2022-03-02 Nr. AB-6079-3-61-3-04512-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1403-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04512-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietis S. K. K. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) skunde prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 21S34402 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 6K-1559 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Tyrimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo buvo atliktas paviršutiniškai, nevertinant jo asmeninių savybių ir nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas detaliai ir nuosekliai paaiškino apie pasitraukimo iš kilmės valstybės priežastis, jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies nuostatas. Migracijos departamentas neatsižvelgė į Įstatyme apibrėžtus pagrindus.

2.2. Pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini), yra persekiojamas (duomenys neskelbtini) kovotojų, buvo (duomenys neskelbtini), todėl jis negalėjo pasilikti kilmės šalyje, jam kilo grėsmė gyvybei, sveikatai. Atsakovo motyvai nesudaro pagrindo abejoti pareiškėjo pasakojimu, pareiškėjas papasakojo tiek, kiek atsimena.

2.3. Atsakovas rėmėsi rekomendacinio pobūdžio Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) ataskaita, bendros analizės ir gairės neatleidžia atsakovo nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą. Atsakovo apibendrinanti informacija yra iki 2020 m. spalio mėn., Migracijos departamentas turėjo ne tik rinkti naujausią ir aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją.

2.4. Pareiškėjas savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos Respublikos ar pasislėpti, laikėsi apgyvendinimo tvarkos, bendradarbiavo, todėl nėra prielaidų išvadai, jog jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Migracijos departamentas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką bei nesudarė galimybės pareiškėjui savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.

2.5. Pareiškėjui turėjo būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, pareiškėjas prašė atsakovo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė, taip pat negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos argumentais, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nes pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis negali pasilikti kilmės šalyje. Pareiškėjui gali grėsti pavojus gyvybei ir sveikatai, jis bijo grįžti.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Tyrimo metu pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, o Migracijos departamentas surinko kilmės valstybės informacija, kuri nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) šiuo metu persekioja (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini)) ar buvusius (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas pažymėjo, kad ISIS nebekontroliuoja jokių teritorijų (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą dėl jo (duomenys neskelbtini) yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta. Pareiškėjo nurodytos išvykimo priežastys neprilygsta persekiojimui ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Migracijos departamentas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų kankinimai arba mirties bausmė, jis neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, atsakovas nenustatė, todėl pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

4.2. Nors pareiškėjas kaip (duomenys neskelbtini) priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei, EPPB pažymi, kad net patenkant į šią grupę, ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą. Atsakovas tyrimo metu nenustatė individualaus pobūdžio aplinkybių, kurios leistų pagrįstai spręsti, jog pareiškėjas ateityje susidurs su netinkamu elgesiu dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją, o naujesnės informacijos bei duomenų, paneigiančų atsakovo išvadas, pareiškėjas nepateikė. Grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui negresia reali individualaus persekiojimo rizika, o pareiškėjo baimė ateityje būti persekiojamu nelaikytina visiškai pagrįsta.

4.3. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė po sulaikymo, todėl, įvertinus, kad pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį pateikimas nebuvo ir nėra jo tikslas, be kita ko ir dėl to, kad pareiškėjo tėvai jau gyvena Europos Sąjungoje, turi sveikatos problemų, pareiškėjas norėjo vykti pas juos, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali pasislėpti. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas, norėdamas savanoriškai grįžti į kilmės šalį, gali kreiptis į Migracijos departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

4.4. Draudimo atvykti laikotarpis pareiškėjui nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Tyrimo metu nenustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikis.

4.5. Pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pareiškėjas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas buvo sulaikytas 2021 m. liepos 1 d., pareigūnams pateikė asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir prašymą suteikti prieglobstį. 2021 m. liepos 14 d. pirminės apklausos metu pareiškėjas paaiškino, jog atvyko iš (duomenys neskelbtini), priklauso (duomenys neskelbtini), jam gyventi kilmės šalyje nesaugu, negali susirasti darbo, nuo 2009 m. iki 2014 m. dirbo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) priklausančioje (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“, turėjo tarptautinius mokymus kilmės šalyje su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pareigūnais, todėl teigė, kad, jeigu jį pagautų Islamo valstybės kovotojai, tai nužudytų. 2021 m. rugsėjo 29 d. pakartotinės apklausos metu pareiškėjas paaiškino, jog paliko (duomenys neskelbtini), nes priklausydamas (duomenys neskelbtini) nesijautė saugiai, todėl norėjo išvykti kur saugiau. Pareiškėjas nurodė, jog gyveno (duomenys neskelbtini) mieste ((duomenys neskelbtini)), 2008 – 2009 m. mokėsi politechnikos kolegijoje, bet mokslų nebaigė dėl (duomenys neskelbtini) regione tuo metu vykusio karo, nuo 2009 m. iki 2014 m. priklausė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), buvo (duomenys neskelbtini), 2014 m. tarnavo (duomenys neskelbtini) gubernijoje, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) regionuose, kuriuos okupavo teroristai, norėjo pasitraukti šiauriau į (duomenys neskelbtini), tačiau ten netoleravo (duomenys neskelbtini) kalbos. 2017 – 2020 m. buvo (duomenys neskelbtini), priklauso „(duomenys neskelbtini)“. Konkrečių persekiojimo aplinkybių nenurodė, teigdamas, jog yra (duomenys neskelbtini), jo darbas pavojingas, todėl išėjo iš darbo ir nusprendė vykti pas savo tėvus, kurie yra Europos Sąjungoje.

6.2. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybės, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendime atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežasčių, nepateikė individualių persekiojimo aplinkybių, nori susitikti su tėvais gyvenančiais Europos Sąjungoje, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, ši priežastis neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių, todėl pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Sprendime nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresia kankinimai arba mirties bausmė, kilmės šalyje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai.

6.3. Migracijos departamento Komisija 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 6K-1559 atmetė pareiškėjo skundą, motyvuodama tuo, kad Migracijos departamentas surinko kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtino, kad (duomenys neskelbtini) persekioja (duomenys neskelbtini) ar buvusius (duomenys neskelbtini), pažymėjo, jog Islamo valstybė nebekontroliuoja jokių teritorijų (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą dėl jo išpažįstamos religijos yra hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta.

7. Teismas nurodė, kad teisiniai santykiai dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo yra reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Teismas pažymėjo, jog, suteikiant pabėgėlio statusą, turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

8. Teismas, įvertinęs Migracijos departamento pateiktą informaciją apie kilmės valstybę, sprendė, kad Islamo valstybės aktyvumas nuo 2017 m. (duomenys neskelbtini) sumažėjo, grupuotės strateginis pajėgumas ribotas, o pareiškėjo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini) gubernija) nelaikytina individualių riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę. Teismas taip pat pažymėjo, jog Migracijos departamentas tyrimo metu nustatė, kad pareiškėjas prašė prieglobsčio ne norėdamas apsisaugoti nuo kilmės šalyje vykdomo persekiojimo, ne bijodamas individualios persekiojimo grėsmės dėl savo individualių savybių, o dėl to, jog Europos Sąjungoje gyvena jo tėvai ir jis nori saugiai gyventi.

9. Teismo vertinimu, pareiškėjas, grįsdamas prašymą suteikti prieglobstį, remiasi bendra padėtimi šalyje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Į bylą pateikta kilmės valstybės informacija nepatvirtino, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) šiuo metu persekiojami vien tik dėl savo tautinio / religinio identiteto, Islamo valstybė nuo 2017 m. jokių teritorijų (duomenys neskelbtini) nevaldo. Teismo nuomone, pareiškėjas nepateikė individualaus pobūdžio aplinkybių, kurios pagrįstų tariamai įžvelgiamos grėsmės tikimybę, o bendro pobūdžio teiginiai apie jam kylančią grėsmę nesuponuoja tarptautinės apsaugos jam suteikimo poreikio. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apklausos metu Migracijos departamente ir teisme atskleidė, jog iš tikrųjų neturi konkrečių priežasčių, kodėl išvyko iš (duomenys neskelbtini), tik nurodė, kad Europos Sąjungoje gyvena jo tėvai.

10. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl neabejojo Migracijos departamento pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Migracijos departamento padarytos išvados. Nustatytos aplinkybės nepagrindžia pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje pareiškėjui grėstų persekiojimas, todėl jo deklaruojama baimė, teismo vertinimu, nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl „visiškai pagrįstos baimės“ nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

11. Teismas pažymėjo, jog neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog pareiškėjui grįžus į kilmės šalį, jam grėstų individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) bendruomenei, kuri priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys, (duomenys neskelbtini) gubernijoje Islamo valstybė nevaldo jokių teritorijų nuo 2017 m. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie bent kažkokį persekiojimą dėl savo (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjas, grįždamas į (duomenys neskelbtini), gali pasinaudoti įvairių organizacijų pagalbą, jam gali būti suteikta teisinė pagalba, konsultacijos bei kitokio pobūdžio pagalba. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pateikti paaiškinimai, jų visuma, nepagrindžia išvados, jog tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Teismas nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį, jo gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl kilmės valstybėje pareiškėjui negrėsė Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nebuvo duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi.

12. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas, pareiškėjas nenurodė, o atsakovas nenustatė, išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

13. Teismas nustatė, jog pareiškėjui, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, tačiau jei pareiškėjas nori savanoriškai grįžti – jis gali pateikti prašymą leisti grįžti į kilmės šalį.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į tai, jog jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

15. Teismas sprendė, jog Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad buvo pažeista jo teisė į tiesioginį ir teisingą skundo nagrinėjimą, sprendimai priimti neįvertinus jo paaiškinimų, neišklausius pareiškėjo, nedalyvaujant pareiškėjui nagrinėjimo procese. Pareiškėjas apklausos metu išvykimo iš kilmės šalies priežastimis nurodė tai, kad kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) yra diskriminuojami ir prašė suteikti prieglobstį, kad galėtų jaustis saugus. Pareiškėjo pateikti faktai nebuvo teisingai įvertinti ir dėl šios priežasties priimtas keistinas sprendimas, dėl savo tautybės kilmės šalyje turėjo daug problemų – negalėjo susirasti darbo, todėl vargingai gyveno. 2014 m. Islamo valstybė vykdė (duomenys neskelbtini) genocidą, todėl jis turėjo persikelti ir apsistoti kitame mieste. Pareiškėjas į kilmės šalį grįžti nenori, nes ten nėra darbo, jis diskriminuojamas dėl savo tikėjimo, negali jaustis užtikrintas dėl savo ateities. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nesurinko aktualios, naujausios informacijos apie kilmės valstybę, apie įstatymus ir jų taikymo būdą, nesurinko jokios medžiagos apie (duomenys neskelbtini) asmenų tiesioginės diskriminacijos problematiką. (duomenys neskelbtini) praktiškai neįmanoma susirasti darbo, o (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) yra priešiški (duomenys neskelbtini) asmenų atžvilgiu. 2014 m. įvykdytas (duomenys neskelbtini) genocidas yra tiek (duomenys neskelbtini), tiek pasaulio bendruomenės tragedija, o Lietuvos Respublika turi prisidėti prie genocidą patyrusios socialinės grupės apsaugos. Pareiškėjo teigimu, atsakovas vadovavosi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija, kuri neatspindi tikrosios pareiškėjo kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę. Atsakovas negali išvengti prievolės rinkti išsamią, naujausią informaciją, kuri atitinka Lietuvos Respublikos ir tarptautiniuose aktuose keliamus reikalavimus.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuoja, kad pareiškėjas prieš priimant Sprendimą buvo apklaustas laikantis nustatytų procedūrų, pareiškėjas taip pat turėjo teisę pasisakyti teismo posėdžio metu, teikti įrodymus, galėjo laisva forma papasakoti apie jam kylančias grėsmes ir paaiškinti išvykimo iš kilmės valstybės priežastis. Pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo jo skundą, vertintini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

20. Atsakovas pažymi, kad Islamo valstybė nebekontroliuoja (duomenys neskelbtini) teritorijos ir (duomenys neskelbtini) grėsmė, kokia buvo 2014 m., nekyla, pareiškėjas nenurodė praeityje patyręs individualius persekiojimo veiksmus, o Migracijos departamentas surinko išsamią ir aktualią kilmės valstybės informaciją, kurios pagrindu nustatė, jog (duomenys neskelbtini) nėra tiesiogiai diskriminuojami bei persekiojami šalyje dėl jų religijos. Vadovaujantis EPPB 2021 m. sausio mėn. duomenimis, nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjui nebuvo pagrindo suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą, naujesnės informacijos pareiškėjas skunde nepateikia. Atsakovo surinkta informacija nepatvirtino pareiškėjo pasakojimo apie jam gresiantį persekiojimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 21S34402, kuriuo nuspręsta pareiškėjai nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo dienos pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 6K-1559 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra, nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

24. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjos kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjai galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

27. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjos skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).‏‏‎

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

29. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

30. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

31. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

32. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

33. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

34. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

36. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė tuo, kad jis yra (duomenys neskelbtini), o jiems kilmės šalyje nuolat kyla grėsmė bei kad buvo (duomenys neskelbtini) nuo 2009 m. iki 2014 m. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei, kuri EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau net patenkant į šią grupę, ne visi susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą; be kita ko, būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia Islamo valstybė, į kitas aktualias aplinkybes.

Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas gyveno provincijoje, kur Islamo valstybė nevaldo teritorijos, be to, jis nėra pažeidžiamas asmuo (pagal kitus kriterijus, pvz., lytis, turimi asmens dokumentai). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nedetalizavo jam individualiai gresiančios grėsmės gyvybei – pateikė viešą informaciją, kad 2014 m. Islamo valstybė vykdė genocidą, tačiau apie dabartinį laikotarpį pasakodamas neišsiplėtė, taip pat apklausų metų teigė, kad neturi konkrečių priežasčių kodėl išvyko iš kilmės valstybės – tačiau norėjo susitikti su tėvais gyvenančiais Europos Sąjungoje.

Nepaisant aplinkybės, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo paaiškinimas, jog iš kilmės valstybės jis išvyko išsigandęs galimo persekiojimo, nėra įtikinamas, nes:

1) nuo 2014 m. genocido iki išvykimo iš kilmės valstybės praėjo nemažas laiko tarpas;

2) nuo 2017 m. buvo paskelbta apie Islamo valstybės pralaimėjimą;

3) nors Islamo valstybė ir toliau veikia kaip sukilėlių grupė, tačiau jų veikla pastaruoju metu apima atsitiktinius išpuolius. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas teigia, kad atsakovas nevertino jo nurodytų aplinkybių, su šiuo argumentu teismas neturi pagrindo sutikti – pareiškėjas, iš esmės, atsakovui dėstė bendro pobūdžio argumentus dėl bendros situacijos šalyje (dėl netinkamo elgesio su (duomenys neskelbtini)), jų nesiedamas su individualia situacija, nepateikdamas konkrečių pavyzdžių, kada būtent pareiškėjas susidūrė su grėsmė, t. y. nepagrindė „pagrįstos baimės“ kriterijaus.

Aplinkybę, kad Islamo valstybės grėsmė nėra visiškai išnykusi, atsakovas aptarė sprendime, įvertinęs situaciją tiek pareiškėjo kilmės šalyje, tiek regione, kuriame gyveno pareiškėjas. Be to, Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau pagrįstai pabrėžė, kad tokiu atveju kiekviena grėsmė (kiekvienas individualus atvejis) turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į paminėtus kriterijus. Šių argumentų kontekste pabrėžtina, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

Atsižvelgiant, be kita ko, į Migracijos departamento pateiktą medžiagą bei į EPPB ataskaitą, pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis ginkluotas konfliktas, tačiau, kaip matyti iš 2021 m. EPPB ataskaitos, šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi atsakovas Migracijos departamentas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjas grėsmę sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjas apklausos metu nenurodė, jog būtų tiesiogiai susidūręs su persekiojimu ar kitais neigiamais veiksmais. Pareiškėjas, be kita ko, teigė, kad nuo 2009 m. iki 2014 m. buvo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) priklausančioje (duomenys neskelbtini), tačiau nei Migracijos departamentui apklausų metu, nei pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kada dėl jo tuometinio darbo pobūdžio sulaukė asmeninių grasinimų ar patyrė veiksmus, kurie prilyginami persekiojimo veiksmams; be to, Migracijos departamentui pareiškėjas nurodė, kad buvo tik (duomenys neskelbtini), asmeniškai konfliktuose nedalyvaudavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento surinktą medžiagą, pareiškėjo teiktus paaiškinimus, nurodo, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui, dėl jo priklausymo (duomenys neskelbtini) ar buvusio (duomenys neskelbtini) statuso negresia persekiojimas ir susidorojimas, o pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą yra hipotetinio pobūdžio, nepatvirtinta ir nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

39. Įvertinus Migracijos departamento Sprendimo turinį, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, Migracijos departamentas rėmėsi iš įvairių šaltinių surinkta informacija (pvz., (duomenys neskelbtini) įstatymais, tarptautinių organizacijų surinktais duomenimis) ir pareiškėjo situaciją įvertino individualiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę buvo tinkamai išnagrinėti ir atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų. Be to, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių duomenų, kurie paneigtų Migracijos departamento padarytas išvadas.

40. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Migracijos departamento, tiek Komisijos ginčijami sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė