2016-03-29 Nr. AB-7100-3-61-3-02375-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-800-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02375-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6), kurį patikslino (b. l. 19–26), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2014 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1833 „Dėl 2014 m. sausio 23 d. prašymo ir 2014 m. sausio 23 d. skundo“ ir 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2944 „Dėl 2014 m. kovo 17 d. patikslinto skundo“.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrių (toliau – ir VSDFV Šiaulių skyrius) su prašymu išmokėti neteisėtai nusavintą pensiją, kadangi įstatymas, kurio pagrindu jam neišmokėta pensijos dalis už 2010–2011 m., pripažintas neteisėtu, prieštaraujančiu Konstitucijai. Prašymas teiktas institucijai, kuri kompetentinga išmokėti ir vykdo pensijų mokėjimą pensijų gavėjams, todėl kreipėsi į tinkamą subjektą dėl teisių gynimo. VSDFV Šiaulių skyrius 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. (10.1)S-60452 atsisakė išmokėti neteisėtai sumažintos pensijos dalį.

Šį sprendimą pareiškėjas skundė VSDFV, kuri 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1833 įpareigojo jį pateikti papildomus duomenis dėl praleisto termino atnaujinimo. Konstatavo, kad praleistas trejų metų skundo padavimo terminas, nes pareiškėjas apie išmokėtą sumažintą pensiją pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatas sužinojo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjas 2014 m. kovo 17 d. VSDFV pateikė patikslintą skundą. VSDFV 2014 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2944 atsisakė nagrinėti skundą.

Pareiškėjo nuomone, VSDFV aktai neteisėti, prieštaraujantys, praktiškai be motyvų. 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. (10.1)S-60452 nesiekta absoliučiai pareiškėjui pagrįsti jo prašymo pagrįstumą, nepasisakyta, nei kodėl, nei kada bus sprendžiami pensijos grąžinimo klausimai. Nemotyvuotas sprendimas nurodytas kaip skundžiamas. VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas ir VSDFV sprendimai formalūs ir nepagrįsti. Pažymėjo, kad VSDFV 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1833 pareiškėjui nustatytas terminas patikslinti duomenis ir spręsti jo klausimus iš naujo, tačiau, susipažinus su 2014 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2944, jau ta pati institucija nurodė, kad pareiškėjo klausimas išspręstas 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1833.

Tokie institucijos veiksmai klaidina pareiškėją, tampa neaiškus jo teisių gynimo būdas. Jei pareiškėjui svarbūs klausimai jau išspręsti, kokiu pagrindu reikėjo jam nustatyti terminą teikti naujus įrodymus. Institucija 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1833 nustatė terminą pateikti papildomus dokumentus ar argumentus iki jos nurodyto termino ir išaiškino, kad skundo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tačiau jį suklaidino. Pareiškėjo patikslintas prašymas buvo neargumentuotai atmestas, absoliučiai nenurodant konkrečiai pareiškėjo nurodytų argumentų pagrįstumo, tai leidžia daryti išvadą apie skundo nenagrinėjimą, tačiau iš anksto parengto atsisakymo šablono, įrašant pareiškėjo pavardę, išsiuntimą.

Nemotyvuotas ir formalus sprendimas yra niekinis bei turi būti panaikintas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 36–39) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi sprendimas dėl pareiškėjo senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimtas 2010 m. sausio mėn. Rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriėmė, o sprendimu šiuo atveju laikytinas VSDFV Šiaulių skyriaus vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas (veiksmas) – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn. VSDFV, įvertinusi tai, kad VSDFV Šiaulių skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją pareiškėjui išmokėjo 2010 m. sausio mėn., ir apie tai, kad jam mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., nustatė, jog, kreipdamasis į VSDFV su 2014 m. sausio 23 d. skundu (ir į VSDFV Šiaulių skyrių su 2014 m. sausio 23 d. prašymu) dėl sumažintos senatvės pensijos dalies, pareiškėjas praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 išaiškino, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnis ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis neabejotinai patvirtina, jog valstybinio socialinio draudimo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, skundžiant šiuos sprendimus VSDFV, bei jog terminas skundui VSDFV dėl teritorinių skyrių sprendimų (valinių aktų, veiksmų), mokant sumažintas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas pensijas, paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paminėtoje 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 nustatė, kad „<...> pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus“. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatuotina, kad terminas skundui VSDFV dėl teritorinių skyrių sprendimų (valinių aktų, veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją, paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo.

Pažymėjo, jog VSDFV 2014 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1833 ir 2014 m. kovo 28 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2944, kuriais atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2014 m. sausio 23 d. prašymą ir 2014 m. sausio 23 d. skundą ta apimtimi, kuria jis prašė išmokėti 2010–2011 m. sumažintą senatvės pensijos dalį, kaip paduotus praleidus kreipimosi į VSDFV terminą, bei kuriais atsisakyta panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 30 d. raštą Nr. (10.1)S-60452, nes jame pateikta išsami, teisinga informacija, yra teisėti ir pagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu (b. l. 74–78) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1833 ir 2014 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2944, kreipėsi su skundais į teismą.

Teismas vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsniu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Pažymėjo, jog terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Nustatė, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi apie VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimą (kaip valinį aktą, veiksmą) mokėti ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją pareiškėjas turėjo sužinoti 2010 m. sausio (vėliausiai vasario) mėn. Pareiškėjas į VSDFV Šiaulių skyrių su prašymu kreipėsi 2014 m. sausio 23 d., t. y. praleidęs iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą.

Teismas pažymėjo, jog VSDFV 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1833 atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. sausio 23 d. prašymą ir 2014 m. sausio 23 d. skundą ta apimtimi, kuria reikalaujama įpareigoti VSDFV Šiaulių skyrių išmokėti pareiškėjui sumažintos pensijos dalį, ir nurodė, kad jei iki 2014 m. kovo 17 d. jis pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, nagrinėjamas klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Kita apimtimi (dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 30 d. raštą Nr. (10.1)S-60452) 2014 m. sausio 23 d. pareiškėjo skundo VSDFV nepatenkino. Teismas su šiuo skundžiamu 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1833 sutiko. Remdamasis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nustatė, kad pareiškėjas VSDFV Šiaulių skyriaus prašė tik pateikti pažymą apie pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paskirtos bei perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijos dalies dydžius. VSDFV Šiaulių skyrius, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, nurodė, kokiais teisės aktais mokėjo pensiją 2010–2011 m. Todėl teismas neturėjo pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad VSDFV Šiaulių skyrius atsisakė išmokėti sumažintos pensijos dalį. Teismas sutiko su atsakovo pozicija dėl VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 30 d. rašto Nr. (10.1)S-60452.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 17 d. patikslintu skundu, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, įpareigoti VSDFV Šiaulių skyrių išmokėti sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį ir panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. (10.1)S-60452, pakartotinai kreipėsi į VSDFV, kaip jam buvo išaiškinta skundžiamame VSDFV 2014 m. vasario 27 d. sprendime Nr. (6.5) I-1833. Pareiškėjas prašė laikyti, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių, ir šį terminą prašė atnaujinti. Prašymą jis grindė tuo, kad jokių sprendimų dėl sumažintos pensijos negavo, nei 2010 m., nei 2011 m. nebuvo išaiškinta teisė skųstis dėl sumažintos senatvės pensijos per trejus metus ir kad dėl pensijos sumažinimo neteisėtumo suprato tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, t. y. pripažinus tam tikras Laikinojo įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad sprendimų pensijų klausimais apskundimui įstatymai nustato aiškią tvarką bei įtvirtina pakankamai ilgą terminą ginčui inicijuoti, taigi termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Pareiškėjo lūkestis dėl pensijos grąžinimo įstatymo nustatyta tvarka nėra individuali aplinkybė, todėl negali būti pripažįstama ekstraordinaria ir objektyviai sutrukdžiusia per pakankamai ilgą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV. Pažymėjo, kad pareiškėjas nei teismui, nei VSDFV nenurodė daugiau faktų, aplinkybių bei nepateikė dokumentų, kurie galėtų įrodyti, jog 3 metų VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo apskundimo VSDFV terminą praleido dėl pateisinamų, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių.

Teismas vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundžiamame 2014 m. kovo 28 d. sprendime Nr. (6.5) I-2944 atsakovas teisingai įvertino pareiškėjo nurodytas termino kreiptis į VSDFV praleidimo priežastis ir pagrįstai paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtą, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamų VSDFV sprendimų, o pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas. VSDFV pagrįstai, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, kaip paduotą praleidus 3 metų sprendimo apskundimo terminą.

Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju VSDFV ginčijamuose sprendimuose tinkamai įvertino pareiškėjo prašyme išdėstytas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, atsižvelgė į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad sprendimai yra aiškiai ir pakankamai argumentuoti, juose nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, taip pat teisiniai pagrindai, kuriais VSDFV rėmėsi, priimdama ginčijamus sprendimus. Jokių kitų individualių ar objektyvių aplinkybių, dėl kurių terminas galėtų būti atnaujintas, pareiškėjas teismui nenurodė.

Teismas akcentavo, kad, pagal Taisyklių 31 punktą, VSDFV direktoriui ar direktoriaus pavaduotojui suteikta teisė spręsti dėl termino atnaujinimo. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį, būtent VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija ir tik ji turi teisę spręsti klausimą dėl termino atnaujinimo. Taigi VSDFV, kaip viešojo administravimo institucijai, suteikta teisė spręsti klausimą, ar yra pagrindas atnaujinti terminą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 80–87) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą ir panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. (10.1)S-60452, VSDFV 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2944, atnaujinti terminą, įpareigoti VSDFV išmokėti neteisėtai sumažintą pensiją. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas Konstitucijos nuostatomis, Konstitucinio Teismo nutarimais, įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis bei aktualiausia teismų praktika. Vykdė visus ikiteismine tvarka privalomus reikalavimus bei tikėjosi, kad ginčas bus išspręstas iš esmės. Teismo sprendimo turinys patvirtina, jog sprendimo priėmimo metu nebuvo analizuojama ir svarstoma atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika leidžia spręsti, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia pensijos nepriemokos priteisimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1143/2013).

2. VSDFV išvada, jog jis praleido terminą apskųsti VSDFV teritorinių skyrių sprendimus pensijų klausimais, yra klaidinga. Tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą sužinojo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis neteko galios. VSDFV sprendimo neteisėtumą lemia ir jo dviprasmiškumas. VSDFV sprendimą būtina panaikinti ir įpareigoti grąžinti 2010–2011 m. susidariusią pensijos nepriemoką. Skundas buvo išnagrinėtas iš esmės, jokių terminų praleidimo institucija nenurodė. Jei teismas laiko, kad yra praleidęs terminą inicijuoti ginčą, tai jis yra senyvo amžiaus, nežinojo, kad gali ginti teises. Institucija, kurios veiksmai skundžiami, privalo vadovautis įstatymu ir teisės principais, pagal kuriuos visi asmenys prieš įstatymą lygūs, valstybės institucijai taikomi aukštesni elgesio standartai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2014 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS756-279/2014.

3. Materialusis reikalavimas yra pagrįstas ir neišmokėta pensijos dalis turi būti išmokėta. Prašo atsižvelgti ir taikyti tuos pačius konstitucinius principus, teisės normas, kurie taikomi teisme ginant teisėjams neteisėto darbo užmokesčio sumažinimą, neteisėto pensijos nusavinimo bylose. Jis įvykdė visus procedūrinius reikalavimus. Jo reikalavimas iš esmės buvo išnagrinėtas, teismas negali savo iniciatyva kelti terminų klausimo, bet turi spręsti dėl sprendimo teisėtumo.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 91–96) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia reikalavimus, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, taip pat trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodo VSDFV Šiaulių skyrių, kuris buvo pašalintas iš proceso dalyvių. Pažymi, kad, prieš kreipdamasis į teismą, pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir ja nebegalima pasinaudoti. Pagal teisinį reglamentavimą (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d., Taisyklių 20, 31 p.), spręsti klausimą, ar yra pagrindas atnaujinti terminą, suteikta VSDFV, kaip viešojo administravimo institucijai. Teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas nei VSDFV, nei teismui nenurodė daugiau faktų, aplinkybių bei nepateikė duomenų, kurie galėtų įrodyti, kad 3 metų VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimo apskundimo VSDFV terminą praleido dėl pateisinamų, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo skundą dėl VSDFV 2014 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1833 ir 2014 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2944 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą. Pabrėžia, kad nei VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 30 d. rašte Nr. (10.1)S-60452, nei VSDFV 2014 m. vasario 27 d. sprendime Nr. (6.5) I-1833 ir 2014 m. kovo 28 d. sprendime Nr. (6.5) I-2944 valia dėl pensijos dalies išmokėjimo nėra išreikšta. Apeliantas laikosi klaidingos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimams prieštaraujančios pozicijos, kad termino jis nepraleido. Apeliantas taip pat nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS756-279/2014, t. y. kitokio pobūdžio byloje – dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, o ne valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos išmokėjimo. Akcentuoja, kad valstybinio socialinio draudimo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, skundžiant šiuos sprendimus VSDFV, bei kad terminas skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintas pensijas, paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Šiaulių) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam iki gyvos galvos paskirtą 1 188,76 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjui paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2011-01-01) buvo didinamas, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. gruodžio 17 d. ir pakartotinai 2014 m. sausio 23 d. pareiškėjas padavė VSDFV Šiaulių skyriui, o 2014 m. sausio 23 d. tiesiogiai atsakovui prašymus išmokėti sumažintos pensijos dalį (b. l. 41, 45);

3) VSDFV 2014 m. vasario 27 d. rašte (sprendime, kuris pareiškėjo yra skundžiamas šioje administracinėje byloje) pareiškėjui buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko) 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2014 m. kovo 17 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 55-57);

4) 2014 m. kovo 17 d. prašymu (patikslintu skundu) pareiškėjas, reaguodamas į paminėtą VSDFV pasiūlymą, nurodė, kad nebuvo gavęs jokių sprendimų dėl jam paskirtos pensijos sumažinimo, jam nebuvo išaiškinta teisė skųsti paminėtą pensijos sumažinimą, be to, apie savo teisės į visą jam paskirtą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo tik po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo (b. l. 52-54);

5) pareiškėjo šioje administracinėje byloje taip pat skundžiamame VSDFV 2014 m. kovo 28 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad paminėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, jog pareiškėjas nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą ir nagrinėti iš esmės pareiškėjo paduotus prašymus (b. l. 58-59).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Šiaulių skyriui 2013 m. gruodžio 17 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai jam pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta iš esmės teisinga išvada.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė