2021-02-17 Nr. AB-3500-3-61-3-04383-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1512-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04383-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.19; 14.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio rajono Daukniūnų žemės ūkio bendrovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio rajono Daukniūnų žemės ūkio bendrovės skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo arba pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Panevėžio rajono Daukniūnų žemės ūkio bendrovė (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. AS-98 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo patvirtintas 2019 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo aktas Nr. PA80-77 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Patikrinimo akte konstatuota, jog Bendrovė turi 3 požeminio gėlo vandens gręžinius, iš kurių 2 naudojami, vienas rezervinis. Vandenį naudoja ūkinei komercinei veiklai – buitinėms reikmėms, gyvulių girdymui, laukų purškimui. Turi gręžinio pasą Nr. 3520, išduotą 1981 metų liepos mėnesį, ir pasą Nr. 60235, išduotą 2015 m. lapkričio 5 d. Iš gręžinio paimtas vanduo apskaitomas vandens skaitiklio rodmenimis. Vedama paimto vandens apskaita, duomenis nurašant kas mėnesį. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateiktos deklaracijos (KIT708 forma) už 2015, 2016, 2017, 2018 metų mokestinius laikotarpius apie sunaudotą vandens kiekį. Pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. išgavo 103 120 m3 požeminio vandens, už kurį per šį laikotarpį sumokėjo 10 597 Eur. Už tai, kad už šį laikotarpį išgautas vanduo buvo deklaruotas ir sumokėta pavėluotai, Bendrovės vadovo 2006 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 0605-7 paskirtam atsakingam už vandens ūkį energetikui 2019 m. rugsėjo 23 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. AM-AAD-ANRP-2598-2019 ir pagal administracinį nurodymą už nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 241 straipsnio 1 dalyje, atsakingas asmuo sumokėjo 125 Eur baudą.

3. Pareiškėjas teigė, jog Bendrovė dar 2018 metų rugsėjo mėnesį ėmėsi visų reikiamų veiksmų, kad iš Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) gautų leidimą gręžiniams eksploatuoti – ėmėsi kadastrinių matavimų darbų, siekiant išsipirkti iš valstybės žemės sklypą, kuriame įrengtas gręžinys, 2018 m. rugpjūčio 22 d. sudarė sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Geoaplinka“ dėl naudojamos vandenvietės vandens išteklių įvertinimo (aprobacijos) pagal pateiktą prognozuojamą vandens kiekį. Darbai pagal šią sutartį labai vėlavo dėl būtinų atlikti darbų sudėtingumo (vandens išteklių aprobacijos metu reikalinga atlikti bandomąjį eksploatacinių gręžinių išsiurbimą, t. y. atitinkamam laikui sustabdyti vandens tiekimą Bendrovės reikmėms (galvijų girdymui), o tai ypač aktualu vasaros sezono metu), taip pat dėl įmonės, turinčios privalomą licenciją tokiems darbams, užimtumo. Tik 2019 m. gruodžio 19 d. Bendrovė gavo Tarnybos direktoriaus įsakymą Nr. 1-416 „Dėl ŽŪB „Daukniūnai“ vandenvietės požeminio vandens išteklių aprobavimo ir įrašymo žemės gelmių registro žemės gelmių išteklių dalyje“.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovė verčiasi sudėtinga žemės ūkio veikla – augalininkyste ir gyvulininkyste. Bendrovėje auginama 1 219 galvijų. Gręžinių naudojimo teisinis reglamentavimas yra labai aktuali problema visiems šalies žemės ūkio veikla užsiimantiems verslo subjektams. Dėl šios priežasties jau kurį laiką buvo laukiama galutinai sureguliuoto požeminio vandens išteklių naudojimo teisinio reguliavimo. Lietuvos Respublikos Seime 2018 m. gruodžio 13 d. buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-1787(2) (toliau – ir Projektas). Pareiškėjui ypatingą svarbą Projekte turėjo 16 straipsnio 2 dalies 2 punkto nauja formuluotė, pagal kurią gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ir ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m3 gėlo vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, neturi gauti leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, išduodamo Tarnybos. Pareiškėjas visiškai atitinka šiuos Projekte nustatytus kriterijus. 2019 m. spalio 15 d. Projektas buvo priimtas ir tapo Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo pakeitimo įstatymu (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), tačiau dėl teisėkūros proceso sudėtingumo, kada prie eilės pakeistų Žemės gelmių įstatymo straipsnių trūksta įstatymą įgyvendinančių teisės aktų, o jiems parengti reikia nemažai laiko, Pakeitimo įstatymo įsigaliojimas atidėtas iki 2020 m. liepos 1 d. Taip Bendrovė tapo nuo jos nepriklausančių aplinkybių įkaite.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad leidimo eksploatuoti vandens gręžinius gavimo procesas užtruko ne vien dėl Bendrovės kaltės, Bendrovė sumokėjo mokesčius už valstybinius gamtos išteklius (vandenį) ir tai yra labai ženkli suma, o teisės aktų rengėjas įstatymu panaikino pagrindą ateityje išvis skirti tokio pobūdžio baudą tokiems ūkio subjektams kaip Bendrovė. Nors pareiškėjo pažeidimas yra ir trunkamasis, jis jokių teisinių pasekmių nesukėlė, nepažeidė konkrečia teisės norma saugomų vertybių.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas teigė, kad Bendrovė nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. išgavo 103 120 m3 požeminio vandens neturėdama Tarnybos išduoto leidimo. Taip pat VMI Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (KIT708 forma) už 2015, 2016, 2017 ir 2018 metų mokestinius ketvirčius Bendrovė pateikė 2019 m. rugsėjo 6 d., t. y. po teisės aktuose nustatytų pateikimo terminų. Todėl Bendrovei už nurodytus pažeidimus už išgautą požeminį vandenį buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis padidintu tarifu, iš viso 105 970 Eur. Pareiškėjo išvardintos aplinkybės neatleidžia mokesčio mokėtojo nuo įstatyme įtvirtintos pareigos vykdymo ir negali būti priežastimi sumažinti mokėtiną mokestį. Kadangi mokestis už gamtos išteklius išgautus be leidimo, taip pat už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį buvo paskaičiuotas padidintu tarifu, kaip imperatyviai numato Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) 6 straipsnio 2 dalis, Bendrovės pateikti argumentai nelaikytini teisiškai pagrįstais ir svarbiais tvirtinant patikrinimo rezultatus, todėl įvertinus Bendrovės rašytines pastabas buvo priimtas Sprendimas patvirtinti Patikrinimo aktą.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo Panevėžio rajono Daukniūnų žemės ūkio bendrovės skundą tenkino iš dalies, t. y. atsakovo Sprendimą, kuriuo patvirtintas mokestis didesniu tarifu už be leidimo išgautą ir laiku nedeklaruotą vandenį, pakeitė, sumažino mokėtiną mokestį nuo 105 970 Eur iki 15 895,50 Eur. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

9. Teismas nustatė, kad Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko Bendrovės mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo, deklaravimo teisingumo planinį teminį patikrinimą už 2015–2018 metus ir 2019 m. rugsėjo 23 d. surašė Patikrinimo aktą. Patikrinimo metu Departamento pareigūnai nustatė, kad Bendrovė turi 3 požeminio gėlo vandens gręžinius, iš kurių 2 naudojami, vienas rezervinis; vandenį naudoja ūkinei komercinei veiklai – buitinėms reikmėms, gyvulių girdymui, laukų purškimui; turi gręžinio pasą Nr. 3520, išduotą 1981 metų liepos mėnesį, ir pasą Nr. 60235, išduotą 2015 m. lapkričio 5 d.; iš gręžinio paimtas vanduo apskaitomas vandens skaitiklio rodmenimis; vedama paimto vandens apskaita, duomenis nurašant kas mėnesį; mokėtojas Patikrinimo akto surašymo metu leidimo neturėjo. Departamentas patikrinimo metu taip pat nustatė, kad Bendrovė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas už 2015, 2016, 2017, 2018 metų mokestinius ketvirčius VMI pateikė 2019 m. rugsėjo 6 d., t. y. po teisės aktuose nustatyto teikimo termino. Patikrinimo akte už nurodytus pažeidimus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, viso 105 970 Eur.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Departamentui pateikė 2019 m. spalio 23 d. pastabas dėl Patikrinimo akto, kuriose nurodė, kad Bendrovei ypatingą svarbą Projekte turi 16 straipsnio 2 dalies 2 punkto nauja formuluotė pagal kurią gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ir ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m3 gėlo vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, neturi gauti leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, išduodamo Tarnybos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į administracinėje teisėje yra įtvirtintą taisyklę – lex benignior retro agit (pagerinantis subjektų padėtį įstatymas savo pobūdžiu turi grįžtamąją galią) ir prašė atsižvelgti į Pakeitimo įstatymą bei nebeskaičiuoti Bendrovei mokesčio už išgautą požeminį vandenį padidintu tarifu. Departamentas, įvertinęs Bendrovės rašytines pastabas ir pažymėjęs, kad Pakeitimo įstatymas įsigalioja nuo 2020 m. liepos 1 d., 2019 m. lapkričio 22 d. priėmė Sprendimą.

11. Teismas analizavo Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, MVGĮĮ 6 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 2, 4 dalis, 8 straipsnio 2, 3 dalis ir nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo gavęs Tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudaręs su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo vandenvietėse bei dėl to, kad laiku VMI nedeklaravo išgauto vandens kiekio.

12. Teismas aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką principo lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) taikymo administracinių bylų teisenoje aspektu, nurodė, kad Pakeitimo įstatymas įsigalios nuo 2020 m. liepos 1 d., todėl darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai pareiškėjui už 2015–2018 metais be leidimo išgautą vandenį paskaičiavo mokestį didesniu tarifu pagal ginčo teisinio santykio metu galiojusius teisės aktus, o lex benignior retro agit taisyklė negali būti taikoma.

13. Tačiau teismas vertino, kad minėtos aplinkybės gali būti vertinamos sprendžiant pareiškėjui paskirtos sankcijos sumažinimo klausimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas verčiasi žemės ūkio veikla – augalininkyste ir gyvulininkyste, o išgautą vandenį naudoja savo ūkinėms reikmėms – gyvulių girdymui bei laukų purškimui. Byloje nėra duomenų, kad Bendrovė būtų siekusi tyčia sąmoningai nuslėpti mokestį, kad būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus, o iš Patikrinimo akto turinio matyti, jog Bendrovėje vedama paimto vandens apskaita, duomenis nurašant kas mėnesį, apskaitoje pateikti požeminio vandens duomenys sutampa su deklaracijų kiekių duomenimis, Departamento pareigūnai nenustatė nuslėptų išgautų požeminio vandens išteklių. Teismas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas už 2015–2018 metais išgautą požeminį vandenį vandenvietėse mokestį sumokėjo įprastu tarifu. Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju paskirta 105 970 Eur bauda nėra proporcinga padarytiems pažeidimams. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pakanka mokestį už be leidimo išgautą ir laiku nedeklaruotą vandenį padidinti 1,5 karto, todėl Departamento sprendimo dalį, kuria pareiškėjui patvirtintas mokestis padidintu tarifu, pakeitė, ir mokestį už be leidimo išgautą ir laiku nedeklaruotą vandenį atitinkamai sumažino iki 15 895,50 Eur (105 970 Eur / 10 x 1,5).

III. 14. Pareiškėjas Panevėžio rajono Daukniūnų žemės ūkio bendrovė apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą, panaikinant atsakovo Sprendimą ir panaikinti arba sumažinti Sprendimu patvirtintą mokestį už be leidimo išgautą ir laiku nedeklaruotą vandenį.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo pirmosios instancijos teismui argumentus ir papildomai nurodo, kad:

15.1. Teismas klaidingai į dvi atskiras prievoles išskyrė be leidimo išgautą vandenį ir jo deklaravimo prievolę. Šios dvi prievolės viena nuo kitos neatsiejamos – Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalis. Prievolė pareiškėjui gauti leidimą nuo 1981 metų ir net nuo 1961 metų veikiantiems Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Geologijos valdybos Kauno hidrologijos ekspedicijos išduotus pasus turintiems gręžiniams atsirado tik 2015 m. gegužės 1 d, kai įsigaliojo minėto įstatymo straipsnio nuostatos. Todėl iki 2015 m. gegužės 1 d. pareiškėjui negaliojo ir MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatos. Tokia pareiga pagal šių įstatymų nuostatas pareiškėjui nustoja galioti nuo 2020 m. liepos 1 d.;

15.2. Nesutinka su teismo išvada, kad principas lex benignior retro agit negali būti taikomas nagrinėjamu atveju. Tokia nuostata prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo principams, nes dauguma žemės ūkio veikla besiverčiančių subjektų Tarnybos išduotų leidimų neturi (tai brangiai kainuojantis, fiziškai sunkiai įgyvendinamas procesas įmonių dar nuo 1961 metų eksploatuojamiems gręžiniams). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad išimtis – lex benignior retro agit taikoma kaip tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams (žr., pvz., 2015 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-220-552/2015);

15.3. Leidimo eksploatuoti vandens gręžinius gavimo procesas užtruko ne vien dėl pareiškėjo kaltės, pareiškėjas sumokėjo mokesčius ir tai yra labai ženkli suma, o teisės aktų rengėjas įstatymu panaikino pagrindą ateityje skirti tokio pobūdžio baudą tokiems ūkio subjektams kaip pareiškėjas.

16. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad principas lex benignior retro agit nėra absoliutus, o taikomas tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams. Šiuo konkrečiu atveju, mokestis padidintu tarifu už 2015–2018 metais be leidimo išgautą vandenį bei už laiku nedeklaruotą išgautą vandens kiekį paskaičiuotas vadovaujantis MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, todėl taisyklė lex benignior retro agit negali būti taikoma;

17.2. Teismas atsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog leidimo naudoti gamtinius išteklius gavimo procesas užtruko ne vien dėl pareiškėjo kaltės, įvertino, kad pareiškėjas mokesčius sumokėjo, kad tyčia sąmoningai nesiekė jų nuslėpti, bei padarė išvadą, kad nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos padarytam pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pripažindamas, jog pareiškėjui už padarytą pažeidimą turėjo būti paskirtas didesnio mokesčio tarifas bet, įvertinęs individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, šį tarifą sumažino;

17.3. Šiuo nagrinėjamu atveju įstatymo saugomos vertybės yra valstybės gamtiniai ištekliai (vanduo). Deklaracijos už išgautą vandenį buvo pateiktos ir mokestis sumokėtas tik 2019 m. rugsėjo 6 d., t. y. pradėjus planinį patikrinimą. Tai rodo, jog jeigu nebūtų atliktas mokestinis patikrinimas, tikėtina, kad pareiškėjas šio mokesčio nebūtų sumokėjęs, t. y. būtų slepiami mokesčiai ir daroma žala Lietuvos Respublikos biudžetui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. AS-98 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo pareiškėjui Panevėžio rajono Daukniūnų žemės ūkio bendrovei paskaičiuotas 105 970 Eur mokestis padidintu tarifu už be leidimo išgautą ir laiku nedeklaruotą vandenį, pagrįstumo ir teisėtumo.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas neginčija fakto, jog nebuvo gavęs Tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudaręs su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo vandenvietėse bei aplinkybės, jog laiku VMI nedeklaravo išgauto vandens kiekio, tačiau įvertinęs individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, konstatavo, jog nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos padarytam pažeidimui ir sumažino Bendrovei paskaičiuotą mokėti mokestį nuo 105 970 Eur iki 15 895,50 Eur.

20. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas principas lex benignior retro agit, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo argumentus, susijusius su tuo, kad leidimo eksploatuoti vandens gręžinius gavimo procesas užtruko ne vien dėl Bendrovės kaltės, pareiškėjas sumokėjo mokesčius už valstybinius gamtos išteklius (vandenį).

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

22. Žemės gelmių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.

23. Pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 1 dalį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose (MVGIĮ 6 str. 1 d.), o už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 str. 2 d.). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius objektas yra šie išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai: 1) naudingosios iškasenos, nurodytos šio įstatymo 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose; 2) vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede; 3) medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MGVIĮ 4 str.). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį (MVGIĮ 7 str. 2 d.). Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MVGIĮ 7 str. 4 d.).

24. Primintina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas 2015–2018 metais nebuvo gavęs Tarnybos leidimo, nebuvo sudaręs su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo vandenvietėse bei dėl to, kad laiku VMI nedeklaravo išgauto vandens kiekio. Pareiškėjas tokiais savo veiksmais (neveikimu) pažeidė MVGIĮ nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Bendrovei mokestis padidintu tarifu pritaikytas ne tik už tai, jog ji be leidimo išgavo vandenį, bet ir dėl to, kad laiku išgauto vandens kiekio nedeklaravo VMI, kas irgi yra pažeidimas, kuriam taikoma analogiška sankcija, numatyta MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje ir kuri pagal pažeidimų kiekį nesumuojama. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai į dvi atskiras prievoles išskyrė be leidimo išgautą vandenį ir jo deklaravimo prievolę, atmestinas.

25. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas principas lex benignior retro agit, teisėjų kolegija pažymi, jog asmens pareiga mokėti mokesčius kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šiuo konkrečiu atveju mokestis padidintu tarifu už 2015–2018 metais be leidimo išgautą vandenį bei už laiku nedeklaruotą išgautą vandens kiekį paskaičiuotas vadovaujantis MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šioje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams lex benignior retro agit taisyklė negali būti taikoma.

26. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją <...> pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija <...> asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su Bendrovės vykdomos veiklos pobūdžiu, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas mokesčius sumokėjo, kad tyčia sąmoningai nesiekė nuslėpti mokestį, bei padarė pagrįstą išvadą, sumažindamas ekonominės sankcijos dydį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė iš esmės jokių ypatingų aplinkybių, į kurias atsižvelgęs apeliacinės instancijos teismas galėtų dar labiau sumažinti mokėtiną mokestį už valstybinių gamtos išteklių išgavimą be leidimo bei deklaracijų už išgautą vandenį nepateikimą ir mokesčio nemokėjimą, ar išvis jį panaikinti, taip išvengiant įstatyme įtvirtintos pareigos mokesčius apskaičiuoti ir mokėti vykdymo. Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigia, jog byloje nustatyti pažeidimai buvo padaryti, o jų padarymo aplinkybės nekeičia padarytų veiksmų kvalifikavimo kaip priešingų teisei. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo paskirta sumažinta sankcija būtų neteisinga ir per griežta, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurios galėtų nulemti kitokį vertinimą, apeliaciniame skunde nenurodė, todėl nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo.

28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Panevėžio rajono Daukniūnų žemės ūkio bendrovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė