2020-12-16 Nr. AB-24158-3-64-3-00861-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2873-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00861-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. A. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja N. A. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2019 m. vasario 11 d. raštą Nr. (9.64) DV_S-3048 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo” (toliau – ir Skyriaus Raštas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2019 m. kovo 28 d. raštą Nr. (11.1)I-2132 (toliau – ir VSDFV Raštas); 3) įpareigoti atsakovą spręsti klausimą iš naujo, priimant naują sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams ir darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies pagrindu skyrimo pareiškėjui; 4) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Skyriaus Rašte nurodyta, jog, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir, kuris yra atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnyje nurodytu pagrindu.

3. Pareiškėja nurodė, jog Skyrius konstatavo, kad pareiškėja iš UAB „Banga Electronics“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), todėl pareiškėja nepatenka į Įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų kategoriją. Pareiškėja padavė skundą dėl Skyriaus Rašto VSDFV, kuri 2019 m. kovo 28 d. raštu pareiškėjos skundą atmetė.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad su skundžiamais sprendimais nesutinka, nes, pareiškėjos nuomone, ji DK 57 straipsnio l dalies 5 punktas sąlygas atitinka, kadangi 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi nutarta bendrovę likviduoti. Iki to momento, kol bendrovė nebuvo likviduota, pareiškėja atitiko DK 57 straipsnio l dalies 1 punktą, t. y. darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė dėl kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla.

5. Pareiškėja nurodo, kad tiek DK 62 straipsnis, tiek 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui darbdavio valia (DK 53 straipsnio 3 punktui). Pareiškėja nurodė, kad dėl bankroto bylos iškėlimo į Kauno apygardos teismą kreipėsi darbdavys (UAB „Banga Electronics“ įmonės kodas 300070628). Darbdavys nusprendė, kuriuo metu atleisti pareiškėją – prieš bankroto bylos iškėlimą ar po jo, nors darbdavio veikla atitiko DK 57 straipsnio l dalies 1 punkto sąlygas dėl darbuotojo atleidimo jos darbo funkcijai tapus pertekline. Iš pareiškėjos darbo užmokesčio darbdavys mokėjo už pareiškėją įmokas ilgalaikio darbo išmokai (Įstatymo 14 str. l d. l p. ir 14 str. 3 d.). Be to, Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų pareiškėja išskiriama iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant pareiškėjos konstitucines teises. Tokiu būdu DK 62 straipsnis detalizuoja (papildo, išplečia) DK 57 straipsnio atleidimo pagrindus, terminus ir išmokas darbuotojui. Pareiškėja akcentavo, kad, aiškinant įstatymą priešingai, tai reikštų pareiškėjos diskriminavimą ir piktnaudžiavimo teise skatinimą.

6. Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad ilgalaikio darbo išmokos skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Įstatymas ir Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576 „Dėl Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai). Ilgalaikio darbo išmokas, remdamasis Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – Registras), kitų duomenų bazių informacija, buvusių darbdavių pateiktais dokumentais, skiria ir moka Skyrius. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu.

8. Atsakovas pažymėjo, kad Registro duomenimis, N. A. darbo santykiai su darbdaviu UAB „Banga Electronics“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo nutraukti pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), t. y. ne tuo pagrindu, kurį imperatyviai numato Įstatymas, reglamentuojantis sąlygas, būtinas atitikti ilgalaikio darbo išmokai gauti. N. A. neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies sąlygų, būtinų teisei į ilgalaikio darbo išmoką, kadangi atleidimo iš darbo pagrindas yra ne DK 57 straipsnis, todėl Skyrius neturėjo jokio teisinio pagrindo skirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmoką. Tik pasikeitus Registro duomenims apie N. A. atleidimo iš UAB „Banga Electronics“ pagrindą taip, kad būtų įgyvendintos visos Įstatyme numatytos sąlygos teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, Skyrius galėtų peržiūrėti pareiškėjos prašymą ilgalaikio darbo išmokai skirti. Tą savo rašte akcentavo ir VSDFV, pažymėjusi, kad atleidimo pagrįstumą vertina darbo ginčų komisija ir teismas, ir Skyrius pagrįstai atsisakė skirti ilgalaikio darbo išmoką N. A..

9. Skyrius akcentavo, kad pareiškėjos skundo argumentai, kad Skyrius ir VSDFV neteisingai interpretuoja Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir kad pareiškėja be jokio pagrindo yra išskiriamas iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant konstitucines jos teises, yra nepagrįsti. Įstatymas reglamentuoja skirtingas garantijas darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su darbdaviu dėl skirtingų pagrindų, ir tapatinti darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės (DK 57 str.) su darbo sutarties nutraukimu dėl darbdavio bankroto (DK 62 str.) negalima. Kadangi N. A. darbo santykiai nutrūko dėl darbdavio nemokumo, pareiškėja įgijo teisę į išmoką iš Garantinio fondo lėšų. Remdamasis UAB „Banga Electronics“ bankroto administratoriaus paraiška, Skyrius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-1101 N. A. paskyrė ir išmokėjo 1 520,48 Eur išmoką iš Garantinio fondo lėšų.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. VSDFV nurodė, kad pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Remiantis Įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, ilgalaikio darbo išmokai skirti reikalingi duomenys tikrinami naudojantis Registru, kitomis duomenų bazėmis bei kita informacija. Registro duomenimis, pareiškėja iš darbo UAB „Banga Electronics“ buvo atleista 2018 m. rugpjūčio 10 d. pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl darbdavio bankroto. Kadangi pareiškėja neatitiko vienos iš dviejų sąlygų teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, t. y. buvo atleista iš darbo ne pagal DK 57 straipsnį, Skyrius Raštu pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmoką. VSDFV Raštu pareiškėjos skundas dėl Skyriaus Rašto netenkintas, tačiau pareiškėja informuota, kad, jeigu darbo ginčių komisija ar teismas pakeistų pareiškėjos atleidimo iš darbo pagrindą į DK 57 straipsnį, pareiškėjos 2019 m. vasario 7 d. prašymas skirti ilgalaikio darbo išmoką būtų peržiūrėtas.

II. 12. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjos N. A. skundą atmetė.

13. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl Skyriaus Rašto, kuriuo nutarta neskirti ilgalaikio darbo išmokos, nes pareiškėja nebuvo atleista iš darbo pagal DK 57 straipsnį, todėl vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pareiškėja neturi teisės į ilgalaikio darbo išmoką. Teismas pažymėjo, kad, panaikinus minėtą Skyriaus Raštą, pareiškėja prašo spręsti klausimą iš naujo priimant naują sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu skyrimo pareiškėjui.

14. Atsižvelgęs į bylos medžiagą, teismas nustatė, kad:

14.1. Skyrius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SPIE-1101, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalims, 8 straipsnio 4 dalimi ir atsižvelgdamas į UAB „Banga Electronics“ bankroto administratoriaus 2018 m. gruodžio 3 d. paraišką Nr. GF_PRIE-4711, nusprendė skirti išmokas iš Garantinio fondo lėšų pareiškėjai – 1 520,48 Eur.

14.2. 2019 m. vasario 7 d. pareiškėja kreipėsi su prašymu į Skyrių prašydama skirti ilgalaikio darbo išmoką. Skyriaus Raštu nutarta neskirti ilgalaikio darbo išmokos, nes pareiškėja nebuvo atleista iš darbo pagal DK 57 straipsnį, todėl, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pareiškėja neturi teisės į ilgalaikio darbo išmoką.

14.3. Skyriaus Rašte nurodoma, kad, Registro duomenimis, pareiškėja iš UAB „Banga Electronics” 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju).

14.4. VSDFV Rašte papildomai informuojama, kad atleidimo iš darbo pagrindus reglamentuoja Darbo kodeksas, o atleidimo pagrįstumą vertina kompetentingos įstaigos – darbo ginčų komisija ir teismas. Pasikeitus atleidimo iš darbo pagrindui į DK 57 straipsnį, pareiškėjos 2019 m. vasario 7 d. prašymas skirti ilgalaikio darbo išmoką gali būti peržiūrėtas.

15. Atsakydamas į pareiškėjos argumentą, kad tiek DK 62 straipsnis, tiek DK 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui, t. y. darbdavio valia (DK 53 str. 3 p.), teismas, vadovaudamasis DK komentaru, nurodė, kad DK 57 straipsnis „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės” reglamentuoja darbo sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės. Kituose DK straipsniuose (pavyzdžiui, DK 59 straipsnis ar DK 62 straipsnis) ar kituose įstatymuose (pvz. Akcinių bendrovių įstatyme) gali būti nustatomi ir kiti pagrindai, kuriems esant darbo sutarties nutraukimas nesiejamas su darbuotojo kaltais veiksmais (veikimu ar neveikimu), todėl pastarųjų atžvilgiu komentuojamas straipsnis yra bendroji norma (lex generalis). Teismas taip pat pažymėjo, kad išeitinė išmoka, į kurią turi teisę komentuojamojo straipsnio pagrindu atleidžiamas darbuotojas, nėra vienintelė, o pagal Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnį, jei po darbo sutarties nutraukimo darbdavys nebesudaro darbo sutarties su tuo pačiu darbuotoju, pastarasis turi teisę gauti vieno mėnesio išmoką / dviejų–trijų mėnesių išmokas iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo (išmokant kas mėnesį). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad komentaro išaiškinimuose dėl DK 62 straipsnio „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju“ nurodoma, kad nutraukiant darbo sutartis dėl bankroto, atleidžiamiems darbuotojams išmokama dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu jų darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Išeitinės išmokos skaičiavimui taikomas vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Darbuotojas, atleistas komentuojamuoju pagrindu, neįgyja teisės į ilgalaikio darbo išmoką, numatytą DK 57 straipsnio 9 dalyje.

16. Teismas taip pat akcentavo, kad Įstatymo 1 straipsnyje „Įstatymo paskirtis“ nurodoma, kad šio įstatymo paskirtis yra šio įstatymo nustatyta tvarka užtikrinti minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam, taip pat nustatyti ilgą nepertraukiamo darbo stažą turinčių darbuotojų papildomas finansines garantijas juos atleidus, o Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje sąvoka „ilgalaikio darbo išmoka“ paaiškinama kaip ilgalaikio darbo pasibaigimo atveju suteikiama papildoma finansinė garantija atleistam darbuotojui. Teismas konstatavo, kad įstatymo leidėjo valia išreikšta eksplicitiškai ne tik Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, numatančioje ilgalaikio darbo išmokos skyrimo pagrindus, bet ir 1 straipsnyje, 2 straipsnio 3 dalyje, išskiriančiuose minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam ir papildomą finansinę garantiją atleistam darbuotojui ilgalaikio darbo pasibaigimo atvejais, nesietinais su darbdavio tapimu nemokiu.

17. Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą teismas netenkino.

18. Teismas, konstatavęs, kad tiek Skyriaus Raštas, tiek VSDFV Raštas yra teisėti ir pagrįsti, netenkino ir pareiškėjos išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 19. Pareiškėja N. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

20. Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kituose DK straipsniuose (pvz., DK 59 straipsnis ar DK 62 straipsnis) ar kituose įstatymuose (pvz. Akcinių bendrovių įstatyme) gali būti nustatomi ir kiti pagrindai, kuriems esant darbo sutarties nutraukimas nesiejamas su darbuotojo kaltais veiksmais (veikimu ar neveikimu), todėl pastarųjų atžvilgiu komentuojamas straipsnis yra bendroji norma (lex generalis), nes pirmosios instancijos teismas nesivadovavo DK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais principais.

21. Pareiškėja pažymi, kad iš pareiškėjos darbo užmokesčio darbdavys mokėjo už pareiškėją įmokas ilgalaikio darbo išmokai, būtent darbdavys nusprendė, kuriuo metu atleisti pareiškėją – prieš bankroto bylos iškėlimą ar po jo, nors darbdavio veikla atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas dėl darbuotojo atleidimo darbdaviui nebevykdant veiklos.

22. Pareiškėja teigia, kad, nors, teismui priėmus sprendimą iškelti bankroto bylą, įmonė (darbdavys) nepasibaigia teismo nutarties priėmimo momentu, tačiau bankroto procedūrų vienas iš tikslų yra įmonės likvidavimas, kai nėra galimybės atkurti įmonės mokumo, todėl, pareiškėjos nuomone, pagal savo esmę įmonės pasibaigimas dėl bankroto ir įmonės pasibaigimas kitais atvejais priėmus teismo sprendimą yra analogiški atvejai. Taigi, pareiškėjos nuomone, ji atitinka DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygas, nes teismo nutartimi buvo nutarta likviduoti UAB „Banga electronics“. Pareiškėja akcentuoja, kad tiek DK 62 straipsnis, tiek 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui darbdavio valia (DK 53 str. 3 p.).

23. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismo pateiktas Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies aiškinimas yra diskriminacinis jos atžvilgiu, nes jis tokiu būdu išskiriamas iš kitais pagrindais atleidžiamų darbuotojų ir, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, pažeidžiamos pareiškėjos konstitucinės teisės.

24. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepateikė motyvų dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėja pakartoja savo argumentus dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pareiškėjos manymu, teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams.

25. Atsakovas Skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. Skyrius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo faktines bylos aplinkybes ir pateikė visapusišką teisinį vertinimą dėl pareiškėjos skundžiamų sprendimų, su kuriuo nesutikti nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad VSDFV ir jos teritoriniai skyriai yra viešojo administravimo institucijos, kurios, atlikdamos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių teisės aktų pavestas funkcijas, turi vadovautis galiojančiais jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir juos vykdyti. Nei VSDFV, nei VSDFV teritoriniams skyriams įstatymų nėra suteikta teisė nesivadovauti galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ar taikyti jas savo nuožiūra. Kadangi Įstatyme nustatytas vienintelis DK straipsnis, pagal kurį atleisti iš darbo asmenys turi teisę į ilgalaikio darbo išmoką, nei VSDFV teritoriniai skyriai, nei VSDFV neturi teisės skirti šias išmokas kitais pagrindais atleistiems asmenims.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Alytaus skyriaus Rašto, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmokos ir VSDFV Rašto, kuriuo Skyriaus Raštas paliktas galioti, pagrįstumo ir teisėtumo. Minėtais raštais buvo atsisakyta skirti išmoką pareiškėjai vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi.

30. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, pagrįstai neskyrė pareiškėjai ilgalaikio darbo išmokos, kuri gali būti skiriama tuo atveju, kai asmuo atleidžiamas iš darbo pagal DK 57 straipsnį (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės), o pareiškėja buvo atleista iš darbo pagal DK 62 straipsnio (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju) 2 dalį.

31. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pagal savo esmę įmonės pasibaigimas dėl bankroto ir įmonės pasibaigimas kitais atvejais priėmus teismo sprendimą yra analogiški atvejai, todėl, pareiškėjos nuomone, ji atitinka DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygas, o iki to momento, kol bendrovė nebuvo likviduota, ji atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėja akcentuoja, kad tiek DK 62 straipsnis, tiek DK 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui darbdavio valia.

32. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje spręstinas klausimas, ar pareiškėjai gali būti skiriama išmoka vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi. Tuo tarpu pareiškėjos atleidimo iš darbo pagrindas įstatymo nustatytąja tvarka gali būti ginčijamas bendrosios kompetencijos teisme, todėl pareiškėjos argumentai, susiję su jos atleidimu iš darbo pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, atskirai nevertinami ir dėl jų nepasisakoma. Šiame kontekste pažymėtina, kad, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, nustatyta, jog pareiškėja nėra inicijavusi bylos dėl, jos manymu, neteisėto atleidimo, taigi, pareiškėjos atleidimas DK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu nėra nuginčytas.

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Akcentuotina, kad ši Įstatymo viešosios teisės norma yra aiški ir imperatyvi. Asmeniui, kuris nėra atleistas iš darbo pagal DK 57 straipsnį, negali būti skiriama ilgalaikio darbo išmoka pagal šį Įstatymą.

34. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėja buvo atleista iš darbo DK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, ir nėra duomenų, kad buvo atleista iš darbo pagal DK 57 straipsnį. DK 62 straipsnio (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju) 2 dalis nustato, kad per tris darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo arba nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos darbuotojai raštu įspėjami apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir ne anksčiau kaip po penkiolikos darbo dienų nuo tokio įspėjimo su jais nutraukiamos darbo sutartys. Jeigu tenkinamos šio kodekso 63 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, turi būti taikomos šio kodekso 63 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal DK 62 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 2 dalyje numatytu atveju atleidžiamiems darbuotojams išmokama dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu jų darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, t. y. numatytas kompensacijos mechanizmas, skirtas tiems atvejams, kai įmonė bankrutuoja. Pažymėtina, kad Skyrius, vadovaudamasis UAB „Banga Electronics“ bankroto administratoriaus paraiška, 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-1101 pareiškėjai paskyrė ir išmokėjo 1 520,48 Eur išmoką iš Garantinio fondo lėšų.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad tiek Skyrius, priimdamas 2019 m. sausio 11 d. raštą Nr. (9.64) DV_S-810, tiek VSDFV, priimdama 2019 m. kovo 12 d. raštą Nr. (11.1)I-1684, pagrįstai netaikė Įstatymo 9 straipsnio nuostatų, nes pareiškėjos atvejis nepateko į šio straipsnio taikymo sritį.

36. Pareiškėjos teigimu pirmosios instancijos teismas iš esmės nepateikė ir motyvų dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, ištirti, ar Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

37. Pasisakydama dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas reiškia, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d. 2007 m. rugsėjo 12 d sprendimai).

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, kad pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011, 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2184/2013).

39. Vertinant pareiškėjos prašymą spręsti, ar Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams, pažymėtina, kad, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną prašant tirti teisės normos prieštaravimą konkrečiam Konstitucijos straipsniui būtina pagrįsti savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėja jokių teisinių argumentų kodėl jos prašoma tirti Įstatymo nuostata prieštarauja jos nurodytiems Konstitucijos straipsniams ir principams nepateikė, išskyrus tai, kad jos nuomone, iš esmės vienodais požymiais apibūdinamų darbuotojų darbo teisių apimtis tampa priklausoma nuo vienasmenio darbdavio sprendimo, kas yra, pasak apelianto, nesuderinama su teisinės valstybės ir lygybės principais.

40. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja pripažįsta, kad nurodytos grupės nėra tapačios, tik nurodo, kad tarp jų nėra esminių skirtumų, akcentuodama, kad darbdavys gali pasirinkti norimą atleidimo pagrindą (b. l. 64–65). Taigi iš tikrųjų pareiškėja siekia, kad tais atvejais, kai įmonei iškeliama bankroto byla, asmuo būtų atleidžiamas ne pagal DK 62 straipsnio (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju) 2 dalį, o pagal DK 57 straipsnį (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės). Kitaip tariant, pareiškėja iš tikrųjų įžvelgia konstitucingumo problemą ne Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, o DK 57, 62 straipsniuose. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Taigi iš pacituotos konstitucinės normos matyti, kad teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą bylą nagrinėjantis teismas turi tik dėl tokio įstatymo ar kito teisinio akto (jo dalies), kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje. Šios Nutarties 32 punkte akcentuota, kad pareiškėjos atleidimo iš darbo pagrindas įstatymo nustatytąja tvarka gali būti ginčijamas bendrosios kompetencijos teisme, o ne administraciniame teisme. Todėl nagrinėjamojo byloje administracinis teismas netaiko pareiškėjai DK nuostatų, nevertina jai jau pritaikyto atleidimo pagrindo teisėtumo. Kartu apeliacinės instancijos teismas neturi ir pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl minėtų DK nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

41. Papildomai pažymėtina, kad, kaip minėta šios Nutarties 34 punkte, pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka buvo išmokėta kompensacija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog diskriminaciniu savaime nėra laikytinas ir tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais (žr. inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą), taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, yra akcentavęs, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas minėtus santykius turi plačią diskreciją (žr. pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimą). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai nekilo abejonių, kad Įstatymas, kuris turi būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas atitinka Konstituciją.

42. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos N. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė