A-575-2531-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-2531/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00289-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. B., Ž. G., V. M., A. U., R. T. (R. T.), A. P., Š. U., G. N., D. P., P. P., R. M., A. I., D. Š., I. I., A. K., D. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. B., Ž. G., V. M., A. U., R. T. (R. T.), A. P., Š. U., G. N., D. P., P. P., R. M., A. Š., A. I., D. Š., I. I., A. K., D. J. skundą atsakovams Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovų Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jiems nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: G. B. – 17809,68 Lt, Ž. G. – 39,24 Lt, V. M. – 545,40 Lt, A. U. – 210,29 Lt, R. T. (R. T.) – 306,86 Lt, A. P. – 2791,31 Lt, Š. U. – 1874,90 Lt, G. N. – 90,15 Lt, D. P. – 1680,46 Lt, P. P. – 8940,97 Lt, R. M. – 2909,78 Lt, A. Š. – 572,19 Lt, A. I. – 1575,24 Lt, D. Š. – 1371,71 Lt, I. I. – 269,34 Lt, A. K. –2344,88 Lt, D. J. – 1688,17 Lt.

Pareiškėjai nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jų darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalį negali būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Todėl sprendimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, nes pareiškėjai yra išsaugojęs galimybę į pažeistų teisių gynimą. Pareiškėjai nurodė, kad nėra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį. Taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas yra ir Lietuvos valstybė.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjų skundais nesutiko, prašė atmesti pareiškėjų skundus kaip nepagrįstus. Teismui patenkinus skundus, prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai reiškia reikalavimą netinkamam atsakovui, nes atsakovas nagrinėjamoje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Nurodė, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, jis pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas nurodytu 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Remiantis Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi, įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Todėl nurodė, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjams, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Nurodė, kad taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiga atlyginti žalą gali kilti tik esant teisei priešingiems veiksmams. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę atsakovo atžvilgiu. Taip pat nurodė, kad pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu yra taikytinas bendrasis trejų metų senaties terminas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė skundus atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjų skundus tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato G. B. – 17 455,19 Lt, Ž. G. – 39,24 Lt, V. M. – 349,93 Lt, A. U. – 210,29 Lt, R. T. – 303,88 Lt, A. P. – 2 666,12 Lt, Š. U. – 1 874,90 Lt, G. N. – 90,15 Lt, D. P. – 1 680,46 Lt, P. P. – 8 534,11 Lt, R. M. – 2 909,78 Lt, A. Š., t. y. jo teisių perėmėjai D. Š. – 572,19 Lt, A. I. – 1 575,24 Lt, D. Š. – 1 369,50 Lt, I. I. – 269,34 Lt, A. K. – 2 179,91 Lt, D. J. – 1 688,17 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs su pareiškėjais. Tokia faktinė situacija prieštarauja Konstitucijai ir teisingumo principui.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas, kurį pareiškėjai dėl reikalavimų dalies yra praleidę. Atsižvelgęs į taikytiną senaties terminą teismas atitinkamai nustatė pareiškėjams priteistinas sumas, tenkindamas skundus iš dalies ir atmesdamas tas reikalavimų dalis, dėl kurių senaties terminas praleistas. Teismas taip pat nurodė, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė

III. Pareiškėjai G. B., Ž. G., V. M., A. U., R. T., A. P., Š. U., G. N., D. P., P. P., R. M., A. I., D. Š., I. I., A. K., D. J. pateikė apeliacinius skundus (b. l. 89–94, 97–102), kuriais prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio dalies nepriteisimo už 2007 m. vasario–kovo mėnesius bei dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, ir pareiškėjų skundą tenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjai papildomai nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl neteisingai apskaičiavo priteistinos sumos dydį. Pabrėžia, kad DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas ne nuo kreipimosi į teismą dienos, bet nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo to momento, kai pareiškėjai sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjų prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Pareiškėjų manymu, neįrodyta, jog pareiškėjų reikalavimų tenkinimas reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį, todėl teismas nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinius skundus (b. l. 108–109) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinius skundus atmesti. Mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas. Teigia, jog DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų senaties terminas buvo taikytas pagrįstai, tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams, nes priešingu atveju būtų apsunkintas atsakovo funkcijų vykdymas dėl sunkios finansinės padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjų G. B., Ž. G., V. M., A. U., R. T. (R. T.), A. P., Š. U., G. N., D. P., P. P., R. M., A. I., D. Š., I. I., A. K., D. J. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjų teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjams teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Vadovaujantis minėta nuostata, apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Tačiau pastebėtina, kad DK 298 straipsnis nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A575-572/2011).

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido dėl reikalavimų dėl darbo užmokesčio nepriemokos dalies, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pritaikė senaties terminą pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu, tenkindamas pareiškėjų skundą iš dalies ir priteisdamas tą neišmokėtą darbo, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo, užmokesčio dalį, dėl kurios senaties terminas nėra praleistas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties terminas atnaujintinas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Vadinasi, turi būti vertintinos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas praleido senaties terminą: turi būti nustatyta, ar susidariusios aplinkybės, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas, gali būti vertintinos kaip svarbios priežastys. Pareiškėjai kaip pagrindinę priežastį, kodėl senaties terminas turėtų būti atnaujintas, nurodo tai, jog pareiškėjų atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011) nuosekliai laikosi pozicijos, jog pastaroji priežastis nepripažintina sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pateikta jokių kitų objektyvių priežasčių bei įrodymų, pagrindžiančių senaties termino atnaujinimo būtinumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, konstatuotina, kad pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės nuostatas, laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams. Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog prašymas atidėti sprendimo vykdymą dėl sunkios turtinės padėties turi būti pagrindžiamas įrodymais, kad pareiškėjų skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjų skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams, dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria sprendimo vykdymas atidėtas vieneriems metams, keistina, atsakovo prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo atmetant.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės nuostatas, tačiau nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra keistina. Tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą kitais apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų G. B., Ž. G., V. M., A. U., R. T. (R. T.), A. P., Š. U., G. N., D. P., P. P., R. M., A. I., D. Š., I. I., A. K., D. J. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 13 d. sprendimo rezoliucinės dalies aštuonioliktąją pastraipą pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Atsakovo prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo atmesti“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė