60fa1ae1-a86a-476e-a33e-0a9f3c4b2bf2 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2-1012/2013(Proceso Nr. 2-55-3-01116-2012-9)Procesinio sprendimo kategorija 21.4.2.6; 21.6; 122.4; 126.8 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. kovo 7 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas GailiÅ«nas, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo Virgilijaus V. N. atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4777-611/2012 pagal ieÅ¡kovo Virgilijaus V.

N. ieÅ¡kinį atsakovui likviduojamam AB bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimų (trečiasis asmuo VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“), kuria ieÅ¡kinys atmestas ir civilinė byla prijungta prie civilinės bylos Nr. B2-2361-611/2012.Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė :                                                              I.

Ginčo esmė Byloje ginčas kilo dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, pagal Å¡ias sutartis pervestų lėšų pripažinimo draudimo objektu bei trečiojo asmens įpareigojimo paskaičiuoti ir iÅ¡mokėti ieÅ¡kovui priklausančiÄ draudimo iÅ¡mokÄ . IeÅ¡kovo teigimu, atsakovas, nesuteikdamas tinkamos ir iÅ¡samios informacijos apie savo finansinę padėtį, elgėsi nesÄ Å¾iningai ir netinkamai, pažeidė CK normas, nesuteikė ieÅ¡kovui galimybės tinkamai ir visiÅ¡kai įvertinti sudaromų sandorių rizikos bei įvykdymo galimybių.

Teikiama informacija apie sudarytų sandorių kvalifikavimÄ kaip saugų ir nerizikingÄ , sudarė ieÅ¡kovui esmines prielaidas manyti, kad sudaro sandorius su mokia finansų įstaiga, jog sudaryti sandoriai patenka į draudimo objektÄ pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymÄ . Jeigu atsakovas nebÅ«tų atlikęs nurodytų veiksmų, jis niekada nebÅ«tų sudaręs ginčijamų sandorių. Atsakovo įsipareigojimai, pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, patenka į indėlio sÄ vokÄ , t. y. draudimo objektÄ .

Atsakovo tvirtinimu, bet kuriuo atveju, net jeigu Å¡alys, sudarydamos sandorį, nesilaikė sÄ Å¾iningumo principo, tai neužtraukia sandorio negaliojimo, nes tokio negaliojimo imperatyvo įstatymas neįtvirtina. IeÅ¡kovas neįrodė atsakovo nesÄ Å¾iningumo. Atsakovas tinkamai įvykdė teisės aktų jam nustatytÄ prievolę atskleisti ieÅ¡kovui su obligacijų pasiraÅ¡ymo sandoriais susijusiÄ rizikÄ . Jeigu teismas tenkintų ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį, reikalaujama suma netaptų indėliu, nes turėtų bÅ«ti taikoma restitucija.

Tokiu atveju ieÅ¡kovas taptų atsakovo kreditoriumi, kurio reikalavimai pagal BÄ® 87 straipsnio 4 dalį, bÅ«tų tenkinami ketvirtÄ ja eile. Vadovaujantis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, draudimo objektu negali bÅ«ti paties draudėjo iÅ¡leisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai). Trečiojo asmens manymu, kol teismas nėra pripažinęs ginčo sutarčių negaliojančiomis, ieÅ¡kovas tokių sandorių tarp Å¡alių negaliojimu negali grįsti savo reikalavimų trečiajam asmeniui.

Teismui pripažinus obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis negaliojančiomis ab initio, ieÅ¡kovo reikalaujama suma netaptų indėliu ir neatsirastų juridinio fakto dėl draudimo iÅ¡mokos mokėjimo. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo Virgilijaus V. N. ieÅ¡kinį atsakovui likviduojamam AB bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimų prijungė prie civilinės bylos Nr.B2-2361-611/2012 ir laikė minėtos bylos dalimi, o ieÅ¡kinį atmetė.

Ä®vertinęs bylos raÅ¡ytinių įrodymų visumÄ ir konstatavęs, kad ieÅ¡kovas neįrodė, jog ginčijamos obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys yra sudarytos ieÅ¡kovui iÅ¡ esmės suklydus bei kad jis atsakovo buvo klaidinamas, priėjo prie iÅ¡vados, jog nėra teisinio pagrindo ginčijamas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis pripažinti sudarytomis iÅ¡ esmės ieÅ¡kovui suklydus ir dėl to niekinėmis ir negaliojančiomis. IeÅ¡kovas nenurodė, kurios sudarytų sutarčių sÄ lygos pažeidžia CK 6.188 straipsnio nuostatas ir yra nesÄ Å¾iningos jo atžvilgiu.

Teismas niekinių sandorių pasekmes ex officio taiko tik tuo atveju, kai sandoriai yra akivaizdžiai niekiniai, tačiau, teismo nuomone, ginčo atveju nėra pagrindo daryti tokiÄ iÅ¡vadÄ . Teismas, netenkinęs ieÅ¡kovo reikalavimo dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių panaikinimo, pažymėjo, kad netenkinus Å¡io reikalavimo, ieÅ¡kovas neturi teisės ir į draudimo iÅ¡mokÄ , nes pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, paties atsakovo iÅ¡leisti vertybiniai popieriai, prie kurių priskiriamos ir atsakovo platintos obligacijos, nėra draudimo objektas ir jam netaikoma draudiminė apsauga.

Teismas nustatęs, kad pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys iÅ¡ esmės yra susijęs su kreditoriaus reikalavimo tenkinimo eiliÅ¡kumu bei galimybe gauti draudimo iÅ¡mokÄ pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymÄ , vertino, jog Å¡is reikalavimas turi bÅ«ti sprendžiamas atsakovo bankroto byloje ir nagrinėjama byla prijungtina prie atsakovo bankroto bylos bei iÅ¡sprendžiama nutartimi bankroto byloje (Ä®BÄ® 10 str. 7 d., 15 str. 2 d., 21 str. 1 d., Bankų įstatymo 85 str., CPK 163 str. 5 p.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai IeÅ¡kovas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, su atskirtuoju skundu kreipėsi į teismÄ , kuriame praÅ¡o minėtÄ nutartį panaikinti ir klausimÄ iÅ¡spręsti iÅ¡ esmės – ieÅ¡kinį patenkinti. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. AtskirÄ jį skundÄ pagrindė Å¡iais argumentais:Teismas netinkamai, pažeisdamas CPK nuostatas, vertino įrodymus, netinkamai taikė teisės aktus, kurių pagrindu spręstinas ginčas, dėl to priėmė neteisingÄ sprendimÄ .Teismas nebuvo aktyvus ir neiÅ¡tyrė visų bylai reikÅ¡mingų aplinkybių bei nesiėmė pagal savo kompetencijÄ reikiamų veiksmų atsakovo nemokumui sutarčių sudarymo momentu patikrinti.

Tokiais savo veiksmais pažeidė CPK 179 straipsnio nuostatas.GinÄÄ nagrinėjantis teismas turi pareigÄ vartojimo sutarčių sÄ lygų atitiktį sÄ Å¾iningumo kriterijams nustatyti ex officio. Ginčo iÅ¡sprendimas yra svarbus ne tik ieÅ¡kovui, bet ir didelei visuomenės daliai. Sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkte nustatyta sÄ lyga, suklaidinusi ieÅ¡kovÄ , yra savaime nesÄ Å¾ininga.Teismas nepagrįstai ieÅ¡kovui kelia profesionalaus rinkos dalyvio standartus ir prieÅ¡tarauja paties iÅ¡vadai dėl ieÅ¡kovo buvimo neprofesionaliu rinkos dalyviu.Teismas neteisingai įvertino Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties galiojimÄ ir teisinę reikÅ¡mę ginčijamiems obligacijų sandoriams.

Atsakovas leido suprasti, kad sudaromos sutartys yra draustos atsakovo nemokumo atveju. IeÅ¡kovas suklydo dėl sandorio esmės, nes vertino sutartis kaip saugias. Teismas netinkamai vertino, kad sutartys sudarytos pasibaigus terminuoto indėlio sutartims, taip pat nevertino, kad įnaÅ¡ai į sÄ skaitÄ nebÅ«tinai turėjo bÅ«ti skirti obligacijoms pirkti. IeÅ¡kovas bÅ«damas atsakovo klientu ir nesiekdamas sudaryti sutarčių galėjo atvykti į bankÄ , kad įneÅ¡tų pinigus, o atvykus – buvo įkalbėtas sudaryti sutartį.

Teismas, nuspręsdamas prijungti bylÄ prie bankroto bylos, negalėjo spręsti dėl ieÅ¡kinio pagrįstumo, o privalėjo atnaujinti bylos nagrinėjimÄ iÅ¡ esmės ir įvertinti visus byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus, reikÅ¡mingus pareikÅ¡tam ieÅ¡kiniui iÅ¡spręsti.Bankroto byloje neabejotinai yra daug faktinių duomenų tiek apie atsakovo finansinę bÅ«klę, tiek apie analogiÅ¡kų obligacijų sandorių sudarymo su kitais klientais aplinkybių, tačiau Å¡ie įrodymai liko neįvertinti ir neiÅ¡tirti bylÄ nagrinėjant teismo posėdyje iÅ¡ esmės.Teismas, nagrinėdamas ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atskirai nuo bankroto bylos, pažeidė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ , kad nagrinėjimas Å¡alių atskirų reikalavimų, kurių vienas nulemia kitÄ , ne bankroto byloje, nors ir tame pačiame teisme, reikÅ¡tų neracionalų procesÄ ir bÅ«tų nesiderinamas su bankroto proceso operatyvumu ir efektyvumu.

Atsakovas su paduotu atskirtuoju skundu nesutiko ir prašė skundžiamÄ nutartį palikti nepakeistÄ . AtsiliepimÄ Ä¯ atskirÄ jį skundÄ pagrindė Å¡iais motyvais: Teismas tyrė ir vadovavosi laiku bei tinkamai pateiktais raÅ¡ytiniais įrodymais, Å¡alių paaiÅ¡kinimais, įvertino svarbias aplinkybes, todėl nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Teismo veiksmai visiÅ¡kai atitinka CPK 179 straipsnio reikalavimus. IeÅ¡kinio tenkinimas yra susijęs tik su privačiu ieÅ¡kovo interesu. IeÅ¡kovas teigdamas, kad bankas buvo nemokus ginčijamų sutarčių sudarymo metu, privalėjo įrodyti tai, tačiau Å¡ios įstatyminės pareigos neįvykdė.

Teismas pagrįstai neįžvelgė įrodymų trÅ«kumo. IeÅ¡kovas nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo pats nustatyti, kokias tariamai nesÄ Å¾iningas vartojimo sutarčių nuostatas jis nurodė ieÅ¡kinyje. Teismas teisingai nurodė, kad niekinių sandorių pasekmes ex officio taiko tik tuo atveju, kai sandoriai yra akivaizdžiai niekiniai, tačiau ginčo atveju nėra pagrindo daryti tokiÄ iÅ¡vadÄ . Atsakovas vykdė visus veiksmus, kuriuos pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo vykdyti pasiraÅ¡ydamas su neprofesionaliu klientu aptarnavimo sutartį bei obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis.

Teismas teisingai pažymėjo, kad ieÅ¡kovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas iÅ¡reiÅ¡kė iniciatyvÄ sudaryti su ieÅ¡kovu ginčijamas sutartis, jog atsakovas kvietė ieÅ¡kovÄ atvykti į bankÄ , kad sudarytų ginčo sutartis. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudėjo (banko) iÅ¡leisti vertybiniais popieriai nėra draudimo objektas.IeÅ¡kovas privalėjo prisiimti sandorių sudarymo rizikÄ . Teismas pagrįstai nutarė prijungti nagrinėjamÄ bylÄ prie atsakovo bankroto bylos ir iÅ¡spręsti jÄ nutartimi bankroto byloje, nes ieÅ¡kinys iÅ¡ esmės susijęs su kreditoriaus reikalavimo tenkinimo eiliÅ¡kumu bei galimybe gauti draudimo iÅ¡mokÄ pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymÄ .Trečiasis asmuo VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ su paduotu atskirtuoju skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

Taip pat prašė iÅ¡ ieÅ¡kovo priteisti patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. AtsiliepimÄ Ä¯ atskirÄ jį skundÄ pagrindė Å¡iais argumentais: Teismas pagrįstai nurodė, kad ieÅ¡kovas remiasi įrodymais, kurie nelaikytini tinkamais įrodymais. IeÅ¡kovas nurodė tik vienÄ konkrečiÄ sutarčių nuostatÄ , kuri, anot jo, neatitinka sÄ Å¾iningumo reikalavimų. Teismas teisingai pažymėjo, kad blanketinė nuoroda į įstatymÄ nėra klaidinanti. Sandoris nebuvo akivaizdžiai niekinis. Atsakovas įvykdė Finansinių priemonių rinkų įstatyme nustatytas pareigas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Atskirasis skundas netenkintinas Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumÄ ir pagrįstumÄ pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme numatytas iÅ¡imtis (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).IeÅ¡kovas teigia, kad atsakovas, nesuteikdamas tinkamos ir iÅ¡samios informacijos apie savo finansinę padėtį, elgėsi nesÄ Å¾iningai ir netinkamai, pažeidė CK normas, nesuteikė jam galimybės tinkamai ir visiÅ¡kai įvertinti sudaromų sandorių rizikos bei įvykdymo galimybių.

Laikė, kad sudaryti sandoriai patenka į draudimo objektÄ pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymÄ . Atsakovas nurodė, kad jis tinkamai įvykdė teisės aktų jam nustatytÄ prievolę atskleisti ieÅ¡kovui su obligacijų pasiraÅ¡ymo sandoriais susijusiÄ rizikÄ . Vadovaujantis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, draudimo objektu negali bÅ«ti paties draudėjo iÅ¡leisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai).

Taigi byloje ginčas kilo dėl 2011 m. kovo 9 d. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties Nr. FO20110309L990006, 2011 m. liepos 14 d. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties Nr. FO20110714L990005, 2011 m. liepos 29 d. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties Nr. FO20110729L990003, 2011 m. rugsėjo 26 d. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties Nr. FO20110926L990001 ir 2011 m. spalio 6 d. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties Nr. FO20111006L990002 teisėtumo ir pagrįstumo, dėl Å¡ių sutarčių pagrindu pervestų lėšų pripažinimo draudimo objektu pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymÄ ir trečiojo asmens įpareigojimo paskaičiuoti ir iÅ¡mokėti ieÅ¡kovui priklausančiÄ draudimo iÅ¡mokÄ .

Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje reglamentuoja, kad finansų maklerio įmonė turi aiÅ¡kiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visÄ reikalingÄ informacijÄ , kurios pagrindu jie galėtų suprasti siÅ«lomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms bÅ«dingÄ rizikÄ ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali bÅ«ti pateikiama standartizuota forma. Pagal Å¡io įstatymo minimo straipsnio 5 d., finansų maklerio įmonė, prieÅ¡ pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimÄ ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymÄ , privalo surinkti informacijÄ apie kliento ar potencialaus kliento:

1) žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis;

2) finansinę padėtį;

3) tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis.Kaip matyti iÅ¡ Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių 1.22 p., ieÅ¡kovas savo paraÅ¡u patvirtino, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarčių sÄ lygos atitinka ieÅ¡kovo valiÄ . Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieÅ¡kovas, be kita ko, patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ .

Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad atsakovas nesuteikė jam galimybės tinkamai ir visiÅ¡kai įvertinti sudaromų sandorių rizikos bei įvykdymo galimybių. Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad anksčiau nurodytos faktinės aplinkybės suponuoja, jog ieÅ¡kovas, pasiraÅ¡ydamas obligacijų sutartis, jas pasirašė neįsigilinęs į galimas rizikas ir sutarčių sÄ lygas, pats buvo nepakankamai atidus ir rÅ«pestingas, todėl turi prisiimti kilusias teisines pasekmes.

Teismo vertinimu, atsakovas veikė teisėtai ir pagrįstai, t. y. įvykdė visus veiksmus, kuriuos pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo vykdyti pasiraÅ¡ydamas su neprofesionaliu klientu aptarnavimo sutartį bei Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis.Teismas kaip nepagrįstus atmeta ir apeliacinio skundo motyvus, kad sudaryti sandoriai patenka į draudimo objektÄ pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymÄ ir kad sudarytos Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys yra draustos atsakovo nemokumo atveju, nes Å¡iuos apelianto teiginius paneigia Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalis, kurioje įstatymų leidėjas yra, expressis verbis, nustatęs, jog draudimo objektas negali bÅ«ti paties draudėjo iÅ¡leisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) ir įsipareigojimai, susiję su jo akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais, pagal Lietuvos Respublikos hipotekinių obligacijų ir hipotekinio kreditavimo įstatymÄ iÅ¡leistos hipotekinės obligacijos, taip pat toliau iÅ¡vardytų subjektų indėliai ar įsipareigojimai jiems:

1) Lietuvos banko;

2) draudimo įmonės;

3) kredito įstaigų;

4) finansų maklerio įmonių;

5) pagal Draudimo įstatymÄ veikiančių draudimo įmonių;

6) pensijų fondų;

7) valdymo įmonių;

8) įmonių, kurios verčiasi lizingu (finansine nuoma);

9) kolektyvinio investavimo subjektų. Be to, nei Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyse, nei Prospekte ar Galutinėse sÄ lygose, su kuriomis ieÅ¡kovas buvo susipažinęs, nėra nuorodos, kad obligacijos yra draudžiamos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatas. Ad hoc, teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad aplinkybė, jog Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu pripažino atsakovÄ nemokiu, o Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui iÅ¡kėlė bankroto bylÄ , savaime dar nereiÅ¡kia, kad atsakovas buvo nemokus jau ieÅ¡kovo ginčijamų sutarčių sudarymo metu.Pagal CPK 185 straipsnį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Ä®rodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 176 –220 straipsniuose, todėl teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, jų pakankamumÄ , leistinumÄ ir sÄ sajumÄ turi vadovautis minėtuose straipsniuose nurodytomis taisyklėmis. Teismo funkcija pasireiÅ¡kia tuo, kad jis tiria ir vertina Å¡alių pateiktus įrodymus ir jais remdamasis daro savo iÅ¡vadas apie įrodinėjimo dalykÄ sudarančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ . Taigi įrodymų pakankamumas ir ieÅ¡kovo ar atsakovo nurodomo fakto įrodytinumas, t. y. tam tikrų aplinkybių konstatavimas turi bÅ«ti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms Å¡alims (CPK178 str.). Pagal bendrÄ jÄ Ä¯rodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena Å¡alis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK178 str.)Ä®vertinęs bylos raÅ¡ytinių įrodymų visumÄ , teismas nesutinka su apelianto pozicija, kad teismas nebuvo aktyvus ir neiÅ¡tyrė visų bylai reikÅ¡mingų aplinkybių bei nesiėmė pagal savo kompetencijÄ reikiamų veiksmų atsakovo nemokumui sutarčių sudarymo momentu patikrinti, tokiais savo veiksmais pažeidė CPK 179 straipsnio nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad byloje kilęs ginčas yra susijęs tik su ieÅ¡kovo privačiais interesais, t. y. atsakovas ir ieÅ¡kovas sudarė dviÅ¡alį sandorį, kuriuo ieÅ¡kovas siekė finansinės naudos. Teismas neturi teisės pats rinkti įrodymus ir negali bÅ«ti aktyvus, nes Å¡ioje byloje nėra vieÅ¡o intereso gynimo elementų (CPK 179 str. 2d.). Ginčo atveju Å¡alys privalo įrodymus pateikti pačios ar per savo atstovus (CPK 179 str. 1d.). IeÅ¡kovas neįrodė, kad atsakovas suklaidino jį, kad atsakovas iÅ¡reiÅ¡kė iniciatyvÄ sudaryti su ieÅ¡kovu ginčijamas sutartis, jog atsakovas kvietė ieÅ¡kovÄ atvykti į bankÄ , kad sudarytų ginčo sutartis.

IeÅ¡kovas teigdamas, kad bankas buvo nemokus ginčijamų sutarčių sudarymo metu, privalėjo įrodyti tai, tačiau Å¡ios įstatyminės pareigos neįvykdė. Å alys, sudarydamos sutartį, suderina sutarties sÄ lygas, nustatančias jų teises ir pareigas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos Å¡alims turi įstatymo galiÄ (CK 6.189 str. 1 d.). Apeliantas nepagrindė ir neįrodė ginčo sandorių prieÅ¡taravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl sandorių pripažinti niekiniais ir negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnį nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad niekinių sandorių pasekmes ex officio taiko tik tuo atveju, kai sandoriai yra akivaizdžiai niekiniai, tačiau ginčo atveju nėra pagrindo daryti tokiÄ iÅ¡vadÄ . Kadangi apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog jo valia buvo kitokia kai jis pasiraÅ¡inėjo Obligacijų sutartis, t. y. neįrodė ir nepagrindė savo suklydimo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad sandoriai negalioja ir CK 1. 90 ir 1. 91 straipsnių pagrindu.

IÅ¡ bylos raÅ¡ytinių įrodymų matyti ir byloje ginčo dėl to nėra, teismas yra patvirtinęs apelianto ketvirtosios eilės reikalavimÄ , vertina, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys iÅ¡ esmės yra susijęs su kreditoriaus reikalavimo tenkinimo eiliÅ¡kumu bei galimybe gauti draudimo iÅ¡mokÄ pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymÄ , pagrįstai vertino, jog Å¡is reikalavimas turi bÅ«ti sprendžiamas atsakovo bankroto byloje ir nagrinėjamÄ bylÄ prijungė prie atsakovo bankroto bylos (Ä®BÄ® 10 str. 7 d., 15 str. 2 d., 21 str. 1 d., Bankų įstatymo 85 str., CPK 163 str. 5 p.).Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis pagrįsta ir teisėta, todėl jÄ keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).Teismas, remdamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,n u t a r i a:Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Teisėjas                                                                                                                             Algirdas GailiÅ«nas