2013-08-22 Nr. AB-4310-3-61-3-02320-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1175/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02320-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. M. padavė teismui skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 1–22, 58–78), kuriuose prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2-ojo pensijų skyriaus 2012 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-78168 „Dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo“ ir įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių įskaityti į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą jo mokymosi Radviliškio miesto profesinėje techninėje mokykloje Nr. 17 laikotarpį nuo 1965 m. rugsėjo 1 d. iki 1967 m. liepos 13 d.; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)1-5139 „Dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo“; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių įskaityti pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir išmokėti neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį pareiškėjui nuo 2011 m. vasario 13 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 000 Lt neturtinės žalos; 5) priteisti pareiškėjui iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus nuo 2011 m. vasario 18 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo datos 5 procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos senatvės pensijos dalies sumos – 675 Lt; 6) priteisti pareiškėjui 5 procentų metines palūkanas nuo 1 000 Lt neturtinės žalos sumos nuo skundo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos iš VSDFV Vilniaus skyriaus; 7) priteisti pareiškėjui iš VSDFV Vilniaus skyriaus bylinėjimosi išlaidas; 8) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar 1994 m. liepos 18 d. Valstybinio socialinio draudimo pensijų draudimo įstatymo Nr. I-549 54 straipsnio nuostatos dėl mokymosi laiko įskaitymo neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 45, 52 straipsniams ir preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Skunde paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius sprendimu Nr. 12-17-3860 paskyrė pareiškėjui senatvės pensiją nuo 2011 m. vasario 18 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai). Pareiškėjas, peržiūrėjęs senatvės pensijos paskyrimo dokumentus, pastebėjo, kad į senatvės pensijai gauti būtiną stažą nėra įtrauktas pareiškėjo mokymosi laikotarpis Radviliškio miesto profesinėje-techninėje mokykloje Nr. 17 (toliau – ir Mokykla Nr. 17) nuo 1965 m. rugsėjo 1 d. iki 1967 m. liepos 13 d. Nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2-jį pensijų skyrius sprendimu, gautu 2012 m. liepos 18 d., atsisakė nurodytą mokymosi laikotarpį įskaityti į stažą senatvės pensijai gauti. Šį sprendimą 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu patvirtino ir VDFV. Pareiškėjas su tokiais sprendimais nesutiko. Paaiškino, kad 1965 m. baigė Šiaulių miesto 2-ojo mokyklos-internato 8 klases ir buvo nukreiptas mokytis į Mokyklą Nr. 17. Mokymosi laikotarpiu jis šioje mokykloje dirbo, nes gamybinio mokymo praktika yra profesinio mokymo programos dalis. Pareiškėjas kiekvieną dieną atlikdavo virinimo darbus pagal mašinų gamyklos užsakymus ir gyveno mašinų gamyklos bendrabutyje, buvo priimtas į profesinės sąjungos narius, mokėjo mokesčius ir gaudavo mažą atlyginimą. Todėl mano, kad visas jo mokymosi laikotarpis buvo ir jo darbo laikotarpis, nes buvo mokamos įmokos į tuometinį draudimo biudžetą. Aiškino, kad šias aplinkybes patvirtina gautas atestatas, kuriame nurodoma, kad gamybinis mokymasis yra profesinio mokymo programos dalis. Taip pat akcentavo, kad buvo profsąjungos narys ir mokėjo nario mokestį.

Pareiškėjas teigė, kad apskaičiuodami stažą atsakovai turi vadovautis Pensijų įstatymu ir Nuostatais. Iki 1993 m. gruodžio 31 d. Lietuvoje galiojo TSRS įstatymai ir kiti teisės aktais, todėl Lietuvos valstybė pagal juos perėmė visus įsipareigojimus. Akcentavo, kad iki 1993 m. gruodžio 31 d. valstybinio socialinio draudimo stažui buvo prilyginamas mokymosi laikotarpis profesinėse technikos mokyklose. Tai patvirtina 1956 m. liepos 14 d. TSRS valstybinių pensijų įstatymas (bendrosios dalis 1 straipsnio c punktas). Naujesnis įstatymo tekstas patvirtintas TSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1974 m. gruodžio 24 d. nutarimu.

Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 590, 109 punktas nustatė, kad mokymosi laikas profesinėse technikos mokyklose įskaitomas į bendrąjį darbo stažą. Pagal šiuo metu galiojančio Pensijų įstatymo nuostatas, skiriant asmenims senatvės pensiją atsižvelgiama į visą jų valstybinio socialinio draudimo stažą, įgytą dirbant Lietuvoje, o taip pat į dalį stažo, įgyto iki 1991 m. birželio 1 d. Teisinė galimybė įskaityti kitoje valstybėje įgytą stažą yra nustatyta Pensijų įstatymo 54 straipsnyje.

Pareiškėjas taip pat rėmėsi teisės aktais, galiojusiais iki 1990 metų – Darbo įstatymų kodeksu, ir kt. ir aiškino, kad pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas, darbas profesinėje technikos mokykloje privalėjo būti apmokamas. Pensijų įstatymo 54 straipsnio nuostatos ir Nuostatai savo turiniu, ta dalimi, kad juose nėra nustatyta įskaityti į stažą pensijai gauti mokymosi valstybinio darbo rezervų sistemos ir profesinio techninio mokymo sistemos mokyklose laiką, prieštarauja iki tol galiojusiam teisiniam reglamentavimui.

Pareiškėjas paaiškino, kad iki 1990 m. socialinio draudimo funkcijas Lietuvoje vykdė profesinės sąjungos ir jos valdė socialinio draudimo lėšas. Rėmėsi 1990 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, 1991 m. Valstybinio socialinio draudimo įstatymu, 2002 m. gruodžio 3 d. priimtu Pensijų reformos įstatymu. Pensijų įstatymo 54 straipsniu pareiškėjo teisė gauti teisingą pensiją buvo apribota, nes sumažintas senatvės pensijai gauti būtinas stažas, dėl to mokama sumažinta senatvės pensija.

Jam nepriemoka turi būti išmokėta ir vadovaujantis Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, o stažas turi būti įskaitomas vadovaujantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4–5 punktais. Pareiškėjui kilo abejonių dėl Pensijų įstatymo 54 straipsnio 4 punkto nuostatos konstitucingumo. Teigia, kad jo teisės turi būti ginamos ir atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Pareiškėjas rėmėsi ir Europos socialinės chartijos nuostatomis.

Žalą pareiškėjas kildino iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo Pensijų skyriaus nepagrįsto sprendimo. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 bei 250 straipsniais. Nurodė, kad siekia neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės, nes yra Pensijų įstatymo auka, jis patyrė šoką dėl šio įstatymo neteisėtų nuostatų taikymo, dėl to dvasiškai išgyveno, realiai pajuto emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Ši dvasinė skriauda nėra vienkartinio pobūdžio. Mano, kad teismas turi atsižvelgti į tai, kad valstybės institucijų padaryti neteisėti veiksmai buvo intensyvūs ir ilgalaikiai, tarp šių neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys. Aiškino, kad nuo 2011 m. vasario 18 d. dėl sumažintos pensijos turėjo apriboti savo poreikius, negalėjo apsirūpinti pats, kai tuo tarpu ir komunalinių mokesčių ir vaistų kainos didėjo. Pareiškėjo paskaičiavimu, atstačius tinkamą stažą jo pensija kiekvieną mėnesį padidėtų 45 Lt, todėl nepriemoka kreipiantis į teismą sudarė 675 Lt.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsiliepime (I t., b. l. 124–128) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Pensijų įstatymas ir Nuostatai, todėl pareiškėjas nepagrįstai savo reikalavimą grindžia jau nebegaliojančių 1956 m. liepos 14 d. TSRS Valstybinių pensijų įstatymo ir TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintų Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų nuostatomis.

Paaiškino, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas iki 1995 m. sausio 1 d., apskaičiuojamas remiantis Pensijų įstatymo 54 straipsniu. Pažymėjo, kad šio straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad asmens stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginamas tik mokymosi laikas kvalifikacijos kėlimo kursuose, aspirantūroje ir klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje). Kitokie mokymosi laikotarpiai Pensijų įstatyme nenurodyti, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2 pensijų skyrius, remdamasis Pensijų įstatymo nuostatomis, pagrįstai ir teisėtai neįskaitė į pareiškėjo stažą mokymosi Mokykloje Nr. 17 laikotarpio.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkto atitikties Konstitucijos atitinkamiems straipsniams ištyrimo grindžia nebegaliojančiais teisės aktais – 1956 m. liepos 14 d. TSRS Valstybinių pensijų įstatymu ir TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintų Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Kiti pareiškėjo argumentai neatitinka faktinių aplinkybių, nes pareiškėjui skiriant pensiją į jo stažą mokymosi laikotarpis nebuvo įskaitytas, todėl nei pareiškėjo stažas, nei senatvės pensijos dydis nebuvo sumažinti. Todėl mano, kad nėra pagrindo teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas stažui prilyginamas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas. Nuostatų 1 priedo 26 punkte nustatyta, kad į stažą įskaitytinas aukštųjų mokyklų studentų ir specialiųjų vidurinių mokyklų moksleivių gamybinės praktikos laikas, jeigu jie dirbo apmokamą darbą arba ėjo apmokamas pareigas. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog mokydamasis profesinėje technikos mokykloje pareiškėjas būtų atlikęs gamybinę praktiką, kurios metu dirbo apmokamą darbą arba ėjo apmokamas pareigas. Teismui pateikti dokumentai – 1967 m. liepos 14 d. išduotas atestatas Nr. 328 ir profsąjunginis bilietas Nr. 01439547 tik patvirtina faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas ne dirbo, o mokėsi Mokykloje Nr. 17. Tai, kad pareiškėjas profsąjungos mokestį mokėjo ne nuo darbo užmokesčio, o kaip moksleivis – Mokyklos Nr. 17 mokinių profsąjungos narys – nuo stipendijos, patvirtina Profsąjunginis bilietas Nr. 01439547, o VPSCT Profsąjungos nario mokesčio mokėjimo kortelėje nurodyta, kad profsąjungos nario mokestis mokamas ir nuo stipendijos.

Pareiškėjas nepagrįstai prašė vadovautis esą analogiškose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A502-1038/2011, A146-1105/2010 ir A502-1643/2012 suformuota praktika, nes nurodytose bylose buvo nagrinėjami ginčai ne dėl Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatų, kurios taikomos šioje byloje, o dėl Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto (faktinis karinės, pasienio bei vidaus reikalų tarnybos laikas (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose), taip pat būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikas), nuostatų taikymo. Atsakovas VSDFV prašė šioje byloje vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1947/2008 ir 2005 m. lapkričio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-1705/2005.

Taip pat prašė atmesti pareiškėjo reikalavimus priteisti neturtinę žalą, nes pareiškėjo senatvės pensija apskaičiuota ir mokama teisingai, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2 pensijų skyriaus darbuotojų veiksmai laikytini teisėtais, vadinasi nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo. Akcentavo, jog galimybė išieškoti įstatymų leidėjo padarytą žalą Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatyta. Atmestini kaip nepagrįsti ir kiti pareiškėjo reikalavimai.

Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, atsiliepime (b. l. 112–115) su skundu taip pat nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Rėmėsi Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Nuostatų 17 punktu ir paaiškino, kad mokymosi mokyklose laikotarpis Nuostatų 1 priede neįvardytas, kaip įskaitytinas į stažą. Įstatymas nenumato jokių išimčių, kad kitokie mokymosi laikotarpiai nei nurodyti Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkte, galėtų būti įskaitomi į šį stažą, todėl į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaitytas mokymosi laikotarpis nuo 1965 m. rugsėjo 1 d. iki 1967 m. liepos 13 d. Pareiškėjas, 2011 m. balandžio 29 d. kreipdamasis į VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ąji pensijų skyrių dėl senatvės pensijos skyrimo, nepateikė dokumentų, kad mokymosi Mokykloje Nr. 17 metu dirbo ir „gamybinio mokymo metu atlikdavo virinimo darbus pagal mašinų gamyklos užsakymus ir gaudavo mažą atlyginimą“. Nepateikė ir prašymo pareikalauti dokumentus, kad mokymosi metais gaudavo draudžiamąsias pajamas, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius negalėjo numatyti, kad pareiškėjas mokėsi ir galėjo gauti draudžiamąsias pajamas. Taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimais priteisti neturtinės žalos ir penkių procentų metinių palūkanų bei prašė netenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 7 d. sprendimu (I t., b. l. 147–156) pareiškėjo A. M. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriui 2011 m. balandžio 29 d. pateikė prašymą skirti senatvės pensiją. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė dokumentus: darbo knygelę, socialinio draudimo pažymėjimą (kopiją), karinį bilietą, tarnybos lapą, pažymą apie draudžiamas pajamas. Darbo knygelėje Nr. KT-I Nr. 1502351 įrašai prasideda tik nuo 1969 m. rugsėjo 25 d., kai pareiškėjas buvo priimtas į VRM. Socialinio draudimo pažymėjime analogiškai yra įrašas apie darbinės veiklos pradžią 1969 m. rugsėjo 25 d. Vidaus reikalų ministerijos sistemoje. Pateiktame tarnybos lape pirmasis įrašas yra apie tarnybą armijoje nuo 1967 m. birželio 27 d. Šiame tarnybos lape nėra įrašų apie darbinę veiklą laikotarpiu nuo 1965 m. rugsėjo 1 d. iki 1967 m. liepos 13 d. nei Mokykloje Nr. 17, nei Radviliškio ar kitoje mašinų gamykloje. Lietuvos ypatingojo archyvo išduotoje 2011 m. gegužės 27 d. pažymoje apie darbo užmokestį, darbo užmokestis pradedamas skaičiuoti nuo 1969 m. Kituose dokumentuose, kurie yra pareiškėjo pensijos byloje, taip pat nėra duomenų apie gautas draudžiamąsias pajamas 1965–1967 m. laikotarpiu. Iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2-jo pensijų skyriaus atlikto senatvės pensijos apskaičiavimo teismas nustatė, kad stažas pradedamas skaičiuoti nuo 1967 m. birželio 27 d.

Pareiškėjas 2012 m. liepos 5 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo perskaičiavimo. Prašyme nurodė, kad prašydamas skirti senatvės pensiją nebuvo pateikęs visų dokumentų, prašė įskaityti į pensijų draudimo stažą jo mokymosi laikotarpį nuo 1965 m. rugsėjo 1 d. iki 1967 m. liepos 13 d. Mokykloje Nr. 17. Prie prašymo pareiškėjas pridėjo Mokyklos Nr. 17 atestato kopiją, taip pat 1964 m. pažymą apie šeimos sudėtį, kurioje įrašyta, kad pareiškėjas 1965–1966 m. mokėsi Radviliškio proftechninėje mokykloje. Pareiškėjo prašymas byloje skundžiamais sprendimais tenkintas nebuvo.

Teismas akcentavo, jog pareiškėjas teismui neskundžia tų sprendimų dalių, kuriose nuspręsta neperskaičiuoti pareiškėjui pensijos stažo dėl dirbant advokatu buvusio darbo laikotarpio, teismui skundžiama tik ta sprendimų dalis, kad neperskaičiuotas stažas įgytas iki 1994 m. sausio 1 d., nes neįskaitytas laikas, kai pareiškėjas mokėsi Mokykloje Nr. 17.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją gauna nuo 2011 m. vasario 18 d., todėl sprendė, kad pareiškėjo senatvės pensijai apskaičiuoti turėjo būti taikomi Pensijų įstatymas ir Nuostatai. Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 40 straipsnio 4 dalimi ir Nuostatų 56, 59 bei 63 punktais ir darė išvadą, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą skirti pensiją, privalėjo pateikti VSDFV teritoriniam skyriui visus dokumentus, įrodančius jo stažą. Taip pat vėliau, teikdamas papildomą prašymą dėl papildomo stažo apskaičiavimo, pareiškėjas turėjo pateikti stažą įrodančius dokumentus, arba prašymą, kad tuos dokumentus gautų teritorinis skyrius. Teikdamas 2012 m. liepos 5 d. prašymą VSDFV Vilniaus miesto pensijų skyriui dėl papildomo stažo įskaičiavimo, pareiškėjas pateikė dokumentus, įrodančius, kad jis mokėsi Mokykloje Nr. 17, tačiau šie dokumentai atsakovų buvo įvertinti kaip neįrodantys stažo.

Teismas konstatavo, kad teisės aktai nenumatė, jog mokymosi laikotarpis profesinėje technikos mokykloje turėtų būti įskaitomas į socialinio draudimo stažą senatvės pensijai gauti. Tačiau asmuo, kuris kreipiasi dėl senatvės pensijos paskyrimo, gali pateikti įrodymus, kad jis besimokydamas specialioje vidurinėje mokykloje kaip moksleivis atliko gamybinę praktiką ir tas laikas bus įskaitytas į stažą, jeigu asmuo už gamybinę praktiką gavo darbo užmokestį arba ėjo apmokamas pareigas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl senatvės pensijos paskyrimo ir vėliau dėl ginčo laikotarpio įskaitymo į stažą, reikalingą senatvės pensijai gauti, nepateikė įrodymų ir nesikreipė į teritorinį skyrių su prašymu, kad būtų gauti tokie įrodymai, kurie patvirtintų, jog besimokydamas profesinėje technikos mokykloje jis atliko gamybinę praktiką, už kurią buvo mokamas darbo užmokestis.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo pateiktas atestatas Nr. 328 patvirtina tik tai, kad pareiškėjas 1967 m. liepos 14 d. baigė Mokyklą Nr. 17, įgijo suvirintojo elektra ir dujomis specialybę. Atestate nurodyta, kad pareiškėjas mokėsi išvardintų atestate dalykų, tarp kurių nurodytas ir gamybinis mokymas. Iš pareiškėjo pateikto TSRS profsąjunginio bilieto, iš VPSCT profsąjungos nario mokesčio mokėjimo kortelės ir profesinės sąjungos nario įskaitos kortelės teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 1965 m. priklausė Mokyklos Nr. 17 mokinių profesinei sąjungai, įrašas apie registravimą įskaitoje ir išregistravimą patvirtina, kad pareiškėjas buvo mokinių profesinės sąjungos nariu nuo 1965 m. rugsėjo 1 d. iki 1967 m. liepos 30 d.

Iš VPSCT profsąjungos nario mokesčio mokėjimo kortelės teismas nustatė, kaip buvo apskaičiuojamas nario mokesčio dydis – esant mėnesiniam uždarbiui (stipendijai) iki 50 rublių, reikia mokėti po 5 kapeikas už kiekvieną pilną 10 rublių. Taip pat kortelėje nurodoma, kad 5 kapeikų dydžio nario mokestį moka ir stipendijos negaunantys profesinės sąjungos nariai, jeigu jie mokosi specialioje mokykloje. Stojamasis mokestis sudarė 10 kapeikų (negaunantiems stipendijos). Iš šios kortelės matyti, kad pareiškėjas 1965 m. nuo rugsėjo iki 1967 m. gegužės mokėjo po 5 kapeikas nario mokesčio, o 1965 m. rugpjūčio (ar rugsėjo) mėnesį sumokėjo 10 kapeikų.

Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjo stipendija nesiekė 20 rublių arba jis stipendijos negaudavo visai.

Teismas pažymėjo, kad teisme pareiškėjas aiškino, kad profesinėje technikos mokykloje jis iš ryto mokėsi, o po pietų kiekvieną dieną iš esmės dirbo (nors skunde VSDFV nurodė, kad dirbo kiekvieną savaitę, o ne kiekvieną dieną). Apie gautą darbo užmokestį pareiškėjas jokių dokumentų nepateikė. Todėl teismas konstatavo, jog iš pareiškėjo papildomai pateiktų dokumentų galima tik viena išvada – pareiškėjas nario mokestį mokėjo kaip mokinių profesinės sąjungos narys. Bet kuriuo atveju uždarbis, jeigu pareiškėjas, kaip jis aiškina, dirbo kiekvieną dieną po pusę dienos, turėjo būti didesnis nei 20 rublių. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjas nepateikė būtinų dokumentų, kuriais būtų įrodyta, kad jis 1965–1967 m. atliko apmokamą darbo užmokesčiu gamybinę praktiką ar besimokydamas ėjo apmokamas pareigas. Todėl pagal nurodytus teisės aktus, pareiškėjui mokymosi laikas profesinėje technikos mokykloje negalėjo būti įskaitytas į stažą senatvės pensijai gauti.

Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju negalėjo būti taikomi pareiškėjo nurodomi teisės aktai, kurie profesinių technikos mokyklų mokinių darbą reglamentavo iki buvo priimtas Pensijų įstatymas, nes šis įstatymas ir jo pagrindu priimti Nuostatai nurodytus klausimus sureguliavo ir nustatė, kokiais atvejais mokinių gamybinė praktika gali būti laikoma darbo stažu. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2012 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (10.1)3-78168 „Dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo“ ir įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių įskaityti į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą jo mokymosi Mokykloje Nr. 17 laikotarpį nuo 1965 m. rugsėjo 1 d. iki 1997 m. liepos 13 d., taip pat nėra pagrindo panaikinti VSDFV 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)1-5139 „Dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo“. Tuo pačiu negali būti tenkinami išvestiniai reikalavimai įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių įskaityti A. M. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir išmokėti neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį pareiškėjui nuo 2011 m. vasario 13 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ir priteisti jam iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus nuo 2011 m. vasario 18 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo datos 5 procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos senatvės pensijos dalies sumos – 675 Lt.

Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, kuris nesudarė galimybės šiuo konkrečiu atveju įskaityti į pareiškėjo stažą mokymosi profesinėje technikos mokykloje laikotarpio, nepažeidžia nei konstitucinio teisinės valstybės principo, nei pareiškėjo teisėtų lūkesčių, ir, teismo manymu, atitinka Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, taip pat nepažeidžia kitų pareiškėjo nurodomų Konstitucijos straipsnių. Teismas įvertino teisinį reguliavimą, taikomą pareiškėjo stažui apskaičiuoti, taip pat atsižvelgė į konstitucinę jurisprudenciją ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti Pensijų įstatymo 54 straipsnio konstitucingumu.

Nurodytas straipsnis nepašalina galimybės esant tam tikroms sąlygoms įskaityti į stažą mokymosi profesinėje technikos mokykloje laikotarpio. Teismas akcentavo, jog Konstitucinis Teismas jau ne kartą pasisakė dėl socialinės paramos reguliavimo (2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d. ir 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Pensijų įstatymu ir Vyriausybės nutarimu patvirtintų nuostatų reguliavimu, kai buvo keičiama iki tol galiojusi pensijų skyrimo tvarka, buvo išsaugotos esminės asmenų teisės, tarp jų ir dėl stažo būtino pensijai gauti apskaičiavimo.

Taigi šiuo atveju keičiant teisinį reguliavimą nebuvo pažeistos Konstitucijos normos ir principai, taip pat ir tai, kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat supranta, kad tam, jog mokymosi laikotarpis būtų įskaičiuotas į stažą, jis privalo įrodyti, kad tuo laikotarpiu visą laiką dirbo ir gavo darbo užmokestį, mokėjo profesinės sąjungos nario mokestį, kurį pareiškėjas prilygina socialinio draudimo įmokoms, t. y. jis turėjo būti draudžiamas socialiniu draudimu.

Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo įgijęs teisėto lūkesčio ir todėl joks teisėtas lūkestis negalėjo būti Pensijų įstatymu paneigtas. Nėra pagrindo ir abejonei, jog Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnį. Pažymėjo, kad Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos reguliuoja specifinį mokymosi laikotarpį, kai asmenys yra draudžiami socialiniu draudimu. Gamybinė praktika besimokant profesinėse technikos mokyklose galėtų būti įskaitoma į stažą esant toms pačioms sąlygoms (asmuo buvo draudžiamas socialiniu draudimu) pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

Teismo manymu, esant nurodytam teisiniam reguliavimui, nėra pagrindo abejoti, kad Pensijų įstatyme išsaugotas asmenų lygybės įstatymui principas. Dėl Pensijų įstatymo 54 straipsnio nuostatų prieštaravimo Konstitucijos 23, 48 straipsniams pareiškėjas atskirų argumentų nenurodė, todėl teismas sprendė, kad kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjo nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas taip pat atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų. Teismas padarė išvadą, kad nurodyti sprendimai yra teisėti, pareiškėjo prašymas dėl stažo įskaitymo negalėjo būti tenkinamas, nes tokios galimybės nenumatė Pensijų įstatymas. Neturtinės žalos padarymą pareiškėjas taip pat sieja su Pensijų įstatymo nuostatomis, kurios, jo manymu, prieštarauja Konstitucijai. Teismas akcentavo, kad pagal CK nuostatas iš viso nėra galimybės išieškoti įstatymų leidėjo padarytą žalą. Tokia galimybė nenumatyta ir jokiuose kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose.

III. Pareiškėjas A. M. apeliaciniu skundu (I t., b. l. 162–183) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinį skundą iš esmės grindžia tas pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad Mokykloje Nr. 17 atliko gamybinius mokymus, kurių metu gaudavo stipendiją ir dirbo apmokamą darbą, buvo vedamas Radviliškio mašinų gamybos darbo tabelis Nr. 24. Teigia, kad nedirbantis Mokyklos Nr. 17 moksleivis negalėjo būti profsąjungos nariu. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino anksčiau galiojusių teisės aktų, reglamentavusių, kas gali būti profsąjungos nariu ir kaip bei kodėl mokamas nario mokestis, kuris turi būti suprantamas kaip įmoka pensijai gauti. Atsakovų ir teismo argumentas, jog į stažą neįskaitomas pareiškėjo gamybinis mokymosi profesinėje technikos mokykloje laikotarpis, pažeidžia darbininkiškos profesijos asmenų teises, todėl prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, nes galiojančiuose teisės aktuose nenumatytas įskaitymas į stažą mokymosi laikotarpio bet kokioje mokykloje, ar tai būtų profesinė technikos, ar aukštoji mokykla.

Prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkto atitikimo Konstitucijos 23, 29, 78 ir 52 straipsniams grindžia 1956 m. liepos 14 d. TSRS Valstybinių pensijų įstatymo normomis ir TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintais Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Nurodo, kad Lietuvos valstybė, perėmusi TSRS priimtus įstatymus, kartu perėmė ir pareigą tuos įstatymus vykdyti ir įgyvendinti. Pažymi, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Pensijų įstatyme dingsta jo socialinė garantija – mokymosi laiką įskaityti į stažą senatvės pensijai gauti.

Remiasi 2003 m. liepos 4 d. Konstitucinio Teismo nutarimu ir teigia, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Pensijų įstatymu buvo pertvarkyta pensijų sistema, todėl šio įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį ne visas mokymosi laikas prilyginamas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui ir prieštarauja nurodytiems Konstitucijos straipsniams.

Reikalavimą mokymosi Mokykloje Nr. 17 laikotarpį įskaityti į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą grindžia 1956 m. liepos 14 d. TSRS Valstybinių pensijų įstatymo normomis ir TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintais Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, 1959 m. balandžio 22 d. įstatymu „Dėl mokyklos ryšio su gyvenimu sustiprinimo ir dėl tolesnio liaudies švietimo sistemos vystymo“.

Mano, kad Konstitucinis Teismas yra vienintelė institucija, galinti išspręsti jo iškeltą klausimą, todėl pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas kreiptis į jį, suvaržė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. Remiasi Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimais ir aiškina, kad mokydamasis ir dirbdamas jis mokėjo 5 kapeikas įmokų, kiek mokėjo valstybė ar gamykla, kurioje dirbo, nežino. Pažymi, kad Mokykla Nr. 17 ir Radviliškio mašinų gamykla vedė apskaitą, tačiau dokumentų neperdavė į archyvą, o dėl to pareiškėjas neturėtų nukentėti. Turėjo teisėtą lūkestį, jog jo mokymosi Mokykloje Nr. 17 laikotarpis bus įskaitytas į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Nurodo, kad vadovaujantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei Nuostatų 17 punktu yra teisinis pagrindas įskaityti pareiškėjo gamybinį mokymosi Mokykloje Nr. 17 laikotarpį į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

Teigia, kad 2004 m. lapkričio 4 d. įstatymu Nr. IX-2540 pakeistu Pensijų įstatymo 20 straipsniu buvo pasiūlyta Vyriausybei įgalioti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos per 6 metus nuo šio Įstatymo įsigaliojimo sukaupti duomenis apie asmenų, kurie ateityje įgis teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginamus laikotarpius (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 52 straipsnis), buvusius iki 1993 m. gruodžio 31 d., bei apie šių asmenų pajamas, prilyginamas asmens draudžiamosioms pajamoms (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 53 straipsnis), gautas per laikotarpį nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d. Atsakovai šių pareigų neatliko ir atsisakydami tenkinti jo prašymą nepagrįstai vadovavosi 1994 metais priimtais teisės aktais. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A502-1038/2011, A146-1105/2010 ir A502-1643/2012 priimtais procesiniais sprendimai ir mano, kad analogiška praktika taikytina ir nagrinėjamoje byloje.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė civilinės atsakomybės sąlygų ir nepagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimų priteisti patirtą neturtinę žalą bei procesines palūkanas.

Atsakovai VSDFV Vilniaus skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–3) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialines teisės normas bei objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 4–10) nurodo, kad su apeliacinio skundo reikalavimais ir jame išdėstytais argumentais taip pat nesutinka ir prašo jį atmesti.

Paaiškina, jog taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, kuris atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose (2008 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1947/2008 ir 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1705/2005). Pažymi, jog nepagrįstas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovai turėjo sukaupti duomenis apie jo mokymosi profesinėje mokykloje laikotarpį. Paaiškina, kad VSDFV įstatymu buvo įpareigota sukaupti duomenis tik apie tuos laikotarpius, kurie nustatyti Pensijų įstatymo 52 straipsnyje (nuo 2005 m. liepos 1 d. 54 str.), tuo tarpu pareiškėjo nurodytas laikotarpis nenumatytas Pensijų įstatymo 54 straipsnyje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas A. M. kreipėsi į teismą su skundu bei patikslintu skundu, kurio pagrindinis reikalavimas buvo įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių įskaityti į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą jo mokymosi Radviliškio miesto profesinėje techninėje mokykloje Nr. 17 laikotarpį nuo 1965 m. rugsėjo 1 d. iki 1967 m. liepos 13 d. (I t., b. l. 58–78). Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 12-17-3860 buvo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2011 m. vasario 18 d.

Atsižvelgiant į tai, ginčo teisiniams santykiams taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), kuriuo nuo 1995 m. sausio 1 d. buvo nustatyti socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindai bei sąlygos. Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., buvę šie laikotarpiai: 1) visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija) 1 priedo 26 punktą į stažą įskaitytinas aukštųjų mokyklų studentų ir specialiųjų vidurinių mokyklų moksleivių gamybinės praktikos laikas, jeigu jie dirbo apmokamą darbą arba ėjo apmokamas pareigas. Tokiu būdu teisės aktai, reguliuojantys ginčo santykius, galioję pareiškėjui skiriamos pensijos metu, nenumatė, kad mokymosi laikotarpis profesinėje technikos mokykloje turėtų būti įskaitomas į socialinio draudimo stažą senatvės pensijai gauti, neįrodžius papildomų aplinkybių – apmokamo darbo atlikimo arba apmokamų pareigų ėjimo. Tokios nuostatos laikomasi ir aktualioje administracinių teismų praktikoje bei kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz., 2008 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1947/2008 ir 2005 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-1705/2005).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog objektyvių duomenų (tiesioginių įrodymų), patvirtinančių kad pareiškėjas, besimokydamas Radviliškio miesto profesinėje techninėje mokykloje Nr. 17 (Mokykloje Nr. 17), gavo su darbo santykiais susijusių pajamų (atliko apmokamą darbą ar ėjo apmokamas pareigas) ir mokėjo socialinio draudimo įmokas, nėra. Šią aplinkybę pareiškėjas iš esmės įrodinėja remdamasis jo naryste Mokyklos Nr. 17 mokinių profesinėje sąjungoje patvirtinančiais dokumentais (b. l. 45–46, 90–92) bei apeliaciniame skunde akcentuoja, jog profesinės sąjungos nario mokesčio mokėjimo kortelėje yra pateikta nuoroda į Mokykloje Nr. 17 vestą darbo tabelį Nr. 24, kuriame, pareiškėjo vertinimu, yra nurodyta, kad pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis ir, atitinkamai, pareiškėjas mokėjo profesinės sąjungos nario mokestį, ką patvirtina profesinės sąjungos nario mokesčio mokėjimo kortelėje priklijuoti ženklai.

Akcentuotina, jog pareiškėjo minimas darbo tabelis Nr. 24 byloje nėra pateiktas, o iš įrašų profesinės sąjungos nario mokesčio mokėjimo kortelėje matyti, kad profesinės sąjungos nario įnašus privalėjo mokėti tiek darbo užmokestį (mėnesinį uždarbį), tiek stipendiją gaunantys profesinės sąjungos (mokinių profesinės sąjungos) nariai, be to, atskirais atvejais, 5 kapeikų dydžio nario mokestį privalėjo mokėti ir stipendijos negaunantys profesinės sąjungos nariai. Akivaizdu, jog tai paneigia pareiškėjo versiją, kad nedirbantis bei darbo užmokesčio negaunantis Mokyklos Nr. 17 moksleivis negalėjo būti profesinės sąjungos nariu.

Dėl išdėstytų argumentų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tik įrašai profesinės sąjungos nario mokesčio mokėjimo kortelėje nepatvirtina fakto, jog pareiškėjas besimokydamas Mokykloje Nr. 17 gavo darbo užmokestį ar ėjo apmokamas pareigas. Papildomai pabrėžtina, jog, vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 40 straipsnio 4 dalimi bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 56, 59 ir 63 punkto nuostatomis, kreipdamasis dėl pensijos būtent pats pareiškėjas privalėjo pateikti visus Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytus dokumentus, būtinus pensijai paskirti, taip pat ir dokumentus, įrodančius (patvirtinančius) valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsniu nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį ne visas mokymosi laikas prilyginamas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 78 ir 52 straipsniams. Teisėjų kolegijos vertinimu, Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nepažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių bei atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnio ir kitų straipsnių nuostatas. Tokia išvada darytina įvertinus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvadas (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d. ir 2003 m. liepos 4 d. nutarimai).

Pabrėžtina, jog Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ reiškia, kad įstatymu turi būti nustatytos šiame straipsnyje išvardytos pensijos (senatvės, invalidumo) ir socialinės paramos rūšys (nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais), taip pat kad įstatymu gali būti nustatytos ir kitos (Konstitucijos 52 straipsnyje nenurodytos) pensijos bei socialinės paramos rūšys. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad lėšų, reikalingų senatvės pensijai mokėti, surinkimas ir šių pensijų skyrimas paprastai yra grindžiamas socialiniu draudimu. Socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų. Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarimu nustatė, kad valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimas ir mokėjimas yra grindžiamas socialinio draudimo įmokomis, kurias moka darbdaviai ir patys darbuotojai. Taigi, šiuo atveju žmogus pats tam tikru mastu dalyvauja sudarant materialines šios pensijos mokėjimo prielaidas, o mokami socialinio draudimo įmokų dydžiai yra pagrindas diferencijuoti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydžius.

Akcentuotina, jog vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Pagal šį principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos. Pažymėtina, kad keičiant teisinį reguliavimą būtina laikytis Konstitucijos normų ir principų, inter alia – principo lex retro non agit, kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų. Kaip jau buvo nurodyta, byloje duomenų, kad pareiškėjas, besimokydamas profesinėje technikos mokykloje, gavo pajamų ir mokėjo socialinio draudimo įmokas, nėra. Teisę į senatvės pensiją pareiškėjas įgijo pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą, kurio nuostatos nesuteikė pareiškėjui teisės mokymosi laikotarpį įskaičiuoti į stažą senatvės pensijai gauti, nepriklausomai nuo to, kad nebuvo mokamos socialinio draudimo įmokos. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nebuvo įgijęs atitinkamo teisėto lūkesčio ir jis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymu nebuvo paneigtas.

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl nagrinėjamo teisinio reguliavimo konstitucingumo. Papildomai pažymėtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos šio įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

Papildomai pažymėtina, jog sprendžiant šį ginčą nėra ir jokio teisinio pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėse bylose Nr. A502-1038/2011, A146-1105/2010 ir A502-1643/2012. Akcentuotina, jog nurodytų bylų ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos administracinės bylos, kadangi jose buvo sprendžiama ne dėl asmens mokymosi profesinėje technikos mokykloje ar kitoje švietimo įstaigoje laikotarpių priskyrimo valstybinio socialinio draudimo pensijų stažui, bet dėl karinės, pasienio bei vidaus reikalų tarnybos laikotarpių priskyrimo valstybinio socialinio draudimo pensijų stažui. Konstatuotina, jog nagrinėjamai administracinei bylai aktualaus teisės aktų aiškinimo, paneigiančio pirmosios instancijos teismo sprendimą, apelianto akcentuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines ginčo aplinkybes, teisingai taikė teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Pabrėžtina, jog netenkinus pagrindinių pareiškėjo skundo reikalavimų: panaikinti VSDFV Vilniaus 2-ojo pensijų skyriaus 2012 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-78168 ir įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių įskaityti į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą jo mokymosi Radviliškio miesto profesinėje techninėje mokykloje Nr. 17 laikotarpį nuo 1965 m. rugsėjo 1 d. iki 1967 m. liepos 13 d., bei nenustačius neteisėtų šio atsakovo veiksmų nėra pagrindo tenkinti ir kitų, išvestinių pareiškėjo skundo reikalavimų, inter alia reikalavimų priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės neturtinę žalą, palūkanas nuo priteistinos neturtinės žalos ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies sumos.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo A. M. apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Virgilijus Valančius