteklių naudojimą, nes tokia kompetencija yra suteikta tik Aplinkos ministerijai, kuri šią funkciją įgyvendina per Lietuvos geologijos tarnybą, todėl atsisakymas išduoti sutikimą motyvuojant, kad tai neatitiktų racionalaus ir kompleksiško žemės gelmių išteklių naudojimo, yra veikimas ultra vires.

7. Atsakovas VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neteisingai aiškina Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas. Pažymėjo, kad pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalį miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais. Kaip vienas tokių išimtinių atvejų Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas atvejis, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje. Toliau tame pačiame punkte išdėstyta sąlyga „arba kai baigiamas eksploatuoti pradėtas naudoti telkinys ar jo dalis, dėl kurių yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas“. Atsakovo vertinimu, ši sąlyga negali būti aiškinama kaip numatanti alternatyvų atvejį, kai miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis vien tik dėl to, kad savivaldybės teritorijoje baigiamas eksploatuoti pradėtas naudoti telkinys ar jo dalis, neatsižvelgiant į tai, kokios yra galimybės eksploatuoti iškasenas savivaldybės teritorijoje ne miško žemėje. Mano, jog taip aiškinant įstatymą, vieno iš daugelio savivaldybės teritorijoje esančių eksploatuojamų telkinių naudojimo pabaiga, kai lieka ir kitų nebaigtų eksploatuoti telkinių ne miško žemėje, jau būtų pagrindas paversti miško žemę kitomis naudmenomis. Atkreipė dėmesį, kad toks įstatymo normų aiškinimas prieštarautų Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytam principui, jog miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, bei 2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2584 „Dėl Miškų įstatymo pakeitimo“ nuostatoms.

9. Atsakovo teigimu, taikyti Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą išimtį, kai miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, ir tuo remiantis duoti pareiškėjo reikalaujamą sutikimą, nėra pagrindo, kadangi Jonavos rajono savivaldybėje yra galimybė eksploatuoti smėlio ir žvyro iškasenas ne miško žemėje. Pažymėjo, kad toks miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis prieštarautų Jonavos rajono savivaldybės bendrajam planui.

10. Atsakovo nuomone, spręsdamas dėl sutikimo išdavimo jis veikė kaip valstybinės miško žemės patikėtinis, atsakingas už jam patikėjimo teise perduoto valstybės turto valdymą ir naudojimą, todėl suteiktų įgaliojimų neviršijo.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą tenkinti.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Geologijos tarnyba pareiškėjui nuo 2009 m. yra išdavusi leidimus Zatyšių telkinio IV sklypo žvyro ir smėlio išteklių eksploatavimui, tačiau dėl valstybės institucijų skirtingo ginčo teisinių santykių aiškinimo, minėti ištekliai nepradėti eksploatuoti, pažeidžiant pareiškėjo teisėtus interesus. Pažymėjo, jog atsakovui pateikė Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytus duomenis, patvirtinančius, kad Jonavos rajono savivaldybėje nėra galimybės eksploatuoti smėlio ir žvyro iškasenų ne miško žemėje, todėl, mano, jog atsakovo atsisakymas išduoti pareiškėjui sutikimą turi būti panaikintas kaip nepagrįstas.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Jonavos rajono savivaldybė atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pritaria skundžiamame sprendime išdėstytai VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ pozicijai, jog taikyti Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą išimtį, kai miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, ir tuo remiantis duoti pareiškėjo reikalaujamą sutikimą, nėra pagrindo, nes Jonavos rajono savivaldybėje yra galimybė eksploatuoti smėlio ir žvyro iškasenas ne miško žemėje. Pažymėjo, jog ginčo žemė, esanti žemės sklype (kadastrinis Nr. 4630/0001:501), patenka į Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1TS-236 patvirtintame Jonavos rajono savivaldybės bendrajame plane nurodytą naudingųjų iškasenų sankaupų arealų teritoriją. Bendrojo plano sprendinių konkretizavimo dokumente nurodyta, jog „ten, kur naudingųjų iškasenų telkiniai sutampa su miškų teritorijomis – prioritetas teikiamas miškams“. Pabrėžė, kad išžvalgytų naudingųjų iškasenų telkiniuose miško paskirties žemės keitimas gali būti inicijuojamas nepažeidžiant Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies reikalavimų, tik esant Lietuvos geologijos tarnybos išvadai ir Jonavos rajono savivaldybės tarybos pritarimui, tačiau Jonavos rajono savivaldybės taryba tokio pritarimo nedavė. Priešingai, 2014 m. birželio 26 d. Jonavos rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. 1TS-0227, kuriuo nusprendė nepritarti Jonavos rajone esančių naujų naudingųjų iškasenų eksploatacijai iki 2016 m., arba kol bus parengti atitinkami teritorijų planavimo dokumentai bei atliktas strateginis pasekmių aplinkai vertinimas atskiriems telkiniams.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, byloje nėra pateikta duomenų, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu Jonavos rajono savivaldybėje nebuvo galimybės naudoti smėlio ir žvyro išteklių ne miško žemėje. Mano, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė duoti sutikimą pareiškėjui vykdyti Zatyšių telkinio (IV sklypo) žemės gelmių naudojimo organizatoriaus funkcijas, nes priešingu atveju būtų pažeistos Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

II. 18. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19. Teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Miškų įstatymas (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 patvirtintas Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

20. Teismas, vadovaudamasis Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi ir 4 punktu, pažymėjo, kad miško žemės pavertimas naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti, galimas esant vienai iš alternatyvių sąlygų, t. y. jei nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje arba jei baigiamas eksploatuoti pradėtas naudoti telkinys ar jo dalis, dėl kurių yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas. Teismas akcentavo, jog Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, tačiau minėtoje normoje imperatyviai įtvirtinta, jog miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais. Atsižvelgdamas į tai teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais ir tik minėtame įstatyme įtvirtintomis sąlygomis.

21. Teismas vertino, kad Miškų įstatyme nurodyta sąvoka eksploatuoti, t. y. naudoti, apima tiek jau naudojamus išžvalgytus naudingųjų išteklių telkinius, tiek galimus naudoti neišžvalgytus naudingųjų išteklių telkinius, dėl kurių naudojimo dar nėra išduoti atitinkami leidimai. Pažymėjo, kad Aprašo 17 punktas negali būti taikomas taip, kaip jo turinį plečiamai, ignoruojant Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, vertina pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos geologijos tarnyba. Pabrėžė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog yra galimybė minėtas iškasenas eksploatuoti ne miško žemėje Jonavos rajono savivaldybės teritorijoje.

22. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2009 m. vasario 18 d. Geologijos tarnybos išduotu leidimu Nr. 10p-09 pareiškėjui leista naudotis ne tik Zatyšių telkinio IV sklypo žvyro ir smėlio ištekliais, bet ir Kauno apskrities rajono Šileikų telkinio smėlio ištekliais. 2016 m. balandžio 18 d. Geologijos tarnybos leidimu Nr. KN-166-9p pareiškėjui be jau nurodytų telkinių 2009 m. vasario 18 d. leidime Nr. 10p-09, taip pat leista naudotis Kauno rajono Zapyškio III telkinio smėlio ir žvyro išteklių dalimi, tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų apie tai, kad jis nebeturi galimybės dėl kokių nors priežasčių minėtų telkinių (Šileikų, Zapyškio III) eksploatuoti.

23. Teismas pažymėjo, kad net ir pritarus pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens Geologijos tarnybos sampratai dėl ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo, byloje nėra objektyvių įrodymų pirmos sąlygos buvimui konstatuoti.

24. Teismas iš Geologijos tarnybos 2013 m. spalio 10 d. pažymos Nr. (7) -1.7-2708 nustatė, jog Jonavos rajono savivaldybės teritorijoje ne miško žemėje yra 5 detaliai išžvalgyti žvyro telkiniai, dėl kurių neišduoti leidimai naudoti žemės gelmių išteklius. Pažymėjo, kad teismui nepateikta jokių duomenų apie tai, jog minėtų išteklių nebėra galimybės eksploatuoti. Priešingai, bylos nagrinėjimo metu pateikti duomenys patvirtina, jog yra galimybė šiuos išteklius eksploatuoti Jonavos rajono savivaldybės teritorijoje ne miško žemėje. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog yra nurodomi tik žvyro, o ne smėlio ir žvyro telkiniai, nesudaro pagrindo Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas traktuoti kitaip, nes minėti ištekliai yra tokio paties pobūdžio, kokius eksploatavo pareiškėjas. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė išvadą, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos pirmos sąlygos, siejamos su galimybių nebuvimu iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje, pareiškėjas neįrodė.

25. Vertindamas antrosios sąlygos buvimą teismas pažymėjo, kad byloje pateikti Zatyšių žvyro ir smėlio telkinių planai, Geologijos tarnybos pateikti Žemės gelmių registro Žemės gelmių išteklių dalies išrašo duomenys, pareiškėjo paaiškinimai, patvirtina, kad ginčo telkinys – Zatyšių (IV sklypas) net nėra pradėtas eksploatuoti, todėl nėra pagrindo išvadai, jog minėtas telkinys baigiamas eksploatuoti.

26. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo žemė patenka į Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1TS-236 patvirtintą Jonavos rajono savivaldybės bendrąjį planą (toliau – ir Bendrasis planas) bei įvertinęs aplinkybę, jog yra rengiamas Bendrojo plano pakeitimas, sutiko su skundžiamame sprendime išdėstyta atsakovo pozicijai, jog pareiškėjo pateiktas prašymas dėl sutikimo šiuo metu negali būti tenkinamas, nes pažeistų Miškų įstatyme įtvirtintą nuostatą dėl naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijų formavimui ir naudojimui išimtiniais atvejais miško žemėje, tačiau ateity pareiškėjui neužkertamas kelias kreiptis dėl sutikimo į Urėdiją iš naujo, savivaldybės teritorijoje nesant galimybės minėtų išteklių eksploatuoti ne miško žemėje, pakeitus tam tikrus Bendrojo plano sprendinius.

27. Teismas pažymėjo, kad VĮ „Valstybinių miškų urėdija“, teisės aktų pagrindu būdama įtraukta į ginčo žemės sklypo planavimo procedūras, turi teisę ir pareigą spręsti dėl miško žemės statuso, tame tarpe ir dėl išimtinių sąlygų, paverčiant ją kitomis naudmenomis, todėl pareiškėjo argumentai dėl atsakovo kompetencijos ribų pažeidimo yra nepagrįsti. Akcentavo, kad aplinkybė, jog Urėdija skundžiamame sprendime nurodė perteklinio pobūdžio argumentus dėl žemės gelmių racionalaus naudojimo, nesudaro pagrindo sprendimo panaikinimui. Teismo vertinimu, skundžiamas sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas teisės aktais ir faktinėmis aplinkybėmis bei atitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

III. 28. Pareiškėjas UAB „Tenesitas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

29. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos geologijos tarnybos 2016 m. vasario 1 d. pažyma Nr. (7)-1.7-312 patvirtina, jog Jonavos rajono savivaldybės teritorijoje ne miško žemėje nėra detaliai išžvalgytų nenaudojamų smėlio ir žvyro telkinių, todėl pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai gali pradėti procedūrą, pagal kurią jam skirtas kasybos plotas būtų formuojamas gelmių išteklių gavybos tikslais, tam tikslui rengiamas teritorijų planavimo dokumentas (planas), keičiama žemės paskirtis ir t.t. Priešingos išvados priėjęs pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo įsitikinimu, netinkamai aiškino Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, nurodydamas, kad miško žemę leidžiama keisti kitomis naudmenomis, kai šių naudingųjų iškasenų nėra galimybės eksploatuoti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje, tiek jau naudojamuose išteklių telkiniuose, tiek nenaudojamuose, išžvalgytuose, dėl kurių dar neišduoti leidimai. Mano, kad toks teisės normų aiškinimas prieštarauja sisteminio, norminio teisės aiškinimo reikalavimams ir ne visiškai atitinka Miškų įstatymo 11 straipsnį įgyvendinančio Aprašo 17 punktui. Teigia, kad tiek pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktą, tiek pagal Aprašą pagrindas keisti miško žemės paskirtį naudingųjų iškasenų gavybos tikslais, sietinas su konkretaus pareiškėjo galimybėmis šiuos išteklius išgauti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje. Pažymi, kad pats tokios galimybės neturi, nes Jonavos rajono savivaldybės teritorijoje nėra tokių analogiškų gamtos išteklių telkinių.

30. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra pateikti įrodymai, dėl kokių priežasčių pareiškėjas nebegali eksploatuoti Zatyšių III smėlio ir žvyro telkinio. Pažymi, kad šis telkinys yra Kauno rajono savivaldybės teritorijoje. Teigia, jog teismas taip pat nepagrįstai vertino aplinkybes dėl Jonavos rajono savivaldybės teritorijoje esančių neeksploatuojamų žvyro ar eksploatuojamų smėlio telkinių. Pabrėžia, kad ginčo kasybos plote nėra atskirai smėlio ar žvyro telkinys, tai bendras smėlio ir žvyro telkinys, kuriame būtų galimybė išgauti šias naudingąsias iškasenas kartu, kuris savo pobūdžiu, kokybe ir struktūra yra visiškai skirtingos prigimties iškasena, nei vien smėlio ar žvyro atskirai. Akcentuoja, kad byloje nagrinėjamas klausimas susijęs su bendrai žvyro ir smėlio telkinio panaudojimu, todėl nėra galimybės išgauti žvyrą ir smėlį taip, kaip ši galimybė reglamentuota Miškų įstatymo 11 straipsnyje bei Aprašo 17 punkte.

31. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Zatyšių gelmių telkinys turi atskiras dalis, kadangi vien tai, jog gelmių ištekliai išžvalgyti skirtingu metu, ar telkinyje yra skirtingi ištekliai, kuriems suteikti atskiri identifikavimo numeriai, nesudaro teisinio pagrindo Zatyšių gelmių telkinį traktuoti kaip atskirą gelmių telkinį, o ne atskirą kasybos sklypą.

32. Pareiškėjo teigimu, ginčijama teritorija patenka į Jonavos rajono savivaldybės teritorijos Bendrajame plane nurodytą naudingųjų iškasenų sankaupų teritoriją, vadinasi šioje vietoje naudingųjų iškasenų gavyba yra galima ir numatyta. Pažymi, kad įsisavinus ginčo gelmių išteklius būtų baigta eksploatuoti Zatyšių telkinio IV dalis, kas visiškai atitinka Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą alternatyviąją sąlygą.

33. Pareiškėjas kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo argumentą, jog jis nėra pradėjęs eksploatuoti ginčo išteklių, kadangi jis to padaryti negali, neesant atsakovo sutikimui. Atkreipia dėmesį, kad yra pradėjęs Zatyšių telkinio eksploataciją kitoje Zatyšių telkinio dalyje, todėl ją pabaigęs, tikisi eksploatuoti ir kitą telkinio dalį.

34. Pareiškėjo nuomone, įgyvendinus jo teisę į gelmių išteklių gavybą ginčo žemėje Lietuvos miškas proporcingai nenukentėtų, vadovaujantis Miškų įstatymo 11 straipsnio 8 bei 10 dalimis, siekdamas paversti ginčo žemę kitomis naudmenomis, pareiškėjas privalėtų sumokėti valstybei piniginę kompensaciją, kuri būtų panaudota naujiems miškams įveisti.

35. Atsakovas VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

36. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad byloje egzistuoja abi alternatyviosios sąlygos, įtvirtintos Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Teigia, jog Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, o Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymas nesuteikia kompetencijos nustatyti tokius atvejus, dėl ko pareiškėjas nepagrįstai remiasi Aprašo 17 punkto nuostatomis.

37. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos geologijos tarnybos 2016 m. vasario 1 d. pažyma, kadangi ji neatitinka Aprašo 17 punkto 3 pastraipos reikalavimų, t. y. minėtoje pažymoje pateikta informacija ne apie „išžvalgytus“, o apie „detaliai išžvalgytus“ telkinius. Pažymi, kad nėra tokios iškasenų rūšies kaip smėlis ir žvyras kartu. Akcentuoja, kad byloje nėra Lietuvos geologijos tarnybos pažymos, kuri patvirtintų galimybę taikyti Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto išimtį. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra galimybė naudingąsias iškasenas (smėlį ir žvyrą) eksploatuoti ne miško žemėje Jonavos rajono savivaldybės teritorijoje.

38. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas bando išplėsti Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos išimties taikymo ribas. Teigia, kad pareiškėjui nėra išduotas leidimas eksploatuoti Zatyšių telkinį, todėl jis negali remtis aplinkybe, jog yra baigiamas eksploatuoti Zatyšių telkinys. Pažymi, kad pareiškėjui yra išduotas leidimas naudotis Zatyšių IV telkinį, tačiau šis telkinys nėra baigiamas eksploatuoti, nes jo eksploatavimas dar neprasidėjęs.

39. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad miško žemės pavertinas kitomis naudmenomis neatitinka Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygų ir prieštarauja minėto įstatymo reikalavimams, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog sutikimas gali būti išduotas, nes planavimo tikslai neprieštarauja įstatymams.

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo Jonavos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto išimtį ir duoti pareiškėjui reikalaujamą sutikimą, nes Jonavos rajono savivaldybės teritorijoje yra galimybė eksploatuoti smėlio ir žvyro iškasenas ne miško žemėje. Pažymi, kad ginčo žemė patenka į Bendrajame plane nurodytą naudingųjų iškasenų sankaupų arealų teritoriją, o pagal Bendrąjį planą – prioritetas teikiamas miškui.

42. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

43. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo teritorija neatitinka Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto išimties sąlygų. Pažymi, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog skundžiamo sprendimo priėmimo metu Jonavos rajono savivaldybėje nebuvo galimybės naudoti smėlio ir žvyro išteklių ne miško žemėje, ir kad Zatyšių IV sklypas – naudingųjų iškasenų telkinys – pareiškėjo būtų eksploatuojamas.

44. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pareiškėjo veikla būtų tęstinė, nes Zatyšių II sklypo žvyro telkinys būtų baigiamas eksploatuoti. Atkreipia dėmesį, kad Zatyšių telkinio IV sklypas, Zatyšių telkinio III sklypas ir Zatyšių telkinio II sklypas Žemės gelmių registre įregistruoti ne kaip vienas Zatyšių telkinys, o kaip atskiri telkiniai, turintys skirtingus numerius, todėl aplinkybė, jog pareiškėjas eksploatavo Zatyšių telkinio II sklypą nesudaro pagrindo išvadai, kad buvo eksploatuotas Zatyšių telkinio IV sklypas.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos sutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

46. Trečiasis suinteresuotas asmuo, pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo argumento, jog Zatyšių telkinio IV sklypas Žemės gelmių registre įregistruotas kaip atskiras sklypas, paaiškino, kad pagal anksčiau galiojusią praktiką Tarnyba naujai išžvalgytiems naudingųjų iškasenų telkinių plotams suteikdavo atskirą identifikavimo numerį. Pastebėjusi, kad tokia praktika ydinga, nes išžvalgius papildomą plotą ir jam suteikus naują numerį, vienas geologinis vienetas įgaudavo kelis identifikavimo numerius, Tarnyba, šiuo metu registruodama naujai išžvalgytus žemės gelmių plotus, suteikia jiems tą pati identifikavimo numerį, kaip ir tos pačios geologinės struktūros telkinio dalis. Pažymi, kad pagal dabar taikomą praktiką visos Zatyšių telkinio dalys turi vienodą identifikavimo numerį, todėl nepagrįstas teiginys, jog Zatyšių telkinio I, II, III ir IV sklypai yra atskiri telkiniai. Mano, kad pareiškėjas turi teisę į Zatyšių telkinio IV sklypo išteklių naudojimą.

47. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, 2016 m. vasario 1 d. pažymoje Nr. (7)-1.7-312 pagrįstai teikė duomenis apie detaliai išžvalgytus telkinius, nes leidimai naudoti naudingąsias iškasenas gali būti išduodami tik detaliai išžvalgius žemės gelių išteklius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 48. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VĮ „Jonavos miškų urėdija“ (teisių perėmėjas – VĮ „Valstybinė miškų urėdija“) 2016 m. gegužės 9 d. priimto sprendimo Nr. SD-582, kuriuo atsisakyta duoti sutikimą pareiškėjui UAB „Tenesitas“ vykdyti Zatyšių telkinio (IV sklypo) žemės gelmių naudojimo organizatoriaus funkcijas, pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą – išduoti sutikimą UAB „Tenesitas“ vykdyti Zatyšių telkinio (IV sklypo) žemės gelmių naudojimo organizatoriaus funkcijas.

49. Minėtas atsakovo sprendimas priimtas remiantis Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

50. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą bei konstatavo, kad byloje nėra nustatytų faktinių aplinkybių, numatytų Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kurioms esant galima išimtinais atvejais miško žemę paversti kitomis naudmenomis.

51. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad byloje įrodytos abi Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos aplinkybės, kurioms esant galima išimtinais atvejais miško žemę paversti kitomis naudmenomis.

52. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

53. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

54. Teisėjų kolegija, taikydama ABTĮ nustatytas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, patikrino nagrinėjamą administracinę bylą analizuojamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei suformuotos teismų praktikos kontekste ir konstatuoja, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, todėl, vengdama motyvų kartojimo, iš naujo jų neperrašo.

55. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo pareiškėjo skunde suformuluotų reikalavimų ribose. Teismas patikrino ginčijamo administracinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl tam tikrų bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių ar neišnagrinėjo kurio nors iš pareiškėjo skundo reikalavimų. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodyti iš esmės kiti, nei buvo pateikta pirmosios instancijos teisme, nesutikimo su skundžiamu atsakovo sprendimu argumentai, tik pateikiamas kitoks, nei pirmosios instancijos teismo atliktas aktualių teisės normų aiškinimas, kas nesuponuoja kitokio bylos išnagrinėjimo rezultato.

56. Ginčui aktualaus Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė ir šiuo metu numato, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Vyriausybė. Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais: [...] naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje arba kai baigiamas eksploatuoti pradėtas naudoti telkinys ar jo dalis, dėl kurių yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas.

57. To paties Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktas, apibrėždamas miškus, kuriuose paversti miško žemę kitomis naudmenomis draudžiama, bei nurodydamas draudimų išimtis, kurios, atsižvelgiant į ginčo miško režimą bei nuosavybės formą, yra aktualios nagrinėjamoje byloje, nustato, kad šiame punkte nustatyti draudimai ir apribojimai netaikomi miško žemę paverčiant kitomis naudmenomis šio straipsnio 1 dalies 7 ir 9 punktuose nustatytais atvejais ir 4 punkte nustatytu atveju, kai baigiama eksploatuoti šiuo metu naudojamo telkinio dalis, dėl kurios yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas, ir nėra galimybės tęsti telkinio eksploatavimo ne miško žemėje.

58. Taigi, sistemiškai aiškinant Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 2 dalies 4 punkto nuostatas, darytina išvada, jog šiose teisės normose yra numatyti nagrinėjamai bylai aktualūs du savarankiški pagrindai, kada išimtinais atvejais galima pakeisti miško žemės paskirtį į kitas naudmenas. Pirmuoju atveju miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje. Antruoju atveju miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis kai baigiamas eksploatuoti pradėtas naudoti (šiuo metu naudojamas) telkinys ar jo dalis, dėl kurių yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas.

59. Vertinant ar nagrinėjamoje byloje galima konstatuoti esant Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą pirmąją sąlygą, t.y. ar nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje Jonavos rajono savivaldybės teritorijoje, apeliacinės instancijos teismas pilnai pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui. Nors 2016-02-01 pažymoje Nr. (7)-1.7-312 „Dėl informacijos apie nenaudojamus smėlio ir žvyro telkinius Jonavos rajono savivaldybėje“ Geologijos tarnyba nurodė, jog Jonavos rajono savivaldybės teritorijoje ne miško žemėje nėra detaliai išžvalgytų nenaudojamų smėlio ir žvyro telkinių, tačiau ankstesnė šios tarnybos pateikta informacija leidžia abejoti 2016-02-01 pažymoje Nr. (7)-1.7-312 pateikta informacija.

60. 2013-10-10 Geologijos tarnybos pažymoje Nr. (7) -1.7-2708 yra nurodyta, jog Jonavos rajono savivaldybės teritorijoje ne miško žemėje yra 5 detaliai išžvalgyti žvyro telkiniai, dėl kurių neišduoti leidimai naudoti žemės gelmių išteklius. Prie pažymos pridėtame detaliai išžvalgytų nenaudojamų žvyro telkinių sąraše yra nurodyti 5 telkiniai: Baltromiškė (rytinis sklypas) (55,3 ha), Baltromiškė II (6ha), Bartoniai VI (7,4 ha), Bartoniai VII (6,2 ha), Batėgala (3,7 ha). Ir nors ši pažyma yra išduota 2013 metais, tačiau teismui nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad minėtų išteklių nebėra galimybės eksploatuoti. Bylos nagrinėjimo metu pateiktas 2016 m. gruodžio 15 d. Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos raštas Nr. (7)-1.7-4607 patvirtina, kad Jonavos rajono savivaldybės teritorijoje ne miško žemėje yra 3 detaliai išžvalgyti žvyro telkiniai, dėl kurių neišduoti leidimai naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, t.y. Baltromiškė II (6ha), Baltromiškė (rytinis sklypas) (55,3 ha), Batėgala (3,7 ha). Taigi konstatuotina, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog yra galimybė šiuos išteklius eksploatuoti Jonavos rajono savivaldybės teritorijoje ne miško žemėje.

61. Pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, jog dokumentuose yra nurodomi tik žvyro, o ne smėlio ir žvyro telkiniai, nesudaro pagrindo Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas traktuoti kitaip, nes minėti ištekliai yra tokio paties pobūdžio, kokius eksploatavo pareiškėjas ir tai patvirtina paties pareiškėjo ir Kauno RAD surašytas 2009-08-10 Jonavos rajono Zatyšių II sklypo žvyro telkinio naudojimo ir rekultivavimo darbų užbaigimo aktas.

62. Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte sąlyga, išimtinais atvejais leidžianti pakeisti miško žemės paskirtį į kitas naudmenas, t.y. nėra nustatyta, kad nėra galimybės iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje Jonavos rajono savivaldybės teritorijoje.

63. Pasisakant dėl antrosios Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos sąlygos, t.y. miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis kai baigiamas eksploatuoti pradėtas naudoti (šiuo metu naudojamas) telkinys ar jo dalis, dėl kurių yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas, pažymėtina, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas yra pradėjęs arba yra bebaigiąs eksploatuoti Zatyšių telkinio IV sklypą. Pareiškėjo bei trečiojo suinteresuotojo asmens Lietuvos geologijos tarnybos argumentai, kad sprendžiant ginčą Zatyšių telkinio IV sklypas vertintinas viso Zatyšių telkinio atžvilgiu, kaip jo dalis, atmestini kaip nepagrįsti. Nes Lietuvos geologijos tarnybos pateikti Žemės gelmių registro Žemės gelmių išteklių dalies išrašo duomenys patvirtina, jog telkinys Zatyšiai (IV sklypas) yra nurodytas atskiru sklypu, jam suteiktas individualus identifikavimo numeris Nr. 3944. Todėl konstatuotina, kad byloje nėra nustatyta ir antroji Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta sąlyga, leidžianti išimtinais atvejais miško žemę paversti kitomis naudmenomis.

64. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus bei teisingai juos vertino, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį kaisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tenesitas“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas