5f7a1d7a-e861-4d5c-bf62-e78f46510d84 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eI-914-331/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04962-2013-0Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)                                                                                                                                                         VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. rugpjūčio 17 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo K.

V. skundÄ atsakovėms Generalinei prokuratÅ«rai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratÅ«ros, dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė: PareiÅ¡kėjas K. V. su skundu kreipėsi į teismÄ , praÅ¡o panaikinti Generalinės prokuratÅ«ros 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimÄ Nr. 17.2-17236 ,,Dėl pareiginės algos dalies grÄ Å¾inimo“ ir solidariai iÅ¡ atsakovių priteisti neiÅ¡mokėtÄ prokuroro darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d.PaaiÅ¡kino, kad yra Klaipėdos apygardos prokuratÅ«ros Klaipėdos apylinkės prokuratÅ«ros prokuroras ir jam dirbant prokuratÅ«roje jo darbo užmokestis, t. y. pareiginės algos koeficientas buvo mažinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieÅ¡taraujančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl, pareiÅ¡kėjo nuomone, jam turėtų bÅ«ti iÅ¡mokėta dėl neteisėto mažinimo susidariusi nepriemoka.

Atsakovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratÅ«ra (toliau – ir Generalinė prokuratÅ«ra) atsiliepime prašė pareiÅ¡kėjo skundÄ atmesti. PaaiÅ¡kino, kad apskaičiuodama ir mokėdama prokurorams darbo užmokestį vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl, vadovaudamasi Konstitucinio teismo jurisprudencija, teigia, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymų dėl sumažintos darbo užmokesčio dalies grÄ Å¾inimo. Taip pat pareiÅ¡kėjo reikalavimui priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį praÅ¡o taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) nustatytÄ trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Pažymėjo, kad Generalinės prokuratÅ«ros biudžeto lėšose nėra numatyta papildomų asignavimų, todėl teismui nusprendus tenkinti pareiÅ¡kėjo skundÄ , praÅ¡o mokėjimus iÅ¡dėstyti proporcingomis dalimis, priteistÄ sumÄ iÅ¡mokant per vienerius metus. S k u n d a s a t m e t a m a s. Byloje ginčas kilo dėl prokuroro darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieÅ¡taraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo. Byloje nustatyta, kad pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėta darbo užmokesčio dalis susidarė jam dirbant Klaipėdos apylinkės prokuratÅ«ros prokuroru.

Ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiÅ¡kėjo tarnybiniais santykiais, nėra. Prokurorų tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratÅ«ros įstatymas, kurio 49 straipsnyje nurodyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Darbo apmokėjimo įstatymas. Darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamÄ pareiginės algos koeficientÄ , nustatytÄ Å¡io įstatymo priedėlyje, padauginus iÅ¡ bazinio dydžio.

Prokurorų pareiginės algos koeficientai yra nustatyti Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnyje. Nuo 2009 m. gegužės 1 d. prokurorams Å¡ie koeficientai buvo sumažinti. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pareiginės algos koeficientai prokurorams buvo sumažinti antrÄ kartÄ . 2009 m. liepos 17 d. Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numatė, kad III skirsnyje pakeisti pareiginės algos koeficientai galioja iki 2010 m. gruodžio 31 d. Å is terminas vėliau kelis kartus buvo pratęstas.

Taigi dėl minėto pasikeitusio teisinio reglamentavimo pareiÅ¡kėjas gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki tol. Generalinė prokuratÅ«ra pareiÅ¡kėjo reikalavimui priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio nepriemokÄ praÅ¡o taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ trejų metų senaties terminÄ . PareiÅ¡kėjui darbo užmokesčio nepriemoka susidarė nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d., į teismÄ su skundu kreipėsi 2013 m. spalio 11 d. Todėl pareiÅ¡kėjas skundÄ pateikė praleidęs ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimui, kildinamam nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo mėn. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, pareiÅ¡kėjo reikalavimas Å¡ioje dalyje atmetamas.Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieÅ¡tarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iÅ¡ Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , t. y. tvarkÄ , kuria valstybė per protingÄ laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, bÅ«tinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiÅ¡kiÄ pareigÄ â€“ paÅ¡alinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktÄ (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė Å¡ios pareigos įvykdymo bÅ«dÄ â€“ įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ . Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi bÅ«ti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ , inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvÄ , gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės kraÅ¡to apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Ä®gyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ (kompensavimo sÄ lygas, mastÄ ir bÅ«dÄ , laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektÄ ir pateikti pagal jame nustatytÄ kompensavimo mechanizmÄ apskaičiuotÄ kompensacijoms reikalingÄ lėšų sumÄ .

Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog Ä®gyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grÄ Å¾inimo įstatymÄ Nr. XII-1927 (toliau – ir GrÄ Å¾inimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra iÅ¡imtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus, GrÄ Å¾inimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiÅ¡kėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų bÅ«ti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ mechanizmÄ . PareiÅ¡kėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintÄ darbo užmokestį mokėjusiai institucijai GrÄ Å¾inimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sÄ lygomis kompensuoti pareiÅ¡kėjo patirtus praradimus.

Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grÄ Å¾inimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamÄ praktikÄ nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimÄ priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.Esant Å¡ioms aplinkybėms, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grÄ Å¾inimo mechanizmui, pareiÅ¡kėjo reikalavimas priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali bÅ«ti tenkinamas.

Atitinkamai, panaikinti ginčijamÄ sprendimÄ taip pat nėra pagrindo.Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais., 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, n u s p r e n d ž i a: pareiÅ¡kėjo K. V. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundÄ Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėjas                                                                                                   Henrikas Sadauskas