2016-11-22 Nr. AB-21962-3-61-3-04286-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2740-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04286-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. K. skundą atsakovui Vilniaus teritorinei darbo biržai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Ž. K. (buvusi pavardė – S.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Vilniaus teritorinės darbo biržos (toliau – ir atsakovas) 2015 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. S/1-4834(7.7) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pareiškėjai išmokėti subsidiją, ir įpareigoti atsakovą prašymą išnagrinėti iš naujo bei priimti naują sprendimą.

Pareiškėja paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4285-171/2015 iš dalies tenkino jos skundą, panaikino atsakovo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta išmokėti subsidiją, bei įpareigojo prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą. Atsakovas, išnagrinėjęs prašymą iš naujo, priėmė tokį patį sprendimą – neskirti subsidijos, motyvuodamas tuo, kad: 1) subsidija verslo liudijimui nebuvo numatyta individualiame užimtumo veiklos plane; subsidija verslo liudijimui nebuvo numatyta planuojamos veiklos aprašyme. Pareiškėjos teigimu, Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytų reikalavimų, keliamų viešojo administravimo subjektų raštams. Atsakovas, atsisakydamas skirti subsidiją dėl to, kad ji nenumatyta individualiame užimtumo veiklos plane ir planuojamos veiklos aprašyme, nenurodė atitinkamo teisinio pagrindo. Nei Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymas, nei kiti teisės aktai nenustato tokio subsidijos neskyrimo pagrindo, kurį nurodo atsakovas, t. y. kad bedarbiui norint gauti subsidiją, subsidija turi būti numatyta individualiame užimtumo veiklos plane ir planuojamos veiklos aprašyme. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad ji atitiko visus Užimtumo rėmimo įstatymo 32 straipsnio 5 dalies nustatytus reikalavimus dėl subsidijos skyrimo.

Pareiškėja nurodė, kad individualiame užimtumo veiklos plane priemones įrašo darbo biržos specialistas, todėl atsakovas, motyvuodamas Sprendimą tuo, jog subsidija nenumatyta individualiame užimtumo veiklos plane, iš esmės nepateikia jokio atsakymo, t. y. neaišku, kokiais teisės aktais ir juose nustatytais kriterijais remdamasis atsakovo darbuotojas nenumatė subsidijos individualiame užimtumo veiklos plane. Kai buvo sudaromas individualus užimtumo veiklos planas, atsakovo darbuotojai nesuteikė pareiškėjai jokios informacijos, kad šiame plane nenumatoma subsidija ir kad iš to kils tam tikros neigiamos pasekmės, nepateikė jokio teisinio pagrindo, kodėl atsakovas nenumato subsidijos, bei nepateikė informacijos, kad toks atsakovo sprendimas (individualiame užimtumo veiklos plane nenumatyti subsidijos) gali būti skundžiamas.

Pareiškėja nesutiko su atsakovo argumentu, kad subsidija turėjo būti planuojamos veiklos aprašyme, nes Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-449 patvirtintoje planuojamos veiklos aprašymo formoje taip pat nėra jokios informacijos apie galimybę (būtinybę) pateikti suinteresuotiems asmenims duomenis dėl subsidijos poreikio, taip pat nenurodytos neigiamos pasekmės (kad subsidija vėliau nebus skiriama), jei subsidijos poreikio asmuo nenurodo.

Atsakovas Vilniaus teritorinė darbo birža atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Sprendime yra aiškiai nurodyta konkreti teisės akto nuostata, kuria vadovaujantis buvo priimtas būtent toks sprendimas, t. y. Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-499, (toliau – ir Aprašas) 1953 punktas, pagal kurį subsidija teritorinės darbo biržos vadovo ar jo įgalioto valstybės tarnautojo sprendimu skiriama kiekvienam bedarbiui individualiai, atsižvelgiant į sudarytą individualų užimtumo veiklos planą. Vadovaujantis Darbo rinkos paslaugų teikimo sąlygų ir tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-476, (toliau – ir Paslaugų aprašas) su pareiškėja buvo sudarytas individualus užimtumo veiklos planas, kurį ji patvirtino savo parašu. Pareiškėja nėra pateikusi jokių pretenzijų dėl jos individualaus užimtumo veiklos plano sąlygų ar jame nurodytų įsipareigojimų vykdymo.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos profesinis mokymas buvo organizuojamas įvertinus pareiškėjos pateiktą planuojamos veiklos aprašymą, kuriame detaliai aprašyta planuojamos veiklos rūšis, reikalingos priemonės ir lėšos, ekonominės veiklos įvertinimas, prognozės ir kt. Pareiškėja, prognozuodama savo ekonominės veiklos įvertinimą, planuojamos veiklos aprašymo 5 punkte nenurodė jokio subsidijos poreikio individualiai veiklai pagal verslo liudijimą vykdyti, nors detaliai numatė planuojamas pajamas bei išlaidas. Atsižvelgęs į tai, 2013 m. rugsėjo 4 d. atsakovas su pareiškėja sudarė Profesinio mokymo ir savarankiško darbo sutartį Nr. DMS-49/2013(l) (toliau – ir Sutartis), pagal kurią Vilniaus teritorinė darbo birža iš viso patyrė 10 660 Lt pareiškėjos profesinio mokymo išlaidų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjos Ž. K. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2013 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėja Vilniaus teritorinės darbo biržos Vilniaus miesto skyriuje buvo įregistruota kaip darbo ieškantis asmuo. Pareiškėja pateikė planuojamos veiklos aprašymą, 2013 m. rugsėjo 4 d. buvo sudarytas pareiškėjos individualus užimtumo veiklos planas, kurio tikslai – įgyti kirpėjos profesiją ir įsidarbinti. Vilniaus teritorinė darbo birža ir pareiškėja 2013 m. rugsėjo 4 d. sudarė Sutartį, kuria pareiškėja įsipareigojo po profesinio mokymo baigimo per 14 darbo dienų atsakovui pateikti verslo liudijimą, patvirtinantį Sutarties 2.3 punkte nurodytų sąlygų vykdymą, nenutraukti vykdomos veiklos ne mažiau nei 6 mėnesius ir mokėti visus su vykdoma veikla susijusius mokesčius. Atsakovas, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4285-171/2015, pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ir informavo pareiškėją apie priimtą Sprendimą neskirti subsidijos individualiai veiklai pagal verslo liudijimą. Atsakovas nurodė, jog subsidija individualiai veiklai pagal verslo liudijimą neskiriama, kadangi ji nebuvo numatyta individualiame užimtumo veiklos plane ir pareiškėjos planuojamos veiklos aprašyme.

Teismas, vadovaudamasis Užimtumo rėmimo įstatymo 32 straipsniu, Aprašo 3.8, 1951 ir 1953 punktais, nustatė, kad 2013 m. rugsėjo 4 d. sudarytame pareiškėjos individualaus užimtumo veiklos plane numatytos dvi priemonės tikslams pasiekti (profesinis mokymas ir numatomas įsidarbinimas užbaigus profesinį mokymą), tačiau subsidija individualiai veiklai pagal verslo liudijimą nėra numatyta. Teismas konstatavo, kad Sprendime yra nurodytas atsisakymo skirti subsidiją teisinis pagrindas (Aprašo 1953 p.) ir priežastis, t. y. jog ji nėra nurodyta pareiškėjos individualaus užimtumo veiklos plane ir planuojamos veiklos aprašyme. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos planuojamos veiklos aprašyme nėra nurodomas subsidijos individualiai veiklai pagal verslo liudijimą poreikis, nors ji, planuodama išlaidas, be kitų išlaidų, nurodė ir detaliai suplanavo išlaidas, susijusias su verslo liudijimo įsigijimu, PSD bei VSD įmokų mokėjimu, kurioms iš dalies padengti gali būti naudojama subsidija.

Paslaugų aprašo 24 punkte įtvirtinta, kad individualaus užimtumo veiklos planą kartu su bedarbiu sudaro teritorinės darbo biržos specialistas. Tiek individualaus užimtumo veiklos planas, tiek planuojamos veiklos aprašymas yra pasirašyti pareiškėjos. Esant tam tikroms sąlygoms parengtas individualus užimtumo veiklos planas gali būti keičiamas, tikslinamas arba rengiamas naujas planas, o dėl šio Paslaugų aprašo taikymo kilę ginčai nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka (Paslaugų aprašo 31 ir 33 p.). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos individualaus užimtumo veiklos planas būtų pakeistas ar tikslintas, taip pat nėra duomenų, jog dėl šio plano sudarymo tarp atsakovo ir pareiškėjos būtų kilęs ginčas, todėl, teismo vertinimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai vadovavosi pareiškėjos individualaus užimtumo veiklos planu. Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas sprendė, kad jame pateikti duomenys iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, nes Sprendime yra nurodytas tiek teisinis (Aprašo 1953 p.), tiek faktinis (pareiškėjos individualiame užimtumo veiklos plane ir planuojamos veiklos aprašyme nurodyti duomenys) jo priėmimo pagrindas, nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas priimtas kompetentingo asmens, vadovaujantis teisės aktais reglamentuota procedūra (Užimtumo rėmimo statymo 32 str., Aprašo 1953, 1954, 1955, 1956 ir 1958 p.), o pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą.

III. Pareiškėja Ž. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi savo ankstesniu (2013 m. rugsėjo 4 d.) sprendimu, todėl pareiškėja turi teisę gauti išsamius šio 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimo motyvus, tačiau atsakovas nepateikė argumentų, kodėl jis (jo darbuotojas) 2013 m. rugsėjo 4 d. individualaus užimtumo veiklos plane nenumatė subsidijos.

2. Atsakovas, priėmęs sprendimą nenumatyti subsidijos 2013 m. rugsėjo 4 d. individualaus užimtumo veiklos plane, turėjo remtis tam tikrais teisės aktais, todėl pareiškėja siekia, kad atsakovas iš naujo išnagrinėtų pareiškėjos prašymą ir pateiktų šio 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimo nenumatyti subsidijos motyvus. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjos planuojamos veiklos aprašyme nėra nurodomas subsidijos individualiai veiklai pagal verslo liudijimą poreikis, tačiau planuojamos veiklos aprašymo formoje nėra jokios informacijos apie galimybę (būtinybę) pateikti aprašymą pildantiems asmenims duomenis dėl subsidijos poreikio, taip pat nenurodytos neigiamos pasekmės (kad subsidija vėliau nebus skiriama), jei subsidijos poreikio asmuo nenurodo.

3. Teisės aktai nenustato tokios sąlygos, kad subsidija skiriama tik tiems asmenims, kurių planuojamos veiklos aprašyme nurodyta subsidija. Pripažįstant, kad subsidija skiriama tik tiems asmenims, kurių planuojamos veiklos aprašyme nurodyta subsidija, būtų iškreipiami įstatyme nustatyti subsidijos skyrimo tikslai, t. y. tokiu būdu subsidija būtų skiriama tik tiems pradedantiems individualią veiklą pagal verslo liudijimą asmenims, kurie planuoja nerentabilią veiklą, kuriai būtina skirti subsidiją, o tie asmenys, kurie savo būsimą veiklą planuojamos veiklos aprašyme suplanuotų kaip rentabilią, t. y. gaunančią pelno ir galinčią vykti be subsidijos, negautų subsidijos. Tokia subsidijų skyrimo tvarka prieštarautų Užimtumo rėmimo įstatymo 32 straipsnio 5 daliai.

4. Pagal Aprašo 19512 punktą prašymas skirti subsidiją pradedantiems individualią veiklą pagal verslo liudijimą asmenims turi būti pateiktas ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo verslo liudijimo įsigijimo dienos. Tai reiškia, kad teisės aktai nustato galimybę asmenims pareikšti savo valią dėl subsidijos skyrimo vieną kartą, t. y. per 1 mėnesį nuo verslo liudijimo įsigijimo dienos, tačiau nereikalauja, jog asmuo prieš tai dar būtų pareiškęs savo valią dėl subsidijos skyrimo planuojamos veiklos aprašyme.

Atsakovas Vilniaus teritorinė darbo birža atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą. Atsiliepime į apeliacinį skundą papildomai nurodoma, kad skunde pareiškėja skundė Sprendimą, o teikdama apeliacinį skundą ji sutinka, jog Sprendimas buvo priimtas pagrįstai ir teisėtai, tačiau jau ginčija kitą sprendimą – pareiškėjos su atsakovu 2013 m. rugsėjo 4 d. sudarytą individualaus užimtumo veiklos planą. Atsakovo teigimu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuris buvo priimtas būtent dėl Sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos Ž. K. skundas, teisėtumas ir pagrįstumas. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo Vilniaus teritorinės darbo biržos Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjai skirti subsidiją individualiai veiklai pagal verslo liudijimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remdamasi byloje esančiais duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad 2013 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėja Vilniaus teritorinės darbo biržos Vilniaus miesto skyriuje buvo įregistruota kaip darbo ieškantis asmuo. Pareiškėja atsakovui pateikė planuojamos veiklos aprašymą, 2013 m. rugsėjo 4 d. buvo sudarytas pareiškėjos individualus užimtumo veiklos planas, kurio tikslai – įgyti kirpėjos profesiją ir įsidarbinti. Vilniaus teritorinė darbo birža ir pareiškėja 2013 m. rugsėjo 4 d. sudarė Sutartį, kuria pareiškėja įsipareigojo po profesinio mokymo baigimo per 14 darbo dienų atsakovui pateikti verslo liudijimą, patvirtinantį Sutarties 2.3 punkte nurodytų sąlygų vykdymą, nenutraukti vykdomos veiklos ne mažiau nei 6 mėnesius ir mokėti visus su vykdoma veikla susijusius mokesčius. Pareiškėja administracinėje byloje Nr. I-4285-171/2015, be kita ko, nurodė, kad ji 2014 m. balandžio 8 d. įgijo moterų, vyrų ir vaikų kirpėjos kvalifikaciją, 2014 m. balandžio 25 d. įsigijo verslo liudijimą Nr. 87875-1, galiojantį nuo 2014 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., 2014 m. balandžio 28 d. išsiuntė atsakovui prašymą skirti subsidiją.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4285-171/2015 nustatė, kad Vilniaus teritorinės darbo biržos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. gegužės 15 d. raštu Nr. S/l-3235-(7.7) pareiškėjai atsisakyta suteikti subsidiją, nes ji neatitinka Aprašo 1953 punkto nuostatų, t. y. pareiškėja prašymo pateikimo dieną neregistruota darbo biržoje ir neturėjo bedarbio statuso. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4285-171/2015 panaikino Vilniaus teritorinės darbo biržos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. gegužės 15 d. raštą Nr. S/l-3235-(7.7) ir įpareigojo Vilniaus teritorinę darbo biržą pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą. Atsakovas, vykdydamas šį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ir informavo pareiškėją apie priimtą Sprendimą neskirti subsidijos individualiai veiklai pagal verslo liudijimą. Atsakovas nurodė, jog subsidija individualiai veiklai pagal verslo liudijimą neskiriama, kadangi ji nebuvo numatyta individualiame užimtumo veiklos plane ir pareiškėjos planuojamos veiklos aprašyme.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą, nes Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, jame yra nurodytas tiek teisinis (Aprašo 1953 p.), tiek faktinis (pareiškėjos individualiame užimtumo veiklos plane ir planuojamos veiklos aprašyme nurodyti duomenys) jo priėmimo pagrindas, Sprendimas priimtas kompetentingo asmens, vadovaujantis teisės aktais reglamentuota procedūra (Užimtumo rėmimo statymo 32 str., Aprašo 1953, 1954, 1955, 1956 ir 1958 p.). Pareiškėja, apeliaciniame skunde prašydama panaikinti šį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jos (pareiškėjos) skundą tenkinti, teigia, kad teisės aktai nenustato tokios sąlygos, jog subsidija skiriama tik tiems asmenims, kurių planuojamos veiklos aprašyme nurodyta subsidija. Pareiškėja, vadovaudamasi Aprašo 19512 punktu, tvirtina, kad teisės aktai nustato galimybę asmenims pareikšti savo valią dėl subsidijos skyrimo vieną kartą, t. y. per 1 mėnesį nuo verslo liudijimo įsigijimo dienos, tačiau nereikalauja, jog asmuo prieš tai dar būtų pareiškęs savo valią dėl subsidijos skyrimo planuojamos veiklos aprašyme. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, kad individualiame užimtumo veiklos plane nebuvo nurodytos neigiamos pasekmės (subsidijos neskyrimas ateityje) dėl to, jog subsidija šiame plane nėra nurodyta.

Nagrinėdama ir vertindama šiuos pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog iki Sprendimo priėmimo nė viename dokumente nebuvo nurodyta apie galimybę ar ribojimą pareiškėjai skirti subsidiją. Iš Sprendimo turinio matyti, kad Sprendimo neskirti subsidijos esminis argumentas buvo tas, jog subsidija nebuvo numatyta nei individualiame užimtumo veiklos plane, nei planuojamos veiklos aprašyme. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, iš esmės pritarė atsakovo nuomonei, kad subsidijos individualiai veiklai pagal verslo liudijimą nenumatymas individualiame užimtumo veiklos plane ir planuojamos veiklos aprašyme yra pagrindas net nenagrinėjus prašymo iš esmės neskirti pareiškėjai subsidijos. Taigi skiriasi pirmosios instancijos teismo bei atsakovo ir pareiškėjos pozicijos, ar subsidijos individualiai veiklai pagal verslo liudijimą numatymas individualiame užimtumo veiklos plane ir (ar) planuojamos veiklos aprašyme yra būtina sąlyga ją (subsidiją) skirti asmeniui, t. y. ar subsidijos nenumatymas šiuose dokumentuose yra pagrindas net nenagrinėjus prašymo iš esmės atsisakyti asmeniui skirti subsidiją.

Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Užimtumo rėmimo įstatymas ir Aprašas. Pagal Užimtumo rėmimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį šis įstatymas nustato darbo ieškančių asmenų užimtumo rėmimo sistemos teisinius pagrindus, jos tikslą, uždavinius, užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių institucijų (įstaigų) funkcijas, užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo ir darbo rinkos paslaugų teikimo organizavimą ir finansavimą. Bedarbiams, įsiregistravusiems teritorinėse darbo biržose, sudaromi individualūs užimtumo veiklos planai, kuriuose nurodomi bedarbio ir teritorinės darbo biržos įsipareigojimai dėl aktyvios darbo rinkos politikos priemonių ir darbo rinkos paslaugų bedarbiui taikymo (Užimtumo rėmimo įstatymo 21 str.). Užimtumo rėmimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje yra nurodytos šios darbo rinkos paslaugos: 1) informavimo; 2) konsultavimo; 3) tarpininkavimo įdarbinant; 4) individualios užimtumo veiklos planavimo. Aktyvios darbo rinkos politikos priemones sudaro: 1) bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojų profesinis mokymas; 2) remiamasis įdarbinimas; 3) parama darbo vietoms steigti; 4) bedarbių teritorinio judumo rėmimas (Užimtumo rėmimo įstatymo 22 str.). Bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojų profesinis mokymas reglamentuojamas, be kita ko, Užimtumo rėmimo įstatymo 23 straipsnyje. Šiuo atveju pareiškėjai buvo taikoma jos individualiame užimtumo veiklos plane numatyta aktyvios darbo rinkos politikos priemonė – profesinis mokymas, ir dėl šios priemonės taikymo ginčo byloje nėra.

Parama darbo vietoms steigti, kaip viena iš aktyvios darbo rinkos politikos priemonių, yra reglamentuojama Užimtumo rėmimo įstatymo 29 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad darbo vietoms steigti yra teikiama parama: 1) darbo vietų steigimo (pritaikymo) subsidijavimas; 2) vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas; 3) savarankiško užimtumo rėmimas. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo būtent dėl savarankiško užimtumo (ne)rėmimo, kuris yra reglamentuojamas Užimtumo rėmimo įstatymo 32 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas darbo ieškantiems asmenims, registruotiems teritorinėje darbo biržoje, siekiant paremti darbo vietų steigimą sau ar kitiems bedarbiams įdarbinti. Pagal Užimtumo rėmimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalį savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai asmenys darbo vietas steigia Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtose labai mažose įmonėse ar kai jie pradeda individualią veiklą pagal verslo liudijimą.

Subsidija individualiai veiklai pagal verslo liudijimą skiriama pajamų mokesčiui, mokamam įsigyjant verslo liudijimą, ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, privalomoms asmenims, kurie verčiasi individualia veikla pagal verslo liudijimą, iš dalies padengti; subsidija individualiai veiklai pagal verslo liudijimą gali būti mokama, kai verslo liudijimas išduodamas bedarbiams, pirmą kartą pradedantiems individualią veiklą pagal verslo liudijimą arba individualią veiklą pagal verslo liudijimą baigusiems vykdyti ne anksčiau kaip prieš 12 mėnesių, ir kai verslo liudijimas išduodamas ne trumpesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui, o jeigu individuali veikla tęsiama, bendra jos trukmė – ne ilgesnė kaip 12 mėnesių; subsidija individualiai veiklai pagal verslo liudijimą mokama kas mėnesį už praėjusį mėnesį; pakartotinai subsidija individualiai veiklai pagal verslo liudijimą gali būti skiriama ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo paskutinės paskirtos subsidijos mokėjimo dienos; subsidijos individualiai veiklai pagal verslo liudijimą dydis nustatomas pagal pajamų mokesčio, mokamo įsigyjant verslo liudijimą, ir valstybinio socialinio draudimo įmokų, privalomų asmenims, kurie verčiasi individualia veikla pagal verslo liudijimą, dydžius, tačiau negali viršyti 0,25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio (Užimtumo rėmimo įstatymo 32 str. 5 d.).

Užimtumo rėmimo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygas ir tvarką bei darbo rinkos paslaugų teikimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2006 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 744 įgaliojo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją patvirtinti, be kita ko, Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašą. Vadovaudamasis suteiktais įgaliojimais, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-499 patvirtino Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašą, kuris nustato bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojų profesinio mokymo, remiamojo įdarbinimo, paramos darbo vietoms steigti ir bedarbių teritorinio judumo rėmimo įgyvendinimo sąlygas ir tvarką (Aprašo 1 p.). Pagal Aprašo 3.8 punktą subsidija individualiai veiklai pagal verslo liudijimą – lėšos, skiriamos bedarbiams pajamų mokesčiui, mokamam įsigyjant verslo liudijimą, ir valstybinio socialinio draudimo įmokų, privalomų asmenims, besiverčiantiems individualia veikla pagal verslo liudijimą, išlaidoms iš dalies padengti.

Subsidija teritorinės darbo biržos vadovo ar jo įgalioto valstybės tarnautojo sprendimu skiriama kiekvienam bedarbiui individualiai, atsižvelgiant į sudarytą individualų užimtumo veiklos planą (Aprašo 1953 p.). Pagal Aprašo 1954 punktą vykdantis individualią veiklą pagal verslo liudijimą asmuo, pageidaujantis gauti subsidiją, darbo biržai turi pateikti: prašymą (prašymas gali būti pateikiamas daugiau nei vieną kartą) skirti subsidiją (30 priedas); verslo liudijimo kopiją ir originalą palyginti, mokėjimo kvitą ar kitą dokumentą, patvirtinantį sumokėtą pajamų mokestį už verslo liudijimo išdavimą; dokumentus, patvirtinančius sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas, privalomas asmenims, besiverčiantiems individualia veikla pagal verslo liudijimą. Darbo birža, gavusi visus Aprašo 1954 punkte nurodytus dokumentus, per 5 darbo dienas nuo jų gavimo dienos prima vieną iš šių sprendimų: skirti subsidiją; neskirti subsidijos; siūlyti patikslinti pateiktus dokumentus per nustatytą laiką (Aprašo 1955 p.). Apie priimtą sprendimą darbo birža raštu (paštu ar elektroniniu paštu, jei raštas pasirašytas elektroniniu parašu) asmenį, vykdantį individualią veiklą pagal verslo liudijimą, informuoja per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos (Aprašo 1956 p.). Aprašo 1958 punkte nustatyta, kad jei priimamas sprendimas neskirti subsidijos, būtina nurodyti atsisakymo skirti subsidiją priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarką. Prašymas skirti subsidiją pradedantiems individualią veiklą pagal verslo liudijimą asmenims turi būti pateiktas ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo verslo liudijimo įsigijimo dienos (Aprašo 19512 p.).

Įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad Užimtumo rėmimo įstatyme yra nurodyta, kam padengti subsidija individualiai veiklai pagal verslo liudijimą skiriama, kokiais atvejais subsidija individualiai veiklai pagal verslo liudijimą gali būti mokama, kada subsidija individualiai veiklai pagal verslo liudijimą mokama, kaip nustatomas subsidijos individualiai veiklai pagal verslo liudijimą dydis, tačiau nėra nurodyta, jog subsidijos individualiai veiklai pagal verslo liudijimą numatymas individualiame užimtumo veiklos plane ir (ar) planuojamos veiklos aprašyme yra būtina sąlyga ją (subsidiją) skirti asmeniui. Tokios sąlygos nėra ir Apraše. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas šiuo atveju Aprašo 1953 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pagal kurį „subsidija teritorinės darbo biržos vadovo ar jo įgalioto valstybės tarnautojo sprendimu skiriama kiekvienam bedarbiui individualiai, atsižvelgiant į sudarytą individualų užimtumo veiklos planą“, nepagrįstai interpretuoja kaip reiškiantį, jog subsidija asmeniui gali būti skiriama tik tais atvejais, jeigu ji buvo numatyta individualiame užimtumo veiklos plane. Nurodytas Aprašo punktas, be kita ko, vertinant jame vartojamą terminą „atsižvelgiant“, įpareigoja teritorinės darbo biržos vadovą ar jo įgaliotą valstybės tarnautoją kiekvieno asmens prašymą skirti subsidiją įvertinti individualiai, atsižvelgti į sudarytą individualų užimtumo veiklos planą ir priimti vieną iš šių sprendimų: skirti subsidiją; neskirti subsidijos; siūlyti patikslinti pateiktus dokumentus per nustatytą laiką (Aprašo 1955 p.), tačiau subsidijos nenurodymas individualiame užimtumo veiklos plane ir (ar) planuojamos veiklos aprašyme pats savaime nelemia, jog tam asmeniui subsidija negali būti skiriama. Taigi nei Užimtumo rėmimo įstatyme, nei Aprašo 1953 punkte nėra įtvirtinta aiški ir konkreti taisyklė, kad subsidija jos prašančiam asmeniui neskiriama, jeigu ji nenumatyta individualiame užimtumo veiklos plane.

Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pagal Aprašo 1958 punktą būtina nurodyti atsisakymo skirti subsidiją priežastis, jei priimamas sprendimas neskirti subsidijos, tačiau neskirti subsidijos motyvuojant vien tuo, jog subsidija verslo liudijimui nebuvo numatyta individualiame užimtumo veiklos plane ir planuojamos veiklos aprašyme, yra nepagrįsta, t. y. tai nelaikytina tinkamu atsižvelgimu į sudarytą individualų užimtumo veiklos planą. Taip pat akcentuotina, kad individualiame užimtumo veiklos plane pareiškėjai nebuvo nurodyta, jog subsidija jai ateityje negalės būti skiriama. Kaip jau minėta, prašymas skirti subsidiją pradedantiems individualią veiklą pagal verslo liudijimą asmenims turi būti pateiktas ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo verslo liudijimo įsigijimo dienos (Aprašo 19512 p.). Sutiktina su pareiškėjos pozicija, kad ši nuostata įtvirtina galimybę asmenims pareikšti savo valią dėl subsidijos skyrimo per 1 mėnesį nuo verslo liudijimo įsigijimo dienos ir tokiu atveju turi būti įvertinama individuali prašančio subsidijos asmens situacija, atsižvelgiama į sudarytą individualų užimtumo veiklos planą ir priimamas sprendimas, ar skirti subsidiją. Nagrinėjamu atveju pareiškėja valią gauti subsidiją pareiškė Aprašo nustatyta tvarka pateikdama atsakovui prašymą ir ankstesnis subsidijos nenurodymas individualiame užimtumo veiklos plane bei planuojamos veiklos aprašyme negali būti kliūtis iš esmės nagrinėti pareiškėjos pateiktą prašymą ir priimti vieną iš Aprašo 1955 punkte nurodytų sprendimų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas šiuo atveju pareiškėjos prašymą turėjo išnagrinėti iš esmės ir priimti motyvuotą sprendimą, tačiau ne formaliai atsisakyti jai skirti subsidiją vien dėl to, kad subsidija individualiai veiklai pagal verslo liudijimą nebuvo numatyta nei individualiame užimtumo veiklos plane, nei planuojamos veiklos aprašyme.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog yra pagrindas atmesti pareiškėjos skundą, nagrinėjamu atveju padarė iš esmės neteisingai išaiškinęs ir pritaikęs teisės aktų nuostatas. Atsižvelgus į tai, apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkintinas, t. y. Sprendimas panaikintinas ir atsakovas įpareigotinas pareiškėjos prašymą dėl subsidijos skyrimo išnagrinėti iš naujo.

Dėl pareiškėjos skunde ir apeliaciniame suformuluotų prašymų atlyginti bylinėjimosi išlaidas (sumokėtą žyminį mokestį), teisėjų kolegija akcentuoja, kad vadovaujantis bendruoju ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti, be kita ko, sumokėtą žyminį mokestį. Pareiškėja už skundą sumokėjo 21 Eur žyminį mokestį (b. l. 11), o už apeliacinį skundą – 11 Eur žyminį mokestį (Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys). Atsižvelgus į tai, yra pagrindas pareiškėjai iš atsakovo priteisti 32 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos Ž. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos Ž. K. skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovo Vilniaus teritorinės darbo biržos 2015 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. S/1-4834(7.7) „Dėl subsidijos neskyrimo“.

Įpareigoti atsakovą Vilniaus teritorinę darbo biržą pareiškėjos Ž. K. prašymą dėl subsidijos skyrimo išnagrinėti iš naujo.

Priteisti pareiškėjai Ž. K. iš atsakovo Vilniaus teritorinės darbo biržos 21 Eur (dvidešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir 11 Eur (vienuolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė