Legislator Case Law & Legislation
5f5f2656-da5c-41f2-b3e2-609dd5d32b71 AI generated

5f5f2656-da5c-41f2-b3e2-609dd5d32b71 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Case Number 5f5f2656-da5c-41f2-b3e2-609dd5d32b71
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. I-698-624/2011(Proceso Nr. 3-61-3-02465-2010-3)Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. gruodžio 1 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas ArÅ«nas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiÅ¡kėjui A. Z., nedalyvaujant atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovams, vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjęs administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo A.

Legislator headnote

AI generated

5f5f2656-da5c-41f2-b3e2-609dd5d32b71 · Vilniaus apygardos administracinis teismas: Taigi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl sprendimas, kuris buvo priimtas vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali bÅ«ti dėl Å¡ios priežasties naikinamas. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtÄ teisenÄ byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principÄ , gali bÅ«ti taikomas.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. I-698-624/2011(Proceso Nr. 3-61-3-02465-2010-3)Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. gruodžio 1 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas ArÅ«nas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiÅ¡kėjui A. Z., nedalyvaujant atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovams, vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjęs administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo A.

Z. skundÄ atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, n u s t a t ė :PareiÅ¡kėjas A. Z. skunde praÅ¡o teismo atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ ir priteisti iÅ¡ Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 1080.08 Lt darbo užmokesčio nepriemokÄ , kuri susidarė laikotarpiu nuo 2006-05-31 iki 2008-12-01.

Nurodo, kad dirba Vilniaus AVPK VieÅ¡osios tvarkos valdybos Tarnybos organizavimo skyriaus specialistu. Pagal iki 2007-10-01 galiojusiÄ Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iÅ¡ sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Taikant Å¡iÄ Ä¯statymo nuostatÄ , pareiÅ¡kėjui nuo 2006-05-31 iki 2008-12-01 buvo neiÅ¡mokėta 1080.08 Lt priemokų ir priedų. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir LR DK) 186 str. 2 d., Å¡ie priedai ir priemokos yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime konstatavo, jog toks įstatyminis reguliavimas yra neteisėtas. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigÄ mokėti įstatymų nustatytÄ darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestÄ darbÄ pagal KonstitucijÄ atsiranda teisė reikalauti, kad jam bÅ«tų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis iÅ¡leistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat, kad jis bÅ«tų sumokėtas nustatytu laiku.

Å i asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-l-638/2005 nurodė, kad reikalavimas priteisti negautÄ darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. LVAT iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2010-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010 nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobÅ«dį ir teisinę prigimtį yra dviÅ¡aliai, nes pagal juos vidaus tarnybos pareigÅ«nas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių apraÅ¡yme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.

Byloje nėra ginčo, jog pareiÅ¡kėjas atliko savo, kaip pareigÅ«no pareigas, už kurių atlikimÄ nebuvo teisingai atlyginta. Taigi bÅ«tent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti pareigÅ«nui už jo atliktÄ darbÄ inter alia darbo, poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, papildomų užduočių, virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ . PareiÅ¡kėjas taip pat pažymėjo, kad valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas (LR DK 27 str.).

LR DK 298 str. numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios iÅ¡mokos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pagal šį straipsnį, jeigu darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias iÅ¡mokas už daugiau nei trejus metus, jis gali pasirinkti jam finansiÅ¡kai palankiausiÄ trejų metų laikotarpį, kadangi toks draudimas nėra numatytas (LR DK komentaro III d.). AnalogiÅ¡kai minėtÄ straipsnį taiko ir LVAT, priteisdamas darbo užmokestį už trejus metus, juos skaičiuojant atgal ne nuo kreipimosi su skundu į teismÄ dienos, bet nuo skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį praÅ¡oma priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį, dienos (2009-08-24 nutartis adm. byloje Nr. A756-859/2009, 2009-10-15 nutartis adm. byloje Nr. A822-1030/2009, 2009-11-06 nutartis adm. byloje Nr. A756-850/2009, 2010-01-12 nutartis adm. byloje Nr. A143 - 57/2010).

Pagal pateiktus atsakovo Vilniaus AVPK suvestinio atsiskaitymo lapelius, paskutinį kartÄ atsakovas neiÅ¡mokėjo viso darbo užmokesčio 2008-12-01. Todėl pagal LR DK 298 str., priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki pastarojo laikotarpio, t. y. 2008-12-01, trejus metus, Å¡iuo atveju nuo 2006-05-01 iki 2008-12-01. LVAT administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009 konstatavo, kad atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamÄ praktikÄ (2006-01-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2008-02-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008; 2009-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009) pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turi nagrinėti ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumÄ .

KlausimÄ , ar konkrečios ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindÄ jį atnaujinti (LR CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, atsižvelgdamas į ieÅ¡kinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, Å¡alių elgesį, ieÅ¡kinio senaties termino teisinio instituto esmę ir paskirtį (LR CK 1.5 str. 3-4 d., LR CPK 3 str. 2 d.) bei į kitas reikÅ¡mingas bylos aplinkybes. Å iuo atveju, kai pareiÅ¡kėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieÅ¡taraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir kai nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu Å¡is reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieÅ¡tarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, daro iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kinio senaties terminas turėtų bÅ«ti atnaujintas.

Kreipimasis į teismÄ teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sÄ lygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo pažeistų teisių net ir tada, jei jis į teismÄ kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neiÅ¡nyksta asmens teisė kreiptis į teismÄ teisminės gynybos (LVAT sprendimai adm. byloje Nr. A-8-648/2006, Nr. A-l2-219/2004, Nr. A-l-638/2005, Nr. A-662-1735/2010) (b. l. 1-3).Teismo posėdyje pareiÅ¡kėjas palaikė praÅ¡ymÄ ir prašė jį tenkinti iÅ¡ esmės jame iÅ¡dėstytais argumentais.

Pateiktame atsiliepime atsakovas Vilniaus AVPK su pareiÅ¡kėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo bÅ«ti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieÅ¡taravimas Konstitucijai. Kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymÄ ar kitÄ teisės aktÄ , motyvuodamos Å¡io akto nekonstitucingumu. Vilniaus AVPK 2007-2008 m. mokėdamas pareiÅ¡kėjui darbo užmokestį taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d.

Pažymėjo, kad pareiÅ¡kėjas su skundu į teismÄ kreipėsi tik 2010-08-16, t. y. po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, skųsdamas atsakovo veiksmus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai, bet skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali bÅ«ti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieÅ¡tarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. 1 d., Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.).

Taigi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl sprendimas, kuris buvo priimtas vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali bÅ«ti dėl Å¡ios priežasties naikinamas. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtÄ teisenÄ byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principÄ , gali bÅ«ti taikomas.

LVAT 2003-06-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2003-05-13 sprendime pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

IÅ¡ to darytina iÅ¡vada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai, negali bÅ«ti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl Å¡ių aktų prieÅ¡taravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Daro iÅ¡vadÄ , kad Vilniaus AVPK sprendimai, kuriais pareiÅ¡kėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas. Taip pat mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas Å¡ioje byloje turi bÅ«ti Lietuvos valstybė, kaip pareigÅ«no darbdavys.

Tai, kad tokio pobūdžio bylose atsakovu turi būti traukiama Lietuvos valstybė, patvirtina ir LVAT praktika (2010-01-19 nutartis adm. byloje Nr. A-143-61/2010, 2009-12-23 nutartis adm. byloje Nr. A756-1285/2009). Taip pat nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime konstatavo, kad nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė. Nagrinėjamu atveju nepalankūs padariniai kilo dėl įstatymo, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, taikymo.

Kadangi atsakovas yra vieÅ¡ojo administravimo subjektas, kurio funkcijas, teises bei pareigas reglamentuoja konkrečios teises normos, Å¡iuo atveju susijusios su darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, todėl Vilniaus AVPK veiksmų teisėtumas turi bÅ«ti nustatytas jų atitikties įstatymų reikalavimams atžvilgiu, t. y. nustatant ar Vilniaus AVMI pažeidė įstatymų, reglamentuojančių darbo apmokėjimo tvarkÄ , nuostatas. Mano, kad nepažeidus darbo užmokesčio apmokėjimo tvarkos ir nesant įstaigos kaltės, nėra pagrindo iÅ¡ įstaigos priteisti pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėtų pajamų.

Mokant darbo užmokestį teisės aktų nustatyta tvarka, susidarė situacija, kai iÅ¡mokant darbo užmokestį, apribojant jį teisės aktuose nustatyta maksimalia riba, pareiÅ¡kėjas negavo viso jam priskaičiuoto darbo užmokesčio. Galima teigti, kad pareiÅ¡kėjui kilo žala, t. y. jis negavo pajamų, kurių pagal įstatymÄ turėjo gauti. CK 6.251 str. nustatyta, kad padaryti nuostoliai turi bÅ«ti atlyginti visiÅ¡kai. CH 6.271 str. nustato atsakomybę už žalÄ , atsiradusiÄ dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

ŽalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Å is straipsnis yra taikomas, kai viena teisinio santykio, kurį reglamentuoja vieÅ¡oji teisė, Å¡alis – valstybė ar savivaldybė, padarė žalÄ kitai Å¡io santykio Å¡aliai – fiziniam ar juridiniam asmeniui. Å iuo atveju mano, kad pareiÅ¡kėjas netinkamai formuluoja savo reikalavimus ir praÅ¡o priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį, nors turėtų praÅ¡yti atlyginti žalÄ , kadangi darbo užmokestis jam buvo mokamas nustatyta tvarka, tačiau jis vis tiek negavo atlyginimo už atliktÄ darbÄ (nors Å¡i teisė tiesiogiai yra nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje).

Todėl atsakovu pareiÅ¡kėjas turėtų traukti tik Lietuvos valstybę, atstovaujamÄ Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Taip pat nurodo, kad pareiÅ¡kėjo praÅ¡oma priteisti neiÅ¡mokėta suma – 1080.08 Lt - apskaičiuota ir nurodyta teisingai. Tačiau pažymėjo, kad reikalavimams dėl darbo užmokesčio ar kitų socialinių garantijų iÅ¡mokų priteisimo taikytinas DK 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis trijų metų senaties terminas. PareiÅ¡kėjas praÅ¡o priteisti dalį lėšų, kurios buvo atskaitytos 2006 m.

– 277.71 Lt, 2007 m. liepos mėn. – 295.47 Lt, o į teismÄ kreipėsi tik 2010-08-16, todėl yra praleidęs ieÅ¡kinio senaties terminÄ skundui paduoti, todėl byla Å¡ioje dalyje turėtų bÅ«ti nutraukta. Pagal CK 1.131 str. 2 d. ieÅ¡kinio senaties terminas gali bÅ«ti atnaujinamas, jei jis praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje svarbiomis ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindÄ praleistÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ atnaujinti, gali bÅ«ti pripažįstamos tik ieÅ¡kinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovÄ ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo Å¡io asmens valios.

Tokios aplinkybės gali bÅ«ti fizinio asmens sunki liga, neraÅ¡tingumas, padariusio žalÄ asmens neradimas ir pan. AiÅ¡kinant „svarbių priežasčių“ sÄ vokos turinį, jį sudaro du bÅ«tini elementai: aplinkybės turi kliudyti asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovÄ ginti savo pažeistas teises ir aplinkybės negali priklausyti nuo Å¡io asmens valios. Aplinkybių, kurios galėjo kliudyti pareiÅ¡kėjui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovÄ ginti savo pažeistas teises, o taip pat aplinkybių, kurios nepriklausė nuo pareiÅ¡kėjo valios, pareiÅ¡kėjas nenurodė.

Todėl praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimo daliai dėl 573.18 Lt neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio priteisimo. Taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009-10-14 priėmė nutarimÄ Nr. 1295 „Dėl ekonominio sunkmečio“, kuriame konstatuojama, kad 2008 metų pabaigoje prasidėjo precedento neturintis ekonomikos sunkmetis, nulemtas pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės. Vilniaus AVPK įgaliotas iÅ¡mokėti atlyginimÄ pagal iÅ¡ biudžeto skirtus asignavimus.

Papildomų lėšų Å¡ių metų Vilniaus AVPK biudžete nenumatyta. PD prie LR VRM 2010-01-07 raÅ¡tu Nr. 5-S-93 nurodė, kad tokių iÅ¡mokų priteisimo atveju, policijos įstaiga Å¡ias sumas turės dengti iÅ¡ darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trÅ«kumas, galintis sÄ lygoti paties pareiÅ¡kėjo ir kitų įstaigos darbuotojų iÅ¡mokėjimo klausimÄ . PD prie LR VRM 2010-05-17 raÅ¡tu Nr. 5-S-2855 pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-05-03 pasitarimo protokolo iÅ¡raÅ¡Ä Nr. 32 „Dėl vidaus tarnybos ir Kalėjimų departamento sistemos pareigÅ«nams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies“, kurio 2 punkte yra numatyta, kad 2010 metų valstybės biudžete Å¡iam tikslui nenumatyta, pavesti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teismuose atstovaujantiems asmenims praÅ¡yti teismų, kad sprendimų vykdymas bÅ«tų atidėtas vieniems metams ir nesumokėta darbo užmokesčio dalis bÅ«tų priteisiama ne daugiau kaip už trejus metus nuo kreipimosi į teismÄ dienos.

Vilniaus AVPK virÅ¡ininkas 2010-05-27 raÅ¡te Nr. 10-S-9655 patvirtino, kad skirto finansavimo 2010 metais nepakanka darbuotojų darbo užmokesčiui. Dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkiÄ finansinę padėtį bei atsižvelgiant į Vilniaus AVPK finansinę padėtį, jei teismas patenkintų pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ , praÅ¡o atidėti sprendimo vykdymÄ 1 metamas (b. l. 15-18).Atsakovo atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietÄ ir laikÄ jam praneÅ¡ta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.Trečiasis suinteresuotas asmuo PD prie LR VRM atsiliepimo į pareiÅ¡kėjo skundÄ nepateikė, į teismo posėdį, apie kurio vietÄ ir laikÄ jam praneÅ¡ta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Skundas tenkinamas iš dalies. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui A. Z. dirbant Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Tarnybos organizavimo skyriaus specialistu, laikotarpiu nuo 2006-05-31 iki 2008-12-01 dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas jam buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, ir dėl to jam buvo neišmokėta: 2006 m. gegužės mėn. – 2.68 Lt, 2006 m. liepos mėn. – 226.64 Lt, 2006 m. gruodžio mėn. – 48.39 Lt, 2007 m. liepos mėn. – 295.47 Lt, 2008 m. vasario mėn. – 119.16 Lt, 2008 m. birželio mėn. – 74.46 Lt, 2008 m. rugpjūčio mėn. – 10.62 Lt ir 2008 m. lapkričio mėn. – 302.66 Lt iš viso – 1080.08 Lt (b. l. 4-11).

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai:

1) už tarnybos Lietuvos valstybei staÅ¾Ä (toliau – tarnybos stažas);

2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategorijÄ ;

3) už laipsnį;

4) už diplomatinį rangÄ . Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), Å¡io straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali virÅ¡yti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:

1) pareiginė alga;

2) priedai;

3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams mokamų priemokų, inter alia už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ , bendras dydis (suma) negalėjo virÅ¡yti 60 procentų  pareiginės algos.

                        2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos.

Ä® Å¡iÄ sumÄ neįskaitomas Å¡io straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbÄ ir budėjimÄ bei Å¡io įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigÅ«nams mokamos Å¡ios priemokos:

1) už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu;

2) už darbÄ kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sÄ lygomis;

3) už įprastÄ darbo krÅ«vį virÅ¡ijančiÄ veiklÄ ar papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ . Papildomos užduotys pareigÅ«nui turi bÅ«ti suformuluotos raÅ¡tu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigÅ«nams mokamos priemokos negali virÅ¡yti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiÅ¡kai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija;

Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal KonstitucijÄ Ä¯statymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbÄ ypatumus, turi diskrecijÄ nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbÄ sistemas, darbo užmokesčio sudedamÄ sias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieÅ¡taravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytÄ teisinį reguliavimÄ vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams dirbti virÅ¡valandinį darbÄ , dirbti poilsio bei Å¡venčių dienomis, o Å¡ie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymÄ ar nurodymÄ .

Vertindamas ginčytÄ Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ turėjo bÅ«ti iÅ¡mokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir kitų priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribÄ .

Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose Å¡io įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ ribÄ .

Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, atlikusiems tam tikrÄ darbÄ , už šį darbÄ negalėjo bÅ«ti apmokama. Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiÅ¡kia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo bÅ«ti aptarta, kokiais bÅ«dais turėjo bÅ«ti atlyginama už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas darbo užmokestis virÅ¡ijo nustatytÄ ribÄ .

Tai galėjo bÅ«ti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiÅ¡kai pareiÅ¡kėjo atliktÄ darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, iki Å¡iol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigÄ mokėti įstatymų nustatytÄ darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestÄ darbÄ , pagal KonstitucijÄ atsiranda teisė reikalauti, kad jam bÅ«tų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis iÅ¡leistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis bÅ«tų sumokėtas nustatytu laiku.

Å i asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 str.). Å iame nutarime Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi iÅ¡imtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka KonstitucijÄ , yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymÄ ar kitÄ teisės aktÄ , motyvuodamos Å¡io akto nekonstitucingumu.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str., vienodÄ administracinių teismų praktikÄ , aiÅ¡kinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT). LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautÄ darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobÅ«dį ir teisinę prigimtį yra dviÅ¡aliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių apraÅ¡yme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.LVAT iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 str., Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių.

Jau minėtoje 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikÅ¡ti skundÄ ar ieÅ¡kinį teisme gali bÅ«ti įgyvendinta, negali bÅ«ti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.LVAT 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004 konstatuota, kad už darbÄ yra atlyginama iÅ¡ valstybės biudžeto. Todėl valstybės biudžete turėjo bÅ«ti numatytos lėšos, patenkinančios pareiÅ¡kėjų darbo užmokesčio poreikį.

Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal Ä®statymus arba jais remiantis iÅ¡teistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu Å¡ioje administracinėje byloje klausimÄ . Tokia teisė teismui yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi bÅ«ti pareiÅ¡kiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK).

DK 27 str. 2 d. nustato bendrÄ jį trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieÅ¡kinio senaties terminų. Kreipimasis į teismÄ teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sÄ lygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismÄ kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neiÅ¡nyksta asmens teisė kreiptis į teismÄ teisminės gynybos (LVAT iÅ¡plėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004;

A1-638/2005).DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieÅ¡kinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Å¡iame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieÅ¡kinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.127 str. 1 d. numato, kad ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, o teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . PareiÅ¡kėjas A. Z., kurio praÅ¡oma priteisti nepriemokų suma susidarė už laikotarpį nuo 2006-05-31 iki 2008-12-01, į teismÄ su skundu kreipėsi 2010-08-19.

Kadangi pagal 2005-02-21 Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005-02-21 įsakymu Nr. 5-V-143 patvirtinto Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo apraÅ¡o 2 p. nuostatas policijos įstaigose darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip 2 kartus per kalendorinį mėnesį – avansas už einamÄ jį mėnesį mokamas 18-25 dienomis, 3-10 dienomis – likusi darbo užmokesčio dalis už praėjusį kalendorinį mėnesį (b. l. 22), pareiÅ¡kėjas nė vėliau kaip kiekvieno mėnesio 10 dienÄ galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį jam iÅ¡mokėtas teisingai.

Atsižvelgiant į atsakovo reikalavimÄ taikyti ieÅ¡kinio senatį ir DK 27 str. nuostatÄ , kad bendras ieÅ¡kinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat Civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieÅ¡kinio senaties termino skaičiavimo, taip pat į tai, kad darbo užmokestis pareiÅ¡kėjui mokamas kiekvieno mėnesio 3-10 dienomis, pareiÅ¡kėjui A. Z. iÅ¡ atsakovo Vilniaus AVPK priteisiama neiÅ¡mokėta darbo užmokesčio dalis už 2008 metus – 506.90 Lt, t. y. už 3 metus nuo praÅ¡ymo pareiÅ¡kimo teisme dienos (2007-08-16 iki 2010-08-16).

Pagrindo atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ ir priteisti pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2006-05-31 iki 2007-07-31 įskaitytinai, nėra: LR CK 1.131 str. 2 d. numato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieÅ¡kinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi bÅ«ti ginama, o praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenumato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieÅ¡kinio senaties terminÄ atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima bÅ«tų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis.

Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimÄ , ar konkrečios ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindÄ jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, atsižvelgdamas į ieÅ¡kinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, Å¡alių elgesį, ieÅ¡kinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikÅ¡mingas bylos aplinkybes. Praleisto ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali bÅ«ti sprendžiamas atsižvelgiant iÅ¡imtinai tik į ieÅ¡kovo interesus: kiekvienu konkrečiu atveju turi bÅ«ti ieÅ¡koma protingos viešųjų interesų užtikrinti realiÄ pažeistų subjektinių teisių apsaugÄ ir garantuoti teisinių santykių stabilumÄ bei apibrėžtumÄ pusiausvyros.

PraÅ¡ydamas atnaujinti praleistÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimui dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisti, pareiÅ¡kėjas iÅ¡ esmės jokių aplinkybių, kurios galėtų bÅ«ti pripažįstamos svarbiomis ieÅ¡kinio senaties praleidimo priežastimis nenurodė, o aplinkybė, kad darbo užmokesčio dalis nebuvo iÅ¡mokėta dėl teisės normos, kuri pripažinta prieÅ¡taraujančia Konstitucijai, nustatyto ribojimo, savaime nėra aplinkybė, sudaranti pagrindÄ atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ : tai nebuvo jokia kliÅ«tis kreiptis į teismÄ dėl pažeistos teisės gynimo ir suinteresuoti asmenys, kaip matyti iÅ¡ Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ tai padarė dar 2007-2008 m.

Sprendimas dėl skundo turi bÅ«ti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dienÄ galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimÄ ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, iÅ¡nyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimÄ pareiÅ¡kėjui.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiÅ¡kinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedÅ«ros, t. y. iÅ¡likus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiÅ¡kėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius. Atsakovas atsiliepime į skundÄ nurodė, kad tinkamas atsakovas turėtų bÅ«ti Lietuvos valstybė.

PareiÅ¡kėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus AVPK, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiÅ¡kėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas. Todėl bylose dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų bÅ«ti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiÅ¡kėjas formuluodamas savo reikalavimus praÅ¡ytų atlyginti žalÄ , padarytÄ neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigÅ«nų) veiksmais, tuo tarpu pareiÅ¡kėjas praÅ¡o priteisti jam neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu Å¡iuo atveju yra tiesioginis pareiÅ¡kėjo darbdavys – Vilniaus AVPK.

Tokios praktikos nuosekliai laikosi ir LVAT (2010-06-07 nutartis adm. byloje Nr. A662-1735/2010, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011 ir kt.).Atsakovo prašymas dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo vieneriems metams netenkinamas: priteisiama neišmokėto darbo užmokesčio suma yra nedidelė, įrodymai, kad tokio dydžio reikalavimo atsakovas negali įvykdyti arba tai reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį, nepateikti, o motyvuoti tokio pobūdžio prašymo sunkia valstybės ekonomine padėtimi atsakovas, kuris turi jį įvykdyti iš jam skirtų lėšų, neturi pagrindo.

Tokios praktikos laikosi ir LVAT (2011-09-15 nutartis adm. byloje Nr. A-261-3291/2011, 2011-08-05 nutartis adm. byloje Nr. AS-146-236/2011, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011). Pažymėtina ir tai, kad atsakovas atsiliepime, kurį pateikė teismui 2010-08-31, prašė sprendimo vykdymÄ atidėti vieneriems metams, Å¡is terminas jau yra pasibaigęs, o naujų įrodymų, kurie sudarytų pagrindÄ manyti, kad ir atsakovas, įsiteisėjus sprendimui, jo negalės įvykdyti, nepateikė.               Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str., n u s p r e n d ž i a :pareiÅ¡kėjo A.

Z. skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies. Priteisti A. Z. iÅ¡ atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 506.90 Lt (penkis Å¡imtus Å¡eÅ¡is litus 90 ct) neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio.Kitoje dalyje pareiÅ¡kėjo A. Z. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Priteista neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neiÅ¡skaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi bÅ«ti iÅ¡skaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.   Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėjas                                                                                           ArÅ«nas Dirvonas             Â