AS-520-592-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS520-592/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01695-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.8; 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenei dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. birželio 25 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą ir skundą priimti; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos kariuomenės (toliau – ir atsakovas) vado 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą nepratęsti profesinės karo tarnybos sutarties vyr. ltn. A. M. (toliau – ir Sprendimas); 3) panaikinti Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. PK-449 „Dėl vyr. ltn. A. M. išleidimo į atsargą“ (toliau – ir Įsakymas); 4) priimti naują sprendimą grąžinti pareiškėją A. M. į profesinę karo tarnybą į Lietuvos Kariuomenės karinių oro pajėgų oro erdvės stebėjimo ir kontrolės valdybos laikinąjį profesinį karo tarnybos rezervą; įpareigoti Patariamąją kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti komisiją išnagrinėti pareiškėjo A. M. profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo klausimą.

Pareiškėjas nurodė, jog su Sprendimu buvo supažindintas 2012 m. vasario 2 d., o su Įsakymu – 2012 m. gegužės mėn. pradžioje. Prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą grindė jo liga. Nurodė, kad neženkliai praleido terminą skundui paduoti, nes dėl sveikatos buvo priverstas vykti į reabilitacijos centrą. Tik grįžęs iš jo turėjo realią galimybę kreiptis į teisininkus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartimi netenkino pareiškėjo A. M. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti jo skundą.

Pažymėjo, jog teismui pareiškėjas pateikė Lietuvos kariuomenės dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos karių reabilitacijos centro 2012 m. birželio 8 d. išrašą iš medicininių dokumentų, iš kurio matyti, kad pareiškėjas pagal programą 2012 m. gegužės 22 d. – 2012 m. birželio 8 d. laikotarpiu, diagnozavus M54.5 „Lėtinė liumbalgija”, buvo minėtame centre. Kitų duomenų, susijusių su pareiškėjo sveikatos būkle, teismui nepateikė.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS4-151/2007, 2007 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-269/2007). Konstatavo, kad savaime diagnozės nustatymas, šiuo atveju M54.5 „Lėtinė liumbalgija” (apatinės nugaros dalies skausmas), negali būti laikomas priežastimi, kuria remiantis gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti. Sprendė, kad pareiškėjui nustatyta diagnozė negalėjo padaryti įtakos galimybėms įstatymo nustatytu laiku paduoti skundą, juo labiau, kad pareiškėjas naudojosi teisininko L. J. paslaugomis.

Teismas nustatė, kad sprendimas nepratęsti profesinės karo tarnybos sutarties buvo priimtas 2011 m. gruodžio 5 d., su kuriuo pareiškėjas buvo supažindintas 2012 m. vasario 1 d., t. y. iki jo reabilitacijos pradžios (2012 m. gegužės 22 d.) buvo likę daugiau nei trys mėnesiai, dėl kurių pareiškėjas nenurodė, kodėl terminą skundui paduoti praleido. Pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad su skundžiamu 2012 m. balandžio 26 d. įsakymu buvo supažindintas 2012 m. gegužės mėn. pradžioje, o į reabilitaciją išvyko 2012 m. gegužės 22 d., todėl darė išvadą, kad jis objektyviai turėjo galimybę pasirūpinti tinkamu savo teisių gynimu.

III. Pareiškėjas Andžejus atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą pareiškėjas grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1) Teismas netinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė termino praleidimo skundui paduoti dėl 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo priežasties. Pažymi, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad supažindinimo su Sprendimu metu nebuvo supažindintas nei su 2011 m. gruodžio 5 d. protokolu Nr. RKP-7, nei su Sprendimo motyvais, nei su Sprendimo apskundimo tvarka (tvarka nėra nurodyta supažindinimo lape). Teigia, jog Lietuvos kariuomenei pažeidus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 2 dalį, pareiškėjas negalėjo tinkamai apskųsti Sprendimo, kurį jam pateikė beveik po dviejų mėnesių 2012 m. vasario 2 d. Pažymi, jog Sprendime nebuvo išaiškinta apskundimo tvarka, dėl šios priežasties jis nežinojo apskundimo termino. Mano, kad buvo apribota pareiškėjo galimybė tinkamai ir laiku pateikti skundą dėl Sprendimo. Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-412/2012.

2) Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis objektyviai turėjo galimybę pasirūpinti tinkamu savo teisių gynimu, kadangi su skundžiamu 2012 m. balandžio 26 d. įsakymu buvo supažindintas 2012 m. gegužės mėn. pradžioje, o į reabilitaciją išvyko 2012 m. gegužės 22 d. Pažymi, jog pareiškėjas sirgo „lėtine liumbalgija”, o ši liga yra susijusi su ribota galimybe judėti, skausmu nugaros srityje.

3) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad liga svarbia termino praleidimo priežastimi pripažįstama tik tuomet, kai dėl jos asmens galimybės įgyvendinti savo teises buvo realiai apribotos (liga, susijusi su judėjimo apribojimais, gulėjimas gydymo įstaigos stacionare ir pan.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS4-151/2007). Nurodo, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 22 d. buvo hospitalizuotas reabilitacijos centre ir nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki 2012 m. birželio 8 d. ten gydėsi ligą, kuri realiai sunkino pareiškėjo judėjimo galimybę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį, kuria teismas netenkino jo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti jo skundą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą.

Administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką reglamentuoja ABTĮ. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-46/2010). Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (LVAT 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas su skundžiamu Sprendimu susipažino 2012 m. vasario 2 d. (b. l. 5). Taigi terminas skundui paduoti dėl šio Sprendimo suėjo 2012 m. kovo 2 d. Tuo tarpu pareiškėjas kreipėsi į teismą 2012 m. birželio 25 d., t. y. praleidęs terminą skundui paduoti. Kaip teigia pats pareiškėjas, su skundžiamu Įsakymu jis susipažino 2012 m. gegužės mėn. pradžioje. Taigi konstatuotina, jog ir dėl šio skundžiamo Įsakymo pareiškėjas skundą teismui padavė praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios. Pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, neraštingumas ir pan. Teismų praktikoje sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (LVAT 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-798/2008).

Pareiškėjas, kaip vieną iš termino skundui paduoti praleidimo priežasčių, įvardija Sprendimo apskundimo tvarkos nenurodymą supažindinimo su Sprendimu lape (b. l. 5).

Pareiškėjo skundžiamas Sprendimas yra individualus administracinis aktas. Pažymėtina, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, nustatančio individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, 2 dalyje nurodyta, jog individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka. Įstatymo reikalavimas, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka, nustato pareigą individualų administracinį aktą priimančiam viešojo administravimo subjektui sprendime nurodyti tokius duomenis, iš kurių be papildomų informacijos šaltinių (įstatymų, poįstatyminių teisės aktų) ir laiko sąnaudų pareiškėjui, nepriklausomai nuo jo išsilavinimo, amžiaus, būtų visiškai aišku kokiai institucijai (institucijos pavadinimas, adresas) ir per kokį terminą (nurodant ar terminas skaičiuojamas nuo sprendimo priėmimo, ar nuo individualaus akto gavimo dienos) gali būti paduotas skundas.

Administracinio akto apskundimo tvarkos neišaiškinimas tinkamai nesiderina su geru viešuoju administravimu bei Konstitucijoje įtvirtintu principu, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, gali suvaržyti asmens teisę kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją ar teismą. Apskundimo tvarkos individualiame administraciniame akte nebuvimas gali būti laikomas priežastimi, objektyviai sukliudžiusiai pareiškėjui kreiptis į teismą laiku (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-497/2009).

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šis individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos nenurodymas pačiame skųstiname individualiame administraciniame akte turi būti vertinamas kitų byloje esančių faktinių aplinkybių kontekste. Priešingu atveju, kiekvieną kartą automatiškai pripažįstant, jog individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos nebuvimas yra priežastis, laikytina objektyviai sukliudžiusia pareiškėjui kreiptis į teismą laiku, susidarytų situacija, kai pareiškėjas galėtų piktnaudžiauti tokia teise, nepagrįstai kreipdamasis į administracinį teismą po ilgo laiko tarpo.

Todėl kiekvieną kartą būtina nustatyti ir kitas reikšmingas aplinkybes inter alia pareiškėjo veiksmus po individualaus administracinio akto gavimo, jo pastangas skųsti individualų administracinį aktą, laiko tarpą, per kurį pareiškėjas kreipėsi į teismą ir kitas aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą dėl pareiškėjo pastangų, įvykdytų per protingą laiko tarpą, realizuojant savo teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858–603/2010).

Vertinant nagrinėjamos bylos aplinkybes pažymėtina, jog pareiškėjas žymiai praleido terminą ginčijamam Sprendimui apskųsti, t. y. beveik 3 mėnesius. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas atliko kokius nors veiksmus, siekdamas apginti galimai jo pažeistas teises. Pareiškėjas delsė pats kreiptis į teismą ar ieškoti kvalifikuoto teisininko pagalbos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog teisinių, specialių žinių neturėjimas yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė ir negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi, kadangi asmeniui neturint galimybių pačiam tinkamai ginti savo galimai pažeistas teises ir įgyvendinti interesus, tokiems veiksmams atlikti gali būti pasitelktas teisines paslaugas teikiantis asmuo arba kreiptasi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-171/2011). Darytina išvada, jog, nors skundžiamame Sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau pareiškėjas būdamas atidus ir rūpestingas galėjo pats išsiaiškinti skundo padavimo tvarką, o nesugebėdamas to padaryti, galėjo kreiptis pagalbos į teisės specialistą (advokatą). Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitose tokio pobūdžio bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822–87/2011).

Pareiškėjas termino skundui paduoti praleidimą grindžia ir kita aplinkybe, t. y. gydymusi reabilitacijos centre. Iš Lietuvos kariuomenės dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos karių reabilitacijos centro 2012 m. birželio 8 d. išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjas pagal programą 2012 m. gegužės 22 d. – 2012 m. birželio 8 d. laikotarpiu, diagnozavus M54.5 „Lėtinė liumbalgija”, buvo minėtame centre (b. l. 15). Tačiau su skundžiamu Sprendimu pareiškėjas buvo supažindintas 2012 m. vasario 2 d., t. y. iki išvykimo gydytis į reabilitacijos centrą likus beveik 3 mėnesiams. Tuo tarpu dėl Įsakymo apskundimo pažymėtina, jog pareiškėjas išvyko į reabilitacijos centrą (2012 m. gegužės 22 d.) nepasibaigus Įsakymo apskundimo terminui, skaičiuojamam nuo 2012 m. gegužės mėn. pradžios. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog grįžęs iš minėto centro (2012 m. birželio 8 d.), pareiškėjas taip pat delsė kreiptis į teismą ir skundą padavė 2012 m. birželio 25 d., t. y. praleidęs skundo padavimo teismui terminą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ne visą skundo padavimo teismui laikotarpį buvo reabilitacijos centre, darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo pakankamai laiko pasirūpinti savo galimai pažeistų teisių gynimu. Be to, pabrėžtina, jog skundžiamame Įsakyme buvo aiškiai įvardyta jo apskundimo tvarka ir terminas. (b. l. 14). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sveikatos būklė pati savaime nėra veiksnys, pripažintinas svarbia termino praleidimo priežastimi, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jos objektyviai apsunkino pareiškėjo galimybes paduoti skundą ir jis dėl to praleido skundo padavimo terminą. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepagrįstai delsė įgyvendinti savo teises, susijusias su ginčijamų aktų apskundimu, jas įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai ir tokiais veiksmais pats sau sukūrė neigiamas pasekmes.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-412/2012 bei 2012 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-251/2012, kuriomis pareiškėjas remiasi ir kuriomis buvo atnaujinti terminai skundams paduoti, nagrinėjamoje byloje nėra aktualios, kadangi jų faktinės aplinkybės skiriasi.

Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatenkino pareiškėjo prašymo dėl termino atnaujinimo ir atsisakė priimti skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo normas ir pagrįstai nutarė atmesti prašymą dėl termino atnaujinimo ir pareiškėjo skundo nepriimti. Konstatuotina, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė