2024-05-08 Nr. AB-7396-3-62-3-01476-2023-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-23-520/2024

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01476-2023-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) Kauno rūmų 2023 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovo atstovas, Tarnyba), 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, jog jis nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) buvo Kauno kalėjime, kurio kameroje Nr. 303 buvo nežmoniškai ir netinkamai laikomas, pažeidžiant pareiškėjo teisę į privatumą, žeminant jo orumą ir priverčiant pareiškėją kentėti. Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 303 buvo netinkamai įrengti sanitarinio mazgo čiaupai, bėgo tik karštas vanduo, dėl to nebuvo galimybės tinkamai prisižiūrėti kūno higienos; sulaužytos spintelės (be durelių) ar stalčių, todėl nebuvo galimybės susidėti daiktų; dėl drėgmės buvo nepakeliamas kvapas ir pareiškėjo rūbai prasmirdo, dėl ko jis patyrė patyčias; neatsidarė langas, todėl trūko oro ir nebuvo galimybės natūraliai vėdinti patalpą; nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, nes šviesos patekimą į kamerą užstojo grotos, todėl nebuvo galima skaityti knygos ar rašyti laiškų; nebuvo galimybės užsivirti vandens, nes kameroje nebuvo įrengtas elektros kištukinis lizdas; nuo įrengto sanitarinio mazgo kilo nepakenčiama smarvė, kameroje buvo didelė drėgmė, vizualiai matėsi pelėsis ir grybelis; nebuvo užtikrintas privatumas kalbant taksofonu, pokalbius girdėjo nuteistieji ir pareigūnai.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, jog pareiškėjas dėl sulaužytų langų rankenėlių į Kauno kalėjimo administraciją nesikreipė, todėl apie sulaužytas langų rankenėles administracijai nebuvo žinoma. Pareiškėjui padavus skundą, kameroje Nr. 303 langų rankenėlės buvo pataisytos. Kameroje Nr. 303 yra įrengtos spintelės daiktams susidėti, taip pat papildomai daiktams susidėti pagal poreikį yra išduodamos plastikinės dėžės. Kauno kalėjime elektros lizdai ir jungikliai yra įrengti šalia kiekvienos kameros koridoriuose, koridoriuje prie kameros sumontuojami elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkciją, kuriais būtų galima valdyti naktinį apšvietimą ir elektros energijos tiekimą į kamerą. Dėl minėtų trūkumų pareiškėjas į administraciją nesikreipė, todėl ji negalėjo žinoti, kurioje kameroje konkrečiai yra gedimai bei trūkumai ir juos pašalinti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad Kauno kalėjime taksofonai įrengti bendrojo naudojimo patalpose, tačiau interneto telefonija įrengta atskiroje patalpoje, kurioje privatumas visiškai užtikrinamas. Teisės aktai nenustato reikalavimų skambinimo patalpų įrengimui bausmės atlikimo įstaigose (kalėjimuose), todėl pareiškėjo teisė skambinti nebuvo pažeista. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Kauno kalėjime laiku užtikrinami oro judėjimo greitis bei dirbtinė apšvieta, kamerose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija ir apšvietimas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Patalpas valo patys jose laikomi asmenys, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsių, grybelio ir smirdančio sanitarinio mazgo atmestini. Pareiškėjas turėjo teisę ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę nusiprausti duše, o kameros sanitariniame mazge kiekvieną dieną nusiprausti šaltu vandeniu iki pusės.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. rugsėjo 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. S. skundą.

7. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su higienos pažeidimais (jog kameroje nebuvo vėdinimo, apšvietimas ir oro temperatūra buvo nepakankama, buvo didelė drėgmė, vizualiai matėsi pelėsis ir grybelis), atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo patalpų vėdinimo, dėl pelėsio ar drėgmės kaupimosi, nes pareiškėjas nepateikė šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų.

8. Teismas nurodė, kad kalinimo įstaigoms taikomoje Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 12.10 punkte pažymėta, kad kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per varstomus langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami Eksploatavimo taisyklių 4 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros turi būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Teismas nurodė, kad atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog kamerose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, taip pat yra naujai įrengta elektros instaliacija ir apšvietimas bei prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Teismas, įvertinęs tai, kad kameroje įrengta ir šildymo bei vėdinimo sistema, konstatavo, kad nėra pagrindo konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 16 punkto ir Eksploatavimo taisyklių pažeidimo dėl netinkamo patalpų vėdinimo.

9. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo dieninio apšvietimo, nes teisės aktuose nėra reglamentuojamas minimalus natūralaus apšvietimo koeficientas pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose, o grotų ant langų įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl nepakankamo dieninio apšvietimo pareiškėjui kilo kokios nors neigiamos pasekmės. Teismas taip pat atmetė argumentus dėl langų uždarymo, nes atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas dėl sulaužytų langų rankenėlių iki 2023 m. gegužės 30 d. į Kauno kalėjimo administraciją nesikreipė, todėl administracija apie sulaužytas langų rankenėles nieko nežinojo, o pareiškėjui 2023 m. gegužės 30 d. padavus skundą Nr. GA-19-55, kameroje Nr. 303 langų rankenėlės buvo pataisytos. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas skunde dėl valymo priemonių nesuteikimo pretenzijų nekėlė, todėl, jei gyvenamojoje patalpoje gyvenantys nuteistieji būtų gerai atlikę savo budėtojo pareigas (kasdien tinkamai jas valytų, vėdintų), patalpoje nebūtų buvę pelėsio.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo čiaupo, nes pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Kauno kalėjimo administraciją dėl tinkamų sąlygų praustis po dušu bei galimybės praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu. Teismas akcentavo, jog atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas turėjo teisę ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę nusiprausti duše, o kameros sanitariniame mazge kiekvieną dieną nusiprausti šaltu vandeniu iki pusės. Teismas taip pat pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o teisės aktai neįpareigoja Kauno kalėjimo administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės.

11. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, jog pareiškėjas neturėjo galimybės išsivirti vandens, nes elektros kištukinis lizdas buvo už kameros Nr. 303 ribų (koridoriuje). Teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas nurodė, kad elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu kameros sienose ir lubose, koridoriuje prie kameros sumontuojami elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkciją, kuriais būtų galima valdyti naktinį apšvietimą ir elektros energijos tiekimą į kamerą. Nuteistiesiems suteikiama galimybė naudotis elektros ilgintuvais – koridoriuje, prie kameros durų esančių kištukinių lizdų prijungiami ilgintuvai ir perduodami į kameras, taip nuteistieji gali naudotis savo elektroniniais prietaisais. Aplinkybė dėl elektros kištukinių lizdų nebuvimo negali pažeisti pareiškėjo teisių. Kadangi jokių nusiskundimų pareiškėjas dėl kištukinių lizdų nebuvimo kameroje kalėjimo administracijai nebuvo pareiškęs, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Kauno kalėjimo veiksmų dėl elektros nesuteikimo.

12. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su privatumo naudojantis taksofonu neužtikrinimu, nurodė, kad atsakovo atstovas pažymėjo, jog pareigūnai privalo stebėti nuteistąjį, besinaudojantį teise paskambinti, ir nustatę pažeidimą, jo pokalbį nutraukti, o teisės aktai nenumato, kad nuteistųjų bendravimas su artimaisiais turi būti konfidencialus, toks nuteistojo stebėjimas nelaikytinas jo teisių pažeidimu, o teisės paskambinti telefonu ribojimas, jeigu jis yra numatytas įstatymu ir pagrįstas, pats savaime negali būti suprantamas kaip teisės pažeidimas. Teismas kartu pažymėjo, jog nenustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigoje esantys taksofonai būtų izoliuoti nuo bendros erdvės, taip pat nenustatyta, ar yra įrengtos būdelės, atitvarai, todėl galbūt kiti asmenys galėjo girdėti telefonu kalbančio asmens pokalbį. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu, todėl nėra pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius, o pareiškėjo argumentai, kad jo pokalbius galėjo girdėti kiti asmenys, yra hipotetiniai. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad pažeidimai lėmė ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą.

13. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo emocine būkle, akcentavo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į atsakovo atstovą dėl skunde nurodytų aplinkybių nesikreipė, dėl to pareiškėjo minimi neigiami išgyvenimai nebuvo itin stiprūs, o byloje nenustatyta aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą.

14. Teismas, apibendrinęs ginčo faktines ir teisines aplinkybes, padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė Kauno kalėjimo pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl byloje nenustatyta sąlyga kilti viešajai deliktinei atsakomybei, t. y. atsakovo civilinė atsakomybė yra negalima (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d.).

III. 15. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

16. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog šiuo atveju nenustatyti higienos reikalavimų pažeidimai. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog atsakovo atstovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, tačiau sutiko su atsakovo atstovo argumentais, neįvertinęs, jog pareiškėjas dėl savo specifinio statuso negali pateikti įrodymų. Pirmosios instancijos teismas pacitavo argumentus ir teisės aktų reikalavimus, tačiau nepagrindė sprendimo.

2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo privatumo naudojantis taksofonu pažeidimo, nurodė, jog laisvės atėmimo įstaigos pareigūnai gali klausytis telefoninių pokalbių ir nutraukti pokalbį, išgirdę teisės aktų pažeidimą, tačiau jie neturi teisės stovėti ir klausytis telefoninio pokalbio. Pareiškėjas nedavė leidimo klausytis jo pokalbių, o atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, jog pareiškėjas padarė teisės aktų pažeidimus.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą (toliau – ir BVK), o ne Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą, nes pareiškėjas yra suimtas ir jo kaltė nėra įrodyta.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovo atstovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines ir teisines aplinkybes bei tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko laisvės atėmimo bausmę laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, o pareiškėjas neįrodė Kauno kalėjimo pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsakovo atstovas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 19. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo V. S. skundo reikalavimas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą už netinkamas kalinimo sąlygas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) Kauno kalėjime pagal CK 6.271 straipsnį, pagrįstumas ir teisėtumas.

20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas pretenzijas dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų (kameroje nebuvo vėdinimo, apšvietimas ir oro temperatūra buvo nepakankami, buvo didelė drėgmė ir vizualiai matėsi pelėsis ir grybelis; netinkamai kameroje įrengti sanitarinio mazgo kranai (bėgo tik karštas vanduo, kuris buvo per karštas praustis (šaltas vanduo nebėgo); nebuvo galimybės išsivirti vandens; nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis telefonu), atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nepripažino pareiškėjo pretenzijų pagrįstomis ir įrodytomis, nenustatė CK 6.271 straipsnyje nustatytų sąlygų (patirtos neturtinės žalos, neteisėtų atsakovo veiksmų), kurioms esant priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo turėjo būti tenkintas, o priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) nustatytų principų, CK 2.23 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo skunde nurodytas aplinkybes dėl ventiliacijos nebuvimo ir didelės drėgmės.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo turinį matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu, nustatant jo kalinimo sąlygas, susijusias su jo privatumo užtikrinimu naudojantis telefonu, ventiliacija ir buvusia drėgme.

24. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

25. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą neteisingą išvadą, kad pareiškėjo minėti argumentai yra nepagrįsti.

26. Teismų praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; kt.).

27. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti kada ir kokiu būdu jam buvo trukdoma pasinaudoti telefonu, taip pat nurodyti konkrečias aplinkybes dėl ventiliacijos nebuvo. Akcentuotina, kad pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, jog jis kreipėsi į Kauno kalėjimo administraciją dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, o jokie teisės aktai neįpareigoja pataisos įstaigų administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės.

28. Pareiškėjas, teigdamas, jog kameroje nebuvo vėdinimo, buvo didelė drėgmė, vizualiai matėsi pelėsis ir grybelis, nepateikė jokių įrodymų, taip pat apeliaciniame skunde nenurodo, kokie byloje surinkti įrodymai patvirtina šią aplinkybę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais įrodymais, kad kamerose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, kameroje įrengta ir šildymo bei vėdinimo sistema, ir nekonstatavo Higienos normos HN 134:2015 16 punkto ir Eksploatavimo taisyklių pažeidimo dėl netinkamo patalpų vėdinimo.

29. Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Pareiškėjas, nurodydamas skunde apie kameroje buvusius pelėsius, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas kreipėsi į Kauno kalėjimo administraciją ar kitas institucijas dėl Higienos normos HN 134:2015 39 punkto pažeidimų, todėl šiuo atveju konstatuotina, kad pareiškėjo argumentai dėl pelėsio buvimo gyvenamosiose patalpose yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagal byloje pateiktus įrodymus neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad kameroje nebuvo tinkamai įrengti langai, užtikrinantys natūralios dienos šviesos patekimą į patalpas. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjui 2023 m. gegužės 30 d. pateikus skundą Nr. GA-19-55 kameroje Nr. 303 buvo pataisytos langų rankenėlės.

30. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti bendro pobūdžio argumentai dėl higienos normų pažeidimo nesudaro faktinio ir teisinio pagrindų daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad pareiškėjas byloje neįrodė, jog patalpos, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo privatumo pažeidimo, naudojantis telefonu, šių argumentų nepripažįsta pagrįstais, nes byloje nėra pateikti įrodymai, kad jam buvo ribojama galimybė pasikalbėti su artimaisiais telefonu, kiti asmenys klausėsi jo pokalbių.

32. BVK 43 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2023 m. kovo 24 d. iki 2023 m. balandžio 3 d.) 1 dalis nustato, kad nuteistieji turi teisę paskambinti telefonu arba naudojantis internetine telefonija, jeigu jie arba jų nurodyti asmenys gali apmokėti pokalbio išlaidas arba skambinimo išlaidas apmoka kitas abonentas; nuteistasis, kuriam nustatytas skambinimo dažnumas, paskambinęs gali kalbėtis iki dvidešimt minučių. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia teisingumo ministro nustatytą skambinimo tvarką. Suėmimo vykdymo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę paskambinti telefonu arba naudojantis internetine telefonija, jeigu nėra priimtas suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis nurodymas apriboti suimtojo teisę paskambinti. <...>. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu suimtasis pažeidžia teisingumo ministro nustatytą skambinimo tvarką.

33. Nuo 2023 m. sausio 1 d. galiojančių Laisvės atėmimo vietų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2022 m. gruodžio 30 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-444, 80 punkte nustatyta, kad suimtajam leidžiama kalbėti telefonu tik laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnui įsitikinus, kad suimtasis surinko asmens, kuriam leidžiama skambinti, telefono numerį. Laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas gali pats surinkti abonento, kuriam paskambinti pageidauja suimtasis, numerį. Kai suimtasis arba nuteistasis skambina naudojantis interneto telefonija, pokalbio pradžioje laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas įsitikina, kad suimtasis arba nuteistasis paskambino jo nurodytam artimajam (artimiesiems) arba asmeniui, kuriam tokiu būdu paskambinti leido laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas (asmuo (asmenys), kuriam (kuriems) skambina suimtasis ar nuteistasis, turi pateikti (parodyti) asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą). Laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas turi teisę reguliariai patikrinti, ar skambinimo naudojantis interneto telefonija metu, suimtasis ar nuteistasis bendrauja tik su tuo (tais) asmeniu (asmenimis), kuriam (kuriems) jam buvo leista tokiu būdu paskambinti. Pagal šių taisyklių 81 punktą, jeigu įgyvendindamas savo teisę paskambinti suimtasis ar nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką, galimai daro nusikalstamas veikas, kitus teisės pažeidimus ir (ar) atlieka veiksmus, nesuderinamus su bausmės vykdymo tikslais, ir (arba) laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas nustato, kad skambinimo naudojantis interneto telefonija metu jis bendrauja su asmeniu (asmenimis), kuriam (kuriems) tokiu būdu paskambinti suimtasis ar nuteistasis nebuvo gavęs leidimo arba asmuo, su kuriuo nuteistasis ketina bendrauti interneto telefonija, nepateikia (neparodo) asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas nutraukia pokalbį telefonu ar interneto telefonija. Nutrauktas pokalbis telefonu ar interneto telefonija laikomas įvykusiu.

34. Ginčo laikotarpiu galiojusios Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88, (toliau – ir Instrukcija) 10 punktas nustatė, kad įstaigose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pataisos pareigūnų (dinaminę priežiūrą vykdančių pareigūnų) veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti įstaigose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, nustatytos dienotvarkės laikymąsi. Pagal Instrukcijos 11.10 punktą, asmenų, laikomų įstaigose, priežiūra užtikrinama asmenų, laikomų įstaigose, skambinimo ir kalbėjimo telefonu ar internetine telefonija organizavimu bei kontrole.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į pataisos įstaigos pareigūnų pareigą užtikrinti nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, yra nurodęs, kad nėra galimybės suteikti visišką privatumą skambintojui, nes priešingu atveju bus pažeisti apsaugos ir priežiūros principai (žr., pvz., 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-26-520/2021; kt.).

36. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

37. Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo suimtasis, o ne bausmę atliekantis asmuo, tačiau teismų praktikoje yra remiamasi aptartomis nuostatomis ir sprendžiant klausimą dėl suimtų asmenų teisių, susijusių su skambinimo privatumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-46-789/2024; kt.).

38. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, jog neužtikrinus jo (pareiškėjo) telefoninių pokalbių privatumo, buvo pažeista Konstitucijoje garantuojama asmenų teisė į privatumą, CK 2.23 straipsnio 2 dalies nuostatos, pažymi, jog žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, laikantis Konstitucijos, galima riboti. Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimą). Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų. Pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Suvaržius tokio asmens laisvę gali būti apribotos jo teisės ir laisvės, tarp jų ir teisė į privatumą. Apribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis. Apribojimai neturi peržengti protingų ribų ir paneigti apribojamos teisės esmės, priemonės turi būti pakankamos, tačiau jos neturi asmens teisių bei laisvių riboti daugiau negu yra būtina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimus).

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentai dėl privatumo skambinant telefonu pažeidimo neužtikrinant pokalbio konfidencialumo yra abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio, pareiškėjas nekonkretizavo atvejų, kuomet jo teisė į privatumą buvo pažeista ir dėl to jam buvo sukelti rimti neigiami padariniai, pažeistos jo teisės ir teisėti interesai. Byloje nepateikti įrodymai, kad pareigūnai ar kiti asmenys, klausydamiesi pareiškėjo pokalbių, rinko informaciją apie pareiškėjo privatų gyvenimą, ją skleidė kitiems asmenims, kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-934-822/2021; kt.).

40. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra stebimas pareigūnų ir taip pažeidžiamas jo privatumas, negali būti vertinama kaip jo teisių ar teisės aktų pažeidimas, kadangi pareiškėjas nekonkretizavo ir neindividualizavo, nenurodė konkrečių atvejų, kad vykdoma jo skambučių kontrolė sudarytų prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021; 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-934-822/2021; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados šiuo aspektu yra pagrįstos teisės aktais ir byloje surinktų įrodymų tinkamu įvertinimu.

41. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

42. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) Kauno rūmų 2023 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė